Jeroen Chabot: „Tėra trys būdai užsidirbti iš kūrybos“

Willemo de Kooningo akademijos vairą perėmėte 2011-aisiais? 

Tiesa.

Apie jūsų čia įdiegtas reformas jau sklinda legendos. Gal papasakotumėte, kaip pakeitėte menininkų bei su menais ateitį siejančių jaunuolių lavinimąsi?

Tuometinė mūsų vyriausybė užsimojo pertvarkyti menų studijas. Šalį valdę kraštutiniai dešinieji laikė, kad dailės ir vaidybos profesionalų apskritai parengiama smarkiai per daug, todėl baigusieji aukštąsias mokyklas neranda darbo. Pasipylė kaltinimai, kad mes lobstame neatsakingai viliodami studentus. Taigi, buvome spaudžiami mažinti pirmakursių skaičių, o porą aukštųjų meno mokyklų siekta net uždaryti. Manyta, kad šitaip paklausa darbo rinkoje labiau atitiks absolventų pasiūlą.

Aišku, tokie pliurpalai pasirodė nieko verti. Juos skleidusieji nenorėjo matyti, kaip reikliai vertindavome norinčiuosius čia studijuoti, kokie sunkūs ir griežti vykdavo stojamieji egzaminai.

Įsileisdavote ne kiekvieną panorėjusįjį?

Anaiptol. Vaidybos programoje konkursas siekdavo 10 kandidatų į vieną vietą. Studijuoti dailę ir dizainą priimdavome tik kas ketvirtą stojusįjį. Nepriimtieji susirasdavo įvairiausių pusėtinų kursų kitose vietose. Tokios antrarūšės neįstojusiųjų priebėgos ėmė dygti kaip grybai, todėl uždarinėti tikrų meno mokyklų nebuvo prasmės.

Švietimo ministras užsakė menų studijų Nyderlanduose kokybės tyrimą. Autoritetingi specialistai pateikė išvadą, kad kokybė puiki. Ne atsitiktinai čia studijuoti renkasi daugybė užsieniečių. Tyrėjai tik pasiūlė paįvairinti studijų programas, kad jos nebūtų vienodos visose aukštosiose šalies menų mokyklose.

Tuo metu dirbau kitos meno mokyklos Nyderlandų pietuose prodekanu. Jaučiau, kad studijos nėra efektyvios ir neatitinka visuomenės lūkesčių.

Ką turite galvoje?

Matote, menų profesijos labai sparčiai mainosi. Jas itin veikia naujos technologijos. Tuo tarpu studentai universitetuose mokomi lyg niekas nebūtų nepasikeitę. Dėstytojai dėsto taip, kaip buvo dėstoma jiems patiems. Gal esate studijavęs menus?

Ne, niekada.

Tačiau esate lankęsis tokiose mokyklose?

Taip, teko užsukti į vieną-kitą įvairiuose kraštuose.

Taigi, turėjote pastebėti šią bėdą: dauguma dėstytojų dirba lygiai tokiais pat metodais, kokius patyrė studijuodami. Moko profesijos, tarsi pasaulyje niekas nebūtų pasikeitę.

Jeigu kalbate apie dėstytojo darbo su studentu esmę, gal ji ir nepasikeitė: meistras moko pameistrį, žinovas skiepija išmintį. Gal neverta atmesti šių tradicinių pagrindų? Paaiškinkite, kiek siekėte atnaujinti mokytojų ir mokinių santykius, o kiek – prie naujo pasaulio priderintus akademiją baigusių specialistų gebėjimus?

Man kliuvo, kad dėstytojai laikėsi atgręžę nugaras visuomenei. Profesūra tepajėgė dėstyti tai, ko pati buvo išmokyta – jokių naujovių. Žmogus juk nepajėgs išmokyti dalykų, apie kuriuos nėra girdėjęs.

Nepajėgs.

Štai jums – ir cul-de-sac, įvažiavome į akligatvį.

Kiek turite studentų?

Turėjome apie 2700 – smarkiai per daug mano skoniui. Uždariau neakivaizdines studijas, sumažinau vietų dailės ir fotografijos programose, nes rinkai jų nereikia. Prisukau kranelius gyvenimo būdo, stilistikos ir laisvalaikio organizavimo programoms. Dėl to kuriam laikui netekome maždaug 700 studentų. Dabar vėl grįžome į vėžes, studentų skaičius pasiekė 2552. Panašų ir norėčiau išlaikyti.

Apmaudžiausia, kad mūsų menų akademija, priklausydama didesniam Taikomųjų mokslų universitetui su 40 000 studentų, visiškai nesinaudojo galimybėmis megzti ryšius su kitais fakultetais, semtis iš jų įkvėpimo ir drauge spręsti sunkumus. Juk menams svarbūs ir kiti mokslai.

Ypač, taikomieji.

Žinote, Roterdamas – nuo seno itin darbininkiškas miestas. Aukštąjį išsilavinimą įgyja nedaugelis. Žmonės čia pragmatiški, vyrauja „aš galiu“ mentalitetas: mes pasiraitojame rankoves, aistringai kimbame į galvosūkius, išsprendžiame, judame pirmyn. Amsterdamas – visai kitoks: beveik visi ten diplomuoti, išprusę menuose ir moksluose. Sakoma, kad Roterdame pinigų uždirbsi, o Amsterdame išleisi. Čia – uostas, ten – bankai ir aukštoji kultūra.

Skamba pernelyg supaprastintai.

Aišku, tai – nesąmonė, tačiau kai kuriuos šių miestų bruožus toks apibendrinimas atspindi.

Taigi, norėjau pritaikyti akademijos programas prie roterdamietiškos dvasios, idant absolventai lengviau įsidarbintų. Žinojau, kad jiems praverstų išbrinkti įvairių meno ir dizaino sluoksnių terminijoje, kad suspėtų suktis sparčiai kintančiose profesijose. Jie turi tapti lankstūs, ištvermingi, prisitaikantys prie naujovių. Dar daugiau – iš esmės akademija privalo pasiūlyti jiems patiems susikurti darbovietes.

Nuostabiai pragmatiška.

Taigi, maniau, jog turime labiau mokyti ne tradicinių disciplinų, o ryšių su pasauliu per būsimus darbus.

Imkime grafikos dizainerius. Kas tai per profesija? Skaičiau apie vieną tyrimą: nedidelio Bredos miesto telefonų knygoje aptikta daugiau nei 400 asmenų, pasiskelbusių grafikos dizaineriais. Provincijos mieste dirba 400 skirtingų profesijų asmenų: iliustruotojai, meno vadovai, reklamų kūrėjai, komunikacijos vadybininkai, redaktoriai, rašytojai... Tačiau kiekvienas laiko save ir grafikos dizaineriu.

Matyt, ši etiketė paseno kaip ir telefonų knygos.

Tačiau profesijos neišnyko. Vadinkis kaip nori, vis tiek turėsi suktis tame pačiame lauke.

Taigi, laikiausi požiūrio, kad privalome pakloti pamatus, idant akademijos absolventai gebėtų užsidirbti. Pareiškęs norą tapti dekanu, pateikiau savo viziją.

Kaip ji skambėjo?

Laikiau, kad tėra trys būdai užsidirbti iš kūrybos.

Labai įdomu.

Pirmasis – daryti tai, kas patinka, ir stengtis parduoti. Tuomet būsi menininkas, ieškantis pirkėjų savo kūriniams. Pavadinau šią veiklą savarankiška praktika.

Visiškai priešingas būdas – užsidirbti iš užsakymų. Tuomet įsidarbinsi, pavyzdžiui, dizaino studijoje ir vykdysi užduotis. Kūrybos procesas ten iš esmės kitoks: kitokie kriterijai, kitokia kalba, kitokie sprendiniai. Teks bendradarbiauti su rinkodarininkais, pardavėjais, produktų vadybininkais. Tavo sumanymų vaizdinius esmingai apibrėš prekių ženklų tapatybės, meninę raišką lems daugybė veiksnių, kuriuos privalėsi perprasti. Ypač turėsi taikstytis su užsakovų nuomonėmis. Užtat nesukdamas galvos, kam parduoti savo menus, gausi valandinį, savaitinį ar mėnesinį atlyginimą. Tokia komercinė praktika. Ji ne tokia įdomi meniškai, bet saugesnė.

Trečioji praktika – visuomeninė. Daugelis mūsų studentų, o taip pat ir dėstytojų, įsitraukia į visuomeninę veiklą. Joje menkiau vertinama asmeninė kūryba, labiau – gebėjimai įtraukti į meno procesus kuo daugiau žmonių. Tenka, pavyzdžiui, susitapatinti su tam tikro miesto ar kvartalo bendruomene. Ši praktika aprėpia ir mokytojavimą ar dėstymą, darbą su vyriausybės įstaigomis ar savivaldybėmis. Pinigai čia uždirbami dar kitaip – dažnai darbo imsiesi tik sulaukęs sprendimo skirti jam subsidiją. Vykusį rezultatą užtikrins ne koks nors tavo paties sukurtas meno kūrinys, o daugelio žmonių kūrybingumo sutelktis. Menininkas privalės apmąstyti ir suvokti savo santykius su visuomene, o šie ryšiai nulems tam tikrą estetiką, kalbą ir dalyvių ratą.

Šios trys praktikos tapo svarbiausiais mūsų akademijos studijų ramsčiais. Studentas pasirenka fotografiją, madą, tapybą, grafikos dizainą ar kitą sritį ir palengva įsitraukia į vieną iš trijų praktikų. Kiekvienai praktikai vadovauja atskira dėstytojų komanda, susiformuoja grupės, randasi užduotys ir taip toliau.

Taigi, kiekvienas akademijos studentas turi apsispręsti, kokia praktika norės užsiimti: savarankiška, komercine ar visuomenine?

Jie palengva susipažįsta su visomis galimybėmis, o paskutiniaisiais ketvirtaisiais metais jau privalo pasirinkti vieną iš trijų praktikų. Tuomet jose susiburia skirtingų specialybių studentai ir kuria drauge. Žmogus baigia akademiją ne tik kaip grafikos ar mados dizaineris, bet dar labiau kaip savarankiškas, komercinis ar visuomeninis kūrėjas.

Sugalvojote šiuos principus dar prieš pateikdamas pareiškimą konkursui į dekano vietą?

Taip. Tiksliau sakant, jau apsisprendęs dalyvauti konkurse. Žinojau, kad kandidatuoju vadovauti Roterdamo menų akademijai. Siekdamas tapti tokios pat aukštosios mokyklos galva Hagoje, būčiau sugalvojęs visai kitokią viziją. Roterdame turi būti pragmatiškas realistas, uždavinių sprendėjas.

Kiek užtrukote, kol įdiegėte naujovišką menininkų ugdymo tvarką?

Iš viso – dvejus su puse metų.

Neblogai.

Tapęs dekanu, sukviečiau visus dėstytojus į dviejų dienų sambūrį atokiame viešbutyje. Nuosekliai išpasakojau visą sumanymą taip, kaip pats prie jo priėjau. Klausinėjau jų nuomonių, prašiau pasiūlyti įvairių keblumų sprendinius. Svarbiausias rūpestis – kad baigusieji akademiją nesijaustų esą vargšai menininkai, palikti likimo valiai. Kuo galėtume jiems padėti? Kaip užbėgsime už akių tokiai nevilčiai?

Dvi dienas ir naktis kalbėjomės, ginčijomės, nemažai išgėrėme, bet pagaliau sutarėme, kad turime keisti tvarką, idant atlieptume studentų poreikiams. Iš esmės sulaukiau palaikymo savo idėjoms.

Tuomet reikėjo pakeisti įprastą disciplinų dėstymą. Turėjome apie 300 dėstytojų, daugelis iš jų – valandininkai. Žmonės dirbo daugybę metų, ateidami porai valandų per savaitę. Jie susitikdavo tik su studentais, kitus kolegas pamatydavo nebent valgykloje. Jokio bendradarbiavimo.

Meistrai atiduoda duoklę jaunimui.  

Taigi, tačiau mūsų profesija yra dėstyti. Mes – ne menininkai, skiriantys porą valandų mylimiems studentams. Ne, akademijai reikia profesionalių dėstytojų! Jie privalo įsipareigoti ne tik keliems studentams, bet ir programai, katedrai, universitetui, idėjai.

Valandininkai, užsukantys padėstyti, man atrodė apgailėtinas reiškinys, todėl jų atsisakėme. Tokie dėstytojai turėjo rinktis: arba imasi rimtesnio darbo bent puse etato, arba eina kurti menų nebedėstydami. Daugiau kaip 60 mus paliko.

Kietai. Spėju, tarp jų buvo garsių vardų.

Buvo. Tačiau atvirai pasakiau, kad dekaną jie ne itin domina kaip menininkai – tik kaip dėstytojai. Apie 20 sutiko pereiti nuolatiniam darbui ir įsilieti į atnaujintą sistemą.

Kitas dalykas, mano įdiegtas šioje mokykloje – tai dirbtuvės, nepriskirtos jokiai katedrai. Anksčiau architektai naudojosi staklėmis medžiui ir metalui apdoroti, dizaineriai – spaustuve, fotografai – laboratorija. Studentai beveik apsigyvendavo atitinkamose dirbtuvėse.

Kodėl gi ne.

O sparčiai kintančiame pasaulyje tai nebetinka. Neįmanoma nuspėti, kokią technologiją kūrėjui prireiks pasitelkti. Todėl nusprendėme, kad dirbtuvės nebebus katedrų nuosavybė, jomis galės naudotis visi akademijos studentai, kas tik susidomės. Dirbtuvės virto atviromis stotelėmis.

Be to, įdiegėme naujų technologijų, kurios galėtų praversti ateities profesijoms. Sukūrėme, pavyzdžiui, interaktyvumo ir leidybos stoteles, aprūpintas visais reikalingais programavimo ar spaudos įrankiais. Jose kiekvienas studentas ras visa, ko prireiktų jo žinutei paskleisti.   

Ir viskas einasi kaip per sviestą, be jokių vargų?

Iki šiol šiek tiek vargstu įtraukdamas dėstytojus giliau. Mūsų trijų praktikų idėja ėmė veikti 2013-aisiais. Nuo 2018-ųjų absolventai baigia akademiją pagal naujoviškas programas, bet vis dar sunku įkalbėti dėstytojus dirbti ne tik su studentais, bet ir tarpusavyje.

Tačiau dėl savo reformų neabejojate?

Nė kiek.

Ar pats ką nors dėstote?

Ničnieko.

Nors anksčiau yra tekę?

Taip. Pradėjau čia 1995-aisiais – dėsčiau kultūros istoriją, vėliau – meno istoriją. Po penkerių metų tapau prodekanu, nors tebuvau 31-erių. Išgyvenau iki 2006-ųjų, tada susikivirčijau ir su dekanu, ir su universiteto taryba. Išvykau kitur, nors vis tiek jaučiau tamprų ryšį su šia akademija, žavėjausi jos tarptautiškumu ir konkurencingumu. Kai dekanas susiruošė į pensiją, pateikiau prašymą užimti jo vietą, laimėjau konkursą ir iš esmės perkūriau mokyklą.

Esate ne menininkas, o meno istorikas?

Taip. Ir tikrai nevykęs.

Nejaugi?

Aš neskiriu spalvų. Matau spalvas, kurių nėra paveiksle. Be to, išties myliu meną, o istorikui tai trukdo.

Čia tai bent. (Juokiasi)

Nesutardavau su žmonėmis, žvelgiančiais į meno istoriją kaip į mokslą. Tai joks mokslas. Joje nėra nieko moksliška, kaip ir psichologijoje. Ir ačiū Dievui!

Ačiū, išties. (Juokiasi) O kokia galia remiasi meno istorikai?

Tikiuosi, kad jie turi kuo remtis, bet tiksliai nežinau, kokia tai galia.

Istorijoje veikia laikas. Ką esate apie jį mąstęs?

Esu dėstęs apie laiką. Norėjau, kad mano studentai suvoktų, jog laikas yra viena svarbiausių sąvokų kultūros istorijoje. Matote, kultūra veikia laiko sampratą: Vakaruose laiką suvokiame skirtingai nei kitur. Viduramžiais laikas suvoktas kitaip nei dabar.

Kokie tai skirtumai?

Mes suvokiame laiką kaip kažką, prasidedantį čia ir tekantį ten. Nesusimąstome, kad kai kurie dalykai egzistuoja laike, visiškai nesikirsdami tarpusavyje. Ankstyvaisiais Viduramžiais religija apibrėžė laiką lyg stalinė lempa: apšviestas pasaulis buvo tvarkingas ir aiškus, o visa kita skendėjo pavojingoje velniškoje tamsoje. To meto altorių tapyboje ir skulptūrose matome skirtingus gyvenimo vaizdus vieną šalia kito. Tikinčiųjų netrikdė Kristaus mirtis ir gimimas tame pačiame paveiksle: kairiajame apatiniame kampe Jėzus gimsta, viduryje daro stebuklus, dešinėje jis nukryžiuojamas, aukščiau – prisikelia. Viskas vienuose rėmuose ir jokių bėdų, nes taip nustatė religija.

Dar šiek tiek pasidalinkite savo pasaulėjauta – man labai sunku įsivaizduoti, kaip regite spalvas...

Tai jau tikrai.

Ir įdomu, kaip jų pojūtis atsispindi mąstysenoje.  

Na, tai nėra baisi netektis.

Kraupiausią patirtį atsimenu iš nuotykio, kai su pulku studentų lankiausi muziejuje, kur apžiūrinėjome didžiulį paveikslą, nutapytą tik dviem spalvomis. Aš jų neatpažinau ir 20 minučių atkakliai aiškinau kažkokias tiesas, o niekas neišdrįso prasitarti, kad klystu.

Kaip aptikote, kad spalvas matote kitaip nei dauguma?

Paauglystėje norėjau pilotuoti lėktuvą ir privalėjau pasitikrinti. Man sunku atskirti rudą, žalią, žydrą. Nors galiu pasakyti, kad štai čia (rodo į paveikslą ant sienos) – žalia.

Žinote ar matote?

Matau.

Mano žmona – dailininkė, labai jautri spalvoms. Ji aiškina, kad prasčiausiai skiriu atspalvius ir šešėlius. Man jie atrodo ryškesni ir svarbesni, nei yra.

Tai jau panašu į mąstymo ypatumą. Kartą kalbinau rašytoją Joanne Harris, ir ji prisipažino, kad užuodžia spalvas.

Užuodžia? Oho.

Paklausiau, kaip ji atskiria, kad kvepia ryškiai žalios durys, o ne užkandžiai ant stalo, ir ji atsakė, jog pakanka užsimerkti – kvapas pranyksta. Ko gero, šitaip lengva užuosti pinigus. Beje, daugelis universitetų reklamuojasi skelbdami, kad jų absolventai uždirba daugiau už kitus. Gal po pertvarkų pastebėjote, kad pakilo baigusiųjų jūsų akademiją pajamos?

Atvirai sakant, tokio tyrimo neatlikome. Pastebime tik, kad mūsiškiams nekyla sunkumų nei susirandant vietą praktikai paskutiniaisiais studijų metais, nei įsidarbinti jas pabaigus. Girdėjau, kad įmonės net nesikalba su kitais kandidatais, jei gali priimti Willemo de Kooningo akademijos auklėtinį.

Taip pat žinome, kad 83 procentai mūsų diplomuotųjų po trijų mėnesių jau patys užsidirba pragyvenimui, neimdami jokių pašalpų.

Šaunuoliai – neria į rinką ir plaukia. O ką jūs pats manote apie šiuolaikinio meno rinką?

Žinote, mano žmona ir vyresnioji dukra yra galerininkės. Abi turi po savo galeriją, nors nemenkai ir bendradarbiauja. Parduoda paveikslus ir skulptūras pasiturintiems žmonėms.

Tuo tarpu dailė, kurios mokoma mūsų akademijoje, smarkiai skiriasi nuo siūlomos mano šeimos moterų galerijose.

Perfrazuodamas Ricką iš filmo „Casablanca“ pasakysiu, kad jūsų užsiėmimas – švietimas, o jų – prekyba meno kūriniais.

Panašu. (Juokiasi)

Mes tikrai stengiamės išsiskirti iš kitų meno mokyklų. Dailės katedroje studentai susiburia ir sukuria instaliacijų ir spektaklių, virstančių gana trikdančiais viešais pasirodymais. Kartą studentai atidarė pogrindinį restoraną su pakyla madoms demonstruoti. Kiti absolventai paleido keltą, plukdantį iš uosto į vieną miesto kvartaliuką, idant keleiviai patirtų estetinį jaudulį.

Mūsiškių išleistuvių parodose nepamatytumėte daug paveikslų ar skulptūrų. Tokius kūrinius dažniau pristato ne dailininkai, o kitų specialybių studentai, pasirinkę savarankišką praktiką.

Ką manote apie šiuolaikinio meno kainas?

Menas neįkainojamas. Negalite nustatyti kainos Rembrandtui.

Nes jis – ne šiuolaikinis. Ar ne keista, kad šiuolaikinio meno kūrinių kainos šitaip skiriasi?

Šiuolaikinių automobilių kainos taip pat skiriasi.

Taip, tik jos svyruoja menkiau nei meno kūrinių. Ką tik pagamintos lengvosios mašinos nekainuoja nei kelių šimtų, nei dešimčių milijonų eurų.

Išties, mano žmonos ir dukters galerijose paveikslai brangesni už automobilius...

Nors ir šviežutėliai. Ką apie tai manote, būdamas meno istorikas?

Jei sutariame, kad Rembrandtas yra neįkainojamas, tai toks pat turi teisę būti ir geras šiuolaikinis menas. Menas neįkainojamas.

Ir taškas.

Meno rinka veikia taip pat, kaip ir bet kuri kita. Kūriniai kainuoja tiek, kiek pirkėjai būna pasirengę už juos pakloti. Kartais tos sumos tampa kvailokos.

O kaip paaiškinate pirkėjų paskatas mokėti milijonus?

Jų paskatos pačios įvairiausios. Štai dėl dabartinės konjunktūros žmonės moka astronomines sumas už juodaodžių dailininkų paveikslus, nutapytus prieš 50 ar 200 metų.

Dauguma tokio meno iš aukcionų ar mugių keliauja į saugyklas ir guli ten tarsi aukso luitai, nors kūrinių kainas nustato tie patys dėsniai, kurie įkainoja prabangos prekes ar kitus daiktus. Ir visiškai nesvarbu, kada jie sukurti.

Tačiau argi laikas čia nevaidina jokio vaidmens? Juk antikiniai artefaktai visuomet brangesni už šiuolaikiškus.  

Galbūt nuvilsiu jus, bet taip nėra.

Mudu su žmona kolekcionuojame Hanų dinastijos laikotarpio kinišką keramiką. Pradėjome ją rinkti prieš 30 metų. Pirmajai vazai taupėme beveik metus, kad įstengtume sumokėti 2000 guldenų. Tuomet tie dirbiniai kainavo brangiai, nes rinkoje jų nebuvo gausu.

Vėliau Kinijoje prasidėjo statybų bumas, mat tenykščiai kraustėsi į miestus. Statybininkai, rausdami pamatų duobes, aptiko daugybę senovės kapų, o juose – 2000 metų senumo Hanų keramikos. Ji tiesiog užplūdo pasaulį, nes patiems kinams tos puodynės visiškai nerūpėjo. Kainos baisiausiai nukrito. Tuo tarpu kiek ankstesnio laikotarpio bronza kaip tik smarkiai pabrango, nes Kinijos valdžia uždraudė ją išvežti iš šalies.

Šiuo metu didžiosios statybos Kinijoje prislopo, o kinų vyriausybė nusprendė apriboti visų paveldo objektų pardavimą į užsienius. Jie net reikalauja sugrąžinti anksčiau įsigytus dirbinius – to daryti neketinu, nes už savo vazas esu sumokėjęs. O kainos vėl šoktelėjo.  

Taigi, prisižiūrėjau visko...

Per 30 metų.

Taip, vos per tris dešimtmečius. O Hanų keramikai – daugiau nei 2000 metų.

XVII amžiuje olandų meistrų tapyba buvo bevertė. Iki pat XIX amžiaus pabaigos ji visiškai nieko nedomino. Tuomet politiškai angažuoti prancūzų istorikai staiga išaukštino XVII amžiaus olandų kultūrą kaip buržuazinės visuomenės klestėjimo atspindį, kurį derėtų mėgdžioti XX amžiuje. Iš to kilo susižavėjimas olandų dailininkais. Iki tol beveik du šimtus metų Rembrandtas tekainavo skatikus. O dabar jis neįkainojamas.  

Tarkime.

Kitas pavyzdys. Mano žmona norėtų savo galerijoje pardavinėti vieno amerikiečio paveikslus. Jų kainos prasideda nuo 40 tūkstančių eurų. Tai puikus jaunas tapytojas, atstovaujamas garsios Niujorko galerijos, tačiau Nyderlanduose tokių pinigų niekas už pradedančiojo darbus nemokės. Mūsų rinka visai kitokia. Taigi, jo paveikslai čia galėtų atsirasti nebent muziejuje.

Arba po poros šimtų metų.

Arba teks palaukti porą šimtmečių.

O kiek laiko prireiks, kad jūsų akademijos metodus imtų mėgdžioti kitos aukštosios mokyklos?

Tai jau vyksta. Mus jau kopijuoja.

Kur?

Londone. Kalbamės su Ravensbourne universitetu, padedame jiems pertvarkyti studijas.

Mūsiškius atvirų stotelių principus įsidiegė mokyklos Nyderlanduose ir Vokietijoje.

Iki pandemijos pradžios bent kartą per mėnesį čia lankydavosi delegacijos iš įvairių pasaulio kraštų. Man teko skaityti paskaitas apie tai Amerikos kolegijose. Aiškinau, kad šitaip reformuotis nelengva, nes kuriam laikui gali sumažėti ne tik dėstytojų, bet ir studentų. Amerikiečiams prarasti studentus būtų nepakeliama.    

Atsiprašau, mus jau šiek tiek spaudžia laikas.

Tuomet – paskutinis klausimas. Ant jūsų akademijos fasado kabo iš šviečiančių vamzdelių išraitytas šūkis: „I have to change to stay the same“*. Ką jis reiškia?

Tai Willemo de Kooningo citata. Jis buvo akademijos alumnas ir laikomas pasakęs tuos žodžius. Posakis mums primena, kad kismas yra neatsiejama menininko profesijos dalis. Nesikeisdami užrūgstame ir daromės netikę. Gebėdami keistis tampame didžiais. Jis pats, net labai išgarsėjęs, vis ieškojo naujovių ir tobulino kūrybą. Kitaip nebūtų Willemas de Kooningas.

Šį požiūrį siekiame įdiegti savo studentams: kismas yra esminė prielaida kiekvieno augimui ir vystymuisi.

Puiku. Labai ačiū jums už šiltą priėmimą ir pokalbį.

Buvo malonu. Gaila, neveikia jokie restoranai ir negalėjome žmoniškai pasėdėti.

 

*(angl.) Privalau keistis, idant išlikčiau toks pat.

Kalbėjomės 2021 m. kovą Roterdame, Willemo de Kooningo akademijos dekanate.

Išskirtiniai Igno Staškevičiaus pokalbiai iš esmės – knygoje "Gyvenimas jų žodžiais". Tiesiai iš leidėjo.