Rekordininko viešnagė

Praėjusią savaitę į eilinį susitikimą klubo rūsyje Šviesos kariai pasikvietė Piotrą Silkiną. Labai jau rūpėjo išgirsti, kas knygon („PiotrasSilkinas: Europą įveikęs kretingiškis“) nesudėta, autografo paprašyti, su gyvąja ultra legenda atminčiai nusifotografuoti.

Pasaulio rekordininkas viešnagėn traukiniu atsivežė žmoną Genovaitę ir anūkėlę Augustę. Devynerių metų mergaitė sostinėje lankėsi pirmą sykį, svajodama ne „Akropolio“, o Gedimino pilies pasižiūrėti. Ir nenusivylė. Su seneliais pakilo ant praplikusio kalno, funikulieriumi nusileido, Katedros aikštėje ledų suvalgė. Įspūdžių parsivežė apsčiai.

Piotras kantriai raitė parašus ir dedikacijas savo gimtąja kalba, pozavo kameroms, noriai žarstė patirtį, dalijosi prisiminimais. Šiltai bendraujant, dar labiau išryškėjo knygoje paminėtos įdomybės.

Septyniasdešimtmetis  išsamiau papasakojo apie ruso varžovo mėginimą papirkti jį, kad užleistų pirmąją vietą 1000 mylių Pasaulio čempionate Odesoje. Pagalvojau, kad „Le Tour de France“ ir kitų garsių dviračių lenktynių etapuose tokie sandoriai jau virtę norma. Nenuostabu, kad tas profesionalų šou verslas iš dopingo skandalų neišbrenda. O Piotras – mėgėjas. Guinnesso knygos pagarbą pelniusius krūvius jis atlaikė ne dėl pinigų, o iš vidinio azarto, dėl savo paties ir Lietuvos garbės. Su tauriais motyvais jokie nešvarūs triukai nedera.

Mėgėjas nebūtinai naivuolis. Aistrą sportui dar jaunystėje mūsų svečias sugebėdavo pragmatiškai išsukti. Tarnaudamas armijoje išsireikalaudavo privilegijų tiek sau, tiek visiems jo įsteigto „ruonių“ klubo nariams. Vadovybei įrodęs, kad jiems būtinos ilgųjų nuotolių bėgimo treniruotės, kas savaitę gaudavo leidimus į miestą kelioms valandoms. O ten ar bepatikrinsi, kas krosą bėgo, o kas pas merginas užsuko.

Kretingiškio balse išgirdau liūdesio gaidelę, pasakojant, kaip Rolandas Paksas atkalbėjo jį nuo bėgimo aplink visą geografinę Europą, įpiršęs politizuotą žygį per ES narių ir kandidačių į bendriją sostines. Jaučiu, Piotrui mielesnis būtų buvęs bėgimas Uralo kalnais ir kitais žemyno pakraščiais.

Kiekvienam stajeriui tenka išmokti pakęsti vienatvę. Išgirdęs, kad Aidas Ardzijauskas rengiasi apibėgti Lietuvą, garsiausias ultrininkas pagyvėjo: „Vienas bėgsi? Nu ir teisingai! Vienam – geriausia, nereik prie nieko derintis. Nes komandoj, žinai, vienas - lėčiau, kitas - greičiau...“ Vis dėlto vyrai sutarė, kad Piotras prisijungs savo įprastai atkarpai Žemaitijoje.

Atsirado skaitytojų, nepatikėjusių, kad bėgant naudinga valgyti česnaką. Tokiems Piotras atlaidžiai palingavo galva. Kartais naudinga, kartais ne. Peržengus kasdienes fizines ir dvasines ribas, aksiomų nebelieka.