Tušti daiktai

Vilniaus oro uostas labiau panėšėja į Vnukovo, negu į Vienos ar Venecijos. Ir kodas toks - VNO. Sako, po poros metų reikės jį mėnesiui uždaryti. Keis pakilimo tako dangą, kad ko nors nenutiktų. Tik dažniau kas nors nutinka ne dėl sutrūnijusios dangos. Nejudantys daiktai ne tokie grėsmingi, kaip mechanizmai. Dar pavojingesni būna žmonės, pavyzdžiui, girti rusai išvažiuojantys valyti sniego, kylant privačiam prancūzų magnato lėktuvėliui. O užvis pavojingiausios esti papuvę žmonių organizacijos.

„Čia viena keleivė labai nori skristi į Oslą su pasibaigusia tapatybės kortele“, - informuoja per vairuotojo raciją visus autobuso keleivius VNO darbuotojas. „Niekur ji neskris“, - atšauna viršininkas. „Nėra tokios formos?“ – vis spurda uolusis kolega. „Forma yra, bet ne tokiam atvejui“,- nuramina jį vyresnysis. Mes jau ketvirtį valandos kantriai laukiam autobuse. Į Oslą nenoriu, noriu į Maskvą. Tenai galiojančios kortelės negana, rusai reikalauja aiškios tapatybės, vizos ir kantrybės. 

Šeremetjevo oro uostas kadaise buvo tarpinė stotis į Valstijas. Devyniasdešimtaisiais „Aeroflot“ lėktuvas iki Niujorko dukart leidosi degalų Atlanto salose: Airijoje ir Niufaundlende. Šiandien skrendu į Sočį. „Ten jūsų laukia“- pažada saugumo patikros pareigūnė. Aš - nieko prieš. Ausyse taip ir skamba Otaro Joselianio užkeikimas: „Получил путевку в Сочи в жопу ебаный рабочий“. 

Virš Donbaso skristi nejauku, bet teks. Sočis nėra Kryme ar Gruzijoje, kaip mano painiojantieji geografines sąvokas. Vietiniai vaikšto su marškinėliais, ant kurių angliškai aiškiai  užrašyta „Russia“, ir giriasi, kad čia – pietinė sostinė. „Hot. Cool. Yours. / Жаркие. Зимние. Твои.“ – skelbia olimpines keturioliktųjų žaidynes primenantys plakatai. Žavu. „McDonald‘s“, „Löwenbräu“, „Mariott“ / „Сели-поели“, „Ба́лтика“, „Родинa“.

Красная Поляна nėra banalus sovietizmas. Tai autentiškas caro laikų gyvenvietės pavadinimas. Raudona – gražu. Tame miestelyje stūkso viešbutukas „Om Dom“ su „British баня “. Šeimininkė Tatjana Larkin skiriasi su vyru anglu. Atminimui jai lieka ne tik poetiška, tegu ne visai puškiniška, pavardė, bet ir drauge įsuktas versliukas, Pavardę pasiliks, o SPA pervadins. Prieš penkerius metus „British“ skambėjo šauniai, dabar – nebe. Sankcijos veikia.

Pirtį užkurti čia tikrai moka. Išvanojo taip, kad ilgam atsiminsiu. Molinis priepirtis, malkomis kūrenama rąstų garinė, beržinės vantos, šaltinio tvenkinukas, kubilas su vaizdu į kalnus ir gulimos sūpuoklės. Jokių svaigalų. Pelynų kvapas nesiskaito. Tatjana principinga: nori gerti degtinę – eik lauk. Net wi-fi slaptažodis čia „noalcohol“. Na, tiesiog pirčių pirtis, „Баня баня“. Britiškumai iš pavadinimo išsitrina mikliau, nei vyrai iš širdies.

Dabar madingi ne tik vietiniai žodžiai. Lojalu ilsėtis vietiniame kurorte ir gerti vietinį vyną. Geras rusiškas vynas skamba baisiau, nei puiki prancūziška degtinė, bet čia jie didžiuodamiesi vaišina Stavropolio krašto Viogner. Ačiū, gardu. Ne tik todėl, kad dykai ir actas saldus.

Rusams svarbus pergalės prieš fašistus septyniasdešimtmetis, nors dvi dešimtis metų po karo jie išvis nešvęsdavo. Kodėl? Paskaitai Janio Grinvaldžio fronto dienoraščių fragmentus praėjusios žiemos „Rigas Laiks“ numeryje ir supranti: todėl, kad dar pykino prisiminimai. Susirinkdavo veteranai, tyliai įkaldavo, linkėdami, kad nebetektų kariaut, ir išsiskirstydavo. Jiems sapnuodavosi nukankintos vokietės, automatų vamzdžiais išniekintos lenkės, vietoje dukterų mėginusios aukotis ukrainietės, išvaduotojų galią patyrusios lietuvės, latvės, estės. Tik šešiasdešimt penktaisiais iš centro atsiuntė įsaką deramai atšvęsti dvidešimtąsias didžiosios pergalės metines. Pasipylė paradai, saliutai, kasmet vis trankesni.

Aplink Adlerio oro uostą išmėtyti milžiniški spalvoti olimpiniai žiedai su žemynų pavadinimais. Pasakoja, kad olimpizmo šulai suakmenėjo, išvydę tokią savo simbolio meninę interpretaciją. Iki Sočio žaidynių žiedai laikėsi tvirtai susikibę, o čia pažiro. Nieko, visi suprato ir priprato. Plojo per atidarymą ledo rūmuose, net kai Amerikas simbolizuojantis raudonasis apskritimas neišsiskleidė dėl techninių kliūčių. Tiesioginėje Rusijos TV transliacijoje teko skubiai įterpti generalinės repeticijos įrašo epizodą. Užtat per uždarymo ceremoniją rengėjai pamėgino autoironiškai pasišaipyti: šokėjų grupei nurodė tyčia kelias sekundes vėluoti subėgti į prakeiktąjį žiedą, taip primindami atidarymo gėdą ir demonstruodami fizinio darbo pranašumą prieš inžinierinį intelektą.

Olimpiniai statiniai po metų atrodo naudojami maždaug tiek, kiek  legendiniam Europos krepšinio čempionatui pastatyta Šiaulių arena. Mūsiškiai įsūdė skatikus, Sočyje viskas kainavo apie penkiasdešimt milijardų dolerių. Dabar ledo rūmuose retsykiais koncertuoja gastrolieriai, naujutėlaitis geležinkelis iš pajūrio į kalnus rūdija nenaudojamas. Visi laukia pasaulinio futbolo, kurį žada sužaisti aštuonioliktaisiais.

Anoje kalnų pusėje - Abchazija. Ginkluoti jos pasieniečiai žaidžia nepriklausomybę: „Lietuviui reikia vizos!” Kur ją gaut? “Mūsų atstovybėse Maskvoje arba Managvoje.“ Sugėdintas lauko vadas įleidžia be vizos ir be kyšio: „Kažkada svečiavausi Kaune, ten mane labai gerai priėmė. Važiuokit, grįždamas pasirodykit.“ Tolstant nuo pasienio Ricos ežero link, nepriklausomybės iliuzija galutinai sklaidosi. Visur kalba rusiškai ir laukia rublių. Plentas duobėtas, asfaltas baigia irti. Nėra biudžeto. Stalino vasaros rezidencijoje įkurtas muziejus. Jo prižiūrėtojai žaidžia su gyvu lokiuku. Motiną nušovė, mažyliui – pora mėnesių. „Gal norit pirkt?“

Grįžtu į Sočį. Gešė Tinlėjus viešbutyje „Приморская“ skaito viešas paskaitas apie tuštumą. Viskas santykina: realybė, teisybė, nuosavybė, valstybė... Jeigu V.Putinas manąs, kad ši teritorija priklauso jam, tegu pasikonsultuoja su Sočio pavadinimą nuo vietinės genties kadaise nusirašiusiais turkais arba miestą kūrusiais carais. 

Važiuodamas pro sovietiniais simboliais nukabinėtas gydyklas, rodos, girdžiu, kaip murma išvaduotas iš anglų ir išverstas iš rusų kalbos Mikė Pūkuotukas: „Tuščias šitas puodas, kaip visi daiktai. Jį tausot pa-tar-ti-na. Nes tuščią puodą gan dažnai, nes tuščią puodą gan dažnai kai kas labiausiai ver-ti-na!“