Comrades, 2010

Kiekvienas fiziškai aktyvus Pietų Afrikos gyventojas svajoja nubėgti Comrades. Starto sąrašuose 22,5 tūkstančio PAR piliečių puikuojasi prieš mažiau nei tūkstantį atvykėlių. Registracija internetu baigėsi pernai lapkritį per 27 valandas. Laimingieji sumokėjo po 180 USD, nespėjusieji galėjo kurti kitus planus.

Jubiliejinio, 85-ojo ultramaratono kryptis – žemyn. Važiuojant atsiimti numerio, taksistas užjaučiančiai šypsosi: „- Pirmam kartui galėjote pasirinkti kitus metus, kai bėgama aukštyn. Šiemet bus sunkiau.“ Nepamėginęs niekada nežinai – smegenys nesuvokia, kodėl kilti nuo vandenyno pakrantės į 724 metrų kalvoje stūksantį Maritzburgą galėtų būti lengviau. Šiek tiek paaiškina erdvus mugės kampas, skirtas Comrades istorijai: pirmasis bėgimas 1921 metais vyko žemyn ir nugalėtojas atbėgo per 8:59:59, po metų – aukštyn, jau per 8:40:00. Tiesa, „tovariščiui“ Leonidui Švecovui priklausantys rekordai atitinka fizikos dėsnius: aukštyn – 5:24:47, žemyn – 5:20:41.

Mugėje apstu ultrinio inventoriaus, bet didžiausia minia būriuojasi prie cholesterolio kiekio kraujyje matavimų. Nemokama paslauga vilioja perdžiūvusius bėgikus, kurių organizmuose, rodosi, apskritai nelikę riebalų. Džiaugiuosi, kad kartu nėra Miltiado, nes jis tikrai sukeltų skandalą, klykdamas kilometrinei eilei apie nemokamą sūrį pelėkautuose ir niekšingą farmacininkų propagandą, dėl kurios milijonai humanoidų nuodijasi kepenis brangiais vaistais tik dėl to, kad jiems kažkas pakišo analogiško pseudotyrimo (o juk į pirštą durti reikėtų anksti ryte, nevalgius!) išvadą apie cholesterolį, peržengusį ribą, kurią prieš tai dar tyčia sumažino tie patys vaistų gamintojai.

Sekmadienį, ketvirtą ryto Nidas manevruoja „Ssanyong‘ą“ atnaujintu FIFA‘i greitkeliu Durbanas – Pietermaritzburgas. Trys juostos susiaurėja į dvi, automobiliai su salonuose baltuojančiais dantimis ir firminėmis kepuraitėmis vos juda vienas paskui kitą. Spūstis!

Penkiolika po penkių užtveriami patekimai į starto zonas prie Pietermaritzburgo rotušės. Pavėlavusieji dar turi ketvirtį valandos nuslinkti į dvidešimties tūkstančių kolonos galą. Nuaidėjus šūviui, jiems teks keliolika minučių trepsėti iki starto linijos. Lygiai po dvylikos valandų Durbano stadione bėgimo direktorius iššaus kitą sykį, vietos regbio komandos žaidėjai gyva siena sušoks ant finišo kilimėlio ir keli tūkstančiai per ilgai trasoje užtrukusių bėgikų liks atkirsti nuo finišo ir nuo išsvajotų medalių. Kai kuriems iš jų pritrūks vos keleto sekundžių, bet tokia čia tvarka. Neišdalinti apdovanojimai keliaus į antrines žaliavas. Tai – Comrades.

Ar sunki trasa? Tikrai ne, jei lyginčiau su pernykščiu bėgimu Prancūzijos Alpėse. Čia reljefas daug draugiškesnis, aukštis svyruoja: 724 – 637 – 825 – 680 – 774 – 336 - 379 – 15 metrų virš jūros lygio. Nėra nė vieno visai lygaus kilometro, užtat - net 46 maitinimo punktai. Juose savanoriai dosniai tiesia celofaninius 150 ml vandens pakelius. Labai patogu – griebi, prakandi, atsigeri, išmeti.

Bėgikų numeriai kažkuo primena automobilių žymėjimą. Raidė priekyje nusako starto zoną: A – elitas, B – antrarūšiai, C – trečios kategorijos ir t.t. Smulkesniu šriftu atspausdintas vardas ir pavardė. Fono spalva taip pat svarbi, pvz. atvykėliams numeriai nuspalvinti mėlynai, todėl žiūrovams patogu paraginti: „- Bėk, užsienieti, bėk!“ Per aštuonias su puse valandos prisiklausiau ne tik tokių padrąsinimų: keliskart buvau pagirtas už spalvingą „Šviesos karių“ aprangą, o vienas moteriškas balsas net įvertino (naiviai nusprendžiau, kad rimtai – juk buvo dar tik koks 56-as kilometras) mano plikės seksualumą.

Išsimaudęs griūnu ant viešbučio lovos ir žiūriu tiesioginę transliaciją. Kol minios bėgikų, laimingai spėsiančių finišuoti per dešimt – vienuolika – dvylika valandų, dar srūva pro stadiono vartus, komentatorius studijoje kalbina Josh’ą Cox’ą, JAV olimpietį, 50 km rekordininką. Paprašytas palyginti Comrades su kuriuo nors kitu bėgimu, jankis purto galvą: „- Ne, nieko panašaus pasaulyje nėra. Na taip, mes turime kultinius Bostono, Niujorko maratonus... Bet čia – 20 000 dalyvių bėga 89 kilometrus, juos ragina nenutrūkstanti žiūrovų grandinė, o visa tai dar trylika valandų tiesiogiai transliuoja nacionalinė TV... Tai – unikalu.“

Kelionė krypsta į pabaigą. Paviešėję Svazilendo Karalystėje, grįžtame į Pietų Afrikos Respubliką. Pasieniečiai, užduoda girdėtą klausimą: „- Futbolo atvykote?“ „- Ne, į Comrades“, - irgi įprastai atšauna grupės vadovas Nidas. „- Jūs bėgote Comrades?“, - netiki pareigūnė. „- Ne aš, va - jis!“,- rodo į mane draugas. „- Medalį turite?“,- neatstoja imigracijos žinovė. Na ir prasideda... Mano pasidabruota bronza ne tik keliauja iš rankų į rankas – afrikiečiai vienas po kito kabinasi medalį ant kaklo ir reikalauja kolegų tuoj pat fotografuoti mobiliaisiais. Sau prieš savaitę įsiteiktą keturiasdešimtmečio dovaną atgaunu tik po to, kai ja pasidžiaugia visa pamaina.

Ką reiškia Comrades? Atsakymas – nuotraukoje virš rašinio. Be draugų Nido ir Dainiaus palydos viskas būtų buvę blanku. Tikiu, kad kada nors grįšime didesniu būriu ir pasisemsime dar daugiau komradinės dvasios.