Palanga – jėga!

Seniai niežėjo nagai brūkštelėti odę Palangai, bet tik šiandien nebesusiturėjau. Rodos dar nė vieną vasarą gamta nebuvo apdovanojusi šitokia gausybe nuostabiai šiltų vakarų, o žiniasklaida – tokiu srautu mylimą kurortą dergiančių nuomonių. „Naivuoli, tai ne nuomonės, o kelialapius prie užsienietiškų jūrų pardavinėjančių kontorų apmokėta propaganda“, - savo verdiktą rėžė kolega Miltiadas ir pridūrė: „Kasmet nuo balandžio pasipila gąsdinimai lietinga vasara, gegužę prisideda įspėjimai dėl plėšikiškų kainų, o liepą iššauna fekalijomis prisotintos jūros koziriai.“

Priimu Palangą tokią, kokia ji yra. Čia atsidūri ne šiaip „arčiau liaudies“, o pasijunti iš tiesų esąs liaudimi. Toks jausmas gąsdina, tačiau argi tikrovės baimė verta pagarbos? Kiekvienas gudrus sprukti tolyn nuo J.Basanavičiaus gatvės, pasislėpti Nidoje ir dejuoti dėl susiskaldžiusios į valdžiažmogius ir nevisžmogius tautos, o štai susilieti su nepagražinta Lietuva reikia ryžto ir kantrybės. Nevengiu viešųjų erdvių, bet šitiek atvirai spoksančiųjų į iš matymo pažįstamą fizionomiją nesu sutikęs jokiame „Akropolyje“. Tiesiog realybės šou su komentarais už nugaros: „Žiūrėk, čia tas plikis iš „Maximos“! Durniau, jis dabar “Eurovaistinei” vadovauja. Ožžžys!..” Savaitėlę pavaikštinėjęs be kaukės, kuriam laikui pasiskiepiji nuo puikybės.

Į Palangą patogu atvažiuoti, čia rasi nusipirkti visų kasdienių smulkmenų, net įkroviklį telefonui. Skųstis, kad nėra, kur pavalgyti, tiesiog nesąžininga. Jeigu švenčiate pirmojo maratono metines ar šiaip Deimantines vestuves, bent trys viešbučiai („Vanagupė“, „Palanga“ ir „Pušų paunksmė“) sudarys sąlygas pasilaistyti šampanu ir išleisti deklaruotus ne valdžiai, o tik pagalvei tūkstančius litų. Šiaip paprastai ir skaniai pasisotinti įmanoma net „basankėje“ („1925”), o netoliese vien grynuosius priimančios ukrainietiškos smuklės barščiai maloniai stebina jau keleri metai. Dažniausiai nenuvilia „Žuvinė“ ir „Vandenis“, „Pelikanas“ ir „Tauras“ ir turbūt dar dešimtys virtuvių skirtingiems skoniams. „Čili“ pristato picą į kambarį. Net Palangos maitinimo įstaigas nusiaubus uraganui ar uždarius kontrolieriams, vos už pusvalandžio nuo čia, Klaipėdoje, laukia „Skandalas“ ir „Momo grill“.

Tyčia nepaminėjau „Ramybės“. Šią jaukią užeigą, kaip dvasingumo oazę banalioje vartotojiškoje dykumoje, ir be mano trigrašio yra besąlygiškai įsimylėję net didžiausi Palangos nekentėjai. Šiemet jų racioną papildė „Kablys“ iš didžiosios „K“ - absoliučiai vertas dėmesio baras su nuosavu beržynėliu ir keičiamomis vaizduojamojo meno ekspozicijomis.

Palangoje smagu sportuoti. Visas Lietuvos pajūris pažymėtas dviračių taku. Kasmet laužau galvą, ar verta temptis savo plentinuką atgal į sostinę. Investavus į hidrokostiumą, Baltija akimirksniu sušyla bent iki 22 laipsnių bet kurią vasaros dieną, kviesdama apsispręsti, ko norėtum: plaukti porą kilometrų ar tik pasitaškyti bangose. Nebuvau nusiyręs prie pat tilto, bet tarp Birutės kalno ir Nemirsetos laivų gelbėjimo stoties vanduo kaskart džiugindavo skaidrumu ir vos juntamu jūržolių dvelksmu.   

Bėgiodamas Palangos parke ne tik mankštini kaulus, stiprini širdį, bet ir kvėpuoji ypatingu botanikos kokteiliu, valančiu organizmą nuo toksinų mikliau už japoniškas voneles pėdoms (tas aferistų išmislas iškuopia tik pinigines, bet tai jau kita tema), taip apsisaugodamas nuo tūkstančio ligų.  Šiandien ten nuvedė mėgėjiškų, bet stilingų „Eurovaistinės“ (jau šešeri metai joje nebedirbu) bėgimo taurės varžybėlių etapo trasa.

Išties keistoka liaupsinti miestelį, kuriame ir taip vyksta „Lūžio taškas“, koncertuoja Midge Ure bei treniruojasi Lietuvos krepšinio rinktinė. Žinoma, tūkstančiai dalykų čia galėtų būti sutvarkyti geriau, bet juk racionalūs argumentai bejėgiai prieš jausminius. „Palanga – riba (palangė) tarp šio ir kito, paralelinio, pasaulio“, – kartą pasakė vietinis šamanas. Argi verta ginčytis?