„Maxima“ išgirdo Jericho trimitus

Praėjus mėnesiui po tragiškos stogo griūties Rygoje, nežinome atsakymo į svarbiausią klausimą: „kodėl?“ Kodėl įgriuvo prieš porą metų suręstas parduotuvės pastatas? Kodėl žuvo 54 žmonės? Nuo ko prasidėjo krizė, sukėlusi viešąją sumaištį, nuvertusi Latvijos Vyriausybę ir sukrėtusi kiekvieną, išdrįsusį pažvelgti pro tiesą saugančias užtvaras.

Tos užtvaros – tai ne tik ligi šiol pašalinių asmenų į tragedijos vietą turinti neįleisti tvora, bet ir visiems mums skirtos suinteresuotų veikėjų skleidžiamos dūmų uždangos, išvirstančios gandų klišėmis ir straipsnių antraštėmis.

Suprantu, kad tragediją Zolitudėje, kaip ir kiekvieną gyvenimo reiškinį ar įvykį, sąlygojo dvejopi veiksniai: dvasiniai ir techniniai. Kuriuos laikyti svarbesniais, kiekvienas tesprendžia pats, remdamasis asmeninėmis religinėmis ar filosofinėmis nuostatomis.

Materija posovietinėje erdvėje prarado pirmenybę prieš sąmonę, tad tiesos apie nelaimę paiešką lengviausia pradėti ir baigti vertybių sferoje. Nesunku susitarti, kad dėl visko kaltas Godulys. Aiškinant lemties vingius, dažnas liežuvis pats vartosi suokdamas, jog „Maxima“ pakliuvo nemalonėn už tai, kad jos savininkai kažkada pasinaudojo mokesčių lengvata, Latvijos statybų flagmanas „Re&Re“, kadangi šitam koncernui įtartinai sekėsi laimėti viešosios rangos konkursus ir galiausia – Ryga, nes joje važinėja kakavos spalvos „Mersedesas“ valstybiniu numeriu „CCCP“.

Paklausa kuria pasiūlą. Kol sutrikę prekybininkai tylėjo, eteryje liejosi „liudijimai“: „Mergina pasakoja, kad ji bėga iš parduotuvės, tamsu, žmonės klykia, žmonės verkia, miršta, o pardavėjos mėsos skyriuje ramiai dengia mėsą plastikine plėvele, kad jai nieko neatsitiktų“. Šį sakinį nė kiek netaisydamas nukopijavau iš straipsnio pagrindiniame lietuviškame interneto tinklapyje, kuris pacitavo per privačią televiziją kalbėjusią latvių žurnalistę I.Pukę.

Siūlau nepatingėti perskaityti anos citatos dar sykį ir ramiai pasvarstyti, ar ji įtikina. Daugeliui recenzentų abejonių nekilo. Jie toliau dalijosi „žiniomis“, kaip godūs architektai samdė studentus braižyti projektams, godūs statybininkai vogė cementą ir prakišo pigesnius stogo varžtus, godūs valdininkai ėmė kyšius, o godžiausi prekybininkai, kaukiant pavojaus signalams, laikė uždarę žmones griūvančioje parduotuvėje, kol inkasatoriai išsiveš pinigus. Po kita publikacija, iliustruota prikandusio lūpą šių eilučių autoriaus portretu, anonimas „pakomentavo“ tiesiai šviesiai: „Įsidėmėkite, tai – žudiko snukis!“

Toks publikos paviršutiniškumas parankus ciniškiems nuomonių formuotojams, kurių viešasis bendravimas nuolat persipina su pramogų ir paskalų erdvėmis. Politinių ambicijų neslepiantys visuomenės advokatai žino, kad siaubą ir smurtą masės suvirškins net be sekso padažų. Plačiajai auditorijai greičiau įtiksi, gąsdindamas kraupiais vaizdiniais, reikalaudamas žiaurių bausmių nusidėjėliams ir nepamiršdamas prieš kamerą išspausti ašaros. Perėmę estafetę iš pirkėjų, liejusių nuoskaudas socialiniuose tinkluose ir balsavusių prieš „Maxima“ kojomis, šaltakraujai veikėjai viena ranka užsakinėja tūkstančius skrajučių, agituojančių boikotuoti lietuvišką tinklą, kita – rašo pinigines pretenzijas tai pačiai bendrovei.

Perfrazuosiu žavųjį Riką iš filmo „Kasablanka“: „Ponai, jūsų verslas – politika, mano – krautuvė.“ Zolitudės tragedija išties apnuogino „Maxima“ tinklo ydas ir privertė savininkus bei vadovus rimtai apie viską pagalvoti ir apsispręsti, ar jie nori pakilti į kitą mažmenos lygmenį su atnaujinta bendrovės versija, ar pageidauja rizikuoti, kad po dar vienos krizės iššoks žinutė „Žaidimas baigtas“.

Godulys nuteistas, bet ar tapo aiškiau, kodėl įgriuvo stogas? Kol tyrėjai dirba, ekspertai skelbia savas versijas. Jas taipogi formuoja visuomenės paklausa: duokite ką nors paprasto, aiškiai beskite pirštu į kaltininkus. Atrodo, reikalai gresia ypač nepalankiai pakrypti projektuotojams. Tuntai kritikų staiga ėmė piktintis neva akivaizdžiomis klaidomis brėžiniuose, nors anksčiau jų niekas nepastebėjo, o kažkas net paskyrė tam projektui Architektūros premiją.

Pasidalijęs abejonėmis su pažįstamu, bet visiškai nesuinteresuotu inžinieriumi, išgirdau įdomią nuomonę. Stogo griūties priežasčių, anot jo, derėtų ieškoti ant paties stogo. Tik ne apsunkęs nuo juodžemio ar skaldos jis įgriuvo, o nuo pernelyg uolių pastangų suplūkti žiemos sodo dangą. Galingos žemių trombavimo technikos skleidžiamų virpesių rezonansas galėjo sutrupinti betoną taip, kaip izraelitų trimitų gausmas suskaldė biblinio Jericho miesto mūrus. Tuomet armatūra nebeatlaikė ir parduotuvės pastatas susmuko lyg kortų namelis. Ne veltui kareivių būriams lig šiol draudžiama žygiuoti iš pažiūros tvirčiausiais viadukais, o Vilniaus maratono organizatoriai turės pakeisti varžybų trasą, vengdami pėsčiųjų tilto Žvėryne.

Latvijoje teko bendrauti su žurnalistais, kurių profesionalumas aukštai iškelia kartelę kolegoms. Inga Springe sėkmingai infiltravo į „Maxima“ kolektyvą reporterę, vėliau parašiusią kritiškų, bet objektyvių straipsnių apie parduotuvės vidaus klimatą. Lato Lapsa savo knygomis supliekė ne tik stambiuosius vietos verslininkus, bet ir aukščiausius šalies pareigūnus bei specialiųjų tarnybų vadus. Tokie žmonės sukūrė drąsių ir mąstančių piliečių auditoriją. Jos dėmesys neleis nuslysti paviršiumi nuo tiesos, tiriant ir vertinant nelaimės Zolitudėje priežastis.

Jericho trimitai Rygoje prieš mėnesį gaudė visiems.