John Cumming: „Visur driekiasi džiazo čiuptuvai“

 

Kaip apibūdintumėte savo santykius su muzika?

Įdomus klausimas, nes metams bėgant mano veikla keitėsi nuo globėjo iki prodiuserio pareigų, o tai man reiškia organiškesnius santykius su menininkais ir pačiu menu. Dabar esu tapęs panašesnis į kuratorių. Per vidurį dar įsiterpia programos sudarymas. Man regis, tokie santykiai užsimezgė itin paprastai – rūpinausi, kad vieną ar kitą atlikėją išvystų žiūrovai – bet ilgainiui jie keitėsi ir vystėsi.

 

Galima įsivaizduoti trikampį: atlikėjas – žiūrovai ir – trečiasis, kuris rūpinasi, kad tarp pirmųjų dviejų užsimegztų ryšys. Jis stengiasi sukurti tinkamą atmosferą bei kontekstą, kitaip tariant, geriausius įmanomus santykius tarp atlikėjo ir žiūrovų. Juos nulemia daugelis veiksnių: tinkamai parinktas renginys, tinkamas renginio dydis, tinkamas metų laikas ir dar daugelis kitų.

 

Dirbant su vienu ar kitu atlikėju ilgesnį laikotarpį, susiklosto sudėtingesni santykiai, jie kinta su muzikanto karjera: nuo paauglio ar dvidešimtmečio iki penkiasdešimtmečio su viršum. Juk tenka nuolat gilintis, kas vienu ar kitu etapu jiems aktualiausia, ko jie iš tikrųjų nori, kokių priemonių derėtų imtis, kad jų svajonės išsipildytų.

 

Kita svarbi mano veiklos dalis – sudaryti programą, ypač Londono džiazo festivaliui, bet ir kitiems renginiams. Žinoma, labai priklauso nuo renginio pobūdžio: ar jam siekiama suteikti kokią nors tapatybę. O gal net ne vieną? Festivalį paversti išskirtiniu, kad jis išsiskirtų iš paprasto koncertų ciklo  – tikras iššūkis. Juk festivalio paskirtis neabejotinai kitokia. Pirmiausia vyksta kruopšti muzikantų atranka: galbūt su kai kuriais matysimės pirmą ir paskutinį kartą, bet dėl vienų ar kitų priežasčių būtent šiam festivaliui jie tinka. Kitaip tariant, festivalis – tai tam tikras veiksnių ir elementų derinys.

 

Vieną savo darbo sritį, ypač paskutiniuosius dvidešimt metų, galėčiau pavadinti mentoryste: rūpinuosi organizacine struktūra, kuri padėtų pradedantiems atlikėjams užmegzti ryšį su jau patyrusiais muzikantais. Taip jiems tampa prieinama visa reikalinga informacija, jie semiasi įkvėpimo iš vyresnės kartos muzikos atstovų. Kitaip tariant, užtikrinu, kad juos pasiektų visos įmanomos priemonės, padedančios žengti karjeros laiptais. Beje, ši pagalba praverčia ir labai jauniems, ir ganėtinai solidaus amžiaus muzikantams.

 

Ar jūs pats grojate kokiu nors instrumentu?

 

Taip, groti moku, bet jau senokai to nebedarau. Kadaise skambinau fortepijonu. Tikrai ne profesionaliai, savo malonumui. Reikia pripažinti, kad mano muzikavimo įgūdžiai niekada nebuvo tokie geri, kaip organizaciniai. Pirmoji priežastis, kodėl nepraktikavau muzikavimo, yra susijusi su pirmuoju darbu teatre. Ten įsidarbinau nebaigęs mokslų, ir teatras gal dešimčiai ar penkiolikai metų tapo mano svarbiausiu gyvenimo įkvėpimu.

 

Koks buvo tas darbas?

 

Kaip ir daugeliui, teko pradėti nuo apačios. Pirmiausia – scenos darbininku, tekdavo prisukti po tris šimtus varžtų montuojant teatro sceną Edinburgo festivalio renginiams. Vėliau dirbau Niujorko eksperimentiniame klube, pavadintame „La MaMa“. Tai buvo labai įtakinga teatro trupė, prisidėjusi prie šiuolaikinio teatro sampratos apskritai, šiek tiek kontraversiška savo turiniu, gana radikali. Ypatingą dėmesį ji teikė judesio teatrui, tekstui ir muzikai. Ši eksperimentinė trupė padarė įtaką ankstyviesiems amerikiečių aktoriaus ir dramaturgo Samo Shefardo darbams ir į jį panašiems pjesių autoriams. Ji buvo glaudžiai susijusi su 7-ojo dešimtmečio atvirojo teatro raidos etapu, pabrėžusiu, kad nederėtų aklai laikytis teksto, o didesnį dėmesį skirti fizinio ir vaizduojamojo teatro aspektams. Anuomet dirbau paprastu scenos darbininku ir ilgainiui įgijau teatro scenos apšvietimo įgūdžių.

 

Vėliau Edinburge subūriau savo teatro klubą, pavadinau jį „Lunchtime club“ („Popietės klubas“). Jame buvo suteikiama galimybė pradedantiems aktoriams ir pjesių autoriams bendradarbiauti ir geriau vieniems su kitais susipažinti. 8-ame dešimtmetyje ėmiau vadovauti vienai teatro agentūrai, aktyviai bendradarbiavau su kitomis vizualinio bei eksperimentinio teatro agentūromis, ypač tomis, kurios rūpinosi apšvietimo dizainu. South Hill Park menų rezidencijoje, Berkšyre, pradėjau rūpintis teatro ir muzikinių renginių programų sudarymu. Ši rezidencija turi didžiulę pievą, kurioje galėjo susiburti tūkstančiai žmonių, todėl iš oportunistiškų paskatų vasarą pradėjau rengti Braknelio džiazo festivalį, nes žiemomis tekdavo burtis ankštose patalpose. Nuo tada savo veiklą vis labiau susiejau su muzika. Tiesa, tikslas beveik nepasikeitė – atrasti naujus veidus: naujus atlikėjus, naujus kūrinius. Pakviesti muzikantą, niekada anksčiau negrojusį Jungtinėje Karalystėje. Ši gija nenutrūko nuo mano veiklos pradžios.

 

Dar papasakokite apie asmeninį ryšį su muzika. Vadinasi, jūs netvirtinate, kad geriau nei daugelis kitų mokate groti kokiu muzikos instrumentu ar dainuoti?

 

Žinoma, ne. Veikiau – prasčiau, ypač jei kalbame apie dainavimą. Mano žmona moka dainuoti.

 

Tada spėju, esate puikus klausytojas.

 

Taip. Labiausiai mane žavi dinamika tarp atlikėjų ir klausytojų. Nuolat bandau perprasti, kaip muzikos kūrinys rezonuoja su klausytojais, kaip klausytojai jam atliepia. Man patinka tyliai nepastebimam sukiotis klube, koncertų salėje ar kur kitur ir tyliai stebėti ore tvyrančią atmosferą.

 

Pakalbėkime apie tai išsamiau. Teoriškai jūs galėjote tapti leidėju, teatro prodiuseriu ar daugelio kitų sričių globėju, bet pasirinkote muziką. 

 

Žinoma, agentūra susijusi ir su įrašais, bet didžiausias mano, kaip šios srities profesionalo, dėmesys buvo sutelktas į gyvus atlikėjų pasirodymus. Jei kokį atlikėjo pasirodymą įrašo radijo studija, tikrai neturiu nieko prieš, bet mano tikslas – dirbti su gyva patirtimi.

 

Kaip muzikos skambesys gyvuose koncertuose yra susijęs su vizualiu jos prisistatymu?

 

Įdomus klausimas. Man atrodo, jis iškelia gausybę įdomių aspektų. Yra įsigalėjusi visa virtinė papročių. Džiazo, roko ar operos pasirodymai turi vykti scenoje. Klasikinės muzikos atlikėjai, na, mūsų dienomis jau ne šimtu procentu, bet paprastai į sceną lipa tik atitinkamai apsirengę. Scenos apšvietimas dažniausiai bus plokščias, iš dalies todėl, kad muzikantams reikia skaityti partitūrą.

 

Žodžiu, apšvietimas bus plokščias, dažnai bus apšviesta ir žiūrovų pusė, nes ir jiems reikia skaityti programą. Dėl šių priežasčių įsigalėjo tam tikras scenos apšvietimo paprotys. Žinoma, vizualiai jis nėra iš piršto laužtas, nes žiūrovai nori matyti ryšį tarp atlikėjų ir dirigento. Tai tam tikras baltai juodas pasirodymas. Man regis, suardžius šią darną, įvyktų tikra magija. Pradingtų nuobodulys. Manau, reikėtų karštų diskusijų, kaip apšvietimo pagalba klasikinės muzikos pasirodymus būtų galima padaryti patrauklesnius. Galbūt orkestro muzikantams nebereikėtų rengtis smokingais, baltai juoda apranga. Žinoma, tai neturi užgožti muzikantų profesionalumo, bet, manau, tai būtų įdomus posūkis.

 

Tiesa, man regis, klasikinės muzikos atlikėjai jau spėjo išmokti kai kurių rokenrolo pamokų. Šiuolaikinės klasikinės muzikos pasaulis vis labiau žavisi neįprastais vizualiniais sumanymais: į pagalbą pasitelkia įvairius apšvietimo efektus, suka galvą, kaip tarpusavyje suderinti įvairias neįprastas priemones, taip pat ir šviesas. Buvo įgyvendinta keletas muzikinių projektų, kurių vizualiniai efektai išties reikšmingi. Mano agentūra juos pristatė Londone bendrame projekte su Kalifornijos styginių kvartetu „Kronos“.

 

Per pastaruosius dvidešimt ar trisdešimt metų formaliosios muzikos kūrėjai ir atlikėjai ėmė vis labiau domėtis savo pasirodymų vaizdu. Manau, kur kas įdomiau, kai ne tik kelios šviesos, bet ir kitokie vizualūs efektai prisideda prie muzikinio kūrinio naratyvo suvokimo. Tarkim, roko muzikoje apšvietimas ir vizualiniai elementai yra neatsiejama koncerto dalis, bet ir jų paskirtis yra kitokia. Kitų muzikinių formų atlikimas jau priklauso nuo atlikėjo, kuriam rūpi kuo nors papildyti paprastą pasirodymą scenoje. Manau, improvizacinė džiazo muzika atveria daug galimybių šviesos dizaineriams bei vizualinių menų atstovams, sukuria galimybių skirtingai reaguoti į muziką, todėl scena gali tapti tikru improvizacijų lauku. Tarkim, prieš kelis metus Niujorke teko matyti nuostabų Kleino gitarų grupės pasirodymą. Jie naudojo muzikinį rašalą: muzikinės gitaros improvizacijos projektuojamos ekrane. Be to, buvo pasitelkti įvairūs rykai: šepečiai, kempinės. Vyko šis tas nepakartojama.

 

Tai išties be galo įdomu. Jei apžvelgtume pačius įvairiausius spektaklius, pastebėtume, kad vieni jų šou elementams skiria didžiausią dėmesį, o muzika ten viso labo tik dekoracija, skirta efektui sustiprinti, kitiems gi svarbiausia yra muzika, o visa kita tėra menkaverčiai priedai. Ką jūs pats mieliau renkatės?

 

Tai priklauso nuo muzikos ir, žinoma, paties renginio kokybės. Mano pasirinkimas – kokybė. Turiu galvoje, nestoviu vienoje ar kitoje pusėje. Tarkim, kai klausausi simfoninio orkestro koncerto...

 

Ar klausydamasis muzikos užsimerkiate?

 

Kartais man patinka stebėti dinamiką tarp muzikantų ir dirigento. Viską lemia kokybė. Tikiuosi, suprantate, apie ką kalbu. Jei pati muzika atliekama kokybiškai, ji tikrai pasieks klausytojų širdis ir jai nebus reikalingos papildomos raiškos priemonės. Tada nereikės sukti galvos, kaip čia gražiau atrodyti. Tai labai asmeniška.

 

Pastebėjau vieną įdomų dalyką. Kai vos baigęs mokyklą pradėjau dirbti amerikiečių teatro klube, apie kurį jau užsiminiau, pastebėjau, kad į Edinburgo festivalio programą jie įtraukė ir ankstyvuosius „Soft Machine“ kūrinius. „Soft Machine“ buvo pakviesti ir į trijų savaičių patafizikos festivalį Pietų Prancūzijoje. „Soft Machine“ nariai buvo visa galva panirę į Alfredo Jarry kūrinius. (Soft Machine – XX amžiaus 7-o dešimtmečio muzikos grupė, atliekanti psichodelinį, progresyvųjį roką su džiazo elementais. Alfredas Jarry – prancūzų rašytojas, patafizikos, arba mokslo „filosofijos“, pradininkas, žaidęs įprastinėmis sąvokomis bei tikrovės samprata. Soft Machine  prisistatydavo kaip „oficialus patafizikos kolegijos orkestras“, o jų antrajame albume Volume Two yra du kūriniai „Įžanga į patafiziką“ I ir II dalys. – vertėjos* past.) Viskas baigėsi tuo, kad vėlų vakarą jie dar spėjo surengti atskirą koncertą, į kurį pakvietė škotų menininką Marką Boyle’ą. Šis, dar nepradėjęs dirbti kaip „Boyle Family“ narys ir neįsitraukęs į „Earth probes“ projektus, virtusius tikromis Žemės instaliacijomis, jau anuomet, 7-ame dešimtmetyje, išgarsėjo kaip šviesų projekcijų pionierius. Jis pirmasis pradėjo skystųjų šviesų arba psichodelinių šviesų projekcijas, kurias vėliau labai pamėgo psichodelinės muzikos atlikėjai. Tai buvo Marko Boyle’io išradimas. Tiesa, kai kurie jo sukurti vaizdiniai atrodė agresyviai ir buvo labai paveikūs. Jie bylojo ne vien apie gražų gyvenimą ir spalvotus burbulus. Metalo gabalus mėtė į rūgštį, susidarydavo pilki burbulai, kildavo pilkas rūkas. Man pačiam tikrai buvo įdomu visa tai stebėti ir įsitraukti į scenos apšvietimo efektų kūrybą. Anuomet tai buvo taip neapsakomai originalu, o dabar žmonės jau, regis, viskuo persisotinę ir niekas jų nebenustebins. Taigi, tai yra kokybės klausimas. Sakyčiau, vaizdo spektaklis – tai dar vienas meno kūrinys, šalia muzikos.

 

Kokybė yra slidi sąvoka.    

 

Tai subjektyvu.

 

Labai subjektyvu. Versle kokybė visada yra susieta su kaina, nes vienas be antro negali gyvuoti. Ar tai jūs sumanėte savo agentūrą pavadinti „Serious Music“?

 

Taip. 

 

Kokia muzika, jūsų manymu, yra rimtoji?

 

Pavadinimo kilmę galima sieti su dviem šaltiniais. Šis pavadinimas gimė tada, kai 9-ame dešimtmetyje Londone atsirado kelios gatvės, kurių vienas iš pavadinimo žodžių buvo Serious. Galite susirasti jas miesto plane. Kitas įkvėpimo šaltinis – puiki fotografė, parašiusi seriją knygų apie džiazą, kurių viena pavadinta „As serious as your life“ („Rimta kaip jūsų gyvenimas“). Tai buvo dar viena priežastis, nes anuomet 7-ame ir 8-ame dešimtmečiais buvau įnikęs į šias knygas. Jose gilinamasi į visą kontekstą ir anuometinę aplinką Amerikoje.

 

Žinoma, į šį pavadinimą galima žiūrėti rimtai, galima – ir ne, bet jis atspindėjo mūsų tikslus ir siekius. Tai gali būti ir sunkiai įvardijamo stiliaus fortepijono improvizacinės muzikos atlikimas, ir Gimberto Gilo dainos, kurių autorius, žinoma, yra muzikos stabas, kilęs iš Brazilijos. Ir nors jis sukosi populiariosios muzikos kontekste, be to, dar sukūrė labai svarių naujovių. Vėlgi tai subjektyvu, bet, manau, tikrai nesiimsi globoti žmogaus, kurio verte abejoji. Manau, kad muzikos atlikėjų globėjo ar teatro prodiuserio svarbiausias siekis – rūpintis kokybe, nors asmeniškai tau nebūtinai viskas turėtų patikti.

 

Bet juk tenka taikytis ir prie žiūrovų.

 

Žinoma, tačiau nebūtina vien tik sukti galvą, ką dar parodžius jau esamai auditorijai. Galbūt vertėtų paieškoti naujos.

 

Ar teisinga sakyti, kad jūsų skonis žengė koja kojon su...

 

Aš ieškojau naujų talentų. Pastaraisiais metais šioje šalyje, turbūt ir kitur, didelis dėmesys skiriamas tam, kas įvardijama kaip talento plėtra. Įvairios paramą teikiančios organizacijos glaudžiai bendradarbiauja su vyriausybe per kultūros ambasadorius. Tai, manau, yra gerai. Labai puiku, kad tokios organizacijos bendradarbiauja siekdamos paremti jaunus talentus. Tiesa, man nepatinka, kad visas dėmesys skiriamas tik jaunų menininkų talentams skatinti. Juk menininkai paprastai niekada nesiliauja auginti savo talento. Manau, ir į 5-ąją ar 6-ąją dešimtį įžengusiems talentams reikalinga parama. Juk tai vis dar gyvoji karta. Įvairiose konferencijose kalbama bendra tema: kaip skatinti jaunus talentus. Padėti jauniems talentams – puiku, bet jauni ilgainiui pasensta, ir nejau tada jiems nebereikia pagalbos? Jauna auditorija irgi sensta. Derėtų puoselėti ilgesnio laikotarpio viziją, o ne žiūrėti iš trumpalaikės perspektyvos.

 

Na, parama – taip pat plati sąvoka. Ar jums pačiam teko atrasti naują talentą, jau įžengusį į 5-ąją ar 6-ąją dešimtį?

 

Geras klausimas. Ko gero, taip. Dažnai atrasdavau tokių talentų šalyse, apie kurias buvau mažai girdėjęs, nors kartais ir atvirkščiai. Ir Jungtinėje Karalystėje pasitaiko. Atsakymas būtų – taip. Išties tenka susidurti su į 5-ąją ar 6-ąją dešimtį pasiekusiais menininkas, kurių talentas dar tik pradeda skleistis.

 

Rimtai?

 

O, taip. Pažįstu tokį menininką, baigiantį 6-ąją dešimtį. Jis iš Škotijos. Susipažinome dar tada, kai jis buvo ką tik įžengęs į 5-ąją. Jis buvo mano kolega mentorių komandoje, tapo muzikos psichologijos profesoriumi. Paraginome jį pateikti paraišką džiazo ir improvizacinės muzikos atlikimui, o jis paprašė mūsų pagalbos, kad suderintų skirtingas karjeros puses. Tokiu būdu jis pradėjo rengti įvairias džiazo sesijas, kurios, jei atvirai, man paliko išties didelį įspūdį. Paaiškėjo, kad jis – puikus saksofonininkas. Pats kuria kompozicijas, moka vaizdingai pasirodyti. Tekstinę atlikimo dalį paprastai semia iš literatūros.

 

Šioje šalyje prieš žengdamas ant scenos, turi patirti alinantį procesą, turiu galvoje, nemenkai investuoti lėšų, kad svajos virstų tikrove. Prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų gyvavo tokia komisija, kuri rūpinosi atlikėjų pristatymu. Jos nebeliko. Dabar tuo rūpinasi BBC. Vadinasi, privalai kaip nors pats prisibelsti pas BBC prodiuserius, kad kaip nors prisikastum prie lėšų.

 

Kita vertus, tai  ne tokia jau neįmanoma užduotis. Pateiksiu vieną pavyzdį. Pernai metų vidury mano vienam kolegai buvo paskirta rūpintis projektu, skirtu dviejų šimtų metų Antarktidos atradimo sukakčiai paminėti. Tai tapo puikia proga prasimanyti pinigų ir įgyvendinti įdomų sumanymą. Nors aš pats jau buvau išėjęs iš to darbo, prisiminiau vieną australų menininkę. Ji groja elektroninę muziką, kuria instaliacijas. Pamaniau, būtų įdomu su ja pasikalbėti ir sužinoti, ką ji apie tai galvoja, nes, šiaip ar taip, Australija kadaise reiškė pretenzijas į Antarktidą. Man regis, pradėjom kalbėtis maždaug prieš metus, pavasarį**, ir jau netrukus atsirado pradinė piniginė parama. Ėmė glaudžiai bendradarbiauti Australijos ir Norvegijos muzikantai, nes ir Norvegija yra svarbi Antarktidos partnerė. Siekėme, kad menininkai būtų kilę iš šalių, suvokiančių to žemyno svarbą. Įtraukėme britų muzikantą rūpintis muzika, o australę menininkę – spektaklio vaizdais. Visa turėtų tapti instaliacija meno galerijoje arba koncertu.

 

Muzika bus originali?

 

Žinoma. Mano užduotis – įžvelgti galimybę ir paversti ją tikrove. Tai nebūtinai turi vykti tiesmukai – noriu pristatyti naują muzikos kūrinį ar programą tokia ar tokia tema. Viskas gali vykti ir kitaip.

 

Įtikinamas pavyzdys.

 

Visa tai turėtų būti parengta jau lapkritį. Planuojame kelis pasirodymus Glazge, nes kaip tik tuo metu ten turėtų vykti konferencija aplinkosaugos tema. Kodėl tai aktualu? Juk galima sakyti, vis tiek Antarktidoje niekas negyvena. Bet juk klimato kaita iš dalies vyksta dėl to, kad keičiasi tas žemynas. Tai klimato pokyčių barometras. Vizualinių menų atlikėjai norėtų nukeliauti į Antarktidą, bet negali iki rudens. Dabar ten žiema, todėl instaliaciją gali tekti nukelti kitiems metams.

 

Ar jūs pats esate nuvykęs į Antarktidą?

 

Ne.

 

Vadinasi, šis sumanymas kilo jums sužinojus, kad kažkam Didžiojoje Britanijoje rūpi pažymėti Antarktidos atradimo sukaktį?

 

Apie tai paskelbė Kembridžo universitetas.

 

Ir iš to netrukus turėtų atsirasti naujas meno kūrinys, veikiausiai – muzikinis?

 

Muzikinis ir vizualinis. Tai dar nebaigtas projektas, muzikinių kūrinių dermė, lydima spektaklio. Tai rimtas tarptautinis užmojis, pritraukęs finansų iš kelių šalių: Australijos, Norvegijos ir Jungtinės Karalystės.

 

Kokią sumą sieks jo biudžetas?

 

Nė nežinau. Nes pinigų vis dar ieškoma. Manau, apie šimtą tūkstančių svarų sterlingų.

 

Koks buvo jūsų indėlis į Londono Olimpines žaidynes?

 

Tiesą sakant, tai be galo įdomi patirtis, nes galų gale teko imtis tokių dalykų, apie kuriuos niekada nė nepagalvojome, tarkim, išklausyti greičio suvokimo kursą.

 

Kokiam labui to prireikė?

 

Suprasti, kiek mylių per valandą galiu įveikti judėdamas tokiu tempu.

 

Jūs pats mokėtės pajusti greitį?

 

Taip. Toks papildomas pratimas, suvenyras iš Olimpiados.

 

Mums buvo pasiūlyta, o vėliau ir patikėta labai svarbus muzikinis projektas. Sumanyta atlikėjus sujungti Temzės upe. Kiekviena scena turėjo atstovauti skirtingam žemynui. Iš viso atsirado šešios scenos, nes dėl atlikėjų gausos teko sukurti dar vieną ­– labiau britišką.

 

Ne Antarktidai?

 

Ne. Svarbiausias tikslas – bendradarbiauti skirtingų žemynų ir kultūrų menininkams. Iš pradžių manyta, kad vienoje scenoje pasirodys to paties žemyno atlikėjai, bet vėliau nuspręsta juos sumaišyti iš skirtingų žemynų. Žinoma, tai nebuvo lengva. Viskas truko dvi dienas ir buvo prieinama dykai. Na, ne visai dykai – administraciniais ir saugumo sumetimais buvo parduodami bilietai, bet išties pigūs. Patiems teko rūpintis ir jų platinimu.

 

Pasirodė gausybė atlikėjų – vieni jų nauji, dar nežinomi arba mažai žinomi veidai, kiti – jau spėję išgarsėti. Skirtingose scenose bendradarbiavo įvairių žemynų ir kultūrų atlikėjai. Tarkim, Azijai skirtąją suskirstėme dalimis. Procesas prasidėjo dar 2010. Man regis, pirmasis pasirodymas įvyko 2011-aisiais Glazge. Čia ir prasidėjo vargai. Atrodo, vieni juokai – muzikantui iš Indijos pasiūlyti bendradarbiauti su škotų tradicinės muzikos atlikėjais. Žinoma, tai gali būti smagu, bet gali ir nebūti. Tai panašu į augalų skiepijimą. Pavyks arba ne. Be to, ne tik aš, bet ir patys atlikėjai turėjo pajusti, kad tai – nuostabus sumanymas. Jie dalyvavo ne todėl, kad taip reikia, o todėl, kad patys to norėjo, matė kūrybinę prasmę. Teko nuolat kelti klausimą – kodėl? Kodėl reikėtų dirbti su vienu ar kitu menininku? Ar tam, kad pakiltum karjeros laiptais, ar todėl, kad įdomu dirbti su perkusininku iš Indijos ar Afrikos? Koks šio bendradarbiavimo tikslas? Man tikrai nepatinka vegetatyvinio skiepijimo mintis vien tam, kad tik būtų įdomiau ar panašiai.

 

Bet šiaip nejutote jokio spaudimo pakeisti pirminį sumanymą?

 

Ne. Turėjome vertybines gaires. Žinoma, jautėme spaudimą sukurti aukštos kokybės renginį. Taip pat buvo rūpesčių dėl saugumo ir panašiai. Teko turėti reikalų su skirtingomis vietinės reikšmės agentūromis su savitomis licencijavimo nuostatomis. Visiškas košmaras buvo Afrikos scena, ir mes supratome, kad už ją atsakinga agentūra neturi nė menkiausio supratimo nei apie licencijas, nei apie saugumą. Jie neturėjo jokios tarptautinio bendradarbiavimo patirties. Supratus, kad jie negalės užtikrinti saugumo, per dešimt dienų teko patiems tuo pasirūpinti.

 

Vienam airių kilmės atlikėjui, gyvenančiam Mančesteryje, bet pripažintam tarptautiniu mastu ir gebančiam peržengti savo tradicijos rėmus, atrinkome visą krūvą keltų muzikos atlikėjų ir nusiuntėme jų įrašus. Galiausiai jie buvo pristatyti 2011-ųjų Glazgo trijų dienų keltų muzikos festivalyje. Dar turėjome edukacinių projektų su britų tablos muzikantu ir muzikos aktyvistu Kuljit Bhamra. Norėjome draugėn suvesti muzikantus, atliekančius tradicinę keltų muziką, su azijietiškos muzikos atlikėjais. Glazge gyvena nemažai azijiečių kilmės muzikos atlikėjų, nes ten susibūrė gausios bendruomenės iš Indijos, Pakistano, todėl kilo mintis apjungti šias skirtingas muzikos tradicijas, juk iki tol beveik niekas to nebandė. Niekas nebandė ieškoti būdų, kaip Indijos tradicinę muziką atnešti į didmiestį. Negalima tvirtinti, kad buvome visiški pionieriai, bet iki tol niekas iki galo neįgyvendino nieko panašaus. Šį edukacinį projektą atlikome su muzikuojančiais indų kilmės paaugliais. Anuomet tai buvo išskirtinė patirtis.

 

Dar spėjome surengti ir azijietiškos muzikos festivalį. Galima sakyti, tai buvo didžiulio pasirodymo priešistorė. Londono džiazo orkestro muzikantai susigrojo su pradedančiais persų atlikėjais. Varinių pučiamųjų kvintetas iš Norvegijos grojo su švedų atlikėjais. Šis jungtinis muzikantų būrys pasivadino „Pučiamųjų broliais ir seserimis“. Prie jų dar prijungėme pučiamųjų atlikėjas nuo Baltijos jūros: Suomijos, Estijos, Lietuvos ir Latvijos. Tokia buvo ryšių formavimo priešistorė. Tai buvo dviejų dienų programa. Per jas pasirodė šimtas tūkstančių atlikėjų.

 

Nuostabu. Ir jūs pats dalyvavote visoje sumanymo raidoje?

 

Taip, nuo pradžių iki galo.

 

O kas jį įkvėpė?

 

Geras klausimas, bet aš jau sunkiai pamenu net ir patį procesą, nes jis buvo toks nevienalytis. Pamenu, rengiant Londono olimpines žaidynes atsirado sumanymas surengti ir skirtingų kultūrų olimpines varžytuves. Buvo siekta per mėnesį pristatyti įvairius kultūrinius kontekstus. Įtraukti skirtingi nacionaliniai dramos teatrai, gausybė skirtingų veiklų. Galima sakyti, nutiesėme kelią, kuriame skleidėsi visa puokštė skirtingų reiškinių. Šis tas panašaus į Hyde parką su daugybe sceninių veiklų.

 

Kilo sumanymas, kurį, tiesą sakant, pavyko įgyvendinti – pakviesti muzikos atlikėjus iš visų žaidynėse besivaržančių valstybių. Bendradarbiaudami su Gilberto Gilu dar surengėme trijų dienų festivalį, kuris tilpo į mano kuruojamo Londono džiazo festivalio rėmus. Didžiausias dėmesys teko brazilų ir afroamerikiečių kilmės atlikėjams, nes buvo siekiama atskleisti tam tikras sąsajas tarp Karibų regiono ir Afrikos, iš kurios į Karibus kadaise buvo gabenami vergai. Šias sąsajas pabandėme perkelti į Londoną, nes, šiaip ar taip, jis yra daugelio kultūrų miestas. Gilui visa tai puikiai pažįstama, nes 8-ojo dešimtmečio pradžioje valdžią užgrobus kariniam režimui jis buvo išvytas iš savo gimtosios Brazilijos. Tada atvyko į Londoną ir ėmė skleisti regio muziką. Kontekstą jis puikiai suprato, todėl nebuvo sudėtinga kartu dirbti. Festivalyje dalyvavo patys įvairiausi atlikėjai, tarp jų ir amerikiečių multiinstrumentalininkas, kompozitorius, dainų kūrėjas Quincy Jonesas. Tai virto atskiru renginiu.   

 

Papasakokite, kokiomis aplinkybėmis atradote džiazo Trio iš Vilniaus?

 

Jungtinėje Karalystėje veikia įrašų kompanija, pavadinta „Leo Records“. Ją įkūrė Leo Feiginas, Londone gyvenantis emigrantas iš Rusijos. Leo kažkokiu būdu pavykdavo gauti sovietinio bloko valstybių pogrindžio muzikantų įrašus. Jų kūryba buvo džiazo, improvizacinės ir kartais tradicinės muzikos mišinys. Per jį atradau ir Ganelino trio. Kaip kitaip būčiau galėjęs tai padaryti? Nežinau, kaip tuos įrašus jam pavykdavo išvežti iš Sovietų Sąjungos – įtariu, kontrabandos būdu – bet galiausiai tie muzikantai būdavo išgirsti Vakaruose ir net rasdavo būdų čia pasirodyti. Manau, tai nulėmė ir pokyčius, nors ir lėtus, prasidėjusius sovietiniame bloke. Visa tai prasidėjo dar iki Perestroikos. Su jais pavyko susisiekti per kultūros konsulą.

 

Kurie tai buvo metai? 1984-ieji?

 

Gali būti. Dar 8-ame dešimtmetyje susikūrė tokia šiuolaikinės muzikos agentūra, apėmusi įvairias šiuolaikinės muzikos sritis, taip pat ir džiazą. Ši skirtingų šalių muzika buvo atliekama Londone įvairių regionų festivaliuose, siekiant atkreipti dėmesį, kad muzika kuriama pačiuose įvairiausiuose kraštuose.

 

Man teko organizuoti daugybę tokių gastrolių. Kartais pats siūlydavau vieną ar kitą atlikėją, kartais man pavesdavo vieną ar kitą pagloboti. Toji agentūra rūpinosi finansavimu ir marketingu, bet neužsiimdavo visu juodu organizaciniu darbu. Turėjau galimybę per daugelį metų bendrauti su Gilu Evansu, Steve’u Rushu, George’u Russellu, Arthu Blythe’u ir kitais iškiliais menininkais, kurių gastrolėms mūsų šalyje kitaip niekada nebūtų pavykę surinkti lėšų. Ganelino trio atitiko laisvojo džiazo kriterijų, be to, pataikė tinkamu metu, nes Leo kaip tik įkūrė „Leo Records“ įrašų kompaniją. Nepamenu, kaip su jais buvo susisiekta, bet agentūra juos atrinko.

 

Ar su jais susisiekėte per geležinę uždangą?

 

Reikėjo tai daryti oficialiai, diplomatiniais kanalais.

 

Ir kaip pavyko gastrolės?

 

Tai gana juokinga istorija. Gastrolės pavyko puikiai, išties nuostabiai praleidome laiką. Tiesa, paskutinę minutę mums pranešė, kad Maskva drauge su jais siunčia ir vadybininką. Neabejojome, jog tai KGB atstovas. Pirmosiomis dienomis buvo šiek tiek sudėtinga, nes nei Ganelinas, nei Čekasinas nekalbėjo angliškai, todėl Vladimiras Tarasovas veikė kaip vienintelė jungtis. Ir dar tas KGB siųstas palydovas, kurio misija taip ir liko visiškai neaiški. Jis buvo priverstas klausytis tos „beprotiškos“ muzikos su nemenku būriu žmonių. Bet šiaip gastrolės pavyko puikiai. Pamenu, sykį išvykę iš Londono, važiavome autostrada, o priešais mus – gausybė autobusų. Vladimiras gurkšnojo alų, supažindinau jį su įvairiomis vietos alaus rūšimis.

 

Jis alaus mėgėjas? Niekada nepatikėsiu.

 

Tikrai. Taigi, riedame autostrada, o priešais mus autobusai, pilni policininkų. Kaip tik tuo metu vyko angliakasių streikas. Pamenu, tai pamatęs, Tarasovas garsiai pasakė: „Angliakasių streikas? Šitai Sovietų Sąjungoje būtų neįmanoma.“

 

Po daugelio metų vėl teko su jais susitikti North Sea Jazz festivalyje Nyderlanduose. Su Vladimiru net mūsų viešbučio kambariai pasitaikė šalimais, dalyvavome  bendruose vakarėliuose. Tai buvo išties labai šviesus laikas. Laisvadienį drauge apsilankėme galerijoje. Žinojau, kad Vladimiras pats kuria vaizduojamąjį meną ir turi surinkęs nemenką nonkonformistinio stiliaus darbų kolekciją. Dabar savo kolekciją jis padovanojo muziejui. Anuomet pagalvojau: kaip įdomu – jis geba gyventi valstybės nustatytuose rėmuose, bet užsiima tuo, kas miela širdžiai.

 

Pamenu, per pirmąsias gastroles jie buvo laikomi Rusijos atstovais.

 

Na, pagal etninį kriterijų abu Vladimirai ir yra rusai.

 

Taip, bet man tąsyk pirmąsyk šmėkštelėjo mintis, kad Baltijos šalys yra išskirtinės, ne visiškai prarytos sovietinės Rusijos. Jos atstovauja kitokiai kultūrai, ne sovietinei. Man tai pasirodė be galo įdomu.

 

Ar esate kada nors lankęsis Lietuvoje?

 

Lietuvoje - ne, bet teko dirbti su Antanu Gusčiu, Vilniaus džiazo festivalio organizatoriumi. Mudu surengėme keletą bendrų projektų. Labai nemenkai teko dirbti su Estijos ir Latvijos muzikais.

 

Šiaip ar taip, teko nemažai susidurti su tų kraštų muzikantais. Lietuvos ambasadorius irgi paliko tikro džiazo mėgėjo įspūdį. Jis labai įdomus žmogus.

 

Vygaudas Ušackas?

 

Taip, mus sieja puikūs santykiai. Tiesa, daugiausia teko dirbti su Antanu – importas, eksportas.

 

Esate surinkęs įspūdingą įrašų kolekciją.

 

Tikrai?

 

Taip kalbama. Ką jums ji reiškia?

 

Kaip tik dabar bandau ją sutvarkyti. Manau, per pastaruosius bene dešimtį metų pagaliau supratau, jog nepakankamai klausausi įrašų. Daugiau klausausi muzikos internetu, o mano įrašų kolekcija liko apleista. Turbūt tai nesunkiai paaiškinama: dažnokai jaučiuosi persisotinęs, todėl tiesiog nebesinori nieko klausytis.

 

Dabar susiduriu su didžiuliu iššūkiu – turiu šitiek vinilinių plokštelių, kad nebežinau, kurias norėčiau pasilikti. Gausybė CD – kas galėtų šitiek klausytis? Prieš daugelį metų išmokau vieną pamoką – įrašai yra didžiulė vertybė. Tiesa, kai plokštelės tapo lengviau prieinamos, jos neteko tokios reikšmės, kokią turėjo 6-ame ar 7-ame dešimtmečiais ar dar anksčiau. Anksčiau kiekvieno naujo įrašo pasirodymas buvo didžiulis įvykis. Koks džiaugsmas, kai pavykdavo gauti naujausią Johno Coltrane’o ar kito muzikanto plokštelę.

 

Pamenu, 8-ame ar 9-ojo dešimtmečio pradžioje užsisakiau vienos kanadiečių grupės albumą. Jis man pasirodė nuostabus. Grupę pakvietėme ir į festivalį, bet ten ji atrodė blankokai, nuobodžiai, ir nieko nebuvo įmanoma padaryti.

 

Štai tada man kilo mintis, kaip padaryti, kad atlikėjas ar grupė pasirodytų geriausiai. Supratau, kad būtina pasirūpinti tinkamu kontekstu ir tinkama vieta. Pirma privalau pajusti, kaip atlikėjui ar grupei suteikti tinkamą foną. Jeigu tai nuostabus atlikėjas ar grupė, bet tiesiog neranda kontakto su žiūrovais, būtina juos padrąsinti, suteikti tinkamiausią saviraiškos būdą, kuris padėtų geriau atsiskleisti. Tam tinka įvairios priemonės. Kad jas parinkčiau, pradėjau vaikščioti ten, kur jie muzikuoja –  lankiausi kituose festivaliuose, koncertų ir teatro salėse, kalbėdavausi su kolegomis, dalijomės patirtimi. Tai itin svarbu, nes vienas tiesiog nepajėgtum visko aprėpti ir suprasti.

 

Jūs kviečiate žiūrovus ne tik pasiklausyti muzikos, bet ir pasidomėti jos kontekstu.

 

Taip. Keista, bet turiu kolegų, kurie nepritaria tokiam požiūriui, todėl sudarinėja programas remdamiesi asmeniniu skoniu. Mano sudaroma programa nebūtinai atitinka asmeninį skonį. Tarkim, galiu gerbti muzikantą, nors ne itin mėgaujuosi jo pasirodymu. Manau, festivalio programa yra dermės ir pusiausvyros klausimas – tarp žanrų, skonio ir kūrybinių įgūdžių. Be to, yra ir politinis aspektas. Privalau užtikrinti, kad tinkamai pristatytos atskiros bendruomenės, atlikėjai nediskriminuojami lyties atžvilgiu. Mūsų visuomenė – iš daugybės kultūrų. Man svarbu užtikrinti, kad programa tenkintų skirtingų bendruomenių interesus.

 

Susidaro įspūdis, kad jūs labiau veikiate lyg tarpininkas, nei kokios nors muzikinės krypties ar srovės propaguotojas.

 

Kaip kada. Juk tenka dirbti skirtingais lygmenimis. Festivalių organizavimas nėra vaišinimas pyragais. Svarbu naujus atlikėjus bei meno kūrinius pristatyti platesnei visuomenei. Surengdamas festivalį aš iškeliu klausimus, kviečiu iššūkiams. Privalau pasirūpinti, kad tarp jau gerai žinomų atlikėjų, tokių kaip Herbie’is Hancockas ar Keithas Jarretas, prie kurių jau spėjome priprasti, atsirastų tokių, kurie verstų susimąstyti ir keltų nemažai klausimų.

 

Tuomet esate priverstas būti atviras ir įvairiems atsakymams. Toks požiūris rizikingesnis. Iš anksto žinodamas, kas yra teisinga, būtumėte mažiau lankstus.

 

Nėra prasmės į renginio programą įtraukti net ir puikiai žinomą atlikėją, jei nesi paruošęs jam tinkamo konteksto. Tarkim, 8-ame ir 9-ame dešimtmečiais teko dirbti South Hill Parko menų centre, organizavau festivalį, į kurį susirinkdavo apie du tūkstančius žmonių. Šioje šalyje turime garsų saksofonininką Evaną Parkerį. Anuomet pas mus jis grodavo tik nedideliuose renginiuose ir tik solo. Pamaniau, kad derėtų jį parodyti platesnei auditorijai ir paskambinęs paklausiau, ar sutiktų 20 ar 25 minutėms pasirodyti džiazo festivalyje. Mano tikslas buvo pristatyti jį platesnei auditorijai ir pranešti, kad ji turi išgirsti šį atlikėją. Iki tol jis grodavo tik salėse iki šimto žiūrovų, bet sutiko. Nebijojau, kad jis nepakels gausios auditorijos, juk jau buvo grojęs ir dideliuose festivaliuose Vokietijoje, ten tokios muzikos susirinkdavo klausytis kur kas gausiau žmonių nei Jungtinėje Karalystėje. Manau, tokia ir turėtų būti festivalių paskirtis, o jų organizatoriams dera prisiimti didesnę atsakomybę.

 

Ar laikote, kad festivalis – tai meno kūrinys?

 

Be abejonės. Tarkim, Londono džiazo festivalis nuolat auga. Pats miestas diktuoja festivalio muziką. Muzikos pilna visur, festivalis tai puikiai atspindi, o mūsų pareiga – skatinti naujus talentus.

 

Mane visada domino ir džiazo istorija: kokią įtaką ši muzika padarė Londonui per keletą metų ar dešimtmečių. Kaip žinoma, Londonas pasižymi įspūdinga bendruomenių įvairove, tarp kurių yra iš kolonijų kilusieji gyventojai, ekonominiai pabėgėliai, įvairūs migrantai. Šie žmonės – neatsiejama miesto dalis. Štai kodėl festivalis plečiasi, kaip ir pats miestas, visur driekiasi džiazo čiuptuvai. Man tai atrodo neapsakomai įdomu. Pradėjęs ieškoti visų tų saitų, imi suprasti, kad džiazas nėra vien muzika, tai – ištisa kultūra. Džiazas yra miesto kultūrinis atspindys. Tai savitarpio supratimo ir bendradarbiavimo muzika. Tai tikra maišalynė, miestui be galo reikalinga. Ji priverčia žmones įsiklausyti vieniems į kitus ir geriau sugyventi šalia. Tai nėra eksplicitinis, veikiau implicitinis teiginys. Tai mane labiausiai domino, kai dar buvau festivalio organizatoriumi.

 

Renginys nuolat plėtėsi, bet visada stengėmės išlaikyti kokybę. Beveik visus atlikėjus asmeniškai pažinojau. Muzika nestovi vietoje, ypač džiazas, todėl kyla klausimas, koks yra tavo santykis su muzikine tradicija bei muzikos istorija ir kaip sugebi ją pateikti, nuolat ją atnaujindamas, nuolat kintančiai auditorijai. Daug metų iki Londono džiazo festivalio organizavau festivalį, vykusį šiaurinėje Londono dalyje. Pamenu, nėrėmės iš kailio rinkdami lėšas iš įvairiausių šaltinių, kad galėtume, tarkim, į Londoną savaitei pasikviesti Arthą Blakey’į pakoncertuoti ir vesti seminarų. Mūsų tikslas – pristatyti anuomet dar jauną 9-ojo dešimtmečio muzikantų kartą, iš kurios išaugo tokios garsenybės, kaip Courtney Pine’as.

 

Anuomet iškilo ištisa jaunų juodaodžių džiazo muzikantų karta, iki tol Londone to nėra buvę, taip pat ir didžėjai, kūrę įspūdingus muzikos kūrinius 7-ame ir 8-ame dešimtmečiais. Šis reiškinys prasidėjo Londone, ne JAV. Taigi, savaitę vykusiame festivalyje bandėme apjungti skirtingas tradicijas ir kartas ir įprasminti tai bendru muzikiniu įvykiu. Jis paliko didžiulį įspūdį jauniems žiūrovams, anksčiau nieko panašaus nemačiusiems. Kūrėme trimis skirtingomis formomis: buvo statomas filmas, dirbome su jaunų britų muzikantų grupe ir dar įtraukėme šokėjų komandą. Pamenu, A. Blakey’is, visa tai pamatęs, pasakė: „Tai neįtikėtina“. Mane tai paskatino galvoti, kaip ir toliau priminti žmonėms, kad muzika – tai gyvas organizmas, kaip skatinti jaunus žiūrovus ja domėtis.

 

Apie tą Blakey’io rezidenciją Londone buvo sukurtas dokumentinis filmas (rež. Dick Fountaine „Art Blakey: The Jazz Messenger“ (1987) – vert.past.). Beje, Londone filmas buvo sukurtas ir apie Sonny Rollinsą, pasirodžiusį su britų atlikėjais. (Filmo pavadinimas „Alfie“ sutampa su Sonny Rollinso 1966-ųjų albumo pavadinimu – vert.past.). Mudu su Dicku neseniai iš naujo pristatėme filmą apie Artą Blakey’į ir jo garsiausius mokinius, nes praėjusiais metais minėjome A. Blakey’o šimto metų gimimo sukaktį. Tiesa, per festivalį teko filmą pristatyti man, nes Dickas tuo metu kaip tik gulėjo ligoninėje, o aš buvau ką tik iš jos išėjęs. Nebuvau to filmo matęs daugelį metų ir, kai iš naujo jį pažiūrėjau, man akys ant kaktos iššoko. Supratau, kiek daug nuveikėme. Kiek seminarų surengta. Gerai, kad visa tai peržiūrėjau, nes supratau ir savo indėlį. Tai buvo beveik gyvenimą keičianti patirtis.

 

Panašų projektą teko įgyvendinti ir prieš dvejus metus – 2018-aisiais. Tas projektas skirtas įvairiomis meninėmis išraiškomis ir formomis paminėti šimtąsias I Pasaulinio karo metines. Įvairių sričių menininkai pristatė kūrinius, kuo nors susijusius su tuo įvykiu. Žinoma, tai buvo ir bandymas pagerbti to karo dalyvius ir aukas, bet drauge proga įtraukti jaunimą, su tuo laikotarpiu nebesiejamą jokiais saitais. Juk beveik nebeliko žmonių, kurie atsimintų ano karo pabaigą. Pamenu, mano senelis dalyvavo tame kare, buvo sužeistas ir visą gyvenimą liko šiek tiek psichiškai nestabilus.

 

Šiaip ar taip, tai tapo tolimąja atmintimi, todėl prireikė net ketverius metus trukusių kūrybingų sumanymų. Su kitais menų kuratoriais pradėjome diskutuoti apie tai, kaip Amerika įsitraukė į šį karą. 1918-ųjų Naujųjų metų dieną iš visos šalies buvo surinktas 396-asis pėstininkų pulkas, sudarytas beveik vien iš juodaodžių ir pramintas „Pragaro kovotojais“ (Hellfighters). Jis turėjo vykti kariauti į Europą. Anuomet daugelis juodaodžių į šį karą įstojo savanoriais, trokšdami būti lygiaverčiai su baltaodžiais. Galima sakyti, tai buvo pilietinių teisių užuomazgos. Taigi, vienas savanoris buvo Jamesas Reese’as Europe’as, anuomet jau žinomas kompozitorius, atlikėjas, ansamblio lyderis, aktyvistas. Jį atpažinusi karinė vadovybė paklausė, ar jis negalėtų suburti karinio orkestro. Taip atsirado 396-ojo pėstininkų pulko karinis ansamblis, pavadintas „Harlem Hellfighers“. Nors tai buvo amerikiečių pulkas, galiausiai jie atsidūrė prancūzų kariuomenės sudėtyje ir drauge tūnojo apkasuose. Taikesniais laikotarpiais pulko ansamblis koncertavo Paryžiaus gatvėse ir kitur, todėl jį galima laikyti vienu svarbiausių muzikiniu reiškiniu, prisidėjusiu pristatant afroamerikietišką muziką Europai.

 

Nuostabi istorija.

 

Tai dar ne viskas. Grįžęs į JAV, šis pulkas iškilmingai pražygiavo gatvėmis nuo Penktosios aveniu iki pat Harlemo. Tada pulko ansamblis pradėjo koncertuoti JAV, bet sykį Bostone Jamesas Reese’as Europe’as susiginčijo su ansamblio būgnininku, šis peiliu dūrė jam į kaklą ir nužudė. Neįtikėtina, juk jis grįžo išgyvenęs ir šitiek patyręs karo apkasuose Europoje.

 

Jo garbei surengėme muzikinę programą „Marching Through No Man's Land“. Amerikiečių kompozitorius, pianistas Jasonas Moranas, turėjęs nemažai bendrų projektų su Theloniousu Monku, surengė ne vieną koncertą, skirtą pagerbti Jameso Reese’o Europe’o atminimui. Buvo prisiminti „Harlem Hellfighters“ karinio ansamblio kūriniai. Nemažai padirbėta ir vizualaus meno srityje. Londono Taueris buvo visas nuklotas raudonais aguonų žiedais, skirtais karo aukų atminimui. Šis sumanymas pasklido plačiai pasaulyje. Vyko daugybė teatralizuotų pasirodymų. Tarkim, gausybė savanorių, persirengusių kareiviškomis uniformomis, pasklido po įvairias stotis, kuriose išvykstantieji į karą laukė traukinių.

 

Muzikinei projekto daliai, tiesą sakant, turėjome labai ribotą biudžetą, todėl kreipiausi į Kanados centrą Vašingtone ir Berlyno džiazo festivalio agentūrą. Jasonas Moronas sukūrė kūrinį, pritaikytą nedideliam atlikėjų būriui. Vizualinis jo apipavidalinimas buvo patikėtas britų kilmės vaizdo grafikui ir amerikiečiui fotografui, su kuriuo Jasonui teko dirbti kuriant filmą „Selma“ (1914 m. Ava DuVerney parašė šią istorinę dramą apie juodaodžių bandymą įgyti lygias teises su baltaodžiais – vert. past.).

 

Jis pasiūlė pakviesti tokio amžiaus muzikantus, kurie prieš šimtą metų būtų buvę pašaukti į karą. Surinkome krūvą aštuoniolikmečių, devyniolikmečių, dvidešimtmečių. Mums tai padėjo įgyvendinti organizacija, pavadinta „Tomorrow’s Warriors“, ji rūpinasi jaunų džiazo muzikantų karjeros pradžia. Ji padėjo ne vienam dabar jau tarptautiniu mastu pripažintam muzikantui, tarkim, saksofonininkui Shabaka Hutchingsui. Kreipiausi į tą organizaciją, kad padėtų atrinkti muzikuojančius jaunuolius, dar nespėjusius išgarsėti. Surengėme nemažai džiazo sesijų, jose pamatėme, kas ir ko vertas. Tokiu būdu suradome aštuoniolikmetę juodaodę tūbininkę ir trombonininkę, būrį kitų juodaodžių ir baltaodžių atlikėjų.

 

Jasonas Moronas savo surengtame koncerte pasitelkė vizualinę instaliaciją, kurios prasmė, sakyčiau, buvo daugiau numanoma nei aiški. Tiesa, pabaigoje ekrane pasirodė Niujorko gatvėmis žygiuojantys tikrieji „Harlem Hellfighters“ muzikantai, iš arti buvo rodomi jų veidai. Pramaišiui skambėjo šiuolaikinė ir originalioji, senoji muzika. Toks sumanymas parodyti tęstinumą nuo pačių džiazo ištakų iki naujojo avangardinio džiazo muzikos. Taigi, teko gerokai pasukti galvą, kaip būtų geriausia įprasminti tokį svarbų istorinį įvykį, siejamą su svarbiais politiniais bei visuomeniniais pokyčiais. Teko atrasti būdą, kaip visa tai pristatyti per pusantros valandos pasirodymą scenoje. Man buvo be galo įdomu, patiko įgyvendinti sudėtingą idėją, kalbėtis su įvairiais menininkais akis į akį. Tų pokalbių būta įvairių, įvairiomis aplinkybėmis, kol galiausiai nelikdavo oficialumo. Stengėmės šalinti kliūtis, užuot jas statę.

 

Užduosiu jums dar keletą klausimų. Netrukus Lietuvoje turėtų pasirodyti Vladimiro Tarasovo memuarai.

 

Teko girdėti.

 

Galbūt ir jūs turėtumėte dar ką nors pridurti ta tema. Gal prisimintumėte vieną kitą įdomesnį epizodą? Manau, savo akimis matėte šį tą unikalaus.

 

Pirmosios Ganelino trio gastrolės? Žinoma, niekas nenutuokė, kaip šis trio bus priimtas už Londono ribų. Neabejojome, kad Londone klausytojų tikrai susirinks, o kitur? Jie buvo pirmoji džiazo grupė iš Sovietų Sąjungos, atvykusi koncertuoti į Jungtinę Karalystę, žurnalistams kėlė didžiulį susidomėjimą. Žiniasklaida gilinosi į tai, kuo būtų tikrai nesidomėjusi, jei tai būtų paprasta avangardinio džiazo grupė. Visi būtų tik numoję ranka ir pasakę, kad ta muzika beprotiška. Jų muzika buvo išties originali. Be to, jie pasirodydavo ten, kur tokia muzika anksčiau beveik neskambėjo, todėl klausytojai neturėjo išankstinių nuostatų. Buvo įdomu stebėti susirinkusiųjų reakciją kokiame nors kaimiškame regione. Kai kurie žmonės pirmąkart susidūrė su meno kūriniu apskritai. Buvo galima išvysti itin nuoširdžią reakciją.

 

Slava Ganelinas pasakojo, kad kartą atsisakė vykti susitikti su Margaret Thatcher.

 

Tikrai? Neteko apie tai girdėti. Nemanau, kad tai nutiko per pirmąsias jų gastroles.

 

Ne. Galbūt, tai net nebuvo gastrolės, tik kvietimas į kažkokią politinę delegaciją. Jis įtarė politinę manipuliaciją, todėl ir atsisakė.                                                                                                                          

 

Kas dabar galėtų pasakyti? Manau, ir aš nebūčiau ėjęs.

 

Na, jums tai – visai kitas kontekstas.

 

Jais buvo susidomėjusi viena televizijos programa, vėliau intarpuose leidusi jų kūrinius. Džiazo muzika buvo transliuojama labai retai, bet juos rodė, galbūt sudomino ir tai, kad jie atvyko iš sovietinio bloko, ir pats muzikinis turinys.

 

Vėliau jūs organizavote ir kitas jų gastroles.

 

Taip, jau pačiame trio karjeros įkarštyje. Jie pasirodė Londono džiazo festivalyje. Kiek pamenu, užėjęs į persirengimo kambarį akimirksniu iš ten sprukau, nes jie buvo dėl kažko susiginčiję. Regis, buvo kilusi nemenka įtampa. Pamenu, Tarasovas pasakė, kad ne viskas klostosi gerai, bet galiausiai jie pasirodė. Muzikiniu atžvilgiu koncertas tikrai pavyko.

 

Mane asmeniškai domina Tarasovo veikla, jam bendradarbiaujant su kitais muzikantais iš pačių įvairiausių Žemės kampelių. Sykį jis buvo atvykęs su improvizacinės muzikos atlikėjais iš Maskvos. Dalyvavo bendrame projekte su Londono simfoninio orkestro muzikantais. Tai buvo klasikinės ir šiuolaikinės muzikos derinys. Tame renginyje buvo rodytos ir jo vaizdo projekcijos. Įdomu stebėti, kaip bėgant metams jo veikla išsiplėtė iki vizualinės kūrybos, kurioje jis naudojo ir akmenį, ir uolieną, ir vandenį.

 

Taip, Vladimiro instaliacijos nuostabios. Gal matėte „Gobustaną“, rodytą čia, Londone.

 

Taip, tikrai įdomu sekti jo kūrybą. Tiesą sakant, jis labai geras draugas. Mudu palaikome ryšį, man visada patiko su juo bendrauti. Perduokite jam labų dienų.

 

Būtinai. Ką gi, nuostabu. Čia mums reikėtų baigti, nes turiu suspėti į lėktuvą.

 

* Pokalbį iš įrašo anglų kalba išvertė Kristina Gudelytė-Lasman.

** Interviu įvyko 2020 m. kovo 9 d. pašnekovo namuose Londone. Tų pačių metų gegužės viduryje sužinojau, kad Johnas Cummingas mirė.