San Fermino fiestą,
kasmet šėlstančią beviltiškai nuo Europos centro nutolusiame užkampyje,
išgarsino Ernestas Hemingvėjus. Jo romano „The Sun Also Rises“ pavadinimą ispanai
(kaip ir britai, vokiečiai ir lietuviai) apdairiai išsivertė „Fiesta“,
pabrėždami būtent Pamplonoje knygos veikėjų patirtus sukrėtimus. Pats rašytojas
lankėsi čia keletą kartų, todėl, nors niekad nemėgino skuosti su buliais, tebėra
šlovinamas ant kiekvieno kampo.
Šeštą ryto atvažiuojame
prie paminklo Hemingvėjui, nusiteikę kuo rimčiausiai. Nepataisomai sudirbtus
drabužius dar vakar iškeitėme į švarutėlę festivalio aprangą: balti marškiniai
ir kelnės, raudoni pionieriški kaklaraiščiai ir juostos per strėnas. Areną apgulusi minia tyko,
kad atsivėrus vartams užsiimtų vietas viduje. Čia – finišas.
Mes traukiame į „startą“
prie galvijų aptvaro, įrengto automobilių stovėjimo aikštelėje už istorinės senamiesčio
sienos. Darbininkai lentų tvoromis užkalinėja sankryžas, kad nei keturkojai,
nei dvikojai galvijai neišklystų iš tikro kelio.
Pakeliui prikimba
televizijos žurnalistė. „Ar tikrai žadate bėgti?“, - klausia. „O ar suvokiate,
kad tai pavojinga?“ – nenori patikėti. Kitas vaikinas prašo užpildyti anketą
savo magistro darbui. Tie patys klausimai: iš kur, ko, kelintą kartą, keliese, kas
patarė... Įdomiau skamba pasiteiravimas „Ar žinote, kad galite žūti?“ ir
pasmalsavimas „Ar miegojote praėjusią naktį?“
Numigti spėjo tikrai ne
visi nuotykių užsimanę bėgikai. Siaura į kalvą kylanti gatvelė pamažu
prisipildo įvairiausio amžiaus ir sudėjimo vyrų. Moterys įspūdžių trokšta ne
menkiau, todėl stebės gaudynes iš balkonų ir kitų saugių vietelių. Riba tarp
dalyvių ir žiūrovų beveik neregima: jei nervai neišlaikys, kiekvienas gali išsprukti
lauk pro tvoros plyšį ar įsmukti pro duris į kokią knaipę. Nėra jokių dalyvio
mokesčių, jokių instruktažų, nereikia pasirašyti, kad žinai taisykles ir esi
sveikas. Niekas netikrina, ar tu tinkamai apsiavęs, ar pilnametis, ar blaivas,
ar nedurnas. Tikra sveiko proto fiesta išprotėjusiame pasaulyje!
Jaučiai kur kas greitesni
už žmones. Tai suvokdami, pradedame judėti iš anksto, kelios minutės prieš
iššaunant signalinę raketą. Lygiai aštuntą nuaidėjus šūviui, atmosfera tampa
absoliučiai siurreali. Kažkur už nugaros jau risnoja dešimt po pusę tonos
sveriančių bulių nė kiek nenudildintais ragais. Lyg laivas, skrodžiantis upės
vandenį, jie skiriasi kelią per iš siaubo klykiančią minią. Sumetu,
kad raguotiesiems mane pasivyti prireiks bent pusantros minutės. Išbėgu į
tiesiąją, vedančią arenos link. Nusižiūrėjęs laisvą nišą, prisispaudžiu nugara
prie užrakintų suvenyrais prekiaujančios krautuvėlės durų.
Laukti tenka neilgai.
Pulkelis šėmų gyvulių melancholiškai prarisnoja, susispaudę šonas prie šono. Paskui
juos iš paskutiniųjų lekia žviegiantis laukinių būrys. Labiausiai paisantieji
šventės ritualų taikosi sušerti gyvuliams susuktais į vamzdelius laikraščiais. Prisiminęs,
kad arenos vartai bus užtrenkti, nutaikius pirmą ilgesnį tarpą paskui bulius
bėgančioje minioje, šoku iš paskos. Trys ar keturi šimtai metrų prašvilpia
akimirksniu. Srautas ties vartais plakasi susiaurėjęs lyg butelio kakliuke. Sausakimšas
amfiteatras staugia visais balsais. Atsidūrus smėlėto ploto vidury, adrenaliną
pakeičia pro ausis trykštantys endorfinai. Pavyko!
Aplink džiūgaudami
straksi dar pora šimtų sveiką kailį išnešusių dalyvių. Staiga visi metasi
šalis, pirmieji prišokę prie ringo kraštų, verčiasi per bortus. Buliai! Pasirodo, du galvijai liko atsiskyrę nuo viso pulko.
Tvarkdariai juos, tik dabar pasiekusius areną, suvaro į kitoje pusėje įtaisytą gardą.
„El Encierro!” – “Suginta!”
- skelbia garsiakalbiai.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą