Mens sana in corpore sano!

Ką satyroje Juvenalis paskelbė senovės romėnams, galima pasiginčyti. Pažodžiui jis gal tenorėjo pasakyti, kaip puiku būtų džiaugtis ne tik sveiku kūnu, bet ir siela. Maždaug, žmoguje viskas turi būti gražu. Bet citata virto sentencija ir aplipo kitomis prasmėmis, iš kurių išsigrynino populiariausia – kad sveikos sielos nebūna be sveiko kūno.

Sveiko kūno, kaip žinia, nebūna be reguliaraus fizinio aktyvumo, o bėgiojimas yra vienas paprasčiausių ir efektyviausių užsiėmimų, lavinant ne tik kūną, bet ir įvairius sielos aspektus. Šitai patvirtina moksliniai tyrimai.

Prisiminkime pernykštę The New York Times publikaciją. Gina Kolata straipsnio http://www.nytimes.com/2008/03/27/health/nutrition/27best.html antrašte tiesiog teigia „Yes, running can make you high“ (angl. „Taip, bėgimas gali jus pakylėti“).

Pasirodo, vokiečių mokslininkai apčiuopiamai pademonstravo, kokiais mechanizmais kyla bėgikų euforija. Pasitelkę naujausio pavyzdžio pozitronų emisijos tomografiją (PET) bei endorfinus kraujyje aptinkančius cheminius tyrimus, jie patvirtino tai, kas buvo nuspėjama jau daugelį metų: bėgant ilgus nuotolius, organizmas gamina vidinius narkotikus (endorfinus), kurie veikia už emocijas atsakingą smegenų žievės dalį.

Studijai buvo atrinkta 10 sportininkų, kurių smegenys skanuotos prieš ir po 2 valandų trukmės bėgimo. Be to, tiriamieji atliko įprastai naudojamus psichologinius testus nuotaikos pokyčiams įvertinti.

Prielaidos, kad būtent endorfinai sukelia malonius pojūčius po ilgo fizinio krūvio, svarstytos jau prieš 30 metų. Buvo fiksuojamas jų koncentracijos pakilimas kraujyje, tačiau neišsiaiškinta, kaip ir kur jie pasiekia smegenis. Pastarasis tyrimas, užbaigtas pasitelkus naujausias technologijas, padėjo ant stalo moksliškai apdorotus įrodymus. Jo rezultatus pasveikino kiti garsiausi šios srities mokslininkai.

Tyrinėtojai jau pradėjo darbus, leisiančius geriau paaiškinti bėgikų skausmo toleranciją. Kiekvienas esame patyręs, kad pritrintos ant pėdų pūslės – ne kliūtis pasiekti finišą. Yra aprašyta atvejų, kai bėgikai tęsė kovą, nepaisydami lūžių ar net širdies infarktų. Maratonas mažina skausmą. Specialistams įdomu, kokiu būdu ir kam tai pritaikyti.

Ta proga galima prisiminti dar 2001 iškeltas hipotezes (http://findarticles.com/p/articles/mi_m0NHF/is_9_19/ai_86707884/?tag=content;col1 ) apie galimybę bėgimu gydyti depresijas ir kad kai kuriose žmogaus smegenų dalyse neuronai gali atsinaujinti visą gyvenimą, o bėgimas galįs tai paskatinti.

Mums, maratoninkams, visa tai pažįstama praktiškai. Mes esame matę draugų, kirtusių finišo liniją, veidus. Prisimename ypatingą nuotaiką vakarėliuose po varžybų. Žinome, kad prieš maratono pabaigą jaučiamas daug glaudesnis, nei įprasta, ryšys su visata. Nesvarbu, kokie išsekę ar išsikrovę jaučiamės užbaigę distanciją, vos po poros dienų jau planuojame kitus startus.

Vis dėlto žinojimas, kad bėgimas stiprina ne tik širdį ir kraujagyslių sistemą, bet taip pat mažina depresijų, priklausomybių, savižudybių pavojų, turėtų ilgainiui pakeisti sveikatos apsaugos politiką.

Tolesni tyrimai galbūt atskleis detalias metodikas, kaip iš tiesų sveikame kūne palaikyti sveiką dvasią.

Vale.