Pabėgęs nuo dešimties bulių ( I )

Svajonių bėgimas nebūtinai turi ištikti Niujorke, Bostone, Paryžiuje ar Šiaurės Ašigalyje. Tai net neprivalo būti maratonas. Ar šautų į galvą, kad šitiek įspūdžių pelnysiu, bėgdamas 825 metrus? Kartais nėra svarbiausia, kiek ir kur. Sėkmę lemia tai, nuo ko, paskui ką ir su kuo bėgi.

Apie galimybę pabėgėti nuo bulių Pamplonoje, aišku, buvau girdėjęs ne sykį. Kiekvieną vasarą TV žinios parodo tą patį įkvepiantį vaizdelį: siauroje gatvelėje įsiutęs jautis ragais taršo ant grindinio partrenktą vargšą, o keli nelaimėlio sėbrai mėgina už uodegos nutempti gyvulį nuo kraujais plūstančio draugelio.

Tokios beprotybės nesuplanuotum. Pernai darbo reikalais atvykęs į Madridą, vieną popietę su gera kompanija staiga sušokau į automobilį, lekiantį Navaros krašto link. Juk ten kaip tik San Fermino fiestos įkarštis!

Baltų vėjo malūnų legionai liepos kaitroje grėsmingai švytuoja trišakių mentėmis. Šuh – šuh, šuh - šuh…  Nuožmūs ritmingi mostai varo siaubą. Šuh  – šuh… Nusisiurbę riebalus viduramžių milžinai. Liauni stiebai, aptakios linijos, aštrūs sparnų kirčiai. Šuh - šuh… Leisdamiesi nuo kalvų, sunkia elektrą iš vos juntamo vasaros kaitros dvelksmo. Nematoma energija, nematomi pinigai. Viens, viens… Viskas šaltai apskaičiuota. Viskas tikra. Viskas veikia.

Amen šauniajam riteriui iš La Mančos. Jokių žygdarbių, jokių šešėlių, jokios poezijos. Jokios rizikos. Koks nors apsukruolis pamatavo vėjo stiprumą ir prastūmė bankui verslo planą. Ima paskolą, parduoda vėją liaudžiai. Gražus uždarbis. Minus keli stori vokai vietiniams paminklams. Šuh – šuh, šuh – šuh… Mechaniniai monstrai atsainiai pumpuoja solidžią pensiją su penkiais procentais palūkanų...

Vidurvasario saulė negailestingai plieskia net pavakary. Pasiekę Pamplonos miestą, smalsiai žvalgomės į būrelius baltai vilkinčių žmonių, traukiančių centro link. Visi pasirišę raudonas kaklaskares, vyrai susijuosę kraujo spalvos juostomis. Vakare – la corrida, kai dvikojai žudo galvijus, rytą – el encierro, kur jaučiams suteikiama proga pribaigti ką nors iš savo skriaudėjų giminės. Nuo tada, kai festivalio rengėjai pradėjo rinkti statistiką, rezultatas yra maždaug toks: 5000 : 15. Buliai pralaimi.

Palikę mašiną požeminėje aikštelėje, išsiropščiame į šurmuliuojančią aikštę prie arenos. Nepasirūpinusius uniformomis mus varsto baltai raudonos minios žvilgsniai. Nesiderėdami perkame bilietus iš oraus vietinio. Aidi pučiamųjų orkestro melodija. Areną apgulusių pramogautojų korida nedomina, jie suplūdo papuotauti. Visi nusitvėrę indus su gėrimais, daugelis – stiklo taures. Klegančioje jūroje vyrauja vidutinio amžiaus publika, tik kur ne kur kikena grupelės jaunuolių. Kompanijos ir porelės aptūpę suolelius, nugulę žalios vejos lopinėlius. Dvelkteli kepamos mėsos kvapas. Pro šalį pralinguoja traukinuku susikibusi lėbautojų vora. Ar rytoj bėgant teks su jais stumdytis? Ko gero.

Vildamasis suspėti tinkamai persirengti, suku į senamiesčio gatvelę. Abipus ūžia sausakimši barai. Pastebėjęs plyšį, elegantiškai stumdausi alkūnėmis, kad įsmukčiau vidun. Prasibrovęs prie padavėjo užsisakau stiklą brendžio ir iškart susiverčiu visą dozę. Marškiniai po gelsvo lino kostiumu limpa prie kūno. Kampinėje parduotuvėlėje guvi moteriškė pamoja siūlydama raudoną skepetą. Čia pat sukabinta eilė drobinių kelnių, baltų trumparankovių, papuoštų jaučių galvomis ir ispaniškais užrašais. Kelnės aiškiai per trumpos, kiti rūbai – visiškas šlamštas. Liūdnai papurtau galvą ir grįžtu į areną ieškoti paliktų kompanionų.

Įsmukęs po amfiteatro tribūnomis, stabteliu pasidžiaugti šešėlio vėsa. Prisėdęs ant laiptų įsiklausau. Už sienos, arenos viduje šurmuliuoja vienas tūkstantgalvis slibinas. Paskirus riksmus užgožia darnūs milžiniško choro aiktelėjimai ir atodūsiai. Ne, linksmybės pabaisos pilve visai nevilioja, bet sukorus tokį kelią, smalsu ten įlįsti. Žvėris stūgteli, prityla, vėl sustaugia. Suošia aplodismentai, triūbos užplėšia maršą.

Iškišus galvą pro tarpą tribūnose, į akis plyksteli saulė. Prisidengęs delnu, įžiūriu apačioje negyvą bulių tempiančius arklius. Draugų vietos žemai, bet prie jų prasibrauti nebus paprasta. Laiptai nusėsti be jokių tarpų. Pabandęs kišti pėdą tarp žiūrovų, suklumpu. Priklaupęs ant suolo krašto, išgirstu tekštelint pliūpsnį skysčio, nugarą perlieja šaltis. Kažkas iš viršaus apliejo gėrimu! Atsisukęs sparčiau, nei spėju nutaisyti įniršio grimasą, išvystu dešimtis kvatojančių veidų. Čia toks žaidimas! Ūsuotas ponas šliukšteli alaus iš savo plastikinio bokalo, taikydamas mano kaimynui. Tas, jau kiaurai permirkęs, ginasi drumzliną skystį švirkščiojančia šaudykle.

Aplink prisigrūdę panašiais šautuvais apsiginklavusių, plastiko lietpalčiais apsigaubusių senjorų, kuriems nė motais, kas vyksta apačioje. Šortų kišenėje čiupinėdamas piniginę, sulaukiu draugiško niukso į pašonę ką tik pakrikštytam nesusipratėliui. Šypsodamasis vyrukas tiesia skardinę alaus. Nepatikliai sugriebęs pavartau ją delne. Rimtai, tikras alus, neatkimštoje skardinėje. Tas pats sponsorius iš ledinio termoso traukia ir dalija jas visiems, nelaukdamas jokio atlygio.

     

Svarstau, ar derėtų prisėsti prie vaišinančios kompanijos. Neatrodo, kad jie to tikisi. Greta šoka keliolika studentų vienodomis kepuraitėmis. Kiek čia žmonių? Penkiolika, dvidešimt tūkstančių? Išsitraukęs telefoną, aptinku praleidęs keturis draugo skambučius. Sutapšnoju numerį. Partneris atsiliepia, bet per triukšmą nepajėgiu susigaudyti, ką jis aiškina.

Tuštindamas dovanotąją skardinę, apsiprantu su arenos tvarka. Drąsiai žengiu per kūnus, ieškodamas vietos pėdoms, berdamas atsiprašymus, dangstydamasis nuo besilaistančių alumi ir vynu žiūrovų. Pakeliui esu priverčiamas paragauti storo sumuštinio su kumpiu, susiberti į burną saują bulvių traškučių, gurkštelėti sangrijos. Arenoje matadoras patiesia antrą bulių, o aš vis dar leidžiuosi į Pamplonos pragarus.

Atkakliai dairydamasis pagaliau aptinku savo bendrakeleivius. Bičiuliai, mojuodami riebiomis vištos kulšelėmis, siūbuoja penktoje eilėje nuo aptvaro su buliais ir matadorais. Uoliai pralaisvinę vietelę baloje ant suolo, angliška greitakalbe pristato mane šalia siaučiančioms ispanėms, prisiekinėdami, kad rytoj bėgsiu su buliais.

Arenoje stambus jautis bado žviegiančiam žirgui šoną, o raitelis bergždžiai stengiasi ietimi nustumti įsiutusį galviją. Galop pikadorams pavyksta nubaidyti bulių nuo kruvino šarvais neapsaugoto, užtat akidangčiais aprūpinto bėrio. Pasibjaurėjusi publika paniekinamai mykia.

Virš galvų į tarpą tarp sėdimų eilių ir smėlėto skritulio, kuriame tęsiasi mirtinos realybės spektaklis, skrieja tušti stikliniai vyno buteliai, popieriaus ir aliuminio folijos gniutulai, plastikiniai maišeliai su atliekomis. Nenuostabu, kad pirmose dviejose eilėse įsitaisę drąsuoliai dėvi šventiškai papuoštus, bet tikrus šalmus.

Tribūnose siautėja apsvaigusi fiesta. Liejasi skystesnis ir stipresnis alkoholis, smilksta kanapių suktinės. Nematyti jokių tvarkdarių. Apačioje vyrai, meniškai taškydamiesi krauju, skerdžia jaučius, o viršuje sulaukėjusi minia meiliai laistosi gėrimais ir drabstosi maistu. Savaitę Pamplonoje negalioja nei Europos Sąjungos saugumo standartai, nei civilizuoto elgesio normos.