Diktofone
likę vietos dvidešimt šešioms valandoms. Turėtų užtekti.
(Juokiasi)
Oho.. Gal namo išleisit mane? (Juokiasi)
Aš norėčiau anksčiau grįžti.
Taip,
tiek elementai neatlaikys. Pasikalbėkim. Susitikome „Kvapų namuose“. Ar būti jų
šeimininke yra jūsų tapatybė?
„Kvapų namai“ atsirado iš tapatybės. Jie yra tapatybės
raiška šiame pasaulyje. Jie nėra kažkoks sugalvotas verslas. Jie sukurti tam,
kad toji tapatybė galėtų reikštis, egzistuoti, tobulinti pasaulį... (Juokiasi) nežinau...
Visa tai – ne koks priedas, o tikrosios tapatybės raiška.
Ne priedas, taip.
Kokie
tai namai? Ką į juos kviečiatės? Ką žmonės iš jų išsineša?
Tai čia ir yra namai, kuriuose gyvena kvapai. Tai nėra
simbolinis pavadinimas. Šioje vietoje iš tikrųjų gyvena kvapai.
Jie buvo sukonstruoti nuo stalo. Pirmiausia mintyse
atsirado stalas, ant kurio padėti kvapai, kolekcija, ir aplinkui sėdi žmonės ir
uosto tuos kvapus. O po to visa kita.
Taip viskas ir įvyko. Prasidėjo tokiam mažam rūsely,
pusrūsy Čiurlionio gatvėje, ir iš to po truputėlį didėja, bet didėja tiek, kiek
mums reikia. Tiek, kiek reikia tiems kvapams, kolekcijai gyventi, egzistuoti,
manifestuotis. Pagrindinis herojus čia yra kvapai. Visa kita yra tik priedai:
rankos, nosis ir panašūs dalykai.
Kokių
lūkesčių vedami čia užsuka lankytojai: jiems tai labiau pramoga ar
sveikatinimasis, ar dar kokia nauda?
Pirmiausia jie iš tikro ateina naudos ieškoti. Kažkaip
neseniai susidūriau... Kartais darau kvapų meno projektus, taigi tenka
susimąstysi, kokia to prasmė, ką tas sumanymas neša... Taigi begalvodama
suvokiau, kad žmonės į kvapus kreipiasi, ieškodami naudos. Aš tą seniai
pastebėjau, jie ateina ir klausia: „O kokia iš to nauda? Ką tai duoda?“ Tai aš
visada įsikišdavau ir sakydavau, kad gamta yra sukurta ne tik mums kažką duoti.
Mes joje gyvename ne tik todėl, kad kažką gauname, mes jai galbūt irgi galime
ką nors duoti. Gal gali vykti kokie nors mainai? Gal galime jausti dėkingumą
gamtai už tai, kad ji su mumis dalijasi šešėliu, lapais, deguonimi,
nuostabiomis medžiagomis, maistu, rūbais ir viskuo? Mes iš gamtos gauname labai
daug, bet ar ji tikrai sutverta mums? Ar mes čia tokie ponai? Tai aš šitaip
atsikirsdavau.
Paskui, domėdamasi deskriptoriais, kokiais žodžiais
aprašomi kvapai, susidūriau su tokia mintim... Kadangi kvapai apskritai labai
neseniai pradėti tyrinėti... Gal porą dešimtmečių tiktai rimtai yra bandomi
tyrinėti, aprašyti, moksliškai analizuoti – koks mūsų santykis su kvapu, kvapo
poveikis mums ir panašiai. Ir aš aptikau tokią mintį, kad Vakarų kultūroje
visiškai nevartojami hedonistiniai kvapų aprašymai. Tai man pasirodė labai
įdomu, nes Indijoje ar apskritai Azijoje rastume labai gražių žodžių:
malonumas, pasitenkinimas, džiaugsmas ir dar visokių gerų dalykų, kuriuos
kvapai teikia žmogui. O mes analizuojame labai praktiškai, griežtai. Kvapas
gali būti erzinantis, dirginantis arba švelnus, šaltas - šiltas, arba erotinis
- neerotinis, vyriškas – moteriškas, ir viskas... Todėl žmonės ir ateina
naudos, net negalvodami, kad galėtų patirti malonumą, pasigėrėjimą ar bent dėl
smalsumo. Nes mes net neturime žodžių, aprašančių malonumą.
Nejaugi?
Man, pavyzdžiui, galvojant apie kvapų epitetus, iškart peršasi žodis „svaigus“.
Kvapas juk svaigina.
(Juokiasi)
Svaigina? (Juokiasi) Nežinaaau... Tas
svaiginantis kvapas dažniausiai būna net nelabai susijęs su aromatiniais
junginiais. Jis susijęs su kitokiais junginiais: alkaloidais ar kitais
sunkesniais...
Kad
apsvaigtum, uostyti nepakanka?
Uostyti nepakanka. Yra tokių medžiagų, kurias gal ir
pakanka uostyti, žinom vieną - kitą... (Juokiasi)
Bet jos nebūtinai turi kokį ypatingą kvapą. Arba jis toks, nearomatinis. Čia,
kvapų namuose, mes labiau kalbame apie aromatus.
Puiku.
Pakalbėkime, ką mokslininkai, o gal jūs pati, esate išsiaiškinusi apie kvapus.
Kaip jie veikia?
Nėra labai daug išsiaiškinta, kaip veikia kvapai.
Akivaizdu, kad jie veikia mūsų uoslines smegenis, kurios yra pačios seniausios.
Jie priimami betarpiškai, perduoda informaciją tiesiogiai. Jie nėra smegenyse
projektuojami, tik atsiliepia migdoliniuose kūnuose, orbitofrontalinėse
smegenyse. Jie susisieja su prisiminimų zonomis, su emocijų centrais. Man iš
tikro labai įdomu, kad kvapai veikia neurolingvistinius centrus, žadina kalbą.
Kvapus reikia apkalbėti, aptarti.
Kvapai sugrąžina prisiminimus su labai tiksliomis
detalėmis. Ką nors užuodę mes prisimename tai, ką kažkada uostėme, mums grįžta
ta emocija. Prisimeni dienos metą, apšvietimą, visą atmosferą, daugybę
smulkmenų. Tai pastebiu nuolatos. Žmonės pauosto ir atsimena, kaip kažkokiame Taivanyje,
kažkokioje kavinaitėje valgė tam tikrą maistą, ir kaip ten viskas atrodė, nes
toje vietoje kvepėjo lygiai taip pat. Kvapas mus labai lengvai perkelia per
erdvę ir laiką.
Nuostabu.
Kaip jūs tai paaiškinate? Ar tai gamtos poveikis sąmonei? Kur tuomet pasibaigia
kvapo materija ir prasideda žmogaus sąmonė?
(Juokiasi) Į
tai keblu, aišku, atsakyti. (Galvoja)
Hmm, iš tikrųjų kvapas gal irgi nėra visiškai vien tik materija. Jį priskiria
įvairioms sferoms: eteriui, tarkim. Labai įvairioms sferoms. Nors pagal
induizmą kvapas yra žemė, žemės stichija. Man tai buvo netikėta, vis maniau,
kad galbūt tai – oras ar ugnies stichija, o paskui perskaičiau, kad labai
rimtai tvirtinama, jog tai yra žemės stichijos elementas, žemės emanacija.
O atskirti, kad čia baigiasi kvapas, čia prasidedu
aš... Man atrodo, susidūrus su kvapu, įvyksta susimaišymas, mes nebegalime
tiksliai atskirti, kur esu aš, o kur yra kvapas. Žmonės kartais sako: „Praeitą
kartą man tas kvapas nepatiko, o dabar – visai nieko, patinka“. Tai juk – ne
apie kvapą, nes jis ir aną kartą buvo toks pat buteliuke, ir šį. Jis pakito be
galo mažai. Iš tikro pasikeitė paties žmogaus būsena. Ir ne tik sveikata,
savijauta, dienos suvokimas pasikeitė, bet kvapas uoslei aną kartą davė kažkokį
impulsą, per tą laiką įvyko kažkoks procesas... nuo to kvapo. Todėl antrą sykį
žmogus su kvapu jau susiduria kitaip, jis jam atrodo simpatiškesnis. Užsimezgė
judviejų ryšys.
Ryšys
tarp žmogaus ir kvapo?
Taip, įvyko kažkoks atgalinis ryšys.
Taigi negalima pasakyti: čia yra kvapas, o čia – aš.
Mes visą laiką gyvename su kvapais, šiame pasaulyje nerasime bekvapės erdvės. Visur
egzistuoja koks nors kvapas, net ten, kur tyriausias oras, skaidriausias vėjas.
Visur yra kvapai, ir jie egzistuoja mumyse pačiuose. Jie kaupiasi mano vidinėje
bibliotekoje ir komunikuoja su mano vidumi, nepriklausomai nuo manęs pačios.
Galime užmerkti akis, užsikimšti ausis, bet va čia tai
mes užspausti negalime. Tik ahp ahp ahp, ir uždusime... (Juokiasi) Vis tiek reikia atsikvėpti. Net per burną veikia kvapai,
nes nors vienas uoslės nervas pasiekia ryklę. Mes manome, kad jaučiame skonį,
tačiau iš tikrųjų mes jaučiame kvapą. Taip... (Juokiasi)
Dabar
pasikalbėkime apie kitą jūsų tapatybės dalį, susijusią su natūraliais gimdymais.
Jūsų knyga „Gimdymas ir gimimas“ nukėlė prisiminimais į studijų laikus, kai su
grupioku nusitrenkėme į Krymą ieškoti Igorio Čarkovskio stovyklos, kurioje
moterys gimdė vandenyje, atviroje jūroje. Iš to, ką ten patyriau, liko
nepakartojamas įspūdis, tačiau šiandien nebūtų paprasta pasinerti į
prisiminimus. Tą patirtį jau vertinu kitaip, negu anuomet. Kaip jums, žvelgiant
iš šių kvapų namų, atrodo tas etapas, tas judėjimas?
Man taip pat yra sunku ir keblu grįžti... Galvoju, kad
mes buvom labai naivūs, romantiški, turėjom labai daug tikėjimo. Į tą reiškinį
žvelgiu nebe taip asmeniškai, nes tuomet aš buvau susijusi, man tai buvo
aktualu, pažinojau ir Čarkovskį, ir Mariną, ir kitus žmones. Kai pačiam kas
nors svarbu ir aktualu, tuomet požiūris būna kitoks.
Ar
jūs pati svarstėte gimdyti būtent jūroje su delfinais?
Na, su delfinais turbūt būtų buvusi tokia kraštutinė
priemonė... Jeigu nebūčiau turėjusi galimybių čia, Lietuvoje, to padaryti, aš
turbūt būčiau ieškojusi kitos galimybės ir važiavusi, galbūt, ir su
delfinais... Man tai neatrodė kažkas neįmanoma. Aš dažnai kliaujuosi vidiniu
balsu, o jis man labai aiškiai pasakė, kad taip, tai yra teisinga.
Esu susidūrusi su medicina, mačiusi labai įvairių
pusių, taip pat ir gimdymų. Tai man nepasirodė teisinga. Nepasirodė, kad taip
žmogus turėtų gimti šiame pasaulyje.
Aš galvoju apie tam tikrą kultūrą. Vis dėlto, gimimas
ir mirtis yra labai svarbi mūsų kultūros dalis. Jeigu jau kalbame apie kažkokią
kvapų uostymo kultūrą, maisto kultūrą, tai apie gimimo ir mirties kultūrą mes
turėtume iš tikro mąstyti ir kalbėti. Tai yra labai svarbūs perėjimai: atėjimas
į šį pasaulį ir išėjimas. Dabar, be abejo, aš jau daugiau galvoju apie mirties
kultūrą ir apie tai, kaip deramai ir tinkamai išeiti iš šio pasaulio. O gimimas
man jau nutolęs, iš tikrųjų.
Bet grįždama prie to fenomeno, jaučiu, kad mane trikdo
kitas dalykas. Mane stebina tas begalinis priešiškumas šitam reiškiniui. Na jūs
gi žinote, teismai vyksta, visokie didžiuliai procesai.
Nežinau.
Maniau, kad jau baigėsi.
Nesibaigė. Dabar vyksta teismas, baigsis spalio gale
kažkada... Va kaip tik šiuo metu teisiamos tos pribuvėjos. Tas priešiškumas,
purvas... tokia panieka, visuomenės virpenimas
dėl šito reiškinio...
Aš galvočiau: na, gimdo, ir tegu gimdo. Na, yra
kažkokia nedidelė bendruomenė, ir duokime mes jiems ramybę. Gimdyti namuose
šiais laikais nėra nė kiek pavojingiau, negu pereiti gatvę. Eiti per gatvę taip
pat gali būti mirtinai pavojinga, gali partrenkti automobilis. Tai įvyksta kur
kas dažniau, negu gimdant namuose.
Man
regis...
Ir priežastis yra ne čia, ne tame pavojuje. Norima
įdiegti kontrolės mechanizmą, kažkokias vertybes. Tai kiti dalykai. Pavojus
gyvybei čia yra tik gera otmazkė.
Lengva apkaltinti, kad jūs keliate pavojų kūdikiams. Tai nenuoširdu, čia
kažkokios manipuliacijos. Ne pavojuje esmė.
Visuomenės
potraukis kontroliuoti.
Va, va, va! Mhm.
Man
regis, judėjimas dėl gimdymų namie pasiekė, kad per tą laiką labai pasikeistų požiūris
įprastuose gimdymo namuose.
Taip, kažkiek įtakos tai turėjo.
Pamenu,
devyniasdešimtaisiais, grįžęs iš Krymo, nuvykau į JAV studentų mainams ir ten
pamačiau, kad poros ligoninėse gali gimdyti visai kaip namie. Jeigu panorėtų,
tai ir vandenyje, kad ir su delfinais...Vilniuje anuomet tai buvo nesuvokiama,
o šiandien gal jau realu.
Taip, taip. Dabar jau senokai esu susidūrusi, bet tai,
ką esu mačiusi ligoninėse prieš keturiolika ar penkiolika metų, tai atrodė
nekaip. Jau taip nekaip... kad jau man chmm, tokiai rafinuotai poniai, atrodė,
kad gimdyti va taip... na jau ne. Apsinuoginti tokioje aplinkoje... tie kvapai,
spalvos, viskas taip prastai atrodė... O dabar aš manau, kad jau turėtų būti ir
klinikų įvairių, ir vietų, kur jau iš tikrųjų galima...
Koks
gimdymo namie pranašumas jums atrodė didžiausias?
Aš taip nesupriešinčiau ir nesakyčiau, kad yra koks
nors pranašumas. Niekada nesistengiau pasakyti, kad gimdyti namie yra geriau
negu ligoninėje.
Aišku, girdėjau daug moterų, sakiusių: „Vieną kartą
gimdžiau ligoninėje, daugiau taip nebenoriu.“ Bandžiau suprasti, kodėl. Man
atrodo, kad vienas ar kitas būdas yra artimesnis tam tikrai žmonių grupei. Gal
ta grupė maža, beveik nematoma, jai patekti į instituciją, kurioje galėtų
realizuoti savo požiūrį, yra labai sunku, todėl renkasi gimdyti namuose.
Gimdymas juk labai svarbus momentas.
Gal
tie žmonės tiesiog yra tamsūs? Gal jiems verta paaiškinti kitokio gimdymo
privalumus?
(Juokiasi)
Kad nėra tų privalumų, nėra jų. Spausdina britų medicinos žurnalai straipsnius,
kad nėra jokių privalumų.
Aišku.
Man iš jūsų knygos įstrigo pasakojimas apie bendravimą su dar nepradėtu – ne su
dar negimusiu, o su dar net nepradėtu – kūdikiu. Tradicinė sistema šito
pasiūlyti nepajėgia. Gal tokie reiškiniai patenka į vieną lauką su gimdymu
namuose, ir tuomet jis tampa pranašumu?
Matot, čia ir yra tas momentas... Kūdikio atsiradimas.
Aš niekaip negalėčiau susieti, kad va kūdikio nebuvo, o va – pagimdei, ir jis
atsirado. Jis atsiranda, man atrodo, dar gerokai anksčiau, negu užsimezga
gyvybė, Žmonės pradeda jį jausti, tai stebi, aprašo. Dar prieš ilgoką laiko
tarpą pradeda jį stebėti, jis lanko sapnuose. Tu juos pamatai, užmezgi ryšį
gerokai anksčiau. Ir tuomet kai užsimezga vaisius, tu jo nebegali išimti iš
konteksto. Ir jo gimimas nebegali būti kitoks: va buvo ryšys, buvai, buvai
kartu, ir staiga – dabar aš gimdau, viskas! Nukirpau.
Čia kaip su tuo kvapu: čia uostau, dabar neuostau. Taip
negalima – aš visą laiką uostau. Tai su gimdymu taip pat – aš negalėjau
iškirpti to epizodo: va, dabar nuvažiuosiu į ligoninę, grįšiu, ir vėl mano
gyvenimas bus teisingas, iškirpus tą gabalą. To negalėjau padaryti. Padariau
tai nuosekliai, vientisai, nes karpyti gyvenimą man atrodė beprasmiška.
Aš jį išmeditavau. Mano pirmas gimdymas, labai atvirai
sakant, buvo fantastinė meditacija. Tokios gilios daugiau nesu patyrusi. Aš
išmeditavau jį nuo pirmos iki paskutinės sekundės. To niekur kitur nebūčiau
galėjusi padaryti. Man reikėjo tylos, kad niekas netrukdytų, buvau visiškai
savyje. Fantastinė patirtis, aišku, ir man, ir manau, kūdikiui taip pat.
Tai
buvo gamtos dovana ar dvasios darbas?
Man tai buvo dvasinė praktika. Nesu labai gamtinis
žmogus. Aš labai racionali... (Juokiasi)
ir labai stipri. Man visada įdomu žinoti, kaip yra iš tikrųjų, aš nefantazuoju,
stengiuosi suvokti, kiek įmanoma remtis mokslu. Man labai svarbu moksliniai
tyrimai. Tik smagu, kai matau, kad tai, ką rašė Avicena, dabar patvirtina kokio
nors Merilendo universiteto mokslininkai šimtu procentų. Tik įdomu, iš kur
Avicena žinojo tokį to augalo poveikį ir dar taip tiksliai, kad universiteto
laboratorija neturi ko pridurti. Matyt, kai kuriems žmonėms yra duota gilioji
intuicija, jie informaciją gauna kitokiu būdu, ne tik prietaisais.
Ir tie mūsų prietaisai ne tokie jau tobuli. Mums
reikėtų atsikratyti tų kampuotų dėžių, kampuotų formų. Pasaulis nėra kampuotas.
Jūs kaip gydytojas žinote, kad organizme nėra jokių tiesių daiktų. (Juokiasi) Visi jie kažkokie gumbuoti,
kreivi šleivi.
Kartais
galima ištiesinti.
Aaa... (Juokiasi)
Tai jau kitas reikalas. Čia jau taip. Tas tiesinimas vis dar ir tęsiasi. Nuo
devyniolikto amžiaus.
Tiek
kvapų namuose, tiek jūsų istorijoje susilieja toks gamtinis pradas, gaivalas ir proto ar dvasios darbas.
Nevadinčiau to gaivalu. Vadinčiau tai pojūčių kultivavimu.
Tai yra pojūčiai, man jie labai svarbūs. Pasaulį aš pažįstu pojūčiais. Manau,
kad visi turėtų juos kaip nors kultivuoti. (Juokiasi)
Tai padeda suvokti reiškinius. Man tai padeda suvokti, kas vyksta mano pačios
viduje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą