(Борис
Гребенщиков, «Из
хрустального захолустья»)
Nepatikėsit, bet čia
Jūsų voką atplėšt aš delsiau.
Nesumojau, už ką
Vis dar menate
mus geruoju.
Pas jus turbūt jau delčia,
Ir varinės gėlės stiebias drąsiau,
O man tik linksmiau, kad Jūs kreipiatės
esamuoju.
Pas mus įprastai:
Krištolinėj atkampoj taip šviesu;
Čia nieko nėra, kas kistų ar trauktų į aukštį.
O laikas tąsus
Teka, nors ir sūkuriuoja
keistai,
Ir kartais skaidrioj jo gelmėj
Man šypsosi paukštė.
Ir aš žiūriu, kaip jūsų
šiandieną
Skrieja strėlėmis garvežiai.
Neįtarkit kuo nors manęs – tegu
jie džiugiai dunda.
Bet vos tik šiandien ištirpsta
rytojuj,
Pas mus sužimba žvaigždė –
Ir kasnakt mano veidas prie tavo
šešėlio glunda.
Na, štai ir viskas šiamkart –
Dėkoju Jums už Jūsų maldas;
Ačiū už viltis ir pastangas
mus išvaduoti.
Tik mūsų krašte
Vis neskubiau pristato
siuntas.
Abejoju, ar dar pajėgs čia pakliūt kitas vokas.
Ir liksiu žiūrėt, kaip per
jūsų šiandieną
Skrieja strėlėmis garvežiai.
Neįtarkit manęs, prašau – tegu
jie džiugiai dunda.
Bet vos tik šiandien ištirpsta
rytojuj,
Pas mus sužimba žvaigždė –
Ir kasnakt mano veidas prie tavo
šešėlio glunda.
Ir kasnakt mano akys prie tavo
šešėlio glunda.
(Versta iš rusų
kalbos)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą