Futbolas prieš Olimpą

Monarchija nedera prie XXI-o amžiaus. Nukvakę karūnuoti juokdariai, šimtametės močiutės, nuo realybės atšokę princai ir pasileidusios princesės nebeįpučia vienybės liepsnos amžinai alkanai liaudžiai. Rūmų gyvenimas virto neišsemiamu pajuokų ir apkalbų šaltiniu. Net FIFA‘os rinkodarininkai savo reklamose nustojo vadinti futbolą sporto karaliumi. Nuvalkiotą klišę pakeitė socialinio atspalvio propaganda su aiškia antiolimpine ambicija: neva jų pasaulio čempionatas – svarbiausias sporto įvykis per ketverius metus.

Prieš trisdešimt metų futbolas svarba išties prilygo krepšiniui. Ant mokyklinio portfelio buvau užsirašęs „Vilniaus „Statyba“ – geriausia XX a. komanda“, tačiau už Vilniaus „Žalgirį“ sirgau ne mažiau nuoširdžiai. Dar nebuvo kilusi „Pietų IV“ banga, o mes su draugeliais jau nešiojome žaliai baltas kepures ir aktyviai naudojomės moksleivių teise be bilietų žiūrėti SSSR čempionato varžybas iš Šiaurės tribūnų. Pirmąjį suvoktą Pasaulio taurės turnyrą vėlyvais vasaros vakarais stebėjau 1982-aisiais, kruopščiai konspektuodamas žaliame sąsiuvinyje kiekvienų per Maskvos TV žiūrėtų rungtynių įspūdžius ir statistiką. Ten aprašyta viskas: sutartas austrų pralaimėjimas vokiečiams, dramatiškas pusfinalio pratęsimas ir tragiška prancūzams baudinių serija, lenkų trečioji vieta, Paolo Rossi triumfas.

Žaisti futbolo anuomet traukdavome ir vasarą, ir žiemą, nors krepšinis sekėsi geriau. Tais pačiais 1982-aisiais su dvylikamečių Vilniaus sporto mokyklos komanda, pastiprinta metais jaunesniu Artūru Karnišovu, aplošėme kauniečius ir laimėjome respublikos čempionatą. Krepšinio aikštelėje pasitaikydavo ašarų, tačiau muštynių neatsimenu. Tuo tarpu spardydami kamuolį įsikarščiuodavome taip, kad ir dabar empatiškai pajuntu laukinį kai kurių pietiečių kraujo troškulį. Vienintelį kartą esu smogęs varžovui kumščiu būtent futbolo aikštėje, kai tas nenorėjo pripažinti prasižengęs.

Nuo anų laikų Lietuvoje rimtas futbolas išnyko. Mūsų krepšinio klubai susidėjo su aludariais, futbolo komandos – su stipresnių miltelių gamintojais. Pasaulyje sporto karalius tapo milijardine pramogų industrija, apraizgyta lošimų mafijos čiuptuvų. Sutartų rungtynių rezultatų būdavo gausu net prie sovietų. Neseniai per radiją girdėjau Ženią Lovčevą, kadaise garsų „Spartako“ ir SSSR rinktinės saugą, prisimenant, kaip jis, mušdamas penalti, spyrė kamuolį kampinio vėliavėlės link ir garsiai nusikvatojo. Net visagalis partijos aparatas sutrikdavo, susidūręs su darbininkų klasės dievinamų žvaigždžių kaprizais.

Nors ir prasiskverbęs į „LRT Kultūros“ kanalą, futbolas nežada tapti inteligentų sportu. Strategai iš FIFA‘os supranta: žemesnės prabos aistra pigesnė, bet stipresnė. Jos užvaldyti milijardai vartotojų eina iš proto ir suka ekonomikos smagračius, sirgdami už savo stabus, pūsdami superklubų biudžetų burbulus. Turime sutikti, kad škotų futbolo aistruoliai nei asmenine kultūra, nei finansinėmis galimybėmis neprilygdavo Vilniaus maratono bėgti atvykdavusiems svečiams iš užsienio. Užtat pastarieji nusileisdavo gausa.

Futbolo ateitis šviesi. Tempas smarkiai išaugo, šiandien bet kuris rimtas žaidėjas nubėgtų maratoną. Rungtynes žiūrėti smagu ir paprasta, esminės taisyklės aiškios, lengva suskaičiuoti įvarčius. Čia jums - ne penkiakovė, tenisas, dviračių lenktynės ar lengvoji atletika. Tų šakų gerbėjams pirmiau tenka pasilavinti, paskui – susikaupti, o tik po to – kaifuoti. Publika ten kitokia. Pamenu, kaip pakerėjo draugiška atmosfera stadione, kai prieš dvylika metų pirmąsyk nuvykau gyvai stebėti lengvosios atletikos Europos čempionato Miunchene. Jokios agresijos. Nereikia švilpti varžovams. Sirgdamas vien tik „už“, tiesiog geriau jautiesi.

Pasaulio čempionatų rengėjų užmačios nustelbti Olimpines žaidynes verčia pasitempti organizatorius, bet vilties sukurti jose deramą vietą futbolui nedaugėja. Per dideli pinigai. Olimpo dievai - aukščiau, futbolo – arčiau masių.

Mums nėra ko blaškytis dėl prioritetų. Turime daugiau šansų pasistatyti atominę jėgainę ir laimėti kino „Oskarą“, nei patekti į Pasaulio taurės finalą, tuo tarpu olimpinių medalių kas ketveri metai vis sužvejojame: jei ne stadione ar krepšinio aikštelėje, tai baseine, jūroje arba irklavimo kanale.

Sirgsim už saviškius Brazilijoje po poros metų.