Kūno ir kino kultūros savaitė

Pastarąjį Europos lengvosios atletikos čempionatą teks nurašyti į nuostolius. Lietuviai iš Ciuricho neparsivežė nei medalių, nei rekordų. Atsisveikindama su V.Alekna ir A.Skujyte mūsų rinktinė naujų tokio ryškumo žvaigždžių neišsiugdė, o jauni ir ambicingi šalies čempionai Europoje šiemet liko vidutiniokais, netikėtų blyksnių nepadovanojo.

Geriausias rezultatas – moterų maratono komandos ketvirtoji vieta. Jei tai išties būtų buvusi komanda, o ne tarpusavyje vargiai bendraujančių bėgikių (R.Drazdauskaitė, R.Kergytė, Ž.Balčiūnaitė) trejetas, gal merginos ir medalius būtų užsikabinusios. Vis tas „jei“. Živilė, beje, bėgo už Lietuvą garbingai, nors nebūtų nustebinusi po diskvalifikacijos skubėdama ne į Barselonos košmarą primenantį Europos čempionatą, o į kokį maratoną pamėgtoje Japonijoje. Na, po poros metų Amsterdame gal Diana Lobačevskė prisidės prie lietuvaičių sėkmės komandų įskaitoje.

Pastebėję, kad Europoje taipogi stinga didžiausio ryškumo žvaigždžių, organizatoriai  ne tik paprašė dainuoti DJ Bobo, bet ir pakvietė pasimaivyti jamaikietį U.Boltą. Už tai sulaukė atletiką išmanančios publikos švilpimo – negražu šaldyti startui pasiruošusius 800 m pusfinalio bėgikus, kol svečias (tegu ir Pasaulio rekordininkas) giriasi savo būsimu pasirodymu Deimantinėje lygoje. Nors vieną kaimyną, kurio pavardė sudaryta iš šešių priebalsių ir vienos balsės, ryškusis žaibas užvedė: pan Adam Kszczot galiausia tapo nugalėtoju dviejų ratų distancijoje.

Apskritai varžybos netvoskė šveicarišku tikslumu ir solidumu. Sklido gandai, kad atnaujinta stadiono danga nespėjo susigulėti, todėl bėgikai, nenorėdami slidinėti, sriegėsi į padus vinutes. Antrą dieną vakariniai startai vėlavo beveik valandą, nes vėjas išvartė matuoklius, nudraskė reklamas ir vėliavas. Kaune tokie niekai rengėjų neišgąsdintų. Net per populiariausius 100 m finalus tribūnos neatrodė sausakimšos, mat ir bilietų kainos svyravo apie 100 frankų. O frankas, žinia, nors ne euras, bet į litą tai visai nepanašus.

Pranėrus keliais tuneliais (vienas net 17 km ilgio) iš vokiško Ciuricho į itališką Locarno, oras šyla, tempas lėtėja. Ten nelyja, ten – kino festivalis. Režisieriai tyliai kaunasi dėl „Auksinio leopardo“. Žinovai dienomis neršia po sales, mėgėjai – deginasi Lago Maggiore pakrantėse. Ir čia reklamuojasi tie patys šveicarų bankininkai, rimtai užsimoję paremti svarbiausius kūno ir kino kultūros renginius.

Sutemus visi susirenka į Piazza Grande ir pažiūri du filmus vieną po kito. Susirenka 8000 žiūrovų, laisvų vietų nėr, vaizdas ir garsas – nepriekaištingos kokybės, žvaigždutės mirksi akimis ne tik milžiniškame lauko ekrane, bet ir rugpjūčio danguje. Tokio žvilgsnio iš aukštybių, kaip Schaffhausene ties Reino kriokliu (žr. nuotrauką), neišvydau, bet atmosfera toje aikštėje patiko. Lietuviškas „Triukšmadarys“ su V.Masalskiu vakarinei programai pasirodė per trumpas ir apskritai festivalyje garsaus triukšmo nesukėlė, tačiau vis tiek malonu, kad dalyvavo konkurse. Pažiūrėsim namie.

Tiek Ciuricho stadione, tiek Locarno senamiestyje malonią nuotaiką kuria geranoriški žmonės, inteligentiški veidai. Net įsivaizduoju, kaip jie nuvargina ilgiau ten užtrukusį Rytų europietį, kad tas sprunka pasivaikščioti J.Basanavičiaus gatve Palangoje arba į Pamploną nuo bulių bėgt.