Kaz Prapuolenis: “Švilpauju sau basomis per žarijas”

Kaip jaučiatės, nardydamas iš vieno pasaulio į kitą? Juk nardote?

Ar turite galvoje mano kūrybą vaikams ir suaugusiesiems? O gal, kad mano šaknys – Lietuvoje, o aš pats – Amerikoje...

Ne, ne, ne... Nors jeigu jums tai svarbu, būtinai papasakokite. Perskaičius komiksų knygą „Požemių pasaulis“, man liko įspūdis, kad nors jūs iš pažiūros puikiai tvarkotės šioje realybėje, ne blogiau pažįstate anapusinę, subpasaulio, tikrovę.

Gana įdomiai pastebėjote... (Juokiasi) Kartą perskaičiau savo parašo tyrimo išvadą: vardą rašau visiškai kitaip nei pavardę. Skirtingas braižas! Turbūt turiu šiek tiek šizofrenijos. (Juokiasi)

Žinote, net kurdamas komiksą privalau balansuoti tarp dviejų dalykų: rašymo ir piešimo. Manyje tarsi kirba vaikas, šaukiantis: „Ei, pasakotojau, nustok piešti, tiesiog rašyk! Nepainiok tų piešinukų.“ Arba nupiešiu paveikslėlį ir, žiūrėdamas į jį, mėginu įpūsti pasakojimą.

Mano mama buvo mažaraštė, vos gebėdavo ką nors perskaityti. Tėvai išsivežė ją iš Lietuvos tik dvejų metukų, o paskui atsiėmė iš antros klasės, kad prižiūrėtų jaunesniuosius. Ji taip ir žaisdavo kiauras dienas su dviem broliukais ir kitais pabėgėlių stovyklos vaikais. Stengdamasi pralinksminti jaunėlius, pasakodavo čia pat sugalvotas istorijas. Paskui, pamenu, jau augindama mane, ji pirkdavo labdaros knygyne Dr. Seuss knygeles ir vartydavo man, nors nemokėjo perskaityti net vaikiškų sakinių. Žiūrinėdama paveikslėlius, ji pati kurdavo ir pasakodavo nuotykius. Aš nieko neįtardavau, tik vėliau, pramokęs skaityti, supratau, kad mama išgalvodavo kitokius pasakojimus nei tose knygose. Šitaip ji mane patį skatino prisifantazuoti įvairiausių nebūtų dalykų.

Nesu tikras, ar atsakiau į jūsų klausimą dėl gyvenimo dviejuose pasauliuose...

Nelabai.

Žinote, vaikystėje dažnokai jaučiausi svetimas – namuose mes kalbėjomės lietuviškai, o visame Hobokeno mieste, kuriame gyvenome, daugiau lietuvių nebuvo. Draugai manydavo, kad tokios kalbos nėra, kad aš išsigalvoju tuos lietuviškus žodžius. Jaučiausi tampomas dviejų jėgų: amerikietiškumo ir lietuviškumo. Mano tėvas dalyvavo Naujojo Džersio lietuvių organizacijose, Kalėdų eglutę Kūčių vakarą puošdavome lietuviškais žaisliukais, namus laimindavo lietuvis kunigas. Pamenu, tuomet jausdavausi itin keistai.

Kunigas atvažiuodavo iš toliau?

Iš Elizabeto, kur veikė lietuviška bažnyčia, apie pusvalandis kelio mašina nuo mūsų namų. Ten dar lankiau šeštadieninę lietuvių mokyklą. Baisus dalykas. Tuomet kaip tik pradėjo rodyti multikus per televiziją, ir šeštadienio valandos tapo auksinės, nes nepaprastai mėgau animaciją, mokslinę fantastiką bei panašius filmus, tačiau turėdavau sėdėti kvailose šeštadienio pamokose su daug mažesniais už save vaikais. Siaubingas pažeminimas. Pamenu, kaip pagaliau išdrįsau pareikšti tėvui, kad daugiau ten nebevaikščiosiu. Labai jį nuvyliau. Tėvas buvo uolus katalikas, kadaise pats svajojęs tapti kunigu. Sekmadieniais jis tempdavosi mane su broliu į pamaldas, o mes atsisėsdavome bažnyčios gale, prie pat durų, ir mišioms prasidėjus išsmukdavome lauk. Droždavome pirkti saldainių ar bastytis po parką. Prieš pabaigą vėl sugrįždavome, apsimesdami, kad leidome viduje visą laiką. Kartą jis mus pričiupo, nuo tada sodindavosi priekyje ir akylai stebėdavo. Mudviem su broliu tos bažnytinės apeigos keldavo juoką, tačiau turėdavome laikytis nesusiprunkštę, kad neprisišauktume tėvo rūstybės.

Jūsų pasakojimas primena Tomo Sojerio vargus.

Taip, būtent! (Juokiasi)

Skaitydamas „Požemių pasaulį“ žavėjausi jūsų meniniu akiračiu...

Hm.

Jis nepaiso jokių ribų.

Tikrai?

Išvis jokių.

Aha.

Tačiau tame mene glūdi kažkoks pamatinis dorovingumas. Jutau, kad esate geras žmogus, nors jums ir visiškai nėra nieko šventa.

(Ilgai juokiasi) Taip, manęs dažnai klausia, ar yra dalykų, iš kurių nepasišaipyčiau.

Ne itin gilus klausimas.

Išties. Ir aš ne itin giliai atsakau: „Iš savo draugų ir giminaičių.“ (Juokiasi) Nes tai perdėm asmeniška, prisivirčiau košės.

Tikriausiai paslepiate juos neminėdamas vardų ir pakeisdamas išvaizdą, bet vis tiek šaipotės iš jų ydų.

Taip, pasitaiko. Komiksuose kartais išlenda mano požiūris į tėvų bruožus, ypač mamos. Ji tokia bipolinė. Grįždavau namo nežinodamas, kurią mamą aptiksiu: daktaro Džekilo ar pono Haido. Būdavo sunku ruošti pamokas, namie tvyrant įtampai. Nelengva jos dalia – neįgijusi jokio išsilavinimo lietuvė, per Vokietiją atsidūrusi Hobokene, kitoje upės pusėje nuo Manhatano. Tėvas sukosi dviejose darbovietėse, lyg šmėkla pasirodydavo tik naktimis ir savaitgaliais.

Tokie vaikystės įspūdžiai prasiskverbia į piešinius... Dar pastebėjau, kad ypač rašant ilgesnius pasakojimus, moralas išlenda netikėtai... Jeigu drauge peržvelgtume mano darbus, gal paaiškėtų, ką abu turime galvoje juos vertindami moralės požiūriu. Kartais ten aš tiesiog juokauju, kartais stengiuosi pasirodyti keistas. Turbūt geriausiai pavyksta, kai prieš pradėdamas rašyti ir piešti užmerkiu akis, sėdžiu ir svarstau: „Ką dabar jaučiu? Kas tai?“ Tuomet tai prasiveržia, ir aš imu piešti. Pasitaiko, kad kūryba tikrai primena stebuklą, bet dažnai tenka susikaupti ir paplušėti.

Kartais juokelį padeda išspausti nugirstas pokalbis. (Juokiasi)

Taškytis juokeliais visuomet smagu, bet jūsų komiksuose aptinku kur kas daugiau. Beje, ar sutinkate, kad juokingumas – santykinis reiškinys, todėl jis glūdi viskame?

Turbūt, viskam būdingas juokingumas. Tik nebūtinai aš jį pastebiu. Kai pats apsikvailinu su kokia nors nesąmone, man ji nejuokinga, nes kelia rūpesčių, o kitam – tik šypseną. Ar ne?

Taip jau yra.

Aišku, humoras man be galo svarbus. Jis numaldo skausmą. Švilpauju sau basomis per žarijas. Kartais pats abejoju, ar tai, ką sukuriu, tikrai yra juokinga. Gal mano kūryba – tik terapijos forma? Padeda išgyventi.

Kai pradėjau leisti savo „Požemių pasaulį“, mane vis puldinėjo: „Ech, tu šaipaisi iš mirties! Och, mirtis...“ Žinote, Jungtinėse Valstijose nepriimta juokauti apie mirtį. Niekas net nenori apie ją užsiminti...

Nors visi yra mirtingi.

Visi miršta, bet niekas neprisėda susimąstyti...

O jūs pats?

Patikslinkite.

Ar jūs taip pat neigiate, kad verta pamąstyti apie savo mirtingumą?

Ne. (Juokiasi) Ne. Nors irgi stengiuosi nustumti tokias mintis. Juk kur kas maloniau mėgautis gyvenimu.

Amžius... Man jau sukako penkiasdešimt devyneri. Kitąmet – šešiasdešimtmetis. Imu jausti savo mirtingumą. Nueinu pas gydytoją, o jis sako: „Jums ne visai tvarkoj tas... Ir dar tas.“ Nenoromis vis pagalvoju, kaip tai artėja. Norėčiau numirti laimingas, nenoriu kankintis svarstydamas, ko nespėjau nuveikti, ką įskaudinau...

Tokios tokelės. (Juokiasi) Vienas mano draugas sunkiai susirgo. Labai liūdna matyti, kaip žmogus gęsta. O jis dar jaunesnis už mane.

Ar jaučiatės sukūręs užtektinai, kad paliktumėte padorų pėdsaką? Esate žinomas iš esmės vien dėl savo indėlio į Kempiniuką Plačiakelnį...

Teisybė.

Ar to pakanka?

Manau, kad tai padorus palikimas. Akivaizdu, kad Kempiniukas viską nustelbs, nes toks jau jis popkultūros reiškinys. Bet jūs pats aptikote ir kitų mano darbų...

Apie devyniasdešimtuosius buvau susirgęs opiniu žarnyno uždegimu. Bjaurus dalykas. Tuo metu kūriau komiksų rinkinį „Nuošalės miestas“7. Nuveikęs maždaug du trečdalius darbo, pajutau, kad mirštu. Buvau tuo įsitikinęs, nes siaubingai sulysau, o diagnozė liko neaiški. Įtariau AIDS... Nuolat galvojau, kaip pabaigti tą pasakojimą. Negalėjau numirti jo neužbaigęs. Tas užsiėmimas laikė mane gyvą. Ir žinote, skaitant pasakojimą galima pastebėti, kad į pabaigą veiksmas pagreitėja, siužetas susisuka skubiau nei pradžioje. Jau buvau sugaišęs dvejus ar trejus metus, ir turbūt būtų prireikę dar tiek pat laiko, bet ėmiau skubėti, nes norėjau pabaigti. Keistas dalykas.

Prieš porą dienų kaip tik perskaičiau tą knygelę. Ji nelabai stora...

Taip, pasakojimas neilgas, nors daug triūso įdėjau piešdamas.

Suprantama. Ir dabar man paaiškėjo, kodėl ji tokia neįtikėtinai tamsi.

Taip!

Ji skiriasi nuo „Požemių pasaulio“, kuris man pasirodė visai šviesus ir linksmas.

Sutinku. „Nuošalės miestas“ atskleidžia mano to laikotarpio pažiūras. Tuo metu daug eksperimentavau su LSD. Su bičiuliu dailininku Alexanderiu Rossu skaitėme filosofijos, kvantinės mechanikos veikalus, vos atsikėlę kas rytą imdavome švaistytis teorijomis. Ir griebdavomės psichedelikų... Jis labai įsitraukė, tapydavo įkritęs į transą, o aš spoksodavau į knygos puslapį stengdamasis ką nors pagauti. Prisiskaitėme keisčiausių dalykų. Persukome smegenis. Bet buvo visai linksma.

Ta knygelė išaugo iš mudviejų pokalbių ir mūsų susikurtų sąmokslo teorijų. Tuo metu Bushas užkūrė „Audrą dykumoje“, o mes lyg išprotėję gąsdinome patys save. Įsivaizdavome, kad pasaulį užvaldė kažkokie iliuminatai. Jautėmės velniškų dulkių sūkuryje, per kurį nesimato tikrovės. (Juokiasi)

O dabar jums pakanka keturių matmenų?

Ką turite galvoje?

Turiu galvoje tris erdvės matmenis ir laiką.

O kas iš to?

Ar jums jų pakanka?

Ne! Jų yra kur kas daugiau! Neabejotinai. Tik neaišku, iš kur jie yra. Ir šiek tiek liūdnoka, kad negaliu į juos patekti. Galiu eiti kiaurai juos, praplėtęs sąmonę, bet negaliu ten apsistoti. Su žmona Niujorke esame klausęsi paskaitos apie holografinę visatą. Neatsimenu lektoriaus pavardės, bet jis aiškino, kas yra šmėklos, kaip mintimis judinti daiktus ir panašius dalykus. Aš neabejoju, kad kiti matmenys egzistuoja.

Ir liūdite, kad negalite juose užsibūti fiziškai.

O, jie gali būti tokie mažulyčiai.

Taip, bet į juos galima įlįsti su matematika arba poezija.

Žinoma! Tereikia vaizduotės. Bet matote, aš ir Lietuvą galėjau aplankyti tik vaizduotėje, tačiau nusprendžiau atvykti fiziškai.

Jums pasisekė, mums – irgi. (Abu juokiamės) Gerai, kad Lietuva ir Amerika tebėra tame pačiame pasaulyje ir net tuo pačiu laiku. Dabar pasakykite, koks jūsų mėgstamiausias pasiteisinimas susimovus.

(Juokiasi) Žinote, tikriausiai jis gana lėkštas. Tiesiog sprunku iš šio pasaulio į kitą. Dar priklauso nuo to, kaip susimaunu. Alkoholis atbukina, psichodelikai ar grybai praplečia suvokimą...

Šie pavyzdžiai – iš jūsų susimovimo ar pabėgimo?

Na, pasitaiko ir vienaip, ir kitaip. Alkoholis padeda prislopinti įtampą...

Vienas jūsų komikso veikėjas teisinasi, kad viskas – tik iliuzija, tai ko čia jaudintis susimovus?

Būtent. Jaudintis neverta, verta kvailioti ir linksmintis. (Juokiasi) Šiaip tai man patinka šis pasaulis. Nenoriu niekur iš jo dingti.

Nejaugi?

Taip, net jame susimovęs noriu pabėgti tik trumpam ir vėl grįžti. Savižudybė manęs netraukia, o galimybė trumpam pabėgti iš šios realybės labai vilioja. Ir chemikalai čia gelbsti, jie veikia. Medituojant irgi galima daug pasiekti, bet tai nelengva. Todėl taip sunku tapti jogu. Terence’as McKenna, filosofas, tyrinėjęs grybų psilocibino poveikį, pasakė: „Mes gimstame savo kūne lyg skafandre. Tai kodėl gi nepaspaudinėjus visų jame įtaisytų mygtukų?“ (Juokiasi)

Šmaikštu... Sutinkate, kad grybinė kelionė gali pralavinti?

Taip, tikrai. Manau, kad tokios kelionės lavina. Aišku, svarbu nesielgti lyg bukiems paaugliams, kurie automobilių stovėjimo aikštelėje pasileidę „Led Zeppelin“ pirmąsyk mėgina šitaip ieškoti nuotykių. Ramiai užsidarius kambary ir išsikėlus klausimų, gali ištikti visai šviesus potyris. Kartais taip sulauki atsakymų.

Turbūt pats intensyviausias narkotikų poveikis mane ištiko nuo DMT.

Pasidalinkite.

Jis truko porą minučių. Įkvepi, užsimerki ir – babūm! Viskas iš esmės pasikeičia. Pasirodo, kad protas nėra būtinai sukištas vien į kaukolę. Jis – kaip internetas, susijungęs su viskuo. Skirtingi žmonės tai suvokia skirtingai. Kaip ir kalbą, beje. Todėl kelionės taip skiriasi.

Paminėjote meditaciją. Kurią tradiciją studijavote?

Aš nestudijavau meditacijos. Tiesiog vienu gyvenimo laikotarpiu ieškojau, kaip nurimti. Ir ką gi? Pradėjau nuo abėcėlės. Sėdėjau kambaryje su kitais ir klausiausi vadovo. Nieko rimta, tik mokiausi atsipalaiduoti. Čia jums ne ajahuaskos gėrimo ritualas su vedliu, atveriančiu kokius nors vartus.

O ką pasakytumėte apie ajahuaską?

Turėjau vargo su ja. Buvo nelengva atšokti: multikai su erdvėlaivių raketomis vis lindo į galvą. (Juokiasi)

Šitiek patyręs, ar jau susikūrėte savo pasaulėvaizdį?

Nemanau. Vis dar dairausi, stengdamasis daugiau suprasti apie save ir pasaulį. Su pasaulėvaizdžiais taip jau yra: pagauni vieną – rodos, visai tinka, pastebi kitokį, – duokite ir jį išmėginti.

Ko gero, esama žmonių, patenkintų savo pasaulėvaizdžiu ir laikančių, kad jis visiškai užbaigtas. Teko tokių sutikti?

Manau, kad taip. Teko. Man jie pasirodė bukoki. (Juokiasi) Verčiau jau smalsautų, nuolat keldami naujus klausimus. Man patinka tokie, niekada nenustygstantieji.

Aišku. Ar jums svarbu, kas nutiks su jūsų kūnu po mirties?

Mano? Visiškai ne. (Galvoja) Tie dalykai rūpi artimiesiems. Ritualai... Pats niekada rimčiau apie tai nesusimąsčiau. Antkapis? Gal norėčiau būti kremuotas? Gal tikrai kremacija patogiau?

Dabar tokia mada.

Tiesiog nenorėčiau sukelti kam nors rūpesčių. Negi liksiu voliotis gatvėje? Nors man tai kas... (Abu juokiamės)

Manęs ten nebebus. Aš neliksiu kūne, iškeliausiu. Nors jei įstrigčiau jame... Čia tai būtų siaubingiausia tikrovė! (Juokiasi) Lyg įkalintas karste: „Išleiskit!“ (Juokiasi)

Kaip zombis.

Zombis... Arba ligonis, sergantis šonine amiotrofine skleroze. Jie jaučiasi panašiai, nes protas lieka žvitrus. Siaubas.

Kiek turite vardų?

Kiek?

Na, gal neapsieinate su vienu. Štai „Požemių pasaulio“ veikėjas džiaugiasi turėdamas daugybę vardų.

(Juokiasi) Taip, kadaise man ši mintis patiko. Žinote, norėjau tapti aktoriumi: pabūti kitais žmonėmis, patirti jų gyvenimus.

Kuriu veikėjus, paleidžiu juos siautėti. Ko gero, vaizduotėje esu išmėginęs ir nemaža savo paties tapatybių. O kas čia tokio? Skirtingu metu mes visi jaučiamės esą skirtingi. Kartais išgirstame: „O, kaip tai nepanašu į jus! Jūs niekada šito nepasakytumėte.“

Visiškai sutinku. Pats dažnai nežinau, ar žmonės mane suvokia kaip rimtą verslininką, ar kaip kūrybinių minčių apsėstą keistuolį. Čia jūs priminėte man, tikriausiai, Jeanui-Lucui Godard’ui priskiriamą požiūrį į aktorius: jie – apgailėtini, nes tik vykdo režisierių nurodymus.

Man regis, jiems tai patogu. Jiems patinka paklusti ir persikūnyti į personažą. O režisieriai tuo naudojasi.

Savo kūrinius pasirašinėjate Kaz. O kas parašyta jūsų pase?

Kazimieras Prapuolenis! Ten liko tikroji pavardė ir vardas. O piešdamas vadinuosi Kaz, nes amerikiečiai neištaria „Kazimieras“.

Ar skaitote šiuolaikinę literatūrą?

Taip. Mano žmona dirba knygynų tinklui, jos pareigos – pirkti knygas, taigi, namuose jų susikaupia daugybė. Skaitau. Iš šiuolaikinių man įstrigo Tessa Afshar. Perskaičiau jos romaną apie girtuoklį jūrininką iš XIX amžiaus ir pagalvojau: „Oho, nuostabu. Iš kur tokia jauna moteris išmoko šitaip rašyti?“

Gal panašiai jaučiatės ir skaitydamas senesnes savo knygas?

(Juokiasi) Šiuo klausimu tikrinate, koks išsipūtęs mano ego. (Juokiasi) Taip, kartais vartydamas senesnius savo darbus, pagalvoju: „O, visai neblogai.“

Jie išties geri. Dar kitaip pakartosiu anksčiau užduotą klausimą apie ribas. Ar stabdote save kurdamas? Gal kyla minčių: „Ne, ten tai jau nelįsiu...“?

Mane moka prilaikyti žmona. Ji puikiai tai sugeba.

Rodote jai neužbaigtus kūrinius?

Taip, labai dažnai. Žinote, kiekvienam mūsų kyla lėkštų impulsų: norisi pabūti įžūliu, pasakyti ką nors šlykštaus ir kvailo. O paskui tos kvailystės žaibiškai pasklinda po pasaulį, ir jų nebesugrąžinsi. Esu gailėjęsis, gal ne tiek dėl kūrybos, kiek dėl elektroninių laiškų ir žinučių, kurias išsiunčiau nepagalvojęs, kaip dėl to jausiuosi rytoj. Todėl verta save pristabdyti.

Laišką pasirašote jūs pats, o komiksuose už jus kalba veikėjai.

Taip, veikėjai gali kalbėti ką tik panorėję. Jų visai nevaržau, žinodamas, kad pasiteisinsiu: „Ten gi – ne aš, cha cha!“ Nors ta žiurkė perteikia pačią mano esmę… Bet vis tiek stebiu save kurdamas, svarstau, ar neužvaldė banalus troškimas šokiruoti, nes tai būtų pernelyg lengva... Na, nebent terminai spaudžia – komiksą turiu pateikti pirmadienio rytą. (Juokiasi) Tuomet – pfrrr! Bet galvoju, kad dabar gėdinčiausi vos kelių darbelių...

Ar tragedija, praėjus užtektinai laiko, tampa komedija?

Nežinau, žiūrint koks atvejis.

Kas taip pasakė?

Turbūt koks nors penktojo ar šeštojo dešimtmečio komikas. Ir mano veikėjas taip pajuokavo, bažnyčioje išvydęs nukryžiuotą Jėzų Kristų. Juk juokinga, ar ne? (Juokiasi) Turėtų būti juokinga, gi praėjo jau... Kiek? Penki tūkstančiai, ne – du tūkstančiai metų. (Juokiasi) Manau, kad visai padoru taip juokauti.

Aš nieko neišmanau apie laiką ir erdvę... Pamenu, kartą prabudau rytą, susirietęs iš skausmo nuo savo išopėjusio kolito. Toks jausmas, lyg kas nors būtų sukišęs ledkirtį į užpakalį. Ir mane tai prajuokino. Tiesiog negalėjau patikėti, kad šitaip skauda! Jokio laiko. Skausmas čia ir dabar. Tragedija vyksta, o aš juokiuosi.

Gal vis dėlto jūs – jogas?

Tai jau tikrai.

Ir gana aukšto lygio. Jūsų knygoje man ypač patiko eiliuotas juokelis 69 puslapyje.

Tikrai? Kas gi ten tokio?

Eilėraštis apie veikėją, kuris taupė savo šypseną, kad po mirties linksmas pasirodytų Dievui. Taigi jis pratempė varganą gyvenimėlį...

Ir parodė Aukščiausiajam klaikią pomirtinę grimasą.

Taip. Šmaikštu ir pamokoma.

Ačiū.

Ką patartumėte jaunuoliui, svajojančiam tapti žymiu komiksų dailininku?

Manau, kad neverta taupyti nei savo šypsenų, nei kūrybinės energijos. Ypač, kol esi jaunas. Štai Arthuras Rimbaud per keletą metų parašė puikių eilėraščių, o paskui – bum, susirgo ir numirė.

Nebūtina gyventi itin intensyviai, kad taptum menininkas. Nebūtina išbandyti visų linksmybių. Galite panirti į turiningą vidinį intelektinį gyvenimą. Tiesiog gyvenkite.

Ačiū jums.

 

2018-ųjų rudenį Kazas pirmąsyk atvyko į Lietuvą. Pasikalbėjome prisėdę Vilniaus senamiesčio kavinėje. Tekstas parengtas iš įrašo anglų kalba.

Internete neplatintų pokalbių rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt