Tadas Jurgaitis: „Pabandžiusieji supranta, kad pasaulis yra visai kitaip sudarytas“

Pasišnekėkime apie viską nuo pradžių. Kadaise, gal prieš penkiolika metų, kalbėjomės, kai dar buvai jaunas pradedantysis architektas. Paklausiau, ko sieki architektūroje, ir tu atsakei, kad kada nors projektuosi didelius pastatus. Kas atsitiko?

Mes tų didelių pastatų priprojektavom, bet ne jų dydyje esmė. Aš supratau, kad nebepatempiu sėdėti ant dviejų kėdžių nei fiziškai, nei moraliai, nei psichologiškai. Niekaip. Ir man reikėjo apsispręst, nes tai, ką pradėjau sportuot, reikalavo daugiau laiko, negu nueit kartą per dieną ten truputį kažką... Ne tik fiziniam pasirengimui, bet ir mental daliai. Tie dalykai be galo imlūs laikui. Į salę ateit – viskas aišku, atėjai – valandą bam bam bam, padarei, ką reikia - išėjai. Bet yra labai daug dalykų, kurie taip lengvai nepasiduoda.

Nori pasakyti, kad vienu metu pradėjai nardyti...

Ir dirbau...

Ir dirbai. Ir tai vadini dviem kėdėmis?

Jo, nes iš tikrųjų bandžiau pereiti į tą, sakykim, aukštesnį lygį ir supratau, kad neištempiu. Arba turi kentėti darbas, arba sportas.

Ir tuomet tapai profesionaliu sportininku?

Čia negalima sakyt, kad aš tapau, nes keturiasdešimties metų žmogus negali patapt profesionaliu sportininku, jau amžius nebe tas. Bet iš principo – taip.

Bet jeigu iš to gyveni.

Iš principo, taip.

Iškeitei vieną profesiją į kitą.

Jo. Bet aš nevadinu to, ką dabar darau, profesija, nes tai nėra susiję su jokiais materialiais dalykais. Lietuva maža, sezonas trumpas, ir apie kokius nors finansus, kuriuos uždirbu... Cha, cha, aš nekeliu sau jokių finansinių reikalavimų. Kad yra daug norinčių žmonių, eilė visai vasarai, tai mane džiugina, bet materialinės pusės čia nėra. Pagal tai, ką aš turėjau, čia yra juokai.

Architektūra turbūt irgi nebuvo vien dėl pinigų.

Ne,ne, ne, ne. Aš tik bandau paaiškint, kad čia tai iš viso... Tai, ką aš pasirinkau... Čia išvis apie pinigus nevyksta kalba.

O apie ką vyksta?

Apie tai, kad man patinka iš principo. Aš kažkaip noriu po truputį tai skiepyti Lietuvoj, nes niekas to nedarė. Tie dalykai atsilieka, palyginus su kaimynais, net labai.

Gerai. Metas paaiškinti, kas yra „tai“.

Nardymas be papildomų kvėpavimo aparatų. Sulaikius kvėpavimą. Lietuvoje žmonės žino, tik tai, kad sulaikę kvėpavimą kažkokie žvejai žuvį šaudo. Ar ne?

Nežinau.

Bet žuvų šaudymas yra tik viena povandeninio nardymo dalelytė. Mes skirstome tokį nardymą į tris sritis. Pirma - rekreacinis, tai mes visi puikiai suprantam: Egipte žmogus užsidėjo kaukę su triūbele, išėjo į vandenį, apžiūrinėja koralus savo malonumui. Kaip jam išeina, taip paneria, bet laiką leidžia. Antra – sportinis, kai žmogus siekia kokių nors konkrečių tikslų: metrų, sekundžių. Trečia – tikslinis nardymas, kai Lietuvos žvejai nori žuvį nušaut arba koks kriauklių rinkėjas, arba laivą užminuot.

Na, tokiems tikslams galima prisikabinti kvėpavimo aparatą.

Ne visais atvejais. Specialiąsias pajėgas apmoko nerti sulaikius kvėpavimą, nes nebėgiosi su automatu, pasikabinęs balionus, o gali prireikti ir į upę ar į ežerą įlipti.

Tikras nardymas yra savęs pažinimas. Tai ir užkabina tuos, kurie pabando. Jie supranta, kad pasaulis yra visai kitaip sudarytas.

Pasaulis, sakai. Borisas Grebenščikovas dainuoja: „Vandens švelnumo nepranoktų saugiausias apklotas sapne, / Bet šito kūno architektai man liepė vaikščioti žeme“. Ar tikrai povandeniniame pasaulyje žmogus gali jaustis patogiai?

Gerai. Pradėkim nuo pradžių. Žmogus turi begalę refleksų, susijusių su vandeniu. Juos įgavo per pirmus devynis mėnesius. Kur mes juos praleidom?

Skysčiuose.

Taip, skysčiuose. Bradikardija  - vienas mūsų refleksas, antras – periferinė vazokonstrikcija... Ir metaboliniai procesai, medžiagų apykaitos sulėtėjimas. Jie mums yra atėję iš ten, iš mamos pilvo.

Klausimas: kaip jie pasileidžia? Vienam – lengviau, kitam – sunkiau. Vieni labiau draugaujam su vandeniu, kiti – mažiau, bet realiai tai mes turim visi neišvengiamai. Mes esam taip tobulai sukonstruoti, tik sužinojom visai neseniai...

Kada?

Na, teko matyti filmą Žydroji bedugnė?

Aha.

Tai va. Klasika, setyniasdešimt ketvirtieji. Iki tol mums buvo uždrausta nerti giliau, negu penkiasdešimt metrų. Ten kažkokios federacijos atstovai pabandė primityviai: nuleido kažkokį lavonėlį, sulaužė jam šonkaulius nuo slėgio ir sako: „Štai, matot“.

O kad žmogelis yra taip gerai sukonstruotas, kad jo organizmas greitai pastato buferį, einant į gylį... Kraujotakos, turiu omeny. Vakuumo ten gi nebūna. Einam į gylį – oro viduje mažėja, bet plaučiai užsipildo krauju labai staigiai ir pastato sieną – bam! Ji neleidžia taip lengvai mūsų sulaužyti.

Tai jeigu klausi, ar žmogus yra tam sukonstruotas, tai – puikiai. Jis gali nardyti šimtą ir du šimtus metrų. Ir du šimtus keturiasdešimt yra nunėrusiųjų. Čia yra įspūdingas gylis.

Praktiškai scuba pasaulio ir freediving gyliai yra panašūs, netoli trijų šimtų metrų. Tik su balionu reikia ilgai atsėdėti, technika ten, visa kita, sudėtingi dalykai, po to savaitėlę atsigauti reikia.

O sulaikius kvėpavimą, nereikia dekompresijos?

Nereikia. Yra kita, azotas atsiranda, šiek tiek sugrįžti į gylį reikia, bet ne dėl anų dalykų.

Papildomas kvėpavimo aparatas yra savo sveikatos gadinimas, nes žmogus gi nėra tam sukurtas. Ten gi neri, gaudamas orą. Atsiduri po slėgiu, gaudamas orą. Tai prieštarauja gamtai. Ir prasideda: atstovos, visa kita... Kai neri be baliono, nekyla klausimų, kada galima į lėktuvą: išnėręs gali eit ir skrist.

Kas žmones labiausiai kabina nerti gilyn?

Labai trumpai yra pasakęs Umberto Pelizzari, auksinę frazę: „Scuba diver looks around, freediver looks inside“. (angl. „Nardytojas su balionais dairosi aplink, o sulaikęs kvėpavimą žvelgia vidun.“- I.S.) Tai ir kabina. Viskas ten yra apie vidinį pasaulį, o ne apie tą, kuris už tavo kaukės stiklo. Kai žmonės supranta, kokių ten, viduje, yra perliukų, jie neria vis giliau, giliau, giliau, giliau.

Ten, gilumoje, juk išties nėra į ką žiūrėti pro stiklą? Tamsu, šalta...

Nieko ten neprisižiūri. Dirbi su savim. O šiaip, Galvės ežere nebent syką ar seliavą gali pamatyt.

Syką ar seliavą irgi įdomu...

Na net ten praplaukia būrys žuvų, ir tiek, nebėr jų. Vėl tamsu ir šalta.

Nuo ko tavo mokiniai pradeda?

Žmonės ateina su labai skirtingais lūkesčiais. Apnea academy prieš keletą metų padarė tyrimą visame pasaulyje....

Atsiprašau, kas padarė?

Apnea academy. Aš esu jos instruktorius.

O kas tai per institucija?

Tai - mokykla. Įkūrėjai – italai, bazės yra Italijoje ir Šarm-el-Šeiche. Viena rimtesnių mokyklų. Yra komercinių mokyklų, susijusių su scuba, kurios moko, tuo pačiu prekiauja visokiais lastais, pats žinai... Žodžiu, Apnea academy akcijų rinkoje nenusipirksi.

Mokytis reikia daug. Pirmai žvaigždei gauti kitur užtenka poros dienelių, pas mus – penkios. Reikalavimai skiriasi. Kam reikia žvaigždžių, gali pasirinkti kitą mokyklą.

Puiku, grįžkime prie tavo minėto tyrimo.

Žmonės, atėję į kursus, surašė savo tikslus: ko nori. Prieš kursą. O po to, po kurso, vėl pasiėmė lapus ir surašė, ką gavo. Pirmiausia visi rašė apie paprastus suprantamus dalykus: nunerti tiek metrų, išbūti tiek sekundžių po vandeniu. Bet po kursų dauguma pakeitė tuos dalykus, nustūmė juos lentelėje į apačią, atsirado visai kiti prioritetai. Jiems pasidaro įdomios atsipalaidavimo technikos, kvėpavimo technikos, kurios daro gan didelę įtaką.

Kokią įtaką?

Na, jie supranta, kad kvėpuojant galima paveikti širdies darbą. Sužino, kaip atrodo diafragma, ką duoda atsipalaidavimas.

Kaip vyksta tavo užsiėmimai?

Kursai, kuriuos vedu, nėra treniruotės. Tai - informacija, kad žmonėms ateitų supratimas, ką ir kaip reikia toliau daryti, kad jie galėtų patys tobulėti. Jie turi įvykdyti tam tikras normas: metrų, sekundžių ir panašiai, išlaikyti teorijos egzaminus, bet tai nėra treniravimas.

Aišku, pirmame lygyje jiems išeina treniruotės, nes žmonės visai nebūna to čiupinėję. Toks tas vandens sportas – iš šalies pažiūrėjus atrodo, kad nieko mes ten neveikiam, bet vakare visi išeina vos kojas vilkdami, net sportininkai, atėję iš įvairiausių sporto šakų. Vandenyje energiją suėda ne tik fiziniai dalykai, bet ir terminiai – reikia palaikyti kūno temperatūrą, deginant kalorijas. 

Šiaip pernai mano vienas studentas gerai apibūdino, kas yra pirmo lygio kursas. Sako, čia aš gavau meškerę į rankas, man paaiškino, kaip žvejoti, bet žuvį aš pats turiu pasigaut.

O kas yra žuvis, ar kursuose pasakai?

Žuvis kiekvienam yra skirtingas dalykas. Labai daug niuansų. Yra psichologiškai labai stiprių žmonių, o kiti turi labai gerą ištvermę. Būna, kad pirmame lygyje pasiekia rezultatą neturėdami patirties, bet išnaudodami stipriąsias savo savybes, kurios labai skiriasi.

Koks tas pirmo lygio rezultatas?

Nunerti baseine be lastų dvidešimt penkis metrus. Su lastais – trisdešimt metrų.

Antrame lygyje žmogus jau turi su lastais nunerti penkiasdešimt penkis metrus. Tai toks ribinis atstumas, įveikiamas žmogui, neužsiiminėjančiam plaukimu, bet turinčiam gerą ištvermę. Baseininis nėrimas yra tolį yra visiškas ištvermės sportas, tik raudonas raumuo dirba. Nardymas į gylį yra tik balto raumens darbas, absoliutus sprintas. Visai kitoks pasiruošimas, nors ir tai, ir tai yra nardymas.

O tu mokai ir vieno, ir kito?

Taip.

Metodika liepia mokytis ir sprinto, ir ištvermės nėrimo?

Taip. Yra trys lygiai, kuriuose mokome ir to, ir to. Žinoma, jeigu nori dar toliau tobulėti, pasirinksi kažkurį vieną kelią. Lietuvoje vargiai rinktumeisi gylį, nes čia nėra to gylio, ežerai baigiasi ties penkiasdešimčia metrų. Sportui tai juokingi atstumai. Todėl Šiaurės kraštuose visi treniruojasi baseine, reiškia – į tolį. Esam ištvermės atstovai, sudžiūvę, su šviesiu raumeniu.

Kaip maratonininkai.

Jo. Nerti į tolį yra CO2, anglies dvideginio, klausimas. Nerti į gylį – deguonies.

Paaiškink.

Nerdamas gilyn turi treniruoti deguonies suvartojimą – kvėpavimą ir atsipalaidavimą. Turi būti ramios būsenos, kad pasiektum tą gylį. Kas dešimtį metrų reikia žinoti vis kitokius atitinkamus dalykus. Treniruojam gerą kvėpavimo sulaikymą. Labai svarbu, kiek oro sunaudosi, todėl treniruojam atsipalaidavimą, koncentraciją. Neteisingi judesiai greitai suvalgys deguonį. Penkiolikos litrų plaučių plaukikas nebūtinai giliai nuners, nes viską sudegins pakeliui. O taip pat privalai turėti galingus raumenis, kad padarytum sprintą šimto metrų gylyje. Ten apsisukęs, kai slegia vienuolika atmosferų, turi gerai startuoti, kad bent pajudėtum iš vietos.

Nėrimui į tolį nereikia tokio gero kvėpavimo sulaikymo. Tarkim gali sulaikyti orą tik penkias minutes. Tai galėsi nunerti gana toli su viena sąlyga – kad gerai toleruoji anglies dvideginį, nes jo bus labai daug prigaminta. Žmogus galvoje turi tik vieną jutiklį – anglies dvideginio. Nė vienas nežinome, kada mums trūksta deguonies, tik CO2 mums pasako, kad jau laikas nešdintis lauk. Iš vandens verčia išnerti CO2, o kiek liko deguonies mes nežinome. Netreniruotam žmogui tas jutiklis pradeda greitai trimituoti, tai jis ir išneria greitai. Pasiruošusio ištvermei žmogaus jutiklis ima trimituoti kiek vėliau, todėl jis galės nuvaryti toliau.

Nebūčiau tikras, kad treniruojant ištvermę, tobulėja ir šis jutiklis.

Ne, čia ne ta pati ištvermė, apie kokią kalbama bėgime ar dviračių sporte. Su tuo nereikia lyginti. CO2 treniruotė yra ilgam sulaikyti kvėpavimą be atsistatymo. Būni panėręs, išneri, ir jei pamatuotume deguonies kiekį, jis bus labai aukštas, bet CO2 jutiklis privertė išlįsti. Todėl, kadangi esi saugioje zonoje, vėl turi grįžti po vandeniu, ir ten tave laužysim.

Prasitarei, kad penkios minutės yra labai nedaug.

Tie skaičiai nieko nereiškia. Duosiu pavyzdį, kad suprastum.

Labai įdomu.

Yra toks statiško kvėpavimo sulaikymo pasaulio čempionas, serbas Branko Petrovičius. Jis gali sulaikyti kvėpavimą dvylika minučių. Tai yra daug.

Tu sakai, kad jis sulaiko kvėpavimą dvylika minučių, panėręs baseine, tada išlenda ir gyvena sau?

Jo. Tos dvylika minučių nėra oficialiai įregistruotas rekordas, nes teisėjų kategorija buvo per žema, bet jis tai yra padaręs. Serbija jam moka už rezultatus, todėl jis augina rekordą per varžybas po dešimt - dvidešimt sekundžių.

Tai kaip manai, ar tas žmogus toli gali nunerti?

(Juokiasi) Vis tiek toliau už tą, kuris tegali kvėpavimą sulaikyti pusantros minutės.

Jo. Bet iš principo netoli, nes toliui reikia fizinio pasiruošimo. Prieš keletą metų aš už jį nardžiau gerokai toliau, nors man net nesivaidena, kad galėčiau sulaikyti kvėpavimą dvylikai minučių. Man jau penkios su puse yra daug.

Atvirkštinis pavyzdys yra toks rusas, kuris turėjo kvėpavimo sulaikymą apie penkias su puse minutės, bet vienose varžybose sugebėjo patapt pasaulio čempionu, nerdamas su monolastu, nuvaręs kokius du šimtus šešiasdešimt penkis metrus. Tai jam užtruko gerokai ilgiau nei keturias minutes.  

Paprastam žmogui keturios minutės yra nesuvokiamas laikas.

Statikoje dar galima suvokti, keturias minutes ramybėje įgalūs pasiekti daugelis žmonių, bet dinamikoje tai yra įspūdingas laikas.

Ar tau būnant po vandeniu pirmą ir penktą minutę, sąmonė išlieka tokia pat?

Jei žmogus supranta, ką veikia, aišku – tokia pat. Man visiškai nėra skirtumo. Ar aš pirmą, ar penktą minutę išeisiu, aš tau galiu tą patį pasakyt... Paklausi manęs aritmetinio veiksmo, aš tau lygiai taip pat atsakysiu.

Išnėrus per varžybas, pagal jų taisykles dar tenka spręsti aritmetikos uždavinius?

Pagal taisykles, išnėręs iš vandens, nesvarbu dinamikoje ar statikoje, ką turi padaryt? Prieš tave yra teisėjas, nesvarbu, ar atplaukei, ar tu šiaip buvai sulaikęs kvėpavimą, prieš tave yra teisėjas. Turi nusiimti visas kaukes, akinukus, viską, kad veidas liktų švarus, atsikvėpuoti, žiūrėti į teisėją, parodyti šitokį ženklą (rodo iš nykščio ir smiliaus sudėtą apskritimą – I.S.) ir pasakyti: „Ai em OK“. Tam skirta penkiolika sekundžių. Tai jeigu išlįsi ne visai kokybiškos sąmonės būsenos, to protokolo nepadarysi. Panersi galvą ar į kitą pusę ką nors pušensi – bus raudona kortelė.

Tai čia sporte. Bet dalis žmonių ateina ne dėl sportinių rezultatų, o dėl saugumo.

Žinai, čia man vėl norisi pacituoti BG: „Slibinus gaudyti mokėsi Jonas, / Kilpą įgudo užmest tobulai. / Visą amželį tam paaukojęs, / Nerado nė vieno, tegu juos galai!“ O gal jie tikisi pasiruošti, kad prireikus išsikrapštytų iš nuskendusios ežere erdvėlaivio kapsulės, kaip Sandra Bullock filme Gravitacija?

Tokių nedaug, bet yra. Tai ne tiek treniruotumo, kiek supratimo reikalas. Jei žmogus maunasi lastus ir neria, kad ir žuvies šaudyti, reikia, kad jis suprastų, su kuo tai valgoma. Kartais paprasti dalykai žmonėms atrodo įspūdingi, o tikrai įspūdingi – visai nesuprantami.

Paskutinis klausimas: ko tikiesi pasiekti šioje veikloje? 

Kokių nors konkrečių pasiekimų nesu numatęs. Tai yra bendraminčių gausinimas ir lietuvių supažindinimas su tokiu nardymu. Iki šiol nedaug nuveikta. Buvo labai geras instruktorius Gytis Žilinskas, amžiną atilsį. Pats pirmas Lietuvoje, pas jį aš irgi baigiau kelias bangas. Ir daugiau čia niekas nieko nedarė. Yra lietuvių instruktorių, bet jie Lietuvoje nedirba. Dirba Egipte ir visokiose salose.

Mūsų ežerai specifiniai. Jūroje nardančių moterų būna daugiau negu vyrų, o pas mane jų – vienetai. Tai rodo, kad atšiauresniame krašte ne taip malonu lipti į vandenį, bet mes lipame ten ne dėl malonumų, o tam, kad šio to išmoktume.