VII-asis Vilniaus maratonas: po truputį augame

Vilniaus maratonas toliau ieško tikrojo veido. Prieš šešerius metus pirmąsyk sukvietęs porą šimtų užkietėjusių Lietuvos bėgimo fanatikų ir kelis nuotykių ieškotojus iš užsienio, vėliau renginys užsiaugino pusmaratonį, viliojo pasipinigauti svečius iš Baltarusijos ir mokėjo honorarus kenijiečiams.

Šį savaitgalį masiškiausias mūsų bėgimas prisistatė apaugęs krūva įvairiausių satelitinių rungčių ir virto tikra dviejų dienų miesto švente su neišvengiamais pop kultūros atributais. Gal būtent tai jį išgelbėjo nuo visiškos prapulties. Išvytas iš Gedimino prospekto ir Valakampių pušynų, nugrūstas į Neries paupį, maratonas bent jau išsaugojo prestižinę starto ir finišo vietą miesto širdyje.

Šiemet vėl išmėginome naują, keturių ratų, trasą. Šitaip sukti tomis pačiomis vietomis – skurdo būtinybė. Tik pažangūs didmiesčiai mėgaujasi prabanga, uždarydami svarbiausias gatves ir parodydami bėgikams savo grožybes be pasikartojimų. Risnoti vieno rato trasa – daug maloniau, tačiau šiandieninis Vilniaus sprendimas patiko žiūrovams, teisėjams ir... abejingiems varžyboms miestiečiams, kurie galėjo netrukdomi važinėtis savo reikalais.

Po finišo bėgimo maršrutą gyrė ir sostinės maratone debiutavęs Rolandas Kazlas. Dar jis atkreipė dėmesį, kad trasa neišėjo greita. Taip, asmeninius pasiekimus lengviau gerinti užsieniuose, bet iš Vilniaus reljefo išlaužti ką nors lygesnio nebūtų paprasta. Ankstesnieji variantai buvo dar kalvotesni.

Tie, kas laukė aukštesnių sportinių rezultatų, galėjo pasidžiaugti pusmaratoniu. Diana Lobačevskė pasiekė geriausią sezono laiką, Aurimas Skinulis, nors ir neturėdamas lygiaverčių varžovų, taip pat nudžiugino trenerį Dainių Virbicką.

Be svaresnių piniginių prizų vykusio Vilniaus maratono ir Lietuvos čempionato apdovanojimų pakylą pelnytai užėmė ištikimi jo dalyviai. Modesta Kaminskienė atsiėmė antrąjį aukščiausią trofėfų, o Tomas Venckūnas pabaigė rinkti visų prizinių taurių kolekciją. (Abu čempionai - nuotraukoje.)

Valanda vėlesnis startas, malonus oras ir, ko gero, stiprėjanti tradicija ištraukė iš namų daugiau vilniečių pasižiūrėti, kaip tai atrodo. Būdavo, bėgame tuščiomis gatvėmis kapų tyloje, palydimi vieno kito kreivo žvilgsnio, o šiandien iki soties prisiklausėme palaikančių plojimų ir šūksnių. Atrodo, maratoną gyvai pauostė daugiau miestiečių, negu per visus iki šiol vykusius bėgimus.

Aišku, draugiškumu mes tik iš lėto artėjame prie senosios Europos papročių. Mieli savanoriai labai daug nuveikė, kad dalyviai gautų visko, ko reikia. Vis dėlto svečiai iš kultūringesnių kraštų turėjo likti nustebę, kad maitinimo punktuose jiems niekas paslaugiai netiesė gėrimo stiklinaičių, finišo zonoje neužkabino ant kaklo medalio ir nepasiūlė padėti nusirišti čipų. Kita vertus, anuose maratonuose ir bėgikai suvokia, kad jiems padeda nuoširdūs, savo laiką aukojantys entuziastai, todėl laiko savaime suprantamu dalyku, prabėgdami jiems padėkoti.

Nepraleisiu nors šios progos tai padaryti. Ačiū visiems, sukūrusiems maratono šventę mano gimtajame mieste!