Prabėgo metai. Beveik metai. Tik metai.
„Gerai, dabar Ukraina jums viską užgožia, ar ne?“
„Šaunuolis, sutvarkei tą škandalą Rygoje!“ „Ar dar jaučiat kokį poveikį
verslui?“ – kalbina pažįstamieji ir nepažįstamieji.
Taip, šviežias kraujas antraščių skaitytojus kaitina
stipriau, nei prieš metus sukrešėjęs. Latvijoje lietuvių nelaiko priešais.
Žmonės nebesibaimindami perka „Maxima“ parduotuvėse. Viskas gerai, a ne?
Ne. Viskas niekada nebebus gerai. Tūkstančiai aukų
Ukrainoje nesušvelnina Zuolitudės žūčių siaubo. Koks supermenas pajėgtų
ištrinti iš atminties ano lapkričio gėlą? Per metus joks verslas nenusipurtytų mirtinos
griuvėsių naštos.
„Rašyk knygą, išklok teisybę“, siūlo man. Norėčiau, negaliu.
Tebesijaučiu daužtas. Ir mano teisybė tokia pat. Daužta teisybė. Gal kada nors,
kai šokas išblės, išsipasakosiu. Kol kas neišblėso.
Pernai, pabaigęs atsiprašymo spaudos konferenciją, staigiu
judesiu sviedžiau savo prikeverzotą popiergalį. Iš pykčio. Pykau ant likimo,
ant niekšų, ant kolegų. Dabar nebepykstu. Liko tik apmaudas. Mėginu šypsotis
veidrodžiui, o ten – liūdnojo vaizdo riteris.
Daugelis netiki. „Maivaisi“, galvoja. „Didelio čia
daikto... Krizė, atseit. Nereikėjo būt arogantiškiems!“ Nereikėjo. Jautresni suka
šalin: „Ai, nekalbėkim apie tai.“ Taip ramiau.
Audrius Lelkaitis susuko filmą. „Apkabink mane sapne“
vadinasi. TV3 žada rodyti Metinių proga. Žinovai pažiūrėjo, baisiai slogu,
sako. O ko tikėjotės? Tokia istorija. Kai kuriuos veikėjus filmavo dar kaip
visuomenininkus, o parodys jau kaip Latvijos parlamentarus, ašaromis išplukdytus valdžion nuo įvairių partijų.
Nerijų Numavičių prakalbino. Sensacija. Komunikacijos dievai
dvejoja: ar nepasūdys žaizdų, ar nepakenks? Pakenks – nepakenks, vėl tos pačios
baimės: patylėkim, nekomentuokim. Ar nuoširdumas kenkia? Juk aiškiai girdėti, kuomet žmogus iš
dūšios šneka.
Patarėjų aibės. „Parduokit viską ir bėkit“, siūlė
vieni. „Bent pavadinimą pasikeiskit“, protino kiti. Ačiū. Mes dar „NDX
energijos“ vardo neatsisakėm. Antraip, nuo praeities slapstantis, apie naujas
pavardes derėtų pasvarstyti. Jei bėgt, tai bėgt.
Užėjo mada narstyti krizių vadybą. Buvęs bankininkas,
valiūkiškai šypsodamasis, skaito paskaitą „Myliu krizę“. Prisimena, kaip
mikliai nutildė nenaudėlių paskleistus gandus apie bankrotą, kaip šantažuotoją
sprogdintoją, banko skolininką, priveikė. Bravo. Kitas bendravimo žinovas
dėsto, kaip Anglijos prekybos lyderiai „Tesco“ sausi išslydo, tikrintojams
jautienos sumuštinyje aptikus arklienos pėdsakų.
Rygoje stogas sutraiškė 54 žmones, 24 vaikučius
našlaičiais paliko. Jaučiat skirtumą?
Pravartu pasimokyti iš kitų laimėjimų, naudinga geranoriškų
patarimų paklausyti. Dėsniai visur panašūs. Tik sukirba mintis, kaip tie
mokytojai kalbėtų, jei tikra bomba būtų ištaškiusi banko būstinę, o vietoje
arklienos londoniečiai būtų užkrimtę ko nors stipresnio. Dabar, beje, „Tesco“
valdo kitą, apskaitos klastočių, krizę. Sėkmės.
Konstrukcijos trūkinėjo tyliai, signalizacija kaukė
garsiai. Tik gaisro nebuvo. Galvosūkis. Reikėjo negalvot – gelbėt, varyt visus
lauk! Reikėjo... Profesionalūs gaisrininkai ir galvojo, ir gelbėjo, o trijų
saviškių neapsaugojo...
„Masinė žmogžudystė“, pasakė Prezidentas. Ką nors
pasodins ilgam. Tyrėjai tiria, ištirs - perduos teisėjams. Nuteis teisingai,
neabejoju. Kas kalės, kas mokės. Pastato projektuotojai - basi, statybininkai - savi, užsakovai deda į Kanados
krūmus. Žiū - prekybininkai pašalpų atseikėjo. Be teismo, be nuosprendžio. Svetimi
naivuoliai.
Artėja kompensacijų metas! Argi įmanoma atlyginti šitokias netektis? Advokatai ramina: viskas įmanoma, ruoškit milijardus.
Artėja kompensacijų metas! Argi įmanoma atlyginti šitokias netektis? Advokatai ramina: viskas įmanoma, ruoškit milijardus.
Stot – teismas eina! Pastovėkim, tegu
eina. Ramybės visiems.