Ultra Ruslanas - Lietuvos patriotas

Su Ruslanu Seitkalijevu kalbėjomės Palangoje, praėjus šešioms savaitėms nuo jo pergalingo finišo 100 km bėgimo čempionate.

Papasakok šiek tiek apie savo vaikystę gimtajame kaime, mokyklos laikus, studijas.

Esu iš Vilkyčių, 25 kilometrai nuo Klaipėdos. Mane mama, galima sakyti, užaugino viena, nes su tėvu išsiskyrė, kai man buvo devyneri. Daugiau jo ir nemačiau. Turiu ketveriais metais vyresnę seserį.

Sportuoti pradėjau nuo krepšinio, žaidžiau už Šilutės rajono jaunučių rinktinę. Bet krepšinyje konkurencija didelė, supratau  - daug nepasieksiu. Treneris Bronius Mulskis patarė bėgioti. Jis sugebėdavo įžvelgti žmogaus perspektyvą, kuris kokiai šakai yra gabus. Skatino siekti, iniciatyvos neslopindavo. Taip ir pradėjau bėgioti po pusantro kilometro, paskui – po tris, penkis.

Mokykloje ne tik sportavau. Dainavau chore, lankiau žurnalistikos būrelį. Su draugais iš lengvosios atletikos treniruočių bėgdavau į repeticijas ar kitus užsiėmimus.

Bėgiodamas būni vienas, leidi sau nurimti. Taip gal ir pašaukimas tikybos studijoms atėjo, sustiprėjo. Bet vėliau atsitiko taip, kad Telšių seminarijoje gal savęs kažkaip... gal norėjosi laisvės – išbėgti, kada nori, o ten – režimas... Pernai lapkritį mečiau tuos mokslus ir perėjau studijuoti psichologijos Klaipėdos universitete. Bet jeigu Dievas toliau kvies, galiu grįžti ten ir pabaigęs šias studijas, kad ir būdamas trisdešimties ar trisdešimt penkerių.

Dabar grupėje esame 21 žmogus, iš jų - 18 panelių. Tokia didelė permaina po seminarijos. Ten moterų buvo virėjos ir gal pora dėstytojų. Paskutinius metus leidau vaikinų kompanijoje, tai iš pradžių ir universitete pasireikšdavo tam tikra bendravimo maniera: kartais pasakydavau kokį šiurkštesnį žodį, net nesuprasdamas, kad jis gali įžeisti. Tik paskui suvokdavau, kad gal ne taip reikėjo išsireikšt, kitaip ką nors pasakyt tai grupiokei. Bet dabar pripratau, nebejaučiu skirtumo.

Pabaigęs šias studijas, suksiu sporto link. Galvoju apie sporto psichologiją.

Ar tau svarbu sportuoti?

Labai svarbu. Noriu kilti į aukštesnį lygį. Galvoju, kad tam dar turiu laiko, kokius dešimt metų. Būtent ultra nuotolių bėgimui, klasikinį maratoną palieku kitiems. Artimiausi norai – gauti sporto meistro vardą 100 km distancijoje. Tai garantuotų man neblogą vietą pasaulyje, kokią 30-tą, turbūt. Paskui – kilti aukščiau, po dešimtuką kasmet.

Kiekvieną dieną bėgdamas pagalvoju ir apie Lietuvos rekordą. Tik suprantu, kad reikia išlaukti. Nereikia norėti visko iškart pasiimti. Gal vienerius metus reikėtų skirti tik Lietuvos rekordui. Atsidėti ir po kokių trejų metų paskirti laiko grynai tam tikslui pasiekti.

Svarstau ir apie dar ilgesnius nuotolius: 100 mylių, paros bėgimą. Ir draugai pajuokauja – šimtą kilometrų esi penkis kartus įveikęs, galvok ką nors daugiau. Bet kol kas paklausysiu Aido Ardzijausko, kuris uždraudė net svajoti apie paros čempionatą. Jis daugiau patirties turi.

Gal pasiryžtum sutvirtinti Piotro Silkino pasiektą 1000 mylių bėgimo Pasaulio rekordą, kad jis ilgiau liktų lietuvių nuosavybe?
Labai norėčiau, tik turbūt dar negreit būčiau pajėgus siekti tokio tikslo. Jeigu būsiu sveikas artėdamas prie penkiasdešimties, mėginsiu pratęsti tradiciją.

Ar vertini psichologinį pasiruošimą?
Turbūt jis svarbesnis negu fizinis. Bėgdamas varžybose ultra nuotolį kartais jauti, kad remiesi tik tuo, ką turi pasiruošęs psichologiškai. Kaip pasakė Nidoje bėgusi Rūta Gaižutytė: čia yra širdies sportas, ne kojų.

Mane labai įkvepia artimų žmonių buvimas šalia trasos. Kas ten žino, jei atvažiuotų daugiau draugų, gal rezultatas būtų dar aukštesnis. Šiemet, jei prie trasos nebūtų buvę man brangiausių pasaulyje žmonių: sesės su vaikinu ir mamos, Nidoje būčiau atbėgęs lėčiau. Jie pasirodė, kai buvau nubėgęs jau keturias ar penkias valandas. Jautėsi pirmieji sunkumo požymiai, bet pajutau, kad galiu bėgti, negaliu jų nuvilti. Žinau, kad jei man nepavyks, jie nepasakys nė žodžio, bet širdies gilumoje nori, kad aš pasiekčiau savo. Taip pat didžiulį psichologinį užtaisą suteikia draugai, net jų geranoriški pajuokavimai.

Bėgant už Lietuvą, įkvepia būtent tai. Dar patriotinių dainų per ausines pasiklausau... Nuo mažų dienų močiutė augino labai patriotiškai: lietuviškos dainos, lietuviškos šventės... Juolab, kilmės nesu šimtaprocentinis lietuvis, tėvukas yra iš Kazachstano, tai toks patriotiškumas dar stipriau traukia.

Kokių draugų pasigedai? Gal neblogai būtų trasoje jausti širdies draugės palaikymą?
Apie tai irgi pagalvoju. Jei būtų manasis žmogus, kuris tikrai palaiko, o ne draudžia... Dabar labai sunkiai tokį surasčiau, nes panelėms labai sunkus toks dalykas. Jei atsirastų tokia širdies mergina, mano rezultatai taip pat būtų aukštesni, nes žinočiau, kad ji irgi nori to paties, kad iš manęs tikisi, palaiko...

Bet ir dabar turiu daugiau draugų visoje Lietuvoje, kurie būtų norėję palaikyti mane, bėgantį varžybose, tik negalėjo. Kitais metais mama pasiūlė suorganizuoti jiems kelionę, nes daugelis sako: atvažiuotume, bet sunku rasti galimybių.

Kas iš mūsų šalies bėgikų tau imponuoja?
Tikriausiai, senieji ultrininkai: Aidas, Egidijus Auškalnis... Apie P.Silkiną nereikia nė sakyti. Iš jaunosios kartos gerbiu Julių Važgėlą – kad tęsia, ką pradėjęs. Man labai padeda Algimantas Kartočius: parūpina literatūros apie bėgimą, rūpinasi, kad nenuklysčiau į blogus dalykus.

Ar jautiesi suvaržytas, kai vakarėliuose liejasi alus ir stipresni gėrimai?
Galiu pasakyti tiesiai šviesiai, kad nesu abstinentas. Tiesiog žinau laikotarpius, kai galiu sau leisti daugiau. Draugai supranta, ką gyvenime veikiu, tai per daug ir neverčia, jeigu nenoriu. Kartais pats pasakau: na va, šiandien – galima. Bet tai nedažnai.

Po šiųmetės pergalės 100 km Baltic Cup varžybose Nidoje ir buvo toks atvejis, kad kitą dieną praleidai apdovanojimų ceremoniją?
Atvirai pasakysiu viską, kaip buvo. Grįžus po finišo, draugai padarė staigmeną. Nidoje dar pabuvom su namiškiais, o po koncerto, apie pirmą valandą nakties, laivu išplaukėm į Klaipėdą. Namie atsidūriau paryčiais. Atsikėliau, manydamas, kad suspėsiu. Į Smiltynę persikėliau po dešimtos, maniau, kad autobusai kursuoja kas valandą, po vienuolikos penkiolika būsiu Nidoje ir spėsiu. Bet artimiausias, pasirodė, išvyksta tik po vienuoliktos penkiolika. Dar ėjau tranzuoti, bet ta perkėla nekelia mašinų, tai jų ten ir nebuvo.

Iš tiesų kaltinu tik save, iki šiol. Galvoju, daug kas svajotų pakliūti į tokį renginį, o aš, durnius, nenuvariau. Nors visus prizus vėliau susirinkau, tas dalykas yra man pamoka: atšvęsti suspėsi, negalima pasiduoti emocijoms, reikia galvoti savo galva.

Ačiū už pokalbį. Linkiu sėkmės, siekiant svajonių.