Laukinių užvaldytą miestelį saugo žiedu apsupusi policija.
Išvažiuojant iš Pamplonos, mūsų vairuotojui teko dukart pūsti į alkotesterį.
Fiesta trunka savaitę. Ryt, poryt vėl tas pats...
Svarstau, ką daryčiau kitaip, jei pasiryžčiau antrąsyk čia
atvykti.
Gal vertėtų pasistengti bakstelėti laikraščiu
jaučiui į tarpuragį? Subėgus į areną, ten dūkstama dar valandą. Šėlstančiai miniai rengėjai įleidžia po vieną eiklų jautuką bukai užapvalintais ragais. Visi
norintieji rodo tribūnose susispietusiems žiūrovams drąsą ir vikrumą, kepštelėdami gyvuliui per šoną, sugriebdami
už rago, pamojuodami nusivilktais marškiniais priešais snukį ar net persiversdami
per šeriuotą nugarą. Nuvarytą buliuką keičia vis kitas, vis stambesnis. Vidury
arenos išsisukti nesudėtinga, gana žengti porą žingsnių į šoną, kaip šokiuose.
Svarbu nesupanikuoti ir atsukus nugaros nesprukti prie ringo krašto, nes ten nespėjęs persiristi per
pusantro metro aukščio sienelę, tapsi pagalve įsismaginusiam jaučiui. Mačiau,
kaip eilinis įerzintas galvijas pasivijęs užkabino skriaudiką ragu už diržo ir
šveitė ant žemės. Turėjo lūžti keletas šonkaulių, nors šiaip šiandien apsieita
be kraujo.
Gal derėtų, drauge su visais sugiedojus šventąjį
Ferminą šlovinantį himną, kantriai stypsoti prie aptvaro, kol iš jo išspruks
pabaidyta banda? Ten didžiausias pavojus kyla ne pakliūti jaučiams ant ragų, o būti
sutryptam apsvaigusios bėgikų minios. Nors, jei lėkčiau pakankamai greitai... Vis
tiek tektų praleisti bulius priekin, bet gal pavyktų atskuosti į areną pernelyg
nuo jų neatsilikus?
Ūmiai persmelkia gėla: važiuoju pabėgęs nuo
dešimties bulių. Skubu atgal į savo patogų gyvenimą, vos pauostęs El Encierro dramos. Nenukovęs, neaplenkęs, nepažeminęs
galvijo kūne įkalinto gaivalo, bet ir nepažinęs jo, nepagerbęs. Pajuntu tikrą troškimą
vėl atsidurti Pamplonos arenoje, stabtelėti priešais atgintą jautį ir pažvelgti
jam į akis. Net užkietėjusiam narcizui maga įžiūrėti jose ką nors daugiau, nei savo atvaizdą.
Štai tuomet būtų, ką papasakoti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą