Pirmiausia leiskite pasiteirauti apie jūsų vardą. Prieš
porą metų Niujorke susipažinau su šauniu žydų tautybės jaunuoliu ir pasigyriau,
kad ketiname lietuviškai išleisti Abrahamo Yehoshua‘os knygą. Jis mane
tučtuojau pataisė, sakydamas, kad žydų mokyklose žymusis rašytojas visuomet vadinamas
A.B. Yehoshua. Kodėl taip yra?
(Juokiasi) Nes turiu pravardę Boolie.
Taip, ruošiausi paklausti ir apie ją...
Taip atsirado B. Tiek
Abrahamas, tiek ir Jehošua, yra dažnai mūsų berniukams duodami vardai, todėl mano
atveju sunku suprasti, kuris yra vardas, o kuris - pavardė. Įterpus B tampa
aiškiau.
Tikrai aiškiau.
Paskui vardas
Abrahamas susitraukė į A.B., ir aš tapau A.B.Yehoshua. Tačiau visi draugai mane
vadina Boolie.
Ką reiškia ši pravardė?
Nieko. Visiškai
nieko. Gavau ją būdamas gal dvylikametis. Dvi klasės gražuolės pavadino mane
Boolie, nes gal atrodžiau kiek apvalokas...
Tai ne koks hebrajiškas sąskambis?
Ne, ne. Yra daugybė
tokių pravardžių: mūsų premjeras Netanyahu vadinamas Bibi, gynybos ministras -
Bogie, ir panašiai.
Puiku. Dabar - apie Jeruzalę. Pirmoji lietuviškai
išleista jūsų knyga vadinasi „Moteris Jeruzalėje“. Skaitant „Poną Manį“, tik sustiprėja įspūdis, kad Jeruzalė - tai ne geografinė, o idėjinė sąvoka.
Koks yra jūsų asmeninis santykis su ja?
Aš esu penktos kartos
jeruzalietis. Mano tėvas pasišventė moksliniams Jeruzalės tyrimams, parašė
dvylika knygų - negrožinių, folkloro studijų, ypač apie XIX amžiaus pabaigos -
XX amžiaus pradžios sefardų bendruomenę.
Nežinau, ar pastebėjote, kad pastarąją savo knygą dedikavau jam.
Taip, dedikacija jūsų tėvui Jakovui yra ir lietuviškame
vertime.
Jis mirė nesulaukęs
pasirodant „Ponui Maniui“. Labai gailėjausi, kad taip nutiko. Perskaitęs mano
romaną, jis būtų jautęsis pamalonintas, kad ten įsiterpė kelios ištraukos iš jo
paties surinktų atsiminimų.
Turiu prisipažinti,
kad po Šešių dienų karo 1967-aisiais mes su žmona persikraustėme į Haifą. Iki
tol keletą metų gyvenome Paryžiuje, žmona parašė ten daktaratą, ir nutarėme
nebegrįžti į Jeruzalę. Apsisprendėme gyventi Haifoje, ant kalvos prie jūros. Tai
buvo išmintingas sprendimas - nebeįsilieti į seną draugų ir pažįstamųjų ratą. Norėjosi
išlaikyti atstumą, patiko Paryžiuje patirtas anonimiškumas.
Tai man išėjo į
naudą. Po Rytų Jeruzalės aneksijos miestas tapo siaubingas: perdėm religingas,
smarkiai arabiškas. Galima sakyti, Jeruzalė vėl nusviesta praeitin, kaip mano
vaikystėje, kai ji buvo padalinta.
Šioje knygoje, kurią
parašiau devintajame dešimtmetyje, aš leidausi kompromisų koridoriumi. Tikrasis
romano veikėjas yra Jeruzalė. Pasakojimas šuoliuoja atgal, toks mano sumanymas:
grįžtu iš dabarties į praeitį. Tai gana psichoanalitiškas kūrinys. Jūs žinote,
kas esate. Pažįstate savo tėvus, žmonės juk skiria labai daug dėmesio
santykiams su tėvais. Šiek tiek numanote, kokie buvo jūsų seneliai. O
proseneliai jums nebepažįstami. Tačiau jie jus veikia - jie yra jumyse, nors ir
nepažįstami. Taigi aš suteikiu skaitytojui galimybę pakilti virš pagrindinio
veikėjo ir nukeliauti atgal per penkias ar net šešias kartas. Anie protėviai
jums svarbūs, net jei to nesuvokiate. Taip sugrįždamas praeitin, įveikiate psichoanalitišką susikaustymą.
Praeitą sykį užsiminėte, kad jūsų tėvas yra pranašavęs,
jog neparašysite geriausio savo romano jam gyvam esant. Taip ir nutiko?
Taip. Taip, manau,
jis buvo teisus. Ypač dėl to, kad man pavyko grįžti prie sefardiškų šaknų tiek
„Pone Manyje“, tiek „Penkiuose metų laikuose“. Įsisavinti sefardišką temą
galėjau tik po tėvo mirties. Anksčiau nenorėjau jos liesti, rašiau kaip man
patiko: kafkiškai, abstrakčiai, bet izraelietiškai. O tėvas daug rašė apie
Jeruzalę, senuosius gyventojus, jų atsiminimus. Jam mirus, pajutau laisvę
rašyti apie tuos pačius dalykus, tik savaip. Mes gerai sutarėme, jis buvo
orientalistas iš profesijos. Mano kūrybą vertino santūriai, atsiliepdavo
palankiai, bet žinau, kad nesižavėjo ankstyvaisiais mano apsakymais. Tačiau ši
knyga jam tikrai patiktų.
„Ponas Manis“ sukuria pojūtį, kad klausaisi pokalbio. Taip
skaitytojas lyg ir pats tampa romano veikėju.
Žinoma. Skaitytojui
tenka pasistengti. Kiekvienas suvokia kalbantįjį savaip, be to,
turi numanyti, ką sako kitas pašnekovas.
Kai pagal romaną buvo
statomas spektaklis... O „Ponas Manis“ buvo ir perkeltas į sceną, ir
ekranizuotas televizijai...
Ir tuomet atsirado antrasis kalbėtojas?
Ne, ne, liko taip,
kaip yra knygoje. Nors aktorius kreipėsi į mane, kad parašyčiau ir antrojo
kalbėtojo tekstą. Sutikau. Parašiau tik kad aktoriui būtų lengviau repetuoti.
Jis nesimokė antrosios dalies. Ir kai atidaviau jam dialogą įterpęs ir kito
pašnekovo žodžius, pastebėjau, kad tekstas suprastėjo.
Tačiau dabar kažkur egzistuoja ir tokia dialogo versija.
Taip, bet ji skirta
tik aktorių pratyboms. Ir tik trečiojo knygos pokalbio. Ta versija kur kas
prastesnė už originaliąją.
Neabejoju. Pradėjote rašyti „Poną Manį“ nuo vidurio - nuo
trečiojo pokalbio, vykstančio Jeruzalėje?
Taip, parašiau jį
berods 1984-aisiais. Maniau, kad nepajėgsiu šitaip sukurti visos knygos, todėl
stabtelėjau.
Man regis, jūs išradote nuostabų metodą: aš skaitydamas
klausausi kalbančiojo, kurio klausosi dar vienas pašnekovas romane. Arba du.
Arba tas klausytojas knygoje - aklasis. Taip gimsta ypatingas aktyvaus
klausymosi pojūtis, aš giliau suvokiu kalbančiojo pasakojimą.
Taip. Ir jums tenka
galvoti, ką atsakytų pašnekovas pagrindiniam kalbėtojui. Juk baugu, ką atsakys šiek
tiek antisemitiškas pulkininkas?
Man buvo svarbu
nepateikti skaitytojui suvirškinto vaizdinio, palikti jam erdvės kurti pačiam.
Labai stipru. Dabar gyvenate Tel Avive. Ar tai reiškia,
kad vėl artėjate prie Jeruzalės?
Žinote, mes su žmona keturiasdešimt trejus metus praleidome Haifoje. Aš ten dėsčiau universitete, ji dirbo savo
klinikoje. Labai mylėjome tą miestą. Esu nemažai rašęs apie jį. Persikėlėme į
Tel Avivą tik dėl vaikų, nes jie visi trys atsikraustė čia. Jeigu nors vienas
būtų pasilikęs Haifoje, mes irgi nebūtume išvykę. Tel Avivas - mano gyvenimo
pabaiga.
O Jeruzalė labai
pasikeitė, man dabar pakanka joje praleisti pusdienį.
Kaip turistui iš užsienio.
Turite suprasti, kad
XIX amžiaus Jeruzalę tyrinėjau su nepaprasta aistra. Tai tas pats, kas britui
rašyti apie viduramžių Londoną. Tuomet Jeruzalė užėmė kvadratinio kilometro
plotą. Įsivaizduojate, kaip ji keitėsi! Be to, rašydamas „Poną Manį“ turėjau
studijuoti apie vokiečius Kretoje, Osvencimą Lenkijoje...
Girdėjote apie Lenkijoje įsigaliojusį įstatymą,
draudžiantį sieti tą valstybę su vokiečių koncentracijos stovyklomis?
Taip, labai įdomus
atvejis. Įstatymais tokius dalykus sunku sureguliuoti, tačiau man nepatinka
perdėtas žydų dėmesys Osvencimui, mėgavimasis tais siaubingais eksponatais.
Niekuomet neičiau apžiūrinėti ten nužudytų žmonių plaukų.
Savo romane aprašiau
penkias svarbiausias pastarųjų amžių žydų istorijos kryžkeles: Libano karą,
Holokaustą, britų okupaciją, sionistų kongresą ir tautų apsisprendimo
laikotarpį. Kiekvienoje kryžkelėje pasirodo sefardas, sakantis: „Neikite ten!
Sukite kitur.”
Ypač tai svarbu,
mąstant apie Holokaustą. Didžiulė žydų nelaimė buvo neįsivaizduoti, kad artėja
katastrofa, nors per visą jų istoriją mirksėjo raudoni įspėjantys signalai:
Kryžiaus žygiai, inkvizicija, Chmelnickis, pogromai... Skirtingos tautos taip kreipėsi
į žydus: „Saugokitės, mes nebepakenčiam jūsų. Atsipeikėkite. Sunormalėkite.“
XX amžiaus trečiame
dešimtmetyje sionistai kvietė visus žydus kraustytis čionai. Žabotinskis
aiškiai sakė: „Jeigu nelikviduosite diasporos, ji sunaikins jus.“ Po Holokausto
daugelis čionai suprato, kad verta kalbėti apie tą nevykusią klaidą, o ne apie
tai, ką mums padarė vokiečiai, lenkai ar lietuviai. Gana! Kodėl nepersikėlėte į
šią žemę? Jei dvidešimtaisiais čia būtų atsiradę bent ketvirtadalis pasaulio
žydų, mes galėjome išgelbėti milijonus.
Aš visada kartojau,
kad neverta stengtis pakeisti ne žydų požiūrio. Nereikia reikalauti iš jų
didesnės tolerancijos. Keiskimės patys.
Žydai visais laikais keliavo
po pasaulį, apsistodami įvairiose vietovėse lyg viešbučiuose. Kad ir elgdamiesi
kaip padorūs lankytojai, vis tiek provokuodavo vietinius savo požiūriu.
Geriausias kraštutinis pavyzdys - naujakuriai Vakarų krante ir Gazoje. Aštuoni
tūkstančiai žydų kuriasi tarp dviejų milijonų arabų, nesusimąstydami, kokia tai
provokacija. Todėl, kad žydai niekada neprisirišdavo prie teritorijos. Ne taip
kaip kitos tautos. Arabai gyvena nežmoniškomis sąlygomis pabėgėlių stovykloje
už penkių kilometrų nuo savo buvusių namų, tačiau net negalvoja stengtis
įsikurti kur nors kitur. Lietuviai jaučia giminystę su aisčiais ne todėl, kad
būtų jiems artimi kultūriškai, o dėl to, kad gyvena toje pačioje vietovėje.
Ir žydai privalo
išmokti sakyti: „Čia mūsų teritorija“.
Turbūt tokia tapatybės transformacija nėra paprasta?
Tai tikrai nelengva. Reikia
ugdytis savikritiką. Sionizmas prasidėjo nuo savikritikos: „Žydas yra visur ir
niekur“.
Kai esi visur, nesi niekur.
Taip.
Dabar idėjinę Jeruzalės sąvoką keičia geografinė Izraelio
valstybė.
Taip, čia yra centras.
Izraelyje jau gyvena pusė pasaulio žydų. XX amžiaus pradžioje čia laikėsi vos
pusė procento, o dabar - pusė visų Žemės žydų. Neblogai, bet galėtų būti dar
daugiau. Daugybė jų beprasmiškai žuvo per Holokaustą: ne dėl ideologijos, ne
dėl religijos, ne dėl teritorijos, ne dėl turto. Mus naikino kaip mikrobus. Dėl
nieko. Gindamas teritoriją žmogus gali pralaimėti ir žūti. Vokiečiai, rusai,
britai kariavo už savo žemes, o žydai buvo žudomi lyg koks užkratas. Aš tai
suvokiu kaip pamoką, kad tautai reikia teritorijos, reikia tėvynės.
Jūsų lūpomis tai skamba kaip svarbi istorijos pamoka
žydams ir visai žmonijai. O ką svarbiausia gyvenime esate išmokęs asmeniškai?
Svarbiausia? Esu supratęs
sionizmo būtinybę. Tačiau labiausia gyvenime didžiuojuosi savo santuoka. Nugyventi
penkiasdešimt šešerius metus drauge su žmona man buvo didžiulė sėkmė. Mudu
buvome draugai, jaučiau su ja tikrą partnerystę visur: ne tik auginant vaikus
ir džiaugiantis anūkais, bet ir kūryboje.
Labai ačiū.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą