“Apple a day keeps a doctor away! “ (Kasdien valgyk obuolių – neregėsi daktarų!) - sako anglosaksų išmintis.
Styvas Džobsas ne tik laikėsi veganiškos dietos, bet ir pavadino Obuoliu savo verslą. „Nepadėjo“, - nukirto vienas mano kolega, kai prie pietų stalo pasidalinau įspūdžiais iš Walterio Isaacsono parašytos biografijos „Steve Jobs“.
Ar tikrai nepadėjo? S.Džobsas susirgo kasos vėžiu ir numirė eidamas 57-uosius. Aišku, per anksti, tačiau vis dėlto suspėjo grįžti į „Apple“ vadovo postą, iš kurio buvo išvytas 1985-aisiais, pristatyti antrąjį „I-pad‘ą“ ir dalyvauti sūnaus, pabaigusio mokyklą, išleistuvėse.
Ištikimybė veganizmui (gyvūninio maisto: mėsos, žuvies, pieno, kiaušinių ir pan. atsisakymas) jam išplaukė iš budistinės etikos. Vienas „Apple“ įkūrėjų buvo psichopatiška asmenybė, todėl ryškus ir kūrybingas žmogus, talentingas verslininkas. Vyriausioji S.Džobso dukra biografui paliudijo, kad tėvas kartais nutrūkdavo, pavyzdžiui, lankydamasis Osakoje nesusilaikydavo nesukirtęs pamėgto sušio su unguriais. Charizmatiškas lyderis kartais išgerdavo alaus ar vyno, o apsvaigus dar sunkiau laikytis griežtos askezės.
Išmaniųjų prietaisų eros simbolis daug įtemptai dirbo, išvesdamas iš kantrybės pavaldinius, skaudindamas paliktus artimuosius. Jis nesportavo. Tiesa, labai mėgo vaikščioti, tiksliau – kalbėtis eidamas. Neimdavo šiaurietiškų lazdų, užtat tempdavosi kurį nors verslo partnerį. Įvairūs žmonės prisimena, kad išsiruošus dviese su juo ilgam pasivaikščiojimui Palo Alto miesto šaligatviais arba Niujorko Centrinio parko takais, nelikdavo jokių vilčių išvengti ir taip galingų S.Džobso apžavų.
Styvui vertėjo pabėgioti. Nesakau, kad tai tikrai būtų jį apsaugoję, bet tokia tikimybė egzistavo. Dar 2002-aisiais Minesotos universiteto mokslininkai paskelbė tyrimo, daugiau kaip dešimtmetį nagrinėjusio 25 892-jų vyrų nuo 30-ties iki 87-erių sveikatą, rezultatus. Išvada – kuo aukštesnis žmogaus širdies, kraujagyslių bei plaučių treniruotumas, tuo mažesnė tikimybė jam mirti nuo vėžio.
Gal ilgas bėgimas lengva ristele ir endorfinų pliūpsniai būtų padėję praskaidrinti dažnai depresyvią S.Džobso nuotaiką (jis nuo jaunystės daug mąstė apie mirtį, nuogąstavo nesulauksiąs senatvės)? Gal meditatyviai risnodamas jis būtų pasisėmęs dar daugiau idėjų? O gal maratonas būtų išgydęs maniakiškąjį perfekcionistą narcizą, pavertęs jį nuobodžiai normaliu bambekliu, ir maištingoji „Apple“ nebūtų tapusi didžiausia pasaulyje korporacija?
Styvas Džobsas ne tik laikėsi veganiškos dietos, bet ir pavadino Obuoliu savo verslą. „Nepadėjo“, - nukirto vienas mano kolega, kai prie pietų stalo pasidalinau įspūdžiais iš Walterio Isaacsono parašytos biografijos „Steve Jobs“.
Ar tikrai nepadėjo? S.Džobsas susirgo kasos vėžiu ir numirė eidamas 57-uosius. Aišku, per anksti, tačiau vis dėlto suspėjo grįžti į „Apple“ vadovo postą, iš kurio buvo išvytas 1985-aisiais, pristatyti antrąjį „I-pad‘ą“ ir dalyvauti sūnaus, pabaigusio mokyklą, išleistuvėse.
Ištikimybė veganizmui (gyvūninio maisto: mėsos, žuvies, pieno, kiaušinių ir pan. atsisakymas) jam išplaukė iš budistinės etikos. Vienas „Apple“ įkūrėjų buvo psichopatiška asmenybė, todėl ryškus ir kūrybingas žmogus, talentingas verslininkas. Vyriausioji S.Džobso dukra biografui paliudijo, kad tėvas kartais nutrūkdavo, pavyzdžiui, lankydamasis Osakoje nesusilaikydavo nesukirtęs pamėgto sušio su unguriais. Charizmatiškas lyderis kartais išgerdavo alaus ar vyno, o apsvaigus dar sunkiau laikytis griežtos askezės.
Išmaniųjų prietaisų eros simbolis daug įtemptai dirbo, išvesdamas iš kantrybės pavaldinius, skaudindamas paliktus artimuosius. Jis nesportavo. Tiesa, labai mėgo vaikščioti, tiksliau – kalbėtis eidamas. Neimdavo šiaurietiškų lazdų, užtat tempdavosi kurį nors verslo partnerį. Įvairūs žmonės prisimena, kad išsiruošus dviese su juo ilgam pasivaikščiojimui Palo Alto miesto šaligatviais arba Niujorko Centrinio parko takais, nelikdavo jokių vilčių išvengti ir taip galingų S.Džobso apžavų.
Styvui vertėjo pabėgioti. Nesakau, kad tai tikrai būtų jį apsaugoję, bet tokia tikimybė egzistavo. Dar 2002-aisiais Minesotos universiteto mokslininkai paskelbė tyrimo, daugiau kaip dešimtmetį nagrinėjusio 25 892-jų vyrų nuo 30-ties iki 87-erių sveikatą, rezultatus. Išvada – kuo aukštesnis žmogaus širdies, kraujagyslių bei plaučių treniruotumas, tuo mažesnė tikimybė jam mirti nuo vėžio.
Gal ilgas bėgimas lengva ristele ir endorfinų pliūpsniai būtų padėję praskaidrinti dažnai depresyvią S.Džobso nuotaiką (jis nuo jaunystės daug mąstė apie mirtį, nuogąstavo nesulauksiąs senatvės)? Gal meditatyviai risnodamas jis būtų pasisėmęs dar daugiau idėjų? O gal maratonas būtų išgydęs maniakiškąjį perfekcionistą narcizą, pavertęs jį nuobodžiai normaliu bambekliu, ir maištingoji „Apple“ nebūtų tapusi didžiausia pasaulyje korporacija?
Pranešimai
4 komentarai:
Manau, kad nevalgyti kokio nors maisto daug lengviau, nei susitelkti sportui. Tai buvo charizmatiška asmenybė versle, bet ne gyvenime.
Steve Jobs'as net buvo atmetęs ipod nano idėją, nes nesuprato, kas galėtų pirkti tą daiktą, kol chebrytė jam nepaaiškino, kad yra publikos, mėgstančios sportuoti su muzika.
Man asmeniškai "susitelkti" sportui atrodo lengviau, nei kažko nevalgyti.
Ilgai laikiausi prieš Apple gaminius, nesidomėjau, nepirkau, viena ausimi tik klausiau. Šiais metais neištvėriau ir kol kas - tie įrenginiai pranoko mano lūkesčius. Vienas iš jų - neatsiejama mano bėgimų dalis.
turiu ta "ipod nano", tai turbūt vienas prasčiausių pirkinių, tu pinigu ir dabar gaila, vien tas įrašymas muzikos per itunes, totali nesąmone, paprastas "no name" grotuvas teikia daugiau laimės(ir kaina optimalesnė). Bet cia gal asmenines savybės nemėgstu to kas patinka miniai...
Rašyti komentarą