Nors šiųmetinėje Laisvės gynėjų dienos datoje yra
net du velnio tuzino simboliai, pagaliau išgirdau ją vadinant ne tik aukų
atminimo, bet ir pergalės diena. Ir ne bet kas, o Jos Ekselencija, pakvietė taip pasijusti. Valio!
Reikšmingos pergalės neiškovojamos be kraujo. Žuvusiuosius
1991-aisiais pagerbti būtina. Tačiau tą tragediją įprasminame tik
pasidžiaugdami sėkminga beginklės minios kovos prieš kariuomenės dalinius baigtimi,
t.y. pergale. Jei ne Sausio 13-ąją, tai kada lietuviai paskutinį kartą sumušė
agresorius?
Valdžia visuomet linko reklamuoti Kovo 11-osios svarbą,
nes Nepriklausomybės aktas – politikų nuopelnas. Tą dieną skamba fanfaros, o Sausio
13-ąją – nėr ko švęst! Ar tikrai? Juk Aukščiausiąją
Tarybą apsaugojo tik ano sausio ryžtas eiti prieš tankus, prasiveržęs iš šimtų
tūkstančių širdžių.
Tradiciniame bėgime prie Antakalnio kapų susirinko
daugiau nei 3000
tautiečių. „Susirinko“ gal per stipriai pasakyta, nes bent pusė dalyvių bėgo,
vykdydami įsakymus. Gražu, kad kariuomenė atsiunčia pulkus, o mokyklos atveža
vaikučius. Dar gražiau būtų, jei mokytojai atliktų pareigą nuo pradžių,
parengdami auklėtinius kalvotai devynių kilometrų distancijai. Jau su medaliu
ant krūtinės pakiliai risnodamas atgal į Antakalnį, ties Žvėrynu susitikau
ieškantį, kur čia sutrumpinus kelią (daugelis drąsiai kirto judrią T.Narbuto
gatvę ne pėsčiųjų perėjose), paaugliuką. Dusdamas iš nuovargio ir nevilties jis
tarmiškai pasiteiravo „A finišas da toli?“ „Netoli“ – sumelavau ir paaiškinau
vaikui, kaip Karoliniškių kiemais greičiau pasiekti bokštą. Bėgimas taigi
nevaržybinis.
Rašau, tebenešamas fantastiško renginio euforijos,
ir tikiu, kad kada nors su savo Tomuku (jam rytoj sueina 9 mėnesiai) bėgsime
savanoriškai susirinkusioje daugiatūkstantinėje jūroje, švęsdami Laisvės gynėjų
Pergalės dieną.
3 komentarai:
Geras Igno klausimas - kada paskutini karta lietuviai sumuse agresorius? Gal istorikai man padetu, bet, rodos, tai buvo 1923m (pries 80 metu) kai su ginklu atsiemem Klaipedos krasta
Lietuviai santūri ir liūdna tauta. Mūsų linksmiausios šventės tai - ispanų liūdnosios. Šis tautos bruožas formavosi tūkstantmečius, todėl tikrai nepasikeis per daugiau nei dvidešimt metų.
Sausio 13d. tikrai ne vienintelė lietuvių didvyriškumo apraiška. Nereikia pamiršti pokario partizanų nuopelnų, kurių taktinės pergalės prieš sovietų kariuomenę, turėjo operacines / strategines pasekmes.
Kas vieniems šventė, kitiems - netektis, todėl man nei kiek nenuostabu, kad mes pagerbiame žuvusius rimtimi.
"Sumušė" palikau kaip "nugalėjo" sinonimą. Manau, galima teigti, kad Sausio 13-ąją agresorius sulaukė tokio pasipriešinimo (ir dar taikaus!), po kurio jau nebeatsigavo.
Rašyti komentarą