Tarptautinis Vilniaus antimaratonas

Praėjusią savaitę išgirdau besireklamuojant Vilniaus antimaratoną. Susiradęs skelbimą, susižavėjau menininkų idėja pašlovinti visišką pasyvumą ir nerungtyniavimą. Buvau jau pasišovęs būtinai eiti į „Kablio“ klubą, išsidrėbti sėdmaišyje ir, pseudohipnoterapeuto palydėtas į relaksacinę būseną, iš peties kirsti šiuolaikinėje kultūroje vyraujančiam veiklumo ir fizinio aktyvumo kultui, tačiau besiropšdamas iš lovos suabejojau. Juk vertingas atkirtis veiklumui pasiekiamas tik išvis niekur neinant. Ko gero, netikras tas režisierės Linos Fisheye antimaratonas, nusprendžiau, galutinai persigalvojęs.

Na, tikras jis ar netikras, bet maratoną derinti su anti-maratonu ar bent jau ne-pusmaratoniu – neprastas sumanymas. Taigi, šeštadienį „Sofoklyje“ įsiliejau į šauniai dr. Vyčio Valatkos diriguojamą mylimos poezijos vakarą. Porą valandų ramiai klausytis gyvų ir klasikinių poetų eilių keturiomis kalbomis – tikriausias Tarptautinis Vilniaus antimaratonas.  O sugretinęs Juliaus Kelero išvaizdą su jo anketos duomenimis, supratau, kad poezija – ne blogesnis jaunystės ir sveikatos eliksyras už ilgą lėtą risnojimą.

Sekmadienį laukė vakarinis Kauno antipusmaratonis. Apšildamas apibėgau ratuką Vilniuje nuo Vingio parko iki Valakampių ir tuomet jau „Žalgirio“ arenoje demonstravau ištvermę, kovodamas su džiazo Kasandros kerais. Liūdna talentingai moteriai atsidurti nežinomame užkampyje su penkiais palydovais, bet be savo brangiausio Isaach de Bankole ir net be lagamino su garderobu. Teko nusispyrus batelius, visą koncertą nervingai pirštais tampyti paskubomis „Akropolyje“ nusigriebtą palaidinukę.

Pradedu pasiilgti maratono.