We no speak lituano

Šiandien atvažiavęs bėgti sostinės pusmaratonio, pasistačiau automobilį priešais įėjimą į „Respublikos“ redakciją. Nekyla pirštas rašyti „buvusią“, o ir stilizuotas pavadinimas virš durų dar kviečia. Nežinau, ar paskutinįjį numerį ketvirtadienį trinktelėjęs „Tikrų lietuvių laikraščio“ leidėjas apsisprendė visiškai nutraukti jo gyvavimą, ar mėgins suktis pereidamas prie savaitraščio, mėnraščio, gal tinklaraščio. Faktas, kad lietuvybė neištempė privataus penkiadienio laikraščio tiek, kad jis sudurtų galus be viešųjų finansų paramos.

Cenzūra smogė „Respublikai“ ne už nacionalizmą, bet bausmės už neetišką kritiką pasekmės, ko gero, labiausia nuliūdins tautininkus ir panašius prijaučiančiuosius. Jie prarado užsispyrusį ir nevaldomą, tačiau įsipareigojusį lietuvybei ruporą, kurio didžiausia nuodėmė etikai buvo neefektyvumas.

Neslėpsiu, sužinojęs, kad „Respublika“ nutraukia dienraščio leidybą, nesulaukusi 25-ojo gimtadienio, labai nusivyliau. Žodžio laisvę ir konkurenciją laikau pamatinėmis vertybėmis. „Respublika“ spausdino tekstų, su kuriais nesutikau. Tas dienraštis yra žiauriai kritikavęs, mano nuomone – visai nepagrįstai, verslus ir projektus, kuriuose pats dirbau ir dėjęs labai neestetiškų mano atvaizdų. Suprantu intelektualų, šaukusių, kad padoriam žmogui turėtų būti gėda neštis rankoje tą popierių, požiūrį, tačiau jam nepritariu. Man regis, didesnė gėda yra kitos nuomonės baimė.

Solidarizuodamasis su respublikonais, nusprendžiau šiame straipsnelyje tradiciškai nebumbėti apie bėgimo rengėjų klaidas ir net nešlovinti pūslių ant savo pėdų, o grįžti prie lietuvybės. Ambicija išaugti tautinius marškinėlius atsispindėjo gatvių švieslentėse, iš anksto gąsdinusiose vairuotojus sekmadienį vyksiančiu „tarptautiniu pusmaratonio bėgimu“. Tokio užmojo nepalaikė glamūriniai vedėjai, prieš startą nepasveikinę (bent aš nenugirdau) bėgikų jokia užsienio kalba. Užsieniečių niekas neinformavo apie atidedamą startą, neskambėjo jokių angliškų ar lenkiškų nurodymų bei patarimų, kaip orientuotis trasoje. Turbūt niekas to nepasigedo, nes nors pralenkiau būrelį JAV legionierių, išdidžiai nešusių savo valstybinę vėliavą ir sulaukusių šilto žiūrovų palaikymo, apskritai beveik visi dalyviai atrodė vietiniai.

Tai kam tuomet bėgimo šventė iš „Aš bėgu“ pervadinta į „We Run“?

Nike, DNB ir Danskebank yra šaunuoliai, vieni pirmųjų supratę rimtos paramos masinių bėgimų rengėjams prasmę. Tačiau kodėl turėtume gėdytis „DNB pusmaratonio“ arba „Danskebank Vilniaus maratono“? Pernai toks klausimas net nekilo, o šiemet jau pats įsikišau, pastebėjęs rudeninio maratono medalio eskizą su užrašu „Danskebank Vilnius Marathon“, ir paraginau jį atlietuvinti.

Šiandien dekalitrais prakaito pelnytas puikios kokybės medalis skelbia tiesiog „DNB 21 km 2014/05/25”. Pirmiausia, tai neteisinga, nes skirtumas tarp 21 km ir pusmaratonio yra milžiniškas. Maratoną 42 kilometrų distancija rimtai pavadintų nebent koks analfabetas. Tie 195 metrai yra ne šiaip sau, kaip ir 98 m atkarpėlė pusmaratonyje. Antra, tai akivaizdus lietuviško žodžio gėdijimasis. Jei užuot skelbę „Bėgam“, rašome „We Run“, tai  akciją „Darom!”po metų turėtume pervadinti į „Let‘s Do!”  

Juokiausi, kai kažkada jaunalietuvių vadas mėgino įsiūlyti „Rambyno“ vardą vietoj „Akropolio“. Zyzti prieš bet kokius nelietuviškus pavadinimus man neatrodo protinga, kaip ir baimintis kitokių raidžių asmenvardžiuose, tačiau nugirdęs sakant „Pernai vujrane nebėgau, bėgau danskebanke“, pajuntu, kad dar labiau pasigesiu „Respublikos“.