Protingiausias pasaulio žmogus

(Stephanie Arenai)

Protingiausias pasaulio žmogus

susapnavo geltoną jautį.

Bulius baubė iškėlęs ragus:

"Molis moka protą apgauti!"

Saulė nušvietė dangų staiga,

vėjas atvertė seną pasą.

Paslaptinga Kailašo jėga

švelniai kvietė lėkti į Lasą.

  

Protingiausias pasaulio žmogus

drąsiai kopė šlaitu uolėtu.

Žvitrios mintys pleveno ratu,

tarsi mūzos Maskvos baleto.

Jis išgliaudė painiausias lygtis,

matė žemėj užkastą lobį.

Sužinojęs, ką slepia mirtis,

aiškiai skyrė gėrį nuo blogio.

Nesudrėkę visi jo draugai

išbrido iš krizės finansų,

kol pagarbiai drebėjo vadai

galingiausio Šiaurės aljanso.

Užsikoręs viršum debesų

jis ant jako kailio prisėdo.

Atsiduso: „Kaip būtų baisu,

jeigu šitaip nebūtų gėda."

Nuostabusis jo protas bemat

pabaigti pasaulį galėjo,

tik pristigo suvokti: kas - tas,

kuris viską ramiai stebėjo?