Džampa Tinlėjus: „Gal paskutinį sykį regite tą žmogų?“

Noriu pasiteirauti jūsų apie meditaciją. Vis daugiau europiečių išmoksta ir pamėgsta šį žodį. Žmonės suvokia meditaciją kaip vertingą visiems tinkamą pratimą, tačiau Tibeto budizme ji gi yra senos dvasinės tradicijos įrankis. Kiek meditacija gali būti naudinga ištraukta iš visumos?

Žmonės visame pasaulyje mėgina medituoti kad nusiramintų. Čia nieko bloga. Žinoma, budizmas moko meditacijos ne tam, kad laikinai nurimtum, susikauptum ar kad geriau atliktum kokį darbą. Jos tikslas kitoks.

Meditacija kyla iš filosofijos. Visos religinės tradicijos šiuo požiūriu yra panašios. Jei tikram dvasios puoselėjimo žinovui užduotumėte klausimą: „Kokia yra religijos esmė?“, - jis, nesvarbu, ar būdamas krikščionis, ar musulmonas, ar budistas, atsakytų taip pat: „Proto tyrumas“.

Proto tyrumas?   

Taip. Tyras protas yra sveikas. Mūsų proto tamsumos yra tarsi negalavimai. Taigi, apvalius protą iki tyrumo, jis pasveiksta. Budizmas tokį lygmenį vadina nirvana. Nirvana yra proto, kuris visiškai apsivalė nuo tamsumų, būsena. Toks protas yra tobulai tyras ir sveikas.

Tai yra aukščiausia laimės forma. Kai supranti, kokia tai laimė, iškart pradedi domėtis, kaip ją pasiekti. Vien maldomis nepavyks. Nepakanka lankytis bažnyčioje ar šventykloje. Būtina išmokti kovoti su tamsumomis, įgusti jas išvalyti iš proto. Kodėl tamsumos apskritai ten randasi? Todėl, kad protas pernelyg įnikęs į neigiamas mintis. Taigi, turime sukurti metodą, kuris pakreiptų protą nuo neigiamų prie teigiamų minčių.

Tibetietiška meditacija siekia įpratinti protą mąstyti teigiamai. Jei patyrinėtume savo kančias, visos jos kyla iš pikto, nepakantaus mąstymo, iš užteršto tamsumomis proto. Dėl to mes patys nesame laimingi ir trukdome kitiems justi laimę. Meditacija priartina protą prie teigiamos mąstysenos, jis iš lėto ima keistis, apsivalyti. Taip diena po dienos vis šviesiau mąstydami, išmokstame suvaldyti savo neigiamas mintis, apsisprendžiame: „Ne, nenoriu taip galvoti.“

Kaip gi pakreipti savo protą nuo neigiamų minčių prie teigiamų?

Yra du būdai. Pirmasis - dėmesio sukaupimas į vieną tašką. Tokia meditacijos rūšis. Kitas - analitinė meditacija, kai protu nagrinėjame įvairius reiškinius. Taip atsikratome nežinojimo. Visos tamsumos kyla iš buko, klaidingo suvokimo. Bukumas lyg rūkas neleidžia protui aiškiai regėti. Jis traukia tamsumas.

Susikaupdami dėl vieno dalyko, laviname sąmoningumą, o per analitinę meditaciją suvokiame savo tikrąją prigimtį. Aptikus tikrąją prigimtį, bukumas traukiasi iš proto, o jame nebelikus bukumo, nebesiranda ir tamsumos. Taip galime pasiekti tyro proto būseną.

Taip, dabar kas tik nori gali pasiskaityti jūsų knygą apie susikaupimo meditaciją šamathą arba susirasti ką nors apie analitinę meditaciją vipašjaną. Informacijos gausybė. Žmonės griebiasi vienos ar kitos meditacijos rūšies protui treniruoti. Jiems nerūpi atsikratyti tamsumų, jie trokšta tapti geresniais vadybininkais, gydytojais ar mokytojais.

Tai įmanoma. Buda mokė ne tik siekiančiuosius tobulo išsilaisvinimo. Medituoti galima ir rūpinantis pastaruoju gyvenimu. Tai naudinga net kūno sveikatai.

Žinomas Rusijoje verslo guru Jefimas Ostrovskis yra rašęs, kad naudotis kokia nors praktika, neišpažįstant atitinkamos dvasinės tradicijos, yra tas pats, kaip prisijungti prie elektros tinklo, apeinant skaitiklį. Anksčiau ar vėliau už tai pričiups policija, teks sumokėti dar ir baudą. O jūs sakote, kad medituoti naudinga, net nepuoselėjant aukštesnių siekių?

Taip, truputį naudos galima išpešti. Toks meditavimas yra lyg šildymasis kūrenant sandalmedžio malkomis.

Vakaruose mes sakytume - raudonmedžio.

Taip. (Juokiasi) Tai būtų nelaimė, bet šio to pasiekti įmanoma, kad ir trumpam. Nesakau, kad niekas neturėtų taip elgtis. Ko gero, stengtis šitaip medituoti būtų prasmingiau negu nieko nedaryti.

Kitas mokytojas galbūt pasakytų, kad taip elgtis nedera, bet mano požiūriu čia nėra nieko bloga. Meditavimas ugdo dėmesingumą ir sąmoningumą. Gal žmogus šiek tiek pasistūmės versle ar sustiprins sveikatą? Pastebėjęs, kad šis metodas iš tikro naudingas, jis palengva pereis prie aukštesnių siekių. Rūpintis savimi jam nebeatrodys gana, kils troškimas padėti visoms gyvoms būtybėms. Iškart to tikėtis būtų nerealistiška, nepraktiška, tačiau šitaip žengiant žingsnį po žingsnio galima toli nueiti. Aš to neneigiu. 

Sakoma, kad svarbu medituojant analizuoti savo būties laikinumą. Ar tokia meditacija padeda tinkamai pasirengti mirčiai?

Europiečiams nebus itin naudinga mąstyti, kad mirtis yra neišvengiama ir gali ištikti bet kurią akimirką, nes jūs neturite reikiamų pagrindų. Pirmiausia turite pasvarstyti maždaug šitaip: vieną dieną teks mirti, tačiau ar yra gyvenimas po mirties? Ir panašiai. Tai labai svarbu. Šiaip be jokio pagrindo kalbėti, kad yra gyvenimas po mirties - tai tik skleisti prietarus. Lygiai taip pat parodytumėte esąs prietaringas, jei neapgalvotai teigtumėte, kad po mirties nebėra jokio kito gyvenimo. Pasvarstykite, kokių turite pagrindų teigti vienaip arba kitaip. Tyrinėkite šį klausimą atidžiai lyg pirklys, svarstydamas: pirkti šią prekę, ar ne. 

Pamažu įsitikinsite, kad esama daugybės priežasčių tikėti gyvenimu po mirties.

Net mokslininkai atrado medžiagos tvermės dėsnį. Suskaldžius ką nors į smulkias daleles, daiktas tampa nematomas, tačiau jo dalelių visuma nesunyksta. Kiekviena dalelė išlieka, jos neįmanoma sunaikinti. Galima pakeisti dalelės formą, būseną, tačiau neįmanoma nutraukti jos egzistencijos. Tai vadinama masės ir energijos tvermės dėsniais.

Mokslas linksta sutarti, kad visata neturi pradžios. Ji tęsiasi nuolatos, be pradžios ir be pabaigos. Didysis sprogimas tik suteikė dalelėms formą, sukurdamas naują visatą. Remdamasis tokia pat logika Buda prieš du su puse tūkstančio metų išdėstė, kad neįmanoma nei sukurti medžiagos, nei jos sunaikinti. Ji visada tęsiasi. Taip pat yra su mūsų sąmone. Neįmanoma naujai sukurti sąmonės, ji tęsiasi iš ankstesnės, o toji - iš dar ankstesnės. Nėra jokios pradžios. Teigti, kad sąmonė turi pradžią būtų loginis prieštaravimas, nes viskas turi priežastį, o anuo atveju pirmasis momentas rastųsi be jokios priežasties.

Taip pat logiška, kad mirties akimirką mūsų sąmonė nenutrūksta. Nėra jokios priežasties, kad ji nustotų tęstis. Mirtis yra priežastis, dėl kurios protas atsiskiria nuo kūno, tačiau ji negali nutraukti sąmonės tęstinumo. Taip pat ji nenutraukia medžiagos egzistencijos tąsos. Net atominė bomba nesunaikina medžiagos dalelių, nenutraukia jų tęstinumo. Budizmo logika teigia, kad po mirties nesibaigia nei medžiaga, nei sąmonė. Tam nėra jokios priežasties. Tai stipri logika.

Neturiu jokios priežasties ginčytis.

Remdamasis šia logika galite galvoti: „Jeigu aš nematau medžiagos dalelių, kurios toliau egzistuoja, tai mano nematoma sąmonė taipogi gali tęstis“.  

Gal ji taip pat tęsiasi suirusi į kokius nors fragmentus?

Ne, ji tęsiasi...

Juk kūnas po mirties suyra į daleles.

Sąmonė taip pat tęsiasi, tik subtilesnės formos. Ji tęsiasi subtiliajame energiniame kūne, drauge su juo. Į kitą gyvenimą nepereina jokia siela ar atmanas. Subtilusis protas kartu su energiniu kūnu sudaro pagrindą tokiam dalykui kaip savastis. Todėl „aš“ taip pat tęsiasi. „Aš“ tėra vardas, kuriuo vadiname tuodu subtiliuosius savasties pagrindus. 

Bet tie pagrindai nėra siela?

Ne. Siela kitose religijose suvokiama kaip amžinas ir nedalus reiškinys. O „aš“ tėra pavadinimas, duodamas subtiliesiems pagrindams. Kaip mišku vadiname atitinkamą sudėtinį reiškinį, taip žodžiu „aš“ žymime kitą sudėtinį reiškinį. Nėra jokio nedalaus „aš“, kaip nėra nedalaus miško.

Tai kas tuomet atgimsta kitam gyvenimui?

Subtilioji sąmonė tęsiasi, subtilusis kūnas taip pat išlieka. Jų atgimimas priklauso nuo karminių įspaudų. Kai gyvendami mes puoselėjame teigiamą proto būseną ir darome gerus darbus, sukuriame teigiamos karmos įspaudus, padedančius atgimti aukštesniame lygmenyje. Jei gyvendami elgiamės blogai, darome žalą savo kūno, kalbos ar proto veiksmais, sukuriame neigiamos  karmos įspaudus. Jie neišnyksta. Kiekvienas veiksmas palieka atitinkamą pėdsaką, informaciją. Tai įsispaudžia proto lygmenyje.

Gydytojai domisi, ką mes valgome, nes informacija, gaunama su maistu, išlieka kūne: naudingas maistas, žalingas maistas - visa tai turi poveikį, kurį galima aptikti ląstelių lygmenyje. Galiausia tai daro svarbią įtaką kūno sveikatai, kūnas nuo maisto tampa sveikesnis arba ligotas. Buda mokė, kad mūsų gyvenimas priklauso nuo mūsų minčių. Taurios ar piktos mintys neišnyksta be pėdsakų, jos palieka įspaudus prote, ir galiausia gyvenimas tampa laimingas arba siaubingas.

Gal galėtume grįžti prie meditacijos apie mirtį prasmės?

Gerai. Taigi, kai patikėsite, kad gyvenimas po mirties nenutrūksta, kai įtikėsite, kad gimdami mes nesame pasmerkti, nes patys kuriame karmos įspaudus, tuomet galite pradėti galvoti, kad ji - neišvengiama, ir gali tekti numirti bet kurią akimirką. Tuomet atsiminti, kad vieną dieną ištiks mirtis,. jums bus neapsakomai naudinga.

Kuo naudinga?

Pirmiausia tuo, kad taip prisiminsite Budos mokymą, pagalvosite apie būsimąjį gyvenimą. Antra - imsite siekti nuopelnų, valyti neigiamą karmą, lavinti protą. Trečia - gerus darbus darysite nuoširdžiai, tyrai. Ketvirta - mąstant apie mirties neišvengiamybę, jūsų tamsumos ims trauktis. Žinodami, kad esate tik svečiai šioje planetoje, stipriai neprisirišite nei prie draugų, nei prie priešų. Galvosite, kad gal  paskutinį sykį regite tą žmogų. Penkta - atsikratysite sielvarto.

Budizmas teigia, kad prisiminti mirties neišvengiamybę yra labai svarbu.

Kartą vienas mokinys paklausė didžio dvasios mokytojo, kaip tas nuolatos sugeba išlikti toks ramus, kad ir su kokiais baisiais sunkumais susidurdamas. „Jūs visuomet esate ramaus proto ir šviesios nuotaikos. Kokia to paslaptis?“ Išminčius atsakė: „Kam tau rūpi mano paslaptis? Verčiau, jei nori, pasakysiu taviškę.“ Mokinys nudžiugo: „Taip, pasakykite!“ Mokytojas tarė: „Deja, po savaitės tau teks numirti.“

Auklėtinis liko sukrėstas tokios žinios. Jis ėmė galvoti: „O, man liko vos kelios dienos šiame pasaulyje.“ Dalykai, anksčiau rodęsi tokie svarbūs, dabar virto menkniekiais. Pranyko rūpesčiai dėl draugų ir priešų, dėl to, ką pagalvos žmonės ar kaip uždirbti daugiau pinigų. Apie kiekvieną pažįstamą jis mąstė kaip apie sutiktąjį paskutinį kartą. Visiems tapo malonus. Per savaitę jis beveik atsikratė piktų minčių, visiems linkėdamas vien gero. 

Savaitei artėjant prie pabaigos, mokinys vėl atėjo pas išminčių ir kreipėsi: „Man liko gyventi kelios valandos. Prašau, palaiminkite mane.“ Dvasios mokytojas atsakė: „Kam gi tau mano palaiminimas? Juk tu jį jau esi gavęs.“ Mokinys nustebo: „Kada?“ „Prieš savaitę, kai atskleidžiau tavo paslaptį. Nejaugi nieko nepajutai?“ - tarė mokytojas. „Taip! Aš tapau kitu žmogumi“, - patvirtino auklėtinis. „Dabar tu patyrei ir mano paslaptį. Aš gyvenu atmindamas, kad mirtis gali ištikti bet kurią akimirką“, - paaiškino išminčius.

Taigi, labai svarbu pagalvoti, kad viskas tėra laikina: tiek džiaugsmai, tiek rūpesčiai. Tai apmąstydamas, pernelyg neskraidai iš laimės ir nesielvartauji dėl nesėkmių. Laimėjimai nepaverčia pasipūtėliu, nelaimės nestumia į neviltį. Suvokdamas, kad visa greitai praeina, gyveni dvasios pusiausvyroje. Protas nurimsta.

Ačiū, man regis, šie pamokymai naudingi ir europiečiams.