Darius Kubilius: „Žinai, tau geriau net neužuosti to maisto“

Kaip tu atskleidi savo chirurgo potencialą?

Operuodamas, aišku.

Ar turi kokią autorinę operaciją?

Ne. Ne, aš dirbu daugiausia su ekstriniais pacientais. Tai reiškia, kad kiekvienas pacientas yra... Kaip čia įdomiau pavadint? Projektas. Ne užduotis, bet labiau projektas. Gal ne kiekvienas, bet kokia pusė jų. Trunka apie porą mėnesių, yra etapai, kiekvienas truputėlį kitoks.

Tai - nudegę žmonės?

Taip, nudegę. Nudegęs žmogus yra iš tikrųjų projektas. Jeigu taip galima atnešt iš verslo tokią sąvoką...

Suprantama. O kaip jie tau pakliūva? Atsitiktinai? Juk negali pats rinktis.

Mes susitariam, kas veda kurį pacientą, kas apie jį daugiausia žino. Man dažnai tenka sunkūs, daug nudegę, kurie šiaip numirtų.

Kiek yra daug?

Nuo dvidešimties procentų jau tikrai yra daug. Daug gali būti ir mažai - ir mažas plotas gali sukelti sepsį. Nudegimas visada yra įtampa. Nudegimas yra apskritai sunkiausia trauma, kurią žmogus dar gali išgyventi. Labai priklauso nuo žmogaus reaktyvumo. Tiesiog matai: vienas reaguos vienaip, kitas - kitaip.

Kodėl?

Priklauso, iš kokios jisai aplinkos. Jeigu jis valkataujantis, tikėtina, turės hospitalinę infekciją, jeigu anaboliškas, turi polinkį į nutukimą arba augina raumenis, vėlgi tikėtina, kad turės pasikartojančias infekcijas. Rubuiliai arba vyrukai iš sporto salės reaguoja panašiai.  

Neatsparūs bakterijoms?

Jo, jie gyja audringiau. Jų imuninė sistema linkusi audringiau reaguoti. Lengviau pasigauna hospitalines infekcijas.

O tavo disertacija yra iš prevencijos?

Jo, didžioji jos dalis. Ir įdomiausia - iš naratyvo.

Kas tai per daiktas?

Tai išplėstas anamnezės suvokimas. O gal susiaurintas? (Juokiasi) Nes naratyvas visur yra... Tai apskritai yra pats įdomiausias dalykas. Rašydamas mokslo darbą aš nagrinėjausi istorijas, pasakas, naratyvus, story telling‘us. Praktiškai visą mokslinį darbą ant to pastačiau. Atradimus padariau naratyvo pagrindu.

Paaiškink.

Per naratyvą ieškojau, kokios buvo jų nudegimo priežastys. Nes paprastai kalbėdami apie nudegimą sakome: „Jis nudegė skysčiu, nudegė liepsna. Buvo neatsargus.“ Kas už to slypi?

Kas gi slypi?

Juk ten yra priežasčių sistema. Amerikoje toks mokslininkas ir praktikas Haddonas sukūrė visą saugumo keliuose sistemą. Surašė tokią matricą, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprasta, bet yra iš tikrųjų geniali.

Naratyve tu gali atrasti ir šiek tiek susisteminti priežastis. Pavyzdžiui, parašyta: „Nudegė maistu.“ Ir tu žiūri: kokiu maistu? Atrodo, gydytojui - koks skirtumas: pienu, arbata ar dar kuo? Čia gi nonsensas, žaizdos gijimas nuo to nesikeičia. O kalbant apie prevenciją tai yra labai esminis dalykas.

Vaikai nuo pusės metų iki dvejų metų, tą jau aš kaip ir atradau, turi didžiausią riziką nudegti. Jie nudega dešimt kartų dažniau, negu žmogus bet kuriame kitame amžiaus tarpsnyje.

Užsiverčia kokį nors verdantį puodą.

Kaip taisyklė. Taip, tai dažniausia yra karšti skysčiai. Ir čia iš naratyvo buvo įdomu, kad tik apie vieną procentą vaikų nudegė pienu arba kakava. Už to slypi daug daugiau. Paprastai tėvai yra kaltinami, kad vaikai apsidegino. Bet tik vienu procentu atvejų tėvai jų gėrimą jiems padavė per karštą. Kitais atvejais vaikai apsiplikino tėvų gėrimu, paliktu neva neatsargiai.

Kodėl „neva“? Negi iš tikrųjų - atsargiai?

Iš tikrųjų tėvai arba nesuvokė, kad tokia rizika yra, arba tiesiog... Jeigu imsime autoįvykių prevenciją, kartais nutinka, kad po susidūrimo automobilis permetamas į kitą kelio pusę.

Taip.

Ir įvyksta papildoma avarija. Nuo ana puse važiuojančio vairuotojo veiksmų niekas nepriklauso. Jeigu ten būtų tvora, skirianti eismo juostas, kita puse važiuojantys žmonės nenukentėtų. Pasyvi prevencija visada efektyvesnė, ji nepriklauso nuo to, ką žmogus daro įvykio metu.

Taip, kelyje tai suprantama, o čia?

Ir čia tas pats. Jeigu tėvų arbata būtų šalta, nesvarbu, kur jie ją pastatys, vaikai neapsiplikytų.

Šalta arbata...

Įsivaizduok tokią situaciją: mama su dviem vaikais, vienas - pusantrų, kitas - trejų metų amžiaus. Tas trimetis žaidžia kažką kitam kambary ir staiga pradeda klykti. Mama bėga žiūrėti, ko jisai klykia - gal nukrito, ir tada išgirsta, kaip klykia kitas, nes ji ką tik buvo išsivirusi kavos, ją gėrė... Ir išgirdus klyksmą, jai nebeliko to budrumo. Nes tokiose situacijose neva reikia skatinti budrumą.

O koks tavo atradimas?

Pagrindinis mano šitas... Na, kas užtarnavo straipsnius, tai buvo amžiaus tarpsnis, kada yra didžiausia rizika. Kitaip sakant, pamokymas tėvams, kad jie, augindami vaikus nuo pusės iki dvejų metų, turi būti labai atidūs.

Bet tai ir tu siūlai tą patį - kad reikia budrumą stiprinti.

Tai tas pats. O kitas, kurį man išmetė iš straipsnio, ir už kurį šiemet moksleiviai gavo premiją, o man iš straipsnio išmetė prieš ketverius metus, švedai išmetė, švedų recenzentai. Aš pasiūliau proaktyvią prevenciją, kad negalim sakyti žmogui: „Būk atsargus!”, neduodami jam priemonių. Tai beprasmiška. Gal ne beprasmiška, bet nu negerai.

Taip, o kas - gerai?

Aš skatinu, kad jie į kavą ir arbatą namuose, bent jau tame vaikų amžiaus laikotarpyje įsidėtų ledukų. Ką tik ją išvirę. Tada jiems mažesnė rizika susirgti burnos vėžiu dėl nusiplikinimo. Ir vaikus apsaugo, nes šiaip kava aušta iki pusės valandos, o taip jie tą laiką sutrumpina iki keliolikos sekundžių, kol ledukai ištirpsta. Ir šiemet moksleiviai gavo premiją už tai, kad sugalvojo metalinius kažkokius šratukus, kurie suberti į gėrimą jį aušina.

Siaubas.

Siaubas. Nesąmonė.

Jau geriau - kofeino tabletės... Dirbdamas chirurgu mokslinio darbo tema pasirinkai prevenciją. Kodėl?

Mano gyvenimą jau seniai, gal prieš dvidešimt metų, pasuko tuomet skaitytos knygos. Su nepriklausomybe į Lietuvą atėjo prevencijos terminas. Prevencija ėmė keisti profilaktiką taip, kaip pacientas ėmė keisti ligonį. Kas nori būti ligonis? Niekas. Tas keitimas vyko dirbtinai, bet atnešė naujų idėjų. Dar būdamas studentas skaičiau knygas, kurias leido mano mama, jos padarė man įtaką. Matydamas nudegimus ir girdėdamas vien tik „Būkite atsargūs“, pagalvojau, kad gal dar kažką galima padaryti.

Senas rytietiškas požiūris, kad geras gydytojas yra ne tas, kuris moka išgydyti ligonį, o tas, kurio pacientai neserga.

(Juokiasi) Nu taip, taip. Aš sutinku su tuo.

Kaip gyventi, kad būtum sveikas?

(Galvoja) Keturios kolonos. Svarbiausia - mityba. Judėjimas. Tada, šitas yra sudėtingas momentas - mindfulness.

Sąmoningumas?

Meditacijos, sąmoningumas. Tai čia yra trys kolonos, ir aišku, ketvirta - aplinkos pavojų suvokimas, gebėjimas juos valdyti.

Mityba, judėjimas, sąmoningumas ir aplinkos pavojų saugojimasis. Nuoseklu.

Šie keturi dalykai turbūt yra reikšmingi, bet už jų - vandenynai.

Gerai, apžvelkim šiuos keturis dalykus nuo galo. Ketvirta kolona man aiški - saugotis žalingų aplinkos veiksnių, visaip preventyviai jų vengti. Trečia irgi aiški - reikia sąmoningai mąstyt.

Na, ten daug dalykų yra: gyventi šia diena... Miegas, poilsis, atostogos, turbūt, irgi tiktų prie sąmoningumo.

Puiku, sąmoningumas veža. Lieka pirmosios dvi kolonos: judėjimas ir mityba. Ar nėra taip, kad jos skirtos tiesiog kūno masei reguliuoti?

(Juokiasi) Ne, tikrai ne. Tikrai ne. (Juokiasi) Tikrai, tikrai ne.

Nes jeigu žmogui negrėstų antsvoris, tai ar jam vis tiek reikėtų judėti ir dietintis? O dabar gi neturėti antsvorio yra žiauriai sunku, tik atsipalaiduoji - jis jau čia. Tuomet jau tenka judėti ir mitybą riboti...

Man šiek tiek būtų įdomu žmogus, kuris sugeba, neįvardinkim dabar kaip, bet - sveikai maitintis, medituoti ir visada likti lieknas nejudėdamas.

Manau, yra tokių. Gal ne visai nejudančių, bet nesportuojančių. Asketų.

Manau, kad iš principo jie gali būt sveiki. (Galvoja) Manau, kad gali. Gali būti sveiki.

Bet ar žmogus gerai judėdamas ir valgydamas pavojingą maistą bus sveikas? Čia daug sunkiau yra. Daug didesnė rizika, kad jis turės problemų.

Sunku įsivaizduoti žmogų, kuris valgo, geria bet ką be saiko ir gerai jaučiasi, yra sveikas.

Nebent apgavystė kokia nors.

Nebent jis - apgavikas. Aferistas.

(Juokiasi) Taip, jis bus aferistas, greičiausiai.

Apsimetėlis... O tu daug domėjaisi, pats laikaisi griežtų principų. Tai dabar papasakok, kas yra teisinga mityba.

Čia labai aišku. Portugalai sugebėjo gerai plaukioti, nes pasidarė gerą trikampę burę. Taip ir su mityba, tu turi žinoti, kur ta burė yra. Ir ji yra labai nesudėtinga. Tu aiškiai turi suvokti tą burę, kad štai - yra trikampė burė, su kuria tu viską gali valdyt.

Svarbiausia vis tiek yra augalai. Pagal pasaulinę patirtį, kuri dabar yra lengvai pasiekiama, didžiąją dalį mitybos turėtų sudaryti augalai. Ir viena pagrindinių grupių vis dėlto yra ankštiniai...

Gerai, Dariau, kad nenukryptume į ankštinių subtilybes, pasakyk man, kiek tu esi radikalus šiuo klausimu. Nes Caldwellas Esselstynas, kuriuo tu viešai remiesi, yra labai radikalus.

Labai. Bet jo tikslas buvo sustabdyti jau stipriai progresavusias aterosklerozes. Jis savo terapiją taikė žmonėms, kuriems geriausi Amerikos chirurgai jau nieko nebegalėjo pasiūlyti. Ir jie sau gyveno. Nu tai įspūdinga. Bet labai radikalu.

Aš manau, kad kai kuriems žmonėms tam tikro maisto net pauostyti nereikėtų. Vis tiek tai sukasi per hormonus, hormonų apykaita labai reikšminga aterosklerozei. Net užuosti jam pakaktų, kad hormonai imtų veikti ne ta kryptimi, kuria turėtų, kad jis gyventų.  

Kas tai? Kažkoks ypatingas jautrumas?

Ant to homeopatija pastatyta. Hormonai reaguoja į labai menkus, tūkstantinius praskiedimus. Ne aš tai sugalvojau.

Tu priimi homeopatiją?

Aš ją priimu. Aš ją iš principo priimu, bet jos nesimokau, nesitobulinu.

Aš prieš mėnesį supratau, su vienu pacientu kalbėdamasis. Aš jam pasakiau: „Žinai, tau geriau net neužuosti to maisto kvapo.“ Nes jo draugė gamina, na vis tiek kepasi sau šnicelius... Sakau: „Tau geriau, net neužuosti.“ Ir panašu, kad... Kažkaip suvokiau tai, atėjo toks suvokimas, kad tam žmogui net ir šitai gali trukdyti.

Bet tu gi esi mokslininkas, daktaras... Kaip gali šnicelio kvapas veikti patogeniškai?

Nėra mokslinio paaiškinimo.

Tai čia - tikėjimo dalykas?

(Juokiasi) Jeigu nėra mokslinių tyrimų, nereiškia, kad tai - tikėjimo dalykas. Naujas mokslas nesusikurtų, jeigu viskas būtų pagal seną mokslą.

Aš manau, kad tikėjimas taip pat gali būti būdas pasauliui pažinti. Tik kitoks.

Tai taip. Tik jo jautrumas nėra didelis, galimybės nėra didelės. Kita vertus, netgi tai, ką tu gavai moksliškai patikimo, nebūtinai bus reikšminga.

Kai kurie atradimai vėliau paneigiami. Bet prašau, tęsk pasakojimą apie savo gydytojo praktiką.

Tai, kas akivaizdžiai veikia - kad tie žmonės, kurie turėjo rūpesčių ir pakeitė savo mitybą į augalinę, bet - sąžiningai, jie pasiekė efektą. Ir kai pasiekia efektą, jie tada gali varijuoti, jie tada gali jausti, kiek kitokia mityba daro įtakos. Jie pradeda jausti, kuris maistas yra riebus, kuris - ne. Iki tol jie nejausdavo. Nesuprasdavo, kad saldainis yra riebus.

Tie pojūčiai yra įdomūs, bet man norisi klausti apie tavo praktikos atvejus, kai augalinė mityba iš tiesų padėjo. Nes skaitydamas apie Esselstyne‘ą, sužinojau, kaip jis buvo kritikuojamas. Iš Lietuvoje gimusios Ann Wigmore fondo galiausiai atėmė licenciją už tai, kad jis propagavo vėžio gydymą augaline mityba.

Vėžys yra labai jautri vieta. Labai norėčiau, kad prieš dalį vėžių išrastų tokius vaistus, kokie yra antibiotikai prieš bakterijas. Tik prieš dalį tai įmanoma. Prieš kitą dalį vėžių neras, nes jie yra grynai gyvensenos pasekmė.

Taigi. Nors ir dabar, ir pas mus yra žmonių, tikinčių, kad galima vien augaline mityba išgydyti onkologines ligas. Bet skaitant istorinius liudijimus apie tai, kas vyko toli ir seniai, tai atrodo vienaip, o kai kalbu su tavim, dirbančiu, taikančiu šiuos principus savo šeimoje, tai yra įdomu ir... patikima.

Taip ir yra. Tai yra absoliučiai patikima.

Tai pasidalink kuo nors realiu ir apčiuopiamu.

Vienas toks akibrokštas man buvo... Yra žinoma, kad jeigu sergantis pirmo ar antro tipo diabetu pacientas nustoja valgyti riebų maistą, jo būklė žymiai pagerėja, komplikacijų mažėja, ir jo insulino poreikis, nors 80 procentų paciento valgio - sudėtiniai angliavandeniai, krenta perpus. Yra pakankamai rimtų mokslinių - jau mokslinių - straipsnių, įrodančių, kad taip ir vyksta. Tai vyksta per kasą ir per ląsteles, daugiau - per ląsteles, per vykdomąsias ląsteles. Riebus maistas blokuoja insulino transportą.

Ir aš tai su artimu žmogum patyriau. Bet tai pasiekti sunku, labai sunku. Ta moteris nusprendė, kad augalinė mityba jai gali būti žymiai naudingesnė, ir efekto kaip nėra, taip nėra. Mėnesiai eina, o viskas panašiai, kaip buvo. Ir jinai tada su mumis pagyveno mėnesį. Ir sako: „Žinai, aš dabar supratau, kad nulis yra nulis.“

Iki tol trūko radikalumo.

Taip, trūko radikalumo. Nors jai lyg ir viskas buvo aišku ligi tol. Bet kitaip nebuvo rezultato. O tada rezultatas atėjo toks, kad ji ištisai krisdavo į komas. Nes per daug vartojo insulino! Jos suvokimas neleido mažinti insulino, vis jo varydavo per daug, pagal seną patirtį. Gydytojas rašė toliau, ir ji varė. O tada surinko dėžutę insulino, ir aš nunešiau tai į ligoninę labdarai. Nes jai nebereikėjo, o gydytojas vis rašė kaip rašęs. Jis kompensuojamas, žmogui kažkaip atrodė, kad reikia nupirkt, kad paskui vėl reikės. Ir jo niekada nebereikėjo.

Tuo metu aš ir išsiaiškinau, kad būtent riebalai blokuoja insulino patekimą į ląstelę.

Gyvuliniai riebalai, ar nesvarbu - kokie?

Iš esmės - gyvuliniai.

Nors jūs ir į augalinius griežtai žiūrite.

Labai saugomės. Naudojame, man labai skanus alyvų aliejus, tikrai. Bet mes saugomės. Aš sakyčiau, mes namie butelį aliejaus suvartojame, na... per pusę metų. Toks mūsų aliejaus vartojimo greitis. (Juokiasi) Tiek mes sau leidžiam.

Čia veganų yra problema dėl aliejaus. Tie, kurie valgo daug aliejaus, išsenka ir pasidaro nutukę. Po metų nebepasivelka. Jeigu jiems kas nors duotų elementarią obuolių dietą - savaitei, jie iškart atsistotų ant kojų.

Esselstynas toks ir yra - nė lašo aliejaus!

Jokių riebalų. Jokių. Ir jokio gyvūninio maisto.

Ir nemažai jo pacientų šito laikydamiesi susimažino cholesterolį žemiau kritinės ribos. Nors aš pastebiu, kad ypač su moterimis tai ne visada veikia. Yra aiškių epidemiologinių tyrimų, kad moterų peskatarių išgyvenamumas yra geresnis, negu veganių. Ten tirtos gerai išgrynintos septynių dienų adventistų grupės. Viena iš pačių stipriausių mitybos studijų. Jie gyvena įprastai valgančiųjų aplinkoje, hamburgerių ir cepelinų aplinkoje, bet save varžo, nes laiko, kad kūnas yra šventovė, ir stengiasi, kad mityba būtų šventesnė. Normalūs ten žmonės. (Juokiasi) Dalis valgo mėsą, dalis - veganai, dalis žuvį dar valgo, kiti valgo pieną ir kiaušinius. Tai vyrų grupėje veganų rodikliai visi yra žymiai geresni. Žymiai. Ilgaamžiškumas - dešimčia metų. O moterų - jie patys nustebę, nes ir tarp adventistų yra mokslininkų - neaišku, kodėl, bet peskatarių ilgaamžiškumas geresnis.

Kiek žmogus turėtų gyventi?

Devyniasdešimt. Devyniasdešimt turėtų būti absoliuti norma, vidurkis. Viskas, kas aukščiau - bonusas. (Juokiasi)

Aišku. Nelabai ambicinga.

Tikėkimės, kad mums pavyks daugiau.

Tikėkimės. Kokie tavo atradimai augaline mityba kovojant su ateroskleroze?

Aš pats savo kraujagyslių angiografiškai nematavau. Negaliu įvertint, bet neabejoju, kad ten buvo ir dar kažkiek yra aterosklerozės.

Kodėl neabejoji? Esi jaunas vyras.

Ji prasideda praktiškai vaikystėje. Dvejų metų vaikus jau reikėtų tikrinti, ar jiems nėra padidėjusio cholesterolio. Dėl cepelinų ir hamburgerių dietos dvidešimtmečiai jau turi ryškią, akimi matomą aterosklerozę. Ir mano cholesterolis buvo aukštas. Kai sužinojau, pradėjau nuo savęs.

Su cholestorolio normomis yra visokios painiavos.

Aš galiu ją atpinti. Yra šešiasdešimt metų trunkanti Framinghamo studija. Ją kritikuoja, nors ją kritikuoti yra beprasmiška. Framinghamas yra miestas. Visą miestelį stebi, tiria aterosklerozės veiksnius. Žmonės miršta, juos apžiūri: tokio amžiaus mirė, kokia buvo aterosklerozė? Visą laiką stebi jų kraujo pokyčius, ir taip toliau.

Jie iš principo išvedė cholesterolį kaip markerį. Tai yra pigus ir labai patogus rodiklis. Ne tik aterosklerozės, jeigu jis labai žemas - reikia susirūpinti ir ieškoti vėžio. Vėl gi priklauso nuo to, ką žmogus valgo ir ką jisai veikia. Taigi, jie nustatė, kad žmonės, kurių cholesterolis buvo mažiau keturių, nuo širdies aterosklerotinių komplikacijų nemirdavo. Ir viskas. Jie tokią išvadą padarė.

Virš keturių yra per daug?

Tai nereiškia, kad visi, kurie turės cholesterolį virš keturių, mirs nuo aterosklerozės. Arba, kad visi turės aterosklerozę. Jie priėjo išvados, kad tie, kurie laikys cholesterolį žemiau keturių, nemirs nuo aterosklerozės ir jos komplikacijų. Tai yra labai labai svarbi žinia, bet jos nereiktų išversti kaip visumos.

Paskui jie pradėjo žiūrėti: o kodėl tiems, kurie turi didesnį cholesterolį, ne visiems progresuoja aterosklerozė? Kodėl, pavyzdžiui, moterims, kurios turi nemažą cholesterolį, iki penkiasdešimties metų ji progresuoja vangiai? O po penkiasdešimties ji labai greitai progresuoja. Akivaizdu - keičiasi hormonų pusiausvyra. Steroidinių hormonų. Mes ne viską žinom. Tada atrado gerąjį ir blogąjį cholesterolį, pastebėjo, kad statistiškai rizika didėja turintiesiems daugiau blogojo. Bet iš principo tai žinia mums yra aiški ir patogi: mažiau keturių yra saugu.

Ko reikia, kad palaikytum tokį lygį?

Labai lengva jį laikyti žemiau keturių valgant augalus. Net ir vartojant aliejų, kai kuriems žmonėms. Bet aš pastebiu, kad moterims, net ir valgančioms vien augalus, užtenka vieną kitą kartą per mėnesį nueiti į restoraną, kukliai suvalgyti kokią krevetę, ir jos jau varys virš keturių, niekaip negalės nukristi žemiau.

Čia tas pats, kaip su šnicelio kvapu?

Tai vat aš įtariu, kad čia pradeda veikti jų hormonus... Matyt, jų organizmui reikia. Jų hormonų pusiausvyra yra kitokia, greičiau atsinaujina, ir taip toliau.

Bet vyrams ta žinia yra labai aiški. Konkreti, labai aiški žinia: nė vienas nekristų nuo infarkto, jeigu jie laikytų cholesterolį žemiau keturių, valgydami augalinį maistą. Tačiau jeigu vyras valgo bet ką, ir jo cholesterolis yra žemiau trijų, tai jau ieškok vėžio. (Juokiasi) Yra rizika. Visi onkologai sako: „Mažas cholesterolis, tai jau čia aš bijau, ieškokim vėžio.“

Tai ką daryti? Reiškia, cholesterolis turėtų būti tarp trijų ir keturių?

Ne. Reikia žiūrėti, ką pacientas valgo. Jeigu vyras valgo vien augalus, cholesterolis gali būti tarp dviejų su puse ir keturių, maždaug tose ribose. Labai priklauso nuo to, ką jis valgo, kiek jis sportuoja. Gal jis sudegina tas maisto medžiagas? Cholesterolis yra ir hormonų apykaitos produktas, ir maisto medžiaga.

Man atrodo, kad tai yra viliojantis dalykas: be nereikalingų išlaidų, laiko sąnaudų, gydymosi gyventi iki devyniasdešimties metų. Tiesiog gyveni ir gyveni. Mane tai vilioja, man tai atrodo vertybė.

Gal ir vertybė, bet taip maitintis - vien augalais, be šnicelio kvapo, o gal ir be aliejaus - yra nelengva ir gana radikalu.

Bet mes turim markerį. Pagal cholesterolį mes galim peržiūrėti savo radikalumo ribas. Jeigu nevalgom kancerogenų - keptos mėsos, raudonos mėsos... Aš manau, kad teisingai kepta mėsa pripažinta didžiausiu kancerogenu. Bet jeigu matai, kad augalinė mityba tavęs neveža, tai mes turim rodiklį. Pasižiūri, koks tavo cholesterolis, ir gal gali kartais suvalgyti mėsos gabaliuką, jeigu nesi etinis veganas. Jeigu daug sportuoji. Turi gi markerį, gali kontroliuoti. Cholesterolį galima kaip cukrų matuotis - iš piršto.  

Ką dar svarbaus gali pridurti apie mitybą?

Mes gi žinom, kas yra nesveika. Ir tai yra iš tikrųjų nesveika. Papildų, kurių mums tikrai reikia, yra nedaug: vitaminas D, jodas, B12 ir geležis. Jų reikia ir veterinarams, gyvulininkystei - šitų papildų. Plius dar seleną ir cinką jie duoda. Tai yra ašiniai papildai. Jeigu mes vasarą du mėnesius visą laiką būtume saulėje, fiziškai dirbtume nuo ryto iki vakaro, aš manau, kad mums vitamino D papildų nereiktų. 10 minučių per savaitę pabūti saulėje neužtenka. Dėl jodo Lietuva yra endeminis kraštas. Su B12 yra tas pats - su amžiumi prastėja žmonių žarnyno pajėgumas įsisavinti visas maisto medžiagas. O B12 įsisavinamas labai mažais kiekiais. Aš manau, kad ateity jis bus ne tik veganų - visų žmonių vitaminas, kaip ir D kadaise pasidarė skiriamas visiems, ne tik tiems, kas mažai būna saulėje.

Dar pasidalink savo patirtimi apie bėgimą.

Aš manau, kad bėgimas yra pati geriausia fizinio aktyvumo forma, kuri yra efektyvi. Ėjimas yra silpnai efektyvus, lyginant su bėgimu, jei norime išsaugoti gerą sveikatą. Žinai, aš praktiškai neturėjau bėgiojančių pacientų. Daug visokių turėjau, bet tokių, kurie bėgiotų...

Tu gi dirbi su nudegusiaisiais. Kaip žinai, ar jie bėgioja?

Ne, aš dabar turiu omeny kitus. Aš turiu su gyvensenos pokyčiais susijusią praktiką.

Aaa, supratau.

Turiu privačių pacientų, kurie pas mane ateina. Ateina žmonės, turintys įvairias problemas, dažniausiai funkcines: migrenas, alergijas, autoimunines, uždegimines ligas, vėžį. Ateina veganai, ateina viską valgantys. O bėgikai neateina. Nors tų mano pacientų skaičius nėra didelis, šimtais galėčiau skaičiuoti.

Ar gali išsamiau palyginti vaikščiojimo ir bėgiojimo naudą?

Žinai, savo pacientus aš skatinu bėgioti. Ir kai kurie sako: „Aš vaikštau, kam man bėgiot? Pažiūrėkit - turiu laikrodį, nueinu dešimt kilometrų.“ Bet jie negauna gydomojo efekto iš tokio vaikščiojimo. Jie geriau jaučiasi, bet jokio gydomojo poveikio neturi. Jiems tenka gydytis, nes turi sveikatos problemų.

Vienas pacientas ateina pas mane su tokia gana rimta bėda ir sako: „Tik neliepk man sportuot. Aš nueinu po dešimt kilometrų per dieną.“ Rodo man savo laikrodį, ten visą vaikščiojimo istoriją. Ir taip masiškai žmonės: „Tik neliepk man bėgiot.“ O kai prasilaužia, jų kelis metus nesustabdysi. Ir aš matau gydomąjį poveikį.  

Bėgimas yra unikalus. Arba tu bėgi, arba eini. Jeigu eini, tai jau nebebėgi. Čia savęs negali apgaudinėt.

Pulsas pakyla.

Plaukdamas gali save apgaudinėt, eidamas... Šuolis reikalauja pastangų. Nes bėgimas nuo ėjimo gi skiriasi tuo, kad kažkuriuo momentu abi pėdos yra pakilusios.

Dabar vienas gydytojas trenkė straipsnį į tą paskalų Delfi, kad moterys yra nesutvertos bėgti.

Taip, čia pagarsėjusi Daliaus Barkausko frazė.

Kad jos sutvertos nebėgti. O aš matau, kaip ilgiau bėgiojantiems žmonėms keičiasi viso kūno architektūra. Išstumtos išorėn pėdos pradeda stoti į vietą, plokščiapėdystė praeina, jeigu jie bėgioja didesnius atstumus su minkštais batais. Jie darosi normalūs žmonės. (Juokiasi)

Kiek pats bėgioji?

Mano patirtis kukli. Maratoną esu nubėgęs tik sau, ne varžybose. Bėgimą atradau iš knygų. Aš pusę gyvenimo atradau iš knygų. Kitą pusę - iš mamos, žmonos, senelių ir tėčio. (Juokiasi) Nors labai daug - iš knygų, labai. Po trijų mėnesių aš nusprendžiau, kad jau man reikia nubėgt kokį maratoną. Ir aš iš Klaipėdos nubėgau į Nidą. Tai mano buvo toks maratonas. Bet oficialaus maratono dar nesu nubėgęs, turbūt - reikėtų.

Aišku, kad reikėtų. To ir linkiu.

Bent jau kad pacientams galėčiau sakyt: „Esu nubėgęs maratoną.“