Pasikalbėkime apie maistą.
Tai visi apie maistą nori pakalbėti...
Štai. Maistas gi svarbu.
Pakalbėti ir valgyti visi nori. (Juokiasi)
Galėtume pradėti nuo to, kuo mokslo
ir technologijų požiūriu maistas skiriasi nuo ne maisto?
Na, čia toksai guli sąsiuvinis, tai - ne maistas, na negalima valgyti. O
maistas apibrėžtas yra reglamentuose – tai produktas, kurį žmogus vartoja, kad
aprūpintų save energijomis ir statybinėmis, visomis mitybinėmis medžiagomis.
Tačiau kartais kas vieniems yra maistas,
tas kitiems - ne maistas. Skirtingose kultūrose. Vieni valgo kokius nors
tarakonus, o kiti nevalgo. Arba anksčiau kokia nors soja mums buvo ne maistas,
o šiandien jau - maistas. Kaip mokslas gali paveikti šitą skirstymą?
Na tai mes taip, kai Europos Sąjungoje esame, visi maisto produktai yra
reglamentuojami. Tai maistas yra apibrėžtas ten tuose reglamentuose labai
aiškiai. Žodžiu, čia toks klausimas...
Bet mes gi ne reglamentais gyvi.
Negi mums maistas yra tik tai, ką Europos Sąjunga taip pavadino?
Tai suprantat, ten kitiems tarakonai - maistas, pas mus - ne maistas,
tradiciškai taip yra. Tai aš galbūt tik dėl to sakau, kad medžiagos būna panašios
bendrąja prasme, o ar jos vartojamos maistui – tai priklauso nuo daugelio
dalykų. Nu tai vienas iš pagrindinių -
sauga. Ar jos negali būti kenksmingos žmogaus organizmui – tai čia pagrindinis
klausimas.
O paskui - ar tradiciškai vartojamos, ar ne. Jeigu nebuvo tradiciškai
vartojamos, tai turi būti įvertintos pirmiausia saugos požiūriu. Dabar visur
kalbama apie šitą vabzdžių maistą. Labai geras baltymų šaltinis. Tai žinoma,
kadangi tradiciškai jisai nebuvo vartojamas mūsų kraštuose, tai turi praeiti
tam tikras stadijas įvertinimo. Nors šiaip jau baltymų iš tų vabzdžių tai yra.
Yra produktų, ten visokių užkandžių, ir plačiai tiriama dabar labai. Tai kada
praeis visas stadijas įvertinimo ir reglamentavimą, nes vis tiek tokie dalykai turi
reglamentuojami būti. Tiesiog, kad apsaugot vartotoją...
Taip.
Tai kada jie praeis visas tas stadijas, paskui jau žmogaus pasirinkimas
yra. Kai maistas įteisinamas, ir galima jį tiekti vartojimui žmonėms, tada jau
žmonės renkasi, ar jie nori tą valgyti, ar nenori. Tai čia toksai paprastas
dalykas.
Dabar palyginkime natūralų ir
sintetinį maistą. Jeigu produktas yra saugus, ir jo sudėtis analogiška, ar yra
skirtumas, kokios jis kilmės: natūralios ar sintetinės?
Tai sintetinio maisto tokio, galima sakyti, kad nėra visiškai ir niekad
nebuvo. (Juokiasi) Yra sintetiniai
maisto priedai, pavyzdžiui, kažkokios medžiagos, kurios naudojamos maisto
gamybai. Bet pats maistas... Ten, sakykim, niekas nesintetina.
Na, gal „sintetina“, netikęs
žodis, bet tarkime, actas, yra toks produktas. Žinau, kad jis būna įvairios
kilmės: jį gamina tiek iš obuolių, tiek iš vynuogių, tiek iš cukrašvendrių,
tiek iš kitokių augalų. O taip pat jį galima pasigaminti iš gryno techninio spirito. Ir galiausiai pasiekiama ta pati formulė, tokia pat sudėtis, toks pat
grynumas. Ar tuomet jis kuo nors skiriasi?
Tai acto rūgštis yra maisto priedas, kuris, sakykim, gaminamas sintezės
būdu. Pati acto rūgštis, gryna medžiaga, tai ji tokia pat: ar gauta sintezės
būdu, ar natūraliai. Tiktai natūraliai gaminamame acte tai ten visko daugiau
yra: kvapniųjų medžiagų, aromato, kuris susidaro fermentuojant ten ar obuolius,
ar kitas žaliavas. O sintetinis actas, tai - sintetinio acto rūgštis. Tai
tiesiog išgrynina, kiek ten ją galima išgryninti turimais būdais, ir kad būtu
saugi. Na tai yra medžiaga, acto rūgštis.
O kuri yra žmogui, na, geresnė?
Tai natūraliam tam acte, kaip sakiau, yra kitokių medžiagų. Tai na
tikimasi, kad tos kitokios medžiagos gali suteikti tam tikros naudos. Nu ir
jisai skanesnis dažniausiai būna. Actas daugiausia naudojamas kaip pagardas tam
tikras arba kaip maisto priedas, parūgštinanti medžiaga.
Taip, bet šiuolaikinės maisto
technologijos, aš įsivaizduoju, gali susintetinti tą pačią acto rūgštį ir
pridėti labai tiksliai visų priedų, kokių tik reikia: ir aromatinių, ir
skoninių, ir spalvinių. Taip juk galima visiškai dirbtinai jį padaryti dar
skanesnį negu natūralų. Ar nėra einama tuo keliu?
Tai tų kvapiųjų medžiagų ir kitokių maisto priedų yra daug. Taip ir daroma.
Sakykim, kad ir stiprikliai skonio ir kvapniosios medžiagos – jų yra ten
šimtais sąrašuose. Tai jų yra ten ir gamtinės kilmės, natūralių, kaip mes
vadiname, ir sintetinių, ir dirbtinių – visokių. Tai stengiamasi pagerinti,
aišku, tas skonines savybes.
Imituoti grynai kvapą kai kurių produktų, ypač vaisių, kurių kvapą sudaro
mažai medžiagų, tai nėra labai sudėtinga. Visokios esencijos jau labai seniai
naudojamos. O pavyzdžiui, alaus aromatą, ten kokios kakavos ar duonos, tai
labai sunku yra sumaišyti, nes šimtai medžiagų sudaro tą kvapą.
Vis dar sunku?
Sunku ir nelabai yra prasmės. Aišku, kokių nors aviečių kvapiąsias medžiagas
išskirti natūraliai iš gamtinių žaliavų labai brangu, nes ten jų labai mažai
yra, žaliava brangi, todėl tokiais atvejais naudojami pakaitalai. Yra
sintetiniai pakaitalai. Pavyzdžiui, vanilinas yra ir sintetinis, ir natūralus.
Sintetinis pigesnis, o medžiaga, cheminė struktūra – tokia pati.
Tai natūralus brangesnis?
Taip, natūralus brangesnis. Natūralų, nu žmonės dažnai mėgsta, teikia
pirmenybę, kad būtų natūralus kažkoksai priedas. Tai natūralus brangesnis, jį
išskiria iš tam tikrų žaliavų.
O jūsų, mokslininko, požiūriu
sintetinis ir natūralus vanilinas – toks pat, ar ne?
Tai žiūrint, kaip giliai eisime. Jeigu žiūrėsime į molekulėje esančio
anglies atomo izotopinę sudėtį, tai gali skirtis.
Gali skirtis?
Nu tai žinoma, šiek tiek. Nes anglis
nėra tiktai vienos rūšies su dvylika molekulinės masės... Ji gali būti ir
trylika, ir keturiolika... Tuo pagrįstas yra metodas, sakykim, medžiagos amžiaus
nustatymo pagal izotopo sudėtį. Tai anglies atomai ir gamtinės kilmės maiste,
ir iškasenose kažkokiose šiek tiek skiriasi.
Gerai, o tuos subtilius izotopų skirtumus
mūsų organizmas pajėgia kaip nors atpažinti?
A, niekas to nežino. Iš kvapo tai nepajėgus, kvapas - toks pats. Bet ar ten
organizme kokią nors reikšmę gali turėti, tai niekas to per daug nežino. Na,
tikimybė maža, turbūt, ir niekas per daug tiek netyrinėja, taip giliai.
Aha. Natūralizmo mėgėjai galėtų
šiuos skirtumus patyrinėti, kelti hipotezes.
Nėra beveik prasmės ten ką nors tyrinėti. Nes izotopinės sudėties tokie maži
skirtumai: ar ten gamtinės, ar sintetinės kilmės - nu tiesiog nėra nei
mažiausios kol kas hipotezės, kad jie galėtų turėti nors kokį poveikį organizmui.
Ar mokslo technologijų pasiekimai
padėjo iš esmės sukurti kokį nors naują maistą?.
Tai žinoma. Yra naujų maisto produktų. Net yra Novel food direktyva Europos
Sąjungos. Galima paskaityti.
Oho.
Milžiniška direktyva. Ten nebūtinai, sakykime, yra kažkas naujo, bet pavyzdžiui,
genetiškai modifikuoti organizmai beveik visi priskiriami naujiems produktams. Visokie
tokie neįprasti iš vabzdžių išskiriami baltymai priskiriami naujiems
produktams.
Ir naujiems produktams yra reikalavimai daug didesni negu tradiciniams,
kuriuos žmones vartoja tūkstančius metų. Jie jau patikrinti, kaip sakoma, mūsų
kūnų yra. O visai nauji, kadangi nebuvo vartojami, tai reikia gerai išsiaiškinti,
ar negali jie būti kokie nors kenksmingi.
Nano, pavyzdžiui, maisto produktai yra įvairūs, irgi
priskiriami naujiems. Arba jeigu koks nors labai naujas apdorojimo metodas,
kuris anksčiau nebuvo taikomas, koks nors, pavyzdžiui, labai aukštas
hidrostatinis slėgis ar dar kažkas, tai visi šitie yra ten direktyvoje labai
griežtai apibrėžti.
Nano ir genetiškai modifikuoti
dalykai, man atrodo, yra labiau gamybos efektyvumo pasiekimai. Ar jie yra nauji
ir mitybos požiūriu, kuo nors ją praturtina?
Tai ir tas, ir tas gali būti. Pirmiausia tai žemės ūky modifikuojami, kad
būtų atsparesni kokiam nors stresui ar kenkėjams. Derlius kad būtų didesnis, modifikuoja.
Bet taip pat ir dėl mitybos - klasikinis pavyzdys yra auksiniai ryžiai. Jie genetiškai
modifikuoti, kad sukauptų daug karotinoidų. Azijoje labai trūksta vitaminų,
vitamino A. Tai va, jie išsprendžia problemą, gamindami auksinius tuos golden
rise. Žodžiu, papildo mitybą vertingomis medžiagomis.
Jie auga kaip paprasti ryžiai,
tik dar kaupia vitaminus?
Taip, jie lygiai tokie patys, tiktai genetiškai pakeisti šiek tiek. Visų
medžiagų gamyba praktiškai, ten baltymų ekspresija ar daug kitų dalykų,
priklauso nuo genų. Tai tiesiog pakeičiamas genas, kuris skatina būtent
karotinoidų biosintezę. Ir jų susidaro daugiau.
Ir ryžiai susintetina tuos
karotinoidus iš kažkokių...
Na kaip sintetina? Biosintetina, pats augalas..
Taip...
Ne kolboje. (Juokiasi)
Žodžiu, jis nesiurbia iš
aplinkos, bet pats pasigamina.
Tai čia sudėtingas dalykas, biosintezė. Yra fermentai. Fermentai, kokius
turi augalas, priklauso nuo genų. Genai reguliuoja, kaip ir visuose gyvuose
organizmuose, kokie turi būti baltymai gaminami, kokie fermentai turi būti
gaminami. Ir paskui visas procesas vyksta.
Taip. Kur dar galėtų pasijusti šito
maisto mokslo proveržiai?
Galvojau, kad mes apie kanapes čia kalbėsime. (Juokiasi)
Apie kanapes būtinai pasikalbėsime.
Labiausia dėl jų jums ir skambinau. Tiesiog pamatęs prie kabineto durų lentelę,
mininčią maisto technologijų mokslą, nutariau pasinaudoti proga ir
paklausinėti, pavyzdžiui, apie tai, kada bus galima užsiauginti mėsos
mėgintuvėlyje.
Tai yra. Gamina olandai. Tai tiesiog vietoj to, kad... Juk yra mėsos
gamyboje keli trofiniai lygiai. Pirmiausia fotosintezės būdu gamina augalai,
paskui juos valgo gyvūnai... Per tuos visus trofinius etapus susidaro sąnaudos,
prarandama dalis medžiagų ir energijos. Efektyvumas gaminti per kelis trofinius
lygius yra žymiai mažesnis, negu pavyzdžiui, kai mėsos ląstelės auginamos
tiesiog.
Čia nėra kažkokios cheminės sintezės, tiesiog paršiuko ląstelės auginamos
tiesiai reaktoriuose, fermentoriuose, ar mėgintuvėlyje, kaip sakote. Ir
pasigamina tokios pačios mėsos ląstelės, kaip ir pagamina tas pats paršiukas,
valgydamas pašarus, ir taip toliau.
Tik nesikankina.
Nu tai vat. Tai aišku, čia nėra taip paprasta kol kas. Kol kas dar vis ta
vadinama sintetinė mėsa brangoka yra. Bet jau, kiek žinau, Olandijoje yra
firmų, kurios jau praktiškai kainą mažina. Jau lyg tai ten komercializacijos
linkme einama.
Tai tikėtina, kad tokia bus ateities
gyvulininkystė? Nes esu skaitęs ir apie subląstelinę baltymų sintezę, kad išvis
be ląstelių galėsime pasigaminti naudingų mitybai medžiagų.
Nu tai galima, bet suprantate, visi gi nori tam tikros tekstūros...
Žmonės mėgsta kramtyti.
O ne kažkokios masės neaiškios. Nori, kad ir perpjauta būtų tekstūra graži.
Viskas susiję su mėsos valgymo įpročiais.
Aišku.
O ne košė. Nes dabar tai kol kas auginama tokia mėsa-košė, o paskui ją
tekstūruoja. O tai jau yra sudėtinga. Kaip ir iš sojos mėsa, tai jos baltymų
sudėtis panaši, bet padaryti ir skonį, ir tekstūrą – tai čia jau mokslui gana
didelis iššūkis. Na padarė, japonai padarė, ir yra dabar tos sojų mėsos, bet
žinoma, vis tiek ji nėra grynai tokia pati, kaip ta paprasta mėsa.
O dar apie tuos dalykus - ar
teisybė, ar čia anekdotas, kad jau gaminami visiškai sintetiniai kiaušiniai?
Aš tai nežinau. Kad nėra prasmės tų kiaušinių gamintis. Pigus produktas. Aš
nežinau, gal ten kokį nors baltymą ir suformuluoja kiaušinio.
Neteko matyti? Man kažkas minėjo,
kad Kinijoje jie tuo užsiima.
Nu gal kas nors tenais ir žaidžia, nežinau. Bet aš sakau, kad nelabai yra
prasmės tuos kiaušinius sintetinti.
Tiek to. Tai dabar - apie
kanapes. Kuo jos įdomios maisto mokslo požiūriu?
Tai seniai kanapes maistui naudojo. Sėklos kanapių labai vertingas dalykas
yra, kaip ir dauguma sėklų. Aliejaus tenais kokių 30 proc. yra, baltymų
vertingų irgi turbūt panašiai, gal daugiau net šiek tiek. Tai va, dvi vertingos
medžiagos, kurios mityboje sudaro svarbią dalį.
Aliejus ir baltymai?
Nu taip pat ten ir angliavandenių yra, skaidulinės medžiagos - irgi
vertingas dalykas.
Tai sėklas nuo seno vartoja, bet kadangi kanapės išgarsėjo kaip narkotinė
medžiaga, nu tai tas dalykas buvo sustabdytas labai ilgą laiką. O stiebus tai pluoštui,
ten statybinėms medžiagoms, izoliacinėms visokioms irgi naudoja labai seniai
žmonės: medžiagoms gamintis, tekstilei... O kadangi, kaip sakiau, yra tam
tikros rūšys, veislės, kurios pagamina psichotropines medžiagas, tai ir buvo
daugely valstybių uždrausta ilgą laiką.
Kad susikalbėtume, man iškart rūpi
paklausti: ar yra taip, kad vienos rūšys kanapių veikia psichotropiškai, o
kitos neveikia?
Tai ten yra viena pagrindinė medžiaga psichotropinė, vadinasi tetrahidrokanabinolis.
Tai jinai yra psichotropinė medžiaga. Dar ten yra vienas gal, bet šita yra
pagrindinė.
Taip.
Tai yra veislės kanapių, kurios susintetina daug tos psichotropinės
medžiagos, ir iš tokių veislių žmonės gamina narkotikus, marihuaną. Ir yra
veislės, kurios pagamina labai mažai tokios medžiagos, jas dar vadina pluoštinėmis
kanapėmis, angliškai industrial hemp. Ten yra šiek tiek tos medžiagos, todėl pagal
įstatymą Lietuvos leidžiama auginti tokias kanapes, bet šitos medžiagos turi
būti ne daugiau, kaip 0,2 proc.
O kur ta medžiaga pasigamina?
Lapuose.
Lapuose?
Lapuose. Žiedynuose, sėklose ten šiek tiek būna, bet mažai labai.
Tai tą pluoštinę, kaip sakoma, žolę tu gali kiek nori rūkyti, jokio nebus
poveikio. Todėl ir leidžia šitas auginti, pagal įstatymą leidžia, kaip ten
parašyta iš Ženevos Konvencijos: pluoštui ir sėkloms.
Yra tyrimų apie kitas vertingas medžiagas, esančias kanapių lapuose, neturinčias
narkotinio poveikio. Jos vadinamos bendru pavadinimu - fitokanabinoidai. Daug
yra panašių struktūrų, bet jos neturi psichotropinio poveikio. Labai daug atlikta
tyrimų per paskutinius kelis dešimtmečius, parodančių, kad tos medžiagos gali
turėti kitokį, gydomąjį poveikį, labai naudingą žmogui.
Tai dabar kuriami intensyviai vaistai. Ir jau pavyzdžiui, vienas vaistas
daugely valstybių yra įteisintas. Nu bet tenai įeina ir tas psichotropinis
kanabinoidas, ir nepsichotropinis. Bet yra daug dirbama su nepsichotropiniais kanabinoidais,
ypač su kanabidioliu, ir šiuo metu jau tiksliai žinoma, kad tai vienas iš
efektyviausių vaistų prieš kai kurias epilepsijos formas, ypač vaikų. Daug yra
tyrimų atlikta ir su vėžinėmis ląstelėmis. Bet žinoma, kad kelias iki vaistų būna
labai ilgas.
Taip.
Tai išbandymai visi: šalutiniai poveikiai, kontraindikacijos ir taip toliau.
Tai visi žinome, kad vaistas kol tampa vaistu... Ypač, sakykime, iš tokių
augalų, kurie anksčiau nebuvo įteisinti kaip tradiciškai vartojami vaistiniai
augalai. Pavyzdžiui, ten visokie čiobreliai, raudonėliai, tai žmonės nuo seno juos
vartojo. Ir kmynai. Ir niekas jų nedraudžia, galima arbatas virtis. O kadangi
pluoštinės kanapės buvo ilgai uždraustos, ir nėra tuose sąrašuose, todėl,
sakykim, ir Lietuvos sveikatos ministro įsakymu yra draudžiama jas naudoti maisto
papildams, ir panašiai.
Čia kalbame apie tuos kitus fitokanabinoidus,
ne THC?
Taip, na, kurie išskirti bendrai iš bet kokių kanapių veislių, iš lapų,
žiedynų.
Aha. Net jeigu tai nėra tas psichotropinis
tetrahidrokanabinolis, tai vis tiek juos draudžia įstatymas?
Kol kas draudžia. Kol kas draudžia, nebūtinai dėl tetrahidrokanabinolio.
O kokia gi tuomet to draudimo logika?
Logika tokia, kad gamtinės medžiagos gali būti nuodingos. Tai dabar yra
gana irgi griežti reikalavimai, kaip įvertinti visų botanikos preparatų jų
saugą, norint juos panaudoti maisto papildams.
Jeigu yra pakankamai įrodymų, duomenų, kad tai yra iš tiesų saugu žmonėms, tai tada atitinkamos institucijos priima sprendimą, ir tada leidžia. Tai ten tame įsakyme yra ne tiktai kanapės, ten yra daug labai augalų, kurie gamina nuodingas medžiagas.
Taigi, kai minimos medicininės
kanapės, turima galvoje ne pluoštiniai fitokanabinoidai, o THC. Svaigintis
leidžiama tik medicininiais tikslais.
Žinoma, juk medicininiais tiksliais naudojama daug narkotinių medžiagų. Kas
turi licencijas, sakykime, tai kai kuriose valstybėse leidžiama auginti tas
medicinines. Turi licenciją įmonės ir gamina tą THC, kaip ir daug kitų
narkotinių medžiagų, kurios naudojamos nuskausminimui. Žinoma, tenai griežta
kontrolė, ten tiktai gydytojo receptai, niekas neparduoda jų laisvai. Tai čia
normalu. Tas tetrahidrokanabinolis irgi yra pasižymi įvairiomis terapinėmis
savybėmis.
Mhm.
Morfijus ar panašūs opiatai gi naudojami medicinoje, bet tai nereiškia...
Taigi, kanapės išties vertingi
augalai. Iš jų galima išskirti tiek tuos vertinguosius riebalus bei baltymus,
tiek nesvaiginančius fitokanabinoidus?
Taip.
Mhm. Ir čia jums darosi sudėtinga
dėl to, kad ir THC taip pat išskiriamas. Iš esmės turbūt ta pati technologija,
ar ne?
Tai jisai kartu išsiskiria su visais kitais fitokanabinoidais.
Ir jums tenka tada jį atiduoti
kuriai nors institucijai?
Ne, nu tai matote, jisai kai išsiskiria į tą ekstraktą, tai niekas ten to
ekstrakto... Ten nėra jokių pavojų, kad jį kas nors naudos kaip narkotinę
medžiagą, nes vis tiek ten yra jo labai mažai. Ir neįmanoma jo panaudoti.
Paskui, gal gryninant ir panašiai... Bet tai tiesiog, kas jau užsiiminėja
šitais reikalais, jiems visiškai neapsimokėtų to daryti.
Tiems, kas užsiima tais reikalais,
apsimoka auginti tik atitinkamą kanapių rūšį?
Žinoma.
Tą, kuri daug turi THC.
Taip, nes šitoj jokios naudos jie negauna, absoliučiai. Ta žolė, jinai ta
prasme, jiems bevertė yra. O išskyrinėti vėlgi neverta, nes yra medicininių veislių,
kuriose labai daug yra to THC. Tai jie tuos ekstraktus, tas dervas, kurios
įrašytos į Ženevos Konvenciją narkotinių medžiagų, padaro iki 50
- 60 procentų.
Dabar gi selekcijos darbai vykdomi, siekiama pluoštinėse veislėse THC kiekį
dar labiau sumažinti. Dabar daug yra veislių, kuriose jau daug mažiau negu 0,2.
Ten 0,1, 0,05, vos aptikti įmanoma. Tai sakykime, net perdirbant į ekstraktus,
ten jau jo susikoncentruoja labai menkai.
Reiškia, 0,2 yra riba. Selekcininkai
gali išvesti tokią rūšį, kad jos lapuose būtų tik pėdsakai to THC, o gali - kad
būtų maksimumas. Koks yra maksimumas tuomet, kad įsivaizduotume visą spektrą?
Tai suprantat, maksimumo niekas neapibrėžia. Jeigu daugiau – ir
negalima auginti.
Bet yra rūšių, kurių lapuose iš
karto bus daugiau negu 0,2, jeigu užsiaugini?
Tai yra veislių, anksčiau jos buvo rūšys atskirtos, dabar jau botanikai jas
priskyrė vienai rūšiai Cannabis sativa. Anksčiau buvo dar Cannabis indica, iš
jos gamindavo daug ką. Bet tai dabar jau botanikai, man atrodo, priėjo
sutarimo, kad rūšis - viena, yra daug veislių.
Tai yra daug veislių tų pluoštinių kanapių, kurios labai mažai sukaupia
THC. Ir dabar tų veislių daugėja. Jų yra šimtai, kadangi vis tiek visi įtariai
šiek tiek žiūri, selekcininkai siekia, nenori, kad to THC ten būtų. Visi stengiasi atsikratyti šitos medžiagos,
kada gamina kitokius produktus.
Nes aišku, jeigu yra jo, sakykim, 0,15, ir gamini ekstraktus, tai jisai gali
susikoncentruoti, ir jo gali tapti ir pusė procento, ir vienas procentas.
Žinoma, ten jo nepanaudosi kaip narkotinės medžiagos, bet tiesiog formaliai...
Nors jokių įstatymų, kaip produktus perdirbti, nėra. Yra tiktai žaliavą
reguliuojantis įstatymas, bet tai tikriausiai dabar dirba ir Europos Sąjunga,
ir tų kanapių augintojų asociacija, visi jie dirba dabar intensyviai, ir
tikriausiai bus tie reglamentai, kur bus galbūt išsamiau reglamentuoti ir
produktai. Pavyzdžiui, ir aliejuje yra šiek tiek to THC. Kai kuriose valstybėse
jau yra nustatyta, Šveicarijoje, man atrodo, leidžia 20 miligramų kilograme, Vokietijoje
- tiktai 10 miligramų. Lietuvoje dar nėra tokio įstatymo.
Buvo atlikta labai didelė studija, kiek vartodamas kanapių aliejų žmogus
galėtų gauti THC, kada ten jau galėtų pasireikšti poveikis. Tai labai dideli
darbai padaryti, ir jais pasirėmusios valstybės: Belgija, Šveicarija,
Vokietija, - jau priėmė savo įstatymus, kad aliejuje neturėtų jo koncentracija viršyti
tam tikros ribos.
Kai kuriose valstybėse produktus su kanabinoidais leidžia papildams
naudoti. Čekijos, pavyzdžiui, respublikoje.
Aha. Nes esu matęs, kad kanapių
sėklų galima ir Lietuvoje nusipirkti.
Tai sėklų ir aliejų galima nusipirkti.
Ir aliejų. O kokių dar produktų galėtų pas mus būti, tik dar negalima?
Gamina visokius gi internete tai juos leidžia pirkti, internetinė prekyba
nedraudžiama. Tai gamina ten ekstraktus, mačiau... Kramtomos gumos visokios su
tais kanabinoidais yra, kapsulės, lašelių visokių yra.
Bet jeigu ten nėra pakankamai
THC, tai kam tą gumą verta kramtyti?
Tai dėl kitų kanabinoidų, pavyzdžiui, kanabidiolio. Daugiausia - dėl CBD. Ir
tie pardavėjai išsimatuoja, sakykime, ir nustato, kad, sakykime, tame produkte,
kapsulėje yra 10 miligramų to CBD ar kiek.
Taip, ir kodėl vartotojai perka
tą gumą ir kramto?
Todėl, kad kaip sakiau, tų tyrimų visokių apie naudą sveikatai yra daug.
Aha.
Tiktai tyrimai, nereiškia, kad tai įteisinta.
Taip.
Tai kažkas galbūt ateity ten duos visą dokumentaciją tyrimų, ir tada
ekspertai įvertins ir pasakys.
Gerai. Bet apie tą naudą vis tiek
norėčiau pasitikslinti. Jūs minėjote epilepsijos gydymą, bet tai čia labai jau
siauras pritaikymas, medicininis.
Manau, kad vaistas šitas jau turėtų greitai būti įteisintas. Yra viena
kompanija didelė, jau praktiškai daro antros stadijos klinikinius tyrimus.
Na taip, bet čia tiems, kas
serga. O jeigu šiaip žmogus internetu užsisako ir siunčiasi, taigi jis ne
epilepsijos profilaktikai tą gumą kramto. Gal patiria dar ką nors gera?
Tai ten visokių yra poveikių. Priešvėžinių ten yra... Galite ten pamatyti
pasakojimų žmonių, kurie išsigydė ar panašiai. Bet tai žinote, šitie dalykai nėra
oficialiai įteisinti.
Na, vėžį kol kas įvairiausiais
būdais žmonės gydosi, tenka girdėti.
Taip.
Tai dėl vėžio aišku. Bet toji
čekų pramonė kanabinoidus juk, turbūt, ne vėžininkams gamina.
Nu tai jie visokių kitokių ten stimuliuojančių kognityvinių poveikių daug
deklaruoja. Ir yra tų publikacijų šimtai. Tirta ir su gyvūnais, ir toksikologinės
dozės yra tirtos, ir su žmonėmis, ir su beždžionėmis... Labai daug tokių tyrimų
yra. Ir nustatyta... Bet sakau, tie tyrimai kol prieina prie kažkokio
oficialaus teisės akto, tai užtrunka laiko.
O jūs pats nesate mėginęs kokių
nors iš tų produktų?
Tai ne, mes chemikai ir technologai, mes patys biomedicininių tyrimų nei turime
galimybių atlikti, nei darome...
Bet gi įdomu kognityviką pasistimuliuot. Aš čia kalbėjausi
neseniai su vienu biotechnologu, tai jisai sakė viską su savimi bandąs.
Čia jau matote, Scheele irgi
bandė visus, ką susintetino. Nu ir vieną kartą nelabai sėkmingai pabandė...
Kas toks?
Scheele - toksai švedų labai garsus chemikas XVIII amžiaus.
Aštuonioliktojo?
Jis viską ragaudavo. Ką susintetindavo, tą ragaudavo. Vieną kartą susintetino,
neatsimenu ką susintetino - tai buvo paskutinius paragavimas jo gyvenime. Nu
taip, bet čia jau toksai išskirtinis įdomus atvejis.
Tai va, kadangi ta internetinė prekyba yra nedraudžiama, tai čia žmogus
pats apsisprendžia. Gi toje internetinėje prekyboje yra visokių produktų. Tai
žmogus pats... Žinoma, ten kažkokių nuodų negalima, psichotropinių medžiagų pardavinėti,
bet šitų dalykų tai, kiek žinau, internetinėje prekyboje yra daug.
Net ir ne internete, ir
vaistinėse papildų spektras daro įspūdį.
Tai, bet šitie papildai yra notifikuoti. Kiekvienas papildas turi praeiti
notifikavimo procedūrą. Pas mus tą atlieka Maisto ir veterinarijos tarnyba. Ir galite
pažiūrėti jų puslapį – ten pilna yra notifikavimui pateiktų papildų. Ir kol
nenotifikuotas, jo negalima pardavinėti.
Gerai. O šitie aptartieji, su
kanabinoidais, jie tik Čekijoje yra notifikuoti?
Čekijoje yra leidžiama, o Lietuvoje buvo pateikusi viena bendrovė
notifikavimui, bet nusprendė nenotifikuoti.
Mhm. O čekai jau apsisprendė..
Taip. Čekijoje galima jau oficialiai. Aš nežinau, kokios ten formos, bet
pas juos yra įteisinta.
Čekijos papildų pramonė apskritai
yra tokia pažangi, kad ten jie visko prisintetina. Kanapės vis tik turi nusipelnę
tokią aurą dėl marihuanos. O jeigu kalbėtume apie kitus augalus? Yra juk
visokių grybų, uogų, lijanų, aukso šaknų. Kaip jums jie atrodo?
Taigi tokių pilna yra ir pas mus, vaistinėse. Ar ežiuolės kokios preparatų,
ar raudonėlių... Tie, kurie jau įteisinti yra ir patvirtinti, tai juos galima
naudoti papildams. Ir naudoja. Tai čia nieko kažko stebuklingo nėra. Dabar
kadangi chemija analizinė jau yra labai išsivysčiusi, tai mes žinome, kokios
ten medžiagos yra. Tai ne kažkoks stebuklas. Bet yra tam tikros medžiagos,
pačios cheminės medžiagos, kaip ir vaistai, ir jos pasižymi tam tikrais
poveikiais.
Tas pats kanabidiolis JAV Federalinės agentūros yra įtrauktas į pirmą
sąrašą. Nes suvokia paprastai: jeigu
tas CBD tiriamas kaip vaistinė medžiaga, nu tai nėra čia ką kalbėti apie ją,
kaip apie maisto papildą ar jo sudėtinę dalį. Tai vat, kai ištirs, jeigu
paaiškės, kad ji tinkama kaip vaistinė veiklioji medžiaga, tai gali būti, kad
vaistą kaip ir neišeina naudoti papildams. Jeigu tie fitokanabinoidai taps
grynai vaistinėmis medžiagomis gamtinės kilmės, tai farmacininkai galės jas ir
sintetinti. Aišku, jeigu labai pasirodys naudinga.
Jeigu, kaip kalbėjome apie actą
ir vaniliną, atmetame izotopų skirtumus, tai su naujausiomis technologijomis,
ko gero, galime pasigaminti grynas tas medžiagas, kurias norime, ir gauti visą
naudą be jokio pašalinio balasto?
Tai daug vaistų yra sukurta būtent remiantis medžiagomis, kurios buvo
pirmiausia rastos augaluose. Labai daug. Pažiūri, ta medžiaga gera, tinkama,
tai paskui sintezės būdu ją sukuria ir atpigina.
Nes kartais augaluose jos gali būti labai mažai. Tai brangu užauginti,
atskirti, išgryninti.
Tai ir kanabinoidų yra sintezės būdai. Jeigu pasitvirtins, kad jie labai
yra vertingi, tai gali būti, kad niekas jų iš kanapių nebeišskyrinės, o paims,
susintetins ir gamins kaip vaistus. Gryna veiklioji medžiaga vaistams turi
didesnę prasmę, dozuojant ir panašiai.
O profilaktiniams visokiems dalykams tai neapsimoka medžiagos gryninti. Iš
vaistažolių, pavyzdžiui. Ir maistui nėra prasmės tų medžiagų per daug
rafinuoti, gryninti, nes kada jos patenka visos kartu, tai yra sveikatai
naudingiau. Buvo tokia jau labai pasenusi ideologija, atseit jeigu mes skaidulinių
medžiagų nesuvirškiname, nieko negauname, tai jos mums ir nereikalingos. Tai
buvo didelė klaida.
Na taip.
Pasirodo jos labai reikalingos – visai peristaltikai, visai normaliai
veiklai. O buvo tokia idėja, kad atsikratome jų, ir viskas - gauname grynas
medžiagas. Kaip sakoma, gal į tualetą rečiau reikės vaikščioti. Bet tai čia
buvo didelė klaida, dabar jau niekas apie tai net nekalba. Skaidulinės
medžiagos yra patvirtintos kaip sveikatai naudingos, ir yra pilna skaidulų
papildų įvairių pirkti. Taip kad jau čia dabar aiškus savaime dalykas visiems.
Pagalvojau apie cukrų,
pavyzdžiui.
Tai cukrų grynina, čia jau seniai.
Kadaise labai nustebau sužinojęs,
kokia sudėtinga jo gamybos technologija.
Tai žinoma. Nu tai išskirti, išgryninti, iškristalizuoti, pašalinti visas
priemaišas ten vos ne iki 100 procentų. Tai aišku, sudėtinga technologija.
Na, bet užtat efektyvu. Ir vienas
motyvų pasigaminti gryno cukraus, kiek pamenu, buvo armijai aprūpinti – kad kareiviams nereikėtų graužti runkelių ar
šiaip vaisių.
Taip. Dabar grynas cukrus yra viena pagrindinių žaliavų daugeliui pramonės
šakų.
Vis dar.
Tai ir konditerija visa, daug kur yra...
Nors pakaitalų irgi randasi. Dabar
jau daug kas demonizuoja cukrų...
Tai žinoma, gryną rafinuotą cukrų valgyti, tai visuotiniai pripažinta, kad
nesveika.
Žodžiu, jūsų technologijos nežada
tokios revoliucijos, kad pereisime prie labai išgryninto, išvalyto, subalansuoto,
naujoviško maisto.
O kam?
1 komentaras:
super tie aliejai, kuo daugiau gerųjų riebalų mūsų mityboje. gerai, kai yra kur pirkti tokių dalykų
Rašyti komentarą