Iš krištolinės atkampos

 
(Борис Гребенщиков, «Из хрустального захолустья»)

 

Nepatikėsit, bet čia

Jūsų voką atplėšt aš delsiau.

Nesumojau, už ką 

Vis dar menate mus geruoju.

Pas jus turbūt jau delčia,

Ir varinės gėlės stiebias drąsiau,

O man tik linksmiau, kad Jūs kreipiatės esamuoju.

 

Pas mus įprastai:

Krištolinėj atkampoj taip šviesu;

Čia nieko nėra, kas kistų ar trauktų į aukštį.

O laikas tąsus

Teka, nors ir sūkuriuoja keistai,

Ir kartais skaidrioj jo gelmėj 

Man šypsosi paukštė.

 

Ir aš žiūriu, kaip jūsų šiandieną

Skrieja strėlėmis garvežiai.

Neįtarkit kuo nors manęs – tegu jie džiugiai dunda.

Bet vos tik šiandien ištirpsta rytojuj,

Pas mus sužimba žvaigždė –

Ir kasnakt mano veidas prie tavo šešėlio glunda.  

 

Na, štai ir viskas šiamkart –

Dėkoju Jums už Jūsų maldas;

Ačiū už viltis ir pastangas mus išvaduoti.

Tik mūsų krašte

Vis neskubiau pristato siuntas.

Abejoju, ar dar pajėgs čia pakliūt kitas vokas.    

 

Ir liksiu žiūrėt, kaip per jūsų šiandieną

Skrieja strėlėmis garvežiai.

Neįtarkit manęs, prašau – tegu jie džiugiai dunda.

Bet vos tik šiandien ištirpsta rytojuj,

Pas mus sužimba žvaigždė –

Ir kasnakt mano veidas prie tavo šešėlio glunda.  

Ir kasnakt mano akys prie tavo šešėlio glunda.

 

(Versta iš rusų kalbos)