Vartome
naujausią tavo knygą „Neregėta Kuba“. Kaip ji atsirado?
Albumo gale yra skyrelis „Kaip tai padaryta“, sudėtos
archyvinės nuotraukos, aprašytas pats procesas: ištisinės komisijos,
patikrinimai, draudimai, leidimai. Galima buvo išleisti apie tai atskirą storą
knygą. Per tuos penkerius metus tiek visko buvo. Važiavau ten daugiau, kaip
trisdešimt kartų.
Reikėjo nusipirkti, nusigabenti ir paruošti skraidymo
aparatą, apmokyti vietinę komandą juo naudotis, nes su užsieniečiais dirbti
valdžia neleido. Kuboje savo pilotui palikau dviratį. Bet dviratis, tai
dviratis... Ten taip ir liko mano skraidyklė, dabar jau sudėtinga bus ją
išsitraukti.
Į pabaigą ėmiau skubėti, norėjau išleisti knygą
praėjusių metų gale. O Kubos Kultūros ministerija, pagrindinė mano partnerė,
įsivaizdavo, kad daugiau dalyvaus visame procese, ypač teksto rašyme. Aš
neprieštaravau. Surado man istoriką ir geografą, bet jie niekaip nepradeda ir
nepradeda. Sakau, kiek galima laukt? Kažkokių ten parašų...
Laikas bėga, žiūriu,
kad nieko nespėsiu. Sakau, jeigu taip, chebra, jūs nepykit, aš važiuoju pirmyn
su anglišku leidimu. Susirasiu, kas man sukurs aprašymus. Ir susiradau
Majamyje. Tai jie labai supyko, kad tekstą parašė ne politiškai teisingi
žmonės, gyvenantys Kuboje, o kažkokie ten...
Ką
jie būtų parašę kitaip?
Žinai, vis tiek, jie gal įsivaizdavo, kad pridės kokių
nors herojiškų ten tekstų: čia Fidelis laimėjo revoliucinius mūšius, čia jis
slapstėsi su savo būriais... Gal jie taip įsivaizdavo. Aišku, aš vis tiek
būčiau filtravęs, nes nebuvau jiems įsipareigojęs prikaišioti tokių bajerių.
Projekto pavadinimas ispanų kalba visada buvo „Arriba,
Cuba!” Skamba baisiai revoliuciškai. Kai derinom, aš dar nelabai gerai tą kalbą
mokėjau, atrodė – ai, Kuba iš aukštai, Kuba viršuje. Bet iš tikro jis reiškia
„Aukštyn, Kuba!“
Majamyje negali išeit su tokiu pavadinimu, nes atrodysi dabartinio režimo
propagandistas. Nuotraukose ir taip nesimato nei skurdo, nei politinių kalinių,
viskas pateikta kaip šalies reklama: puikiai komunistinio režimo prižiūrėtas
kraštas, nepaliesta gamta, viskas ekologiška, vau! Ir
kai aš tai suvokiau, nusprendžiau ispaniškai knygos nebeleisti: tas klausimas
taip ir liko pakibęs. Sakau, jūs man tekstų neparašėte, kultūros ministras
žadėtos pratarmės neatsiuntė...
Angliškai išėjo „Unseen Cuba“ („Neregėta Kuba“). Tai
jie labai supyko dėl to „unseen“, kad aš vienašališkai pakeičiau. O pagal mūsų
bendradarbiavimo susitarimą aš viską padarau ir atsiunčiu jiems 500 egzempliorių. Bet
aš absoliučiai viską finansuoju, o jie tik duoda man leidimus. Tai jie mane
praėjusią vasarą išsikvietė ir klausia: kaip čia yra, kodėl pakeitei
pavadinimą? O aš jiems - žinot, mes turim tokį pasakymą: dovanotam arkliui į
dantis nežiūrima. Jie man – taip, mes tą pasakymą irgi mokam, tačiau mes gi
jums suteikėme leidimą naudotis mūsų šalies kraštovaizdžio vertybėmis, paveldu,
grožiu.
Bet aš tada jau buvau bosas, nes turėjau viską
nusifotografavęs. Kuo rizikuoju? Gali išvyti iš šalies ir atimti lėktuvėlį.
Bala nematė.
Gali
pasodint.
Gali. Žinai, aš jau dabar ten vengiu važiuot. Protingi
žmonės patarė: geriau nebevažiuok, ten – senoji KGB mokykla. Sulaikys
išsiaiškinti. Tai nuo praeitos vasaros nebesilankiau.
Ten matyt kažkas politiškai labai aukštai įsijungė.
Toks skandalas buvo kilęs. Gruodžio mėnesį Europos Sąjunga surengė mano albumo
parodą Briuselyje. Kubiečiai kai sužinojo, pakėlė tokį triukšmą, kad net
nutraukė derybas su Europos Sąjunga. Net Reuters pranešė: Kuba traukiasi, nors
turėjo prasidėti naujas santykių šiltinimo etapas. O kubiečiai pasakė: „Mes
nesutinkam“. Būtent tuo motyvuodami! Nutraukė derybas, viską
metė ir išvažiavo. Bet viskas buvo jau suorganizuota, skirtos patalpos parodai,
sukviesti svečiai. Tik atidaryme nebuvo nė vieno kubiečio ir beveik jokių kitų
Lotynų Amerikos diplomatų. Jie visus pralobino,
kad nedalyvautų.
O kaip tik tuo metu, kai aš grįžau iš Briuselio, Obama
su Rauliu praneša didžiąją žinią, kad jau viską šiltins. Ir žinai, kubiečiai pateikia,
kad jie laimėjo. Niekur nenusileido, jokios laisvės žmonėms nesuteikė, o
amerikonai jau kalba apie embargo pabaigą.
Įdomiai taip.
Tai
kol kas esi išleidęs ją lietuviškai ir angliškai?
Taip. Ispaniškai būtų gerai turėt.
Jeigu Kubos valdžia parašytų man tuos tekstus ir
pasakytų, kurios jiems tiksliai nuotraukos nepatinka. Nes telefonu kai ką
minėjo: kad ten švyturio viršuje matyti stovintis kareiviukas. O pagal jų
tvarką – jokio kariuomenės personalo negalima rodyti. Paskui dar ten
baigiamajame skyriuje įdėta nuotrauka, kur mano vaikai stovi su kubiečiais, tokiais basais apskurusiais murziukais.
Tai aš galėčiau visa tai išimt ir išleist tinkamą
jiems versiją, nors didelės ekonominės paskatos neturiu, nes Kuboje knygą
pardavinėt būtų be galo sudėtinga. Patys kubiečiai neįpirks, nes ji kainuoja
šimtą baksų. Turistai, kiek
pastebėjau, tokių masyvių brangių albumų suvenyrams taip pat nelabai perka.
Turtingesni atvykėliai gali nupirkti ją Floridoje ir atvežti dovanų savo
vargšams giminaičiams. Platinti tektų per valdžiai priklausančius knygynus.
Kaip paskui iš jų pinigus atgausi?
Taip ir liko knyga nesertifikuota. Net nefaina psichologiškai kažkaip. Jiems
net tų penkių šimtų vienetų nesiunčiau, nes žinau, kad tiesiog į šiukšlių dėžę
išmes. Penkerius metus draugavom, dirbom, o dabar šitaip viskas. Norėčiau, kad
kaip nors išsivėdintų viskas. Rašiau laiškus kultūros ministerijai, bet nieko jie
neatsako. Žmonės, kurie man tarpininkauja, sako, kad vadovai labai pikti,
nebenori manęs matyti.
Gaila. Tiek ji man sveikatos kainavo. Atsimenu, Kuboje
antrus metus tryniausi, nežinodamas, ar išvis kas nors pavyks. Posėdžiai,
pažadai, murkdaisi be jokio rezultato.
Dabar
jau aišku, kad pavyko.
Ne, tai dabar jau nėra kalbos. Kai matai, kaip
Majamyje žmonės stovi eilėje prie tavo knygos, perka ne po vieną, o po kelias,
valandą laukia, kad gautų parašą, kad kelias minutes šnekteltų, papasakotų, kam
jas perka: tėvui, broliui, anūkams – tuomet apima labai geras pasitenkinimo jausmas.
Kita vertus, gal įsivaizdavau, kad lengviau pavyks,
kad žinia pasklis po Ameriką, kaip laukinis gaisras. Bet ten jie tiek
prisisotinę viskuo. Reikėtų dabar ten persikelt, pagyvent kokius metus, kasdien
stumti, reklamuoti, dalinti interviu. Tada būtų kaip reikiant. O dabar, kai ten
nuvažiuoju, viskas pajuda: pristatymai, pardavimas, žiniasklaida. Išvažiuoju,
vėl nurimsta.
Kol kas platinu tik per unseencuba.com,, amazon.com.
ir pavienius nepriklausomus Floridos knygynus. Į nacionalinius tinklus bendra
tvarka, per didmenininkus eiti nenoriu, nes tuomet tau nieko nelieka. Mėginu
tiesiai patekt, kad marža būtų 40
-50%.
Žinai, sunku, nesišneka. O investicijos tai tikrai milžiniškos, apie milijoną
dolerių suprūdijau per tuos penkerius metus į visus darbus, keliones, lėktuvą.
Ispaniškai
gerai išmokai?
Pakankamai, kad susikalbėčiau. Dabar Floridoje, kai
darėm interviu radijuose, telikuose, tai pusė buvo angliškai, pusė ispaniškai.
Per CNN – ispanų kalba. Kuba privertė.
Žinau,
kad po „Neregėtos Lietuvos“ buvo Belizas. O kas dar?
Dar, tarp Belizo ir Kubos, išleidau dvi knygas
Meksikoje. Buvau pradėjęs fotografuoti Italiją. Jau apskraidžiau visą Siciliją,
Romos apylinkes, bet tada supratau, kad nieko nebus: Italija per didelė, įvairi
ir pernelyg išsivysčiusi.
Nebe
neregėta.
Tai ten būtų buvęs pavadinimas „dieviškoji“, „La
Divina Italia“. Bet taip ir palikau pristabdęs. Dar mane buvo susiradę
azerbaidžaniečiai. Būtų buvęs užsakomasis darbas. Kelis kartus nuvažiavau ten,
bet gal per daug užsiplėšiau, o gal per mažai norėjau.
Fotografuoji,
kamerą laikydamas rankomis?
Visada. Jokių dronų.
Laikau ranka, o stabilizavimui naudoju visą savo kūną, slopindamas vibracijas,
įvertindamas kampinį greitį.
Aš ir atėjau, pasinėriau į šį užsiėmimą, ne dėl to,
kad kas nors būtų užsakęs ką nors nufotografuoti, o todėl, kad žiauriai patiko
pats procesas, pats nuotykis. Visą laiką užsiiminėjau adrenalininiais sportais:
skraidyklės, parasparniai, parašiutai, snieglentės, riedlentės. Fotografija
taip pat visąlaik buvo labai įdomus laisvalaikio leidimo būdas. Taip ir
susijungė. Fotografuoju vėjui pučiant į veidą. Termikai, oro duobės – to norisi. Gal liga čia?
Per šitiek šimtų valandų patirties prisikaupė. Teko
dirbti su įvairiausiais skraidymo aparatais, nes paprastai juos nuomodavausi.
Tik Kuboje privertė įsigyti. Meksikoje, pavyzdžiui, radau bičą, dirbantį su
specialiai fotografijai ar videografijai iš oro pritaikytu lėktuvu. Toks
dvimotoris, nepaprastai lėtas, sunkus, stabilus. Fantastika. Daug sklandžiau su juo viskas einasi. Nes
šiaip skraidyklė atveria tik vieną pusę, kitą uždengia sparnas arba
fiuzeliažas.
Kartais naudoju ir statybinius kranus, jei kitaip
neišeina. Pavyzdžiui, Trakų pilį taip dariau. Kai nori plataus vaizdo, o
šviesos mažai, reikia sustingti. Arba iš vykstančių statybų. „Kempinski“ čia
kai statė, susitariau su rangovais, kad leistų į kraną įlipti.
„Auksinę
minutę“ gaudai?
Kai saulė žemai? Jo, būtinai.
Daug
redaguoji?
Labai sunkus etapas iš pripleškintų keliasdešimties
tūkstančių kadrų atsirinkti tinkamiausią. Pleškinti tai smagu – skraidai,
darai. O paskui sėdi studijoje išvarvėjusiom akim ir galvoji: šitą ar aną? O
gal tą? Šitas darbas nėra malonus, bet jį turiu padaryti tik pats. Aišku, rodau
nuotraukas žmonėms, kartais visai nepažįstamiems, stebiu, kaip jie žiūri,
reaguoja. Tariuosi su kolegomis.
Man
vis įdomu, kiek kompiuteriu gražini jau atrinktus kadrus. Ar taisai spalvas, ryškini
kontrastą...?
Žinai, būna kadrų, darytų labai anksti ryte ar vėlai
vakare, kai trūko šviesos. Tuomet norėdamas spaudoje gerai atrodyti, turi
pakelti šviesumo lygį, kontrastą, grynai paruošti spaudai. Bet šiaip redaguoju
tik tiesindamas horizontą, apkarpydamas. Į vaizdą niekada nelendu: maždaug, čia
stovi „žiguliukas“, o man jo nereikia... Tokių – tai ne, čia griežta mano
taisyklė.
Kaip
sutari su kolegomis?
Tais metais, kai aš gimiau, 1973-iaisiais, Antanas Sutkus išleido
albumą „Daina Lietuvai“. Ten nemažai nuotraukų iš oro. Darydamas „Neregėtą
Lietuvą“ su juo susipažinau, parodžiau eskizus, tai jis labai gerai juos
įvertino, per pristatymą kalbėjo, visur mane gyrė. Žiauriai jam patiko. Man
pavyko padaryti tai, apie jis tik svajojo. Sovietmečiu nebuvo techninių
galimybių.
Su menininkais padraugauju, bet jie gal nelabai mane
priima. Žinai, Lietuvoje, o gal ir visame pasaulyje, mėgstama sudėlioti į
stalčiukus: tai kas tu toks – menininkas ar verslininkas, ar koks bėgikas
sveikuolis? Tai aš toks, kaip kartais juokauja, fotobuhalteris.
Užuomina dėl uždarbio.
Turbūt. Nes aš pirmas išgarsėjau, kad iš fotografijos
pavyko labai uždirbt pinigų.
Pas mus nuo sovietmečio labai bijoma to vadinamo kičo.
Yra kažkokia legenda, kad egzistuoja tyrasis menas ir dar egzistuoja
komercinis. Juos neva skiria labai gili, neperžengiama linija. Iš tokio
svarstymo išeina, kad jeigu esi sėkmingas finansiškai, jeigu tavo darbus perka,
tai yra komercija ir tai negali būti vadinama menu. Nes menininkas turi būti biednas, alkanas, jo niekas nesupras,
kol nenumirs ir nepraeis dar dvidešimt metų. Sakytum, dvidešimt penkeri metai
mes jau... o stereotipai įsisenėję.
Aš į savo nuotraukas nežiūriu, kaip į aukštąjį meną.
Jos labai taikomojo pobūdžio. Kai kurios gal turi didesnę meninę vertę, kai
kurios – mažesnę, kai kurios visiškai deskriptyvios.
Esu girdėjęs tų pašaipėlių. Iš pradžių gal labiau
jaudindavausi. O dabar... Daugiau kaip trisdešimt šalių aplankyta su parodom. Į
jas ateina ne tik kokie valdininkai ar politikai. Ateina menininkai, meno
asociacijų vadovai. Ir kai jie visokiais ditirambais pradeda...
Prieš porą savaičių buvau Kinijoje su „Neregėta Lietuva“.
Tai ten į pristatymą atėjo jų fotografų sąjungos prezidentas. Visaip gyrė,
draugavom, paskui nusivežė į televiziją, dar dvi valandas interviu filmavo su
juo ir su manim. Jis rodė savo nuotraukas, aš – savo, lyginom, gretinom. Labai
įdomu.
Tuomet tvirčiau ant kojų pasijunti ir nebesijaudini,
ką koks nors žurnalistėlis iš kokio nors ant tualetinio popieriaus spausdinamo
žurnalo apie tave papasakos. Nors pastaruoju metu to nebelabai ir girdžiu.
Nesu jokios menininkų sąjungos ar fotografų
asociacijos narys. Užtat priklausau Lietuvos triatlono federacijai, nors daug
mažiau juo užsiimu.
Kokių
tikslų sieki sporte?
Įdomiausia, kad aktyviai ir sistemingai sportuoju tik
trejus metus. Niekada nesu lankęs jokių sporto būrelių, septynerius metus
dainavau „Ąžuoliuke“. Muzikos mokykloje grojau fleita. Truputį dziudo, truputį
šachmatų. Netiko.
Futbolą kieme žaisdavau, krepšinį - ypač. Apsimesdavau
Sergejaus Jovaišos sūnėnu, tai vyresnieji priimdavo žaist. Neseniai Anykščiuose
dariau knygos pristatymą, tai susipažinom. Papasakojau jam tą istoriją, o jis
sako, kad dabar atvirkščiai yra. Seime buvo mano paroda, tai visi jo klausinėjo,
ar Marius nebus giminė. „Taip, sūnėnas“, - sako jis. Toks su jumoro jausmu.
Dabar mane į sportą labiausiai įstūmė noras atsikratyt
visokių žalingų užsiėmimų, tokių kaip rūkymas ir gėrimas. Čia buvo didysis
postūmis. Nes kai pradėjau rūkyt keturiolikos ar penkiolikos, taip ir rūkiau
neperstojamai. Bet visada norėjau mest. Visada! Žinojau, kad tai blogai, bet tai
mesdavau, tai vėl pradėdavau.
Ir Kuboje kol dusinausi su tais biurokratiniais
leidimais, buvo toks alinantis psichologiškai metas. Čia pat alutis, romukas,
cigaras... Kemsynas toks.
Ir tada, prieš keletą metų, nusprendžiau, kad reikia
baigt. Jau tada, kai mačiau, kad galėsiu pradėt skraidyt, pasakiau, kad tai
turi būti visai naujas etapas. Ir Kuba, kuri mane tiek alino, tapo kantrybės
mokykla ir tramplinu į sveiką gyvenimą.
Pradėjau bėgioti. Sistemingai, kiekvieną dieną. Per
metus gal buvo tik pora dienų be bėgimo. Po nedaug: keturi, šeši, septyni kilai... Nesvarbu, ar tu Kuboje, ar
namuose, ar Vietname atostogauji. Ir labai gerai. Atsikračiau visų tų... Visų pirma
mečiau rūkyti, visai mečiau gerti alkoholį. Ir žinai, va taip užsikabinau,
patiko man. Supratau, kad tai geriausias visokių kvailysčių kontrolės būdas.
Jokių minčių nekyla.
Ir amžius toks. Galvoju, negi sulaukęs
keturiasdešimties, visą likusį gyvenimą nesugebėsiu normaliai savęs į rankas
suimt? Nesakau, kad buvau kažkoks alkoholikas, bet man būdavo būdinga tiek
išgert, kad jau paskui užsikabini. Žiūri, jau kitą dieną galva plyšta, jau tu
visas nelaimingas. Toks požiūris buvo, kad pradėt gert ir nepasigert, tai kaip
pradėt myžt ir sustot. Žinai, kaip šitaip sveikatą pielini?
Kai jau ko nors imuosi, tai įsigilinu. Perskaičiau gal
penkiasdešimt knygų apie bėgimą, plaukimą, dviračius. Supratau, kad labai
svarbu yra lankstumas. Atsirado joga, darbas su svoriais, jėgos pratimai. Ėmiau
tobulinti biomechaniką.
Perėmiau tą tradiciją nubėgti per gimtadienį tiek kilų, kiek suėjo metų, ir dabar turiu
svajonę taip daryti iki aštuoniasdešimties, o tada jau mažinti po vieną kasmet.
Iki nulio, nes kokius šimtą keturiasdešimt metų žmogus, sako, gali gyvent, jei
nealina savo organizmo, prisižiūri.
Kaip tik pardaviau savo reklamos verslą, atsirado
daugiau laiko. Pasinėriau į leidybą ir kūrybą, o kai nefotografuoju, juokauju,
kad puse etato, kokias šešias valandas, dirbu sportininku.
Per tuos trejus metus visai neblogai įsivažiavau
bėgioti, jau supratau, kas tai yra, kaip tobulėti. Dviratis dar labai,
sakyčiau, pradinėje stadijoje. Plaukimas - taip pat, yra tokių supratimo
užuomazgų, bet dar daug daug daug reikia. Tuos tūkstančius valandų reikia važiuot,
plaukt, kaip su bėgimu buvo, kad visa biomechanika ir motorika išlavėtų.
Per tą laiką dar patapau veganu - vien tik augalinis
maistas.
Kodėl?
Aš galvoju, kad tai labai sveika. Mano tokia natūra,
reikalaujanti aiškių griežtų taisyklių. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės gali
socialiai parūkinėt, per kokį gimtadienį prie taurelės, ir kitą dieną užmiršt,
o aš – ne. Jeigu leisčiau sau vieną cigaretę, subyrėtų visa sistema. Man - tik
taip arba ne, on arba off.
Išskaičiau, kad žmogui nesveika per daug valgyti
gyvulinės kilmės maisto. Evoliuciškai žiūrint, mes, didžiosios žmogbeždžionės,
milijonus metų mitome vaisiais. Net per paskutiniuosius porą milijonų metų, kai
žmogus jau pradėjo tapti žmogum, jis vis tiek iš esmės liko rinkėjas.
Devyniasdešimt procentų kalorijų gaudavo iš to, ką susirenka: įvairiausių
šakniavaisių, uogų, grybų, riešutų, vaisių. Susimedžiodavo ką nors gana retai.
Tai, kas vyksta dabar, kai žmonės kasdien – pietums, vakarienei valgo mėsą ir
žuvį, pusryčiams – sumuštinius su kumpiu, yra tikrai kenksminga. Augalinis
maistas daug lengviau įsisavinamas, daug mažiau pareikalauja energijos ir
suteikia daug didesnę maisto medžiagų įvairovę.
Aš galvoju, kad kokį kartą per savaitę iš principo
būtų galima valgyti mėsą, ypač kokią nors sumedžiotą, ne fermose užaugintą, bet
man paprasčiau visai ją išjungti ir pasakyti: okei, aš būsiu veganas. Nors man
tas žodis nelabai patinka.
Taip pabandžiau maitintis vien augalais, kurių yra
milijonai, ir man visai patiko. Bėgu maratonus vien su datulėmis. Energijos
lygis aukštas.
Tai
esminis motyvas yra sveikatinimasis, o ne etika?
Yra ir tai. Aš labai gailiuosi, kad mes, gyvūnai,
šitaip elgiamės su kitais gyvūnais. Kokiame nors mažame ūkyje ožkelės ar
veršiukai nors kiek pagyvena, kol juos paskerdžia. O masinės produkcijos
fermose tas gyvūnėlis visą laiką nuo gimimo iki skerdimo praleidžia poros
kvadratinių metrų garde. Tai ir tos mėsos kokybės yra tragedija, ir tai, kas
ten vyksta, yra nežmogiška.
Ir dabar man, nors aš tapau veganu dėl kitų
priežasčių, yra malonu, kad aš nevalgau vištų, kurios visą gyvenimą praleido
gardelyje, kol jas sutarkavo.
Nors čia tokia tema, į kurią Lietuvoje daug kas aršiai
žiūri. Galėčiau išklausyt visokiausių nuomonių.
Na,
bet kokia pozicija yra įdomi. Juk daugelis apskritai apie tai nesusimąsto.
Jo, daug kas taip iš inercijos bėga, bėga per tas
gyvenimo dienas. Neturi laiko, progos kažkaip susimąstyt.
Ačiū
tau už tokią progą.
Nuotrauka
iš asmeninio Mariaus Jovaišos albumo.
1 komentaras:
Vienas mano autoritetas kalbina kitą :) super!
Rašyti komentarą