Memuarų kultūra

 

Vis daugiau Lietuvos įžymybių išleidžia autobiografijas arba memuarus. Godžiai rydamas tokius atsiminimus, kartais pagalvoju, kad ten aprašyta ne tai, kas kadaise išties nutiko, o tai, ką prisimena autorius. Be to, veikia žmogiška paskata padailinti ar papildyti prisiminimus, kad skaitytojams būtų įdomiau. Taigi, kyla klausimas: kiek prisiminimų knygose teisybės, o kiek išmonės?

Visa autentiška kūryba yra asmeniška, todėl ir bet kuri grožinė literatūra yra šiek tiek memuaristika. Romanų rašytojos sugalvoja, kaip pakeisti jas mylėjusių, o gal įskaudinusių asmenų vardus, bet kartais pavaizduoja veikėjus skausmingai atpažįstamus. Tuo tarpu negrožinių prisiminimų autorės nesibodi nurodyti gyvenimo vyrų pavardžių arba pažymi juos inicialais, nors štai Violeta Tapinienė vadina tokį herojų paprastai – „Vienas žmogus“.

Neseniai pasirodė dviejų įžymių vyrų – diplomato Vygaudo Ušacko ir impresarijaus Gintauto Kėvišo – atsiminimai. Abu daug nusipelnę veikėjai pasakoja nuotykius iš savo karjeros, mini tarnyboje sutiktas įžymybes, liaupsina geradarius ir dėkoja pavaldiniams, bet nepamiršta įgelti oponentams. Vygaudas griežtas Žygimantui, Gintautas – Dalios įkvėptai Lianai. Kritiškumu nei vienas, nei kitas neprilygsta Gedvydui Vainauskui, kuris dviejuose „Redaktoriaus testamento“ leidimuose – juodajame ir baltajame, atvirai išdėstė požiūrį į daugelį dar gyvų politikų, žurnalistų, verslininkų ir kitų kultūros dalyvių. Kovingasis redaktorius daug kur aštrus, bet stebėtinai nepiktas, o tai daro „Testamentą“ dar patrauklesnį.  

Galime paskaitinėti išsamių Algirdo Brazausko, Valdo Adamkaus, Dalios Grybauskaitės ir Gitano Nausėdos prisiminimų. Profesionalių bendraautorių išpuoselėtas jų stilius skiriasi, tačiau paklūsta žanro dėsniams: prezidentas turi atrodyti solidžiai. Čia smarkiai išsišoka Vytautas Landsbergis, gausiai ir savarankiškai prirašęs tekstų, kuriuos vargiai priskirtum valstybės vadovo plunksnai. Tikrai ne veltui 2011-aisiais jam paskirta nacionalinė Kultūros ir meno premija.  

Viso pasaulio politikams memuaristikos vingrybių verta pasimokyti iš dabartinio JAV viceprezidento, kuris, vos įžengęs į ketvirtąją dešimtį, išleido autobiografiją. Žinovai diskutuoja, kiek joje aprašyti faktai teisingi, o kiek pagražinti, tačiau akivaizdu, kad JD Vance‘ui pavyko sujaudinti ir apžavėti ne vieną širdį. Beje, jo „Hilbilių elegijoje“ stebėtinai išvengta savigyros. Autorius nutuokė, kad ši dažna memuarų yda, kaip jokia kita, atbaido ir nuvilia skaitytojus. Savigyra absoliučiai nebūdinga ir ilgai Amerikoje gyvenančiam filosofui Algiui Mickūnui, jo „Atsiminimų punktyrai“ džiugina ne tik pažintine, bet ir estetine verte.

Itin vaizdingų memuarų yra parašę Rolandas Rastauskas, Viktorija Daujotytė, Aleksandra Kašuba, Alfonsas Andriuškevičius ir daugelis kitų menininkų. Lietuvos literatūrologai diskutuoja, kuriam žanrui priskirti Dariaus Žiūros veikalą, pavadintą „Diseris“: autobiografiniam romanui ar meniškiems prisiminimams. Pernai svarų žodį tarė „Antanuko“ premijos komisija, paskyrusi autoriui apdovanojimą „Už negrožinės knygos grožį“. Netrukus Darius Žiūra paskelbtas nacionaliniu laureatu, o šiemet „Diseris“ dar pelnė „Metų knygos“ apdovanojimą prozos kategorijoje.

Ypatinga atminties literatūros rūšis yra dienoraščiai. Vienus žmonės rašo jau apsisprendę išviešinti, kitus – tik sau. Tarpinis variantas yra Juozo Baltušio tritomis, išleistas jo dukters pastangomis gerokai po autoriaus mirties. Nors sovietmečio prozos žvaigždė dienoraštį daugelį metų rašė į stalčių, akyli skaitytojai pastebi apgalvotai autoriaus sudėliotus akcentus.

Tomas Venclova pasirūpino ranka rašytus savo dienoraščius suskaitmeninti. Ši forma palengvina ir leidėjų, ir tyrinėtojų darbą: keliais mygtukų spustelėjimais lengva išsirinkti ten minimus tikrinius daiktavardžius ar susiraižyti medžiagą norimais pjūviais. Matyt, dauguma ateityje mums pasirodysiančių dienoraščių bus kompiuterinės prigimties, todėl iškils abejonių dėl jų pirminio autentiškumo. Taisant skaitmeninius tekstus nelieka braukymo žymių, todėl bet kuris autorius ar redaktorius panorėjęs lengvai padailins lemtingus įrašus, prieš pateikdamas visuomenei keliasdešimties metų senumo „rankraštį“.

Visų mūsų prisiminimus patikimai falsifikuoja žmogiška atmintis, o galutinai ištrina laikas. Jam priešinasi, ir dėl to yra verta dėmesio, memuarų kultūra. 

Šį kultūros komentarą parengiau ir perskaičiau studijoje portalui politika.lt. Jo vaizdo įrašas ir tekstas ten paskelbtas 2025 m. gegužės 31 d. 

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt     

Ekspertų subkultūra

 

Dažnokai išgirstame arba paskaitome, ką įvairiais klausimais galvoja įvairių sričių ekspertai: finansų, komunikacijos, politikos, žmogaus elgsenos, karybos, Artimųjų Rytų, krepšinio, kulinarijos ir net intymaus gyvenimo. Visi jie maloniai mums padeda susiorientuoti gyvenimo tyruose bei labirintuose.

„Ekspertas“, išvertus lietuviškai – „žinovas“, nors tikslesnė lotyniškos kilmės termino reikšmė – įgudęs, prityręs. Normalu, kad žiniasklaida kviečia prityrusius ir įgudusius asmenis pakomentuoti sudėtingus reiškinius, tik keistoka, kad dažniausiai terminu „ekspertas“ nusakoma komentatoriaus tapatybė, nutylint ir nenurodant, kuo grįsta to asmens išmintis.

Ekspertas paprastai nėra pareigybė, nebent toks žinovas kviečiamas į teismą, kad padėtų suvokti bylos aplinkybes. Patirties ir įgūdžių žmonės sukaupia per daugelį metų dirbdami kokį nors darbą ar praktikuodami pomėgį, taigi jie yra arba kieti profesionalai, arba uolūs mėgėjai.

Mėgėjas, anaiptol, nėra antonimas ekspertui. Esu maratono mėgėjas, jau daugiau kaip septyniasdešimt kartų nubėgęs klasikinį nuotolį varžybose. Nė iš tolo neprilygstu profesionaliems atletams, todėl nesu laimėjęs kokių nors apdovanojimų ar užsidirbęs pinigų iš bėgimo. Mėgėjas yra profesionalo priešingybė, tačiau tai netrukdo jam tapti mėgstamos srities žinovu. Neprisistatau bėgimo ekspertu, tačiau kadaise parašiau knygą apie savo pomėgį bėgioti ilguosius nuotolius. Joje yra skyrius „Mėgėjo patarimai eksperto tonu“.

Aišku, ne mėgėjiški, o profesiniai pasiekimai dar patikimiau liudija, kad žmogus išmano tai, apie ką kalba. Todėl tapytojai nepristatomi dailės ekspertais, o chirurgai – medicinos žinovais. Vadinti žmogų humoro arba valdžios ekspertu – nesąmonė, tačiau mūsų dėmesį nuolat mėgina patraukti saugumo, mitybos, socialinių tinklų ar viešųjų ryšių ekspertai. Matyt, tie veikėjai nepakankamai pasitiki savimi, kad prisistatytų mėgėjais ir nedrįsta pateikti įrodymų, jog yra autoritetingi profesionalai.

Kartais eksperto titulas slepia baimę pasirodyti analfabetu, o kartais – ekspertizės spragas. Esu susidūręs su kreatyvumo ekspertais, neskiriančiais kūrybingumo nuo kūrybiškumo. Išgirdęs kalbantį „politikos ekspertą“, ne iškart suprantu, ar jis politikas, ar politologas? Ką gyvenime veikia „kelionių ekspertas“? O kuo verčiasi „alaus ekspertas“ –  jis yra degustatorius, istorikas ar aludaris? 

Pastebėjau, kad literatai nėra vadinami prozos, dramaturgijos ar poezijos ekspertais, tačiau kuklinasi ir pasivadinti rašytojais arba poetais, todėl dažnokai prisistato ar būna pristatomi „autoriais“. „Autorius“ lietuviškai – „kūrėjas“, o tai irgi gana pretenzinga tapatybė. Kartais „autoriaus“ titulas nusiperkamas, išleidžiant knygą savo ar geradarių rėmėjų lėšomis. Ko gero, rašytoju ar autoriumi yra visiškai padoru pasivadinti tuomet, kai iš honorarų pavyksta apmokėti bent dalį sąskaitų už komunalines paslaugas. Poetams, tiesa, sunkiau, mat net pelningai sueiliuotuose tekstuose reiklūs skaitytojai gali neaptikti poezijos.

Prieinu prie išvados, kad „ekspertas“ – solidžiai skambantis, tačiau įtartinas priedėlis. Pagal Lietuvos Kultūros politikos pagrindų įstatymą visi esame kultūros dalyviai. Taigi, turime teisę taip prisistatyti ir reikšti nuomones apie objektus ar reiškinius, nesiskelbdami esą kultūros ekspertais. Juk publika apie žinovų išmintį sprendžia iš turiningų rašinių ir įdomių pasakojimų, o ne iš skambių titulų.   

Šį kultūros komentarą parengiau ir perskaičiau studijoje portalui politika.lt. Jo vaizdo įrašas ir tekstas ten paskelbtas 2025 m. gegužės 24 d. 

Autoriaus nuotraukoje Ásmunduro Sveinssono skulptūra "Skalbėja", Reikjavikas.

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt  

Daugiadisciplininė kultūra

 

Foto © Miglė Dilė

Akivaizdi šiuolaikinės meninės kūrybos tendencija – tarpdislipliniškumas. 

Pažvelkime į pasaulį užkariavusius ir galerininkų liaupsinamus lietuvius menininkus: Svajonė ir Paulius Stanikas, Žilvinas Kempinas, Nomeda ir Gediminas Urbonas, Stasys Eidrigevičius, Ray Bartkus, Augustas Serapinas. Visi jie niekaip nesutalpina savo darbų į siaurus dailės, skulptūros, fotografijos, režisūros ar vaidybos rėmus. Menininkai patiekia ką nors stulbinamai įdomaus, gražaus, provokuojančio, kontekstualaus, didingo ir palieka kuratoriams bei kritikams užklijuoti etiketę: „Tarpdisciplininio meno kūrinys“.

Tokių šedevrų sugeba pasiūlyti tik meistrystės keliose disciplinose pasiekusios asmenybės. Pavyzdžiui, Vladimiras Tarasovas ne tik groja mušamaisiais džiazą, patekdamas į geriausių pasaulio būgnininkų sąrašus, bet ir kuria muzikos prisodrintas vaizdo instaliacijas. Jas išvydę aikčioja net Londono menotyrininkai. O kai Vladimiras gastroliuoja po Lietuvą su Vytautu Landsbergiu, scenoje išgirstame dvi daugiadiscipliniškas asmenybes. Landsbergis ne tik rašo fluksiškas eiles, bet ir pats meniškai jas perskaito, Tarasovui plaukiojant perkusijos bangomis. 

Daugiadiscipliniškas menininkas nebūtinai kuria tarpdisciplininius stebuklus. Štai, prieš pusantro šimto metų gimęs Mikalojus Konstantinas Čiurlionis buvo megadiscipliniškas genijus. Jis ne tik piešė ir tapė, komponavo simfonines poemas, bet ir parašė itin jaudinančią literatūrinę misteriją „Laiškai Devdorakėliui“. Tiesa, tikrai tarpdisciplininiais kūriniais Čiurlionio paveikslai pavirto visai neseniai, kai susiliejo su garsais Kristinos Buožytės ir Vitalijaus Žuko filmuose „Pasaulio sutvėrimas“ bei „Angelų takais“.

Kino menas yra iš prigimties tarpdisciplininis, todėl nenuostabu, kad režisierius Emilis Vėlyvis turi dailininko diplomą. Kino grandas Algimantas Puipa taip pat tapo ir net parduoda savo paveikslus. Prie molberto tikrojo potėpio kartais ieško ir Juozas Budraitis, kuris dar ir uoliai fotografuoja. Įspūdingų fotografijų parodą ne per seniausiai surengė Andrius Mamontovas. Jo kolega iš „Foje“ laikų Algis Kriščiūnas ne tik groja naujoje grupėje, bet ir tapo noriai perkamus paveikslus bei rašo jiems tekstus. Iš muzikos į dailę rimtai persimetė Egmontas Bžeskas. O skulptorius Mykolas Sauka, laimėjęs Rašytojų sąjungos konkursą su apsakymų rinkiniu, toliau aria prozos laukus – pasirodė naujas jo romanas „Kambarys“.

Galėčiau ilgai vardinti tarpdisciplininį meną kuriančius arba keliose šakose sėkmę gaudančius lietuvius menininkus. Nejučia skverbiasi mintis, kad vienoje srityje gabus žmogus lengviau atskleidžia talentą ir kitur. Genetikai tuo nesistebi, jie svarsto, kad neegzistuoja koks nors konkretus genialumo genas, tačiau tam tikri DNR grandžių deriniai gali nulemti aukštesnį individo intelektą ir apdovanoti įvairialypiais gabumais.    

Daugiadiscipliniškumas pavirto sporto šakomis. Lietuvės daugiakovininkės (septynkovininkė Austra Skujytė ir penkiakovininkė Laura Asadauskaitė) yra pasiekusios olimpinių aukštumų. Laura tapo Seimo nare ir vadovauja sporto reikalus tvarkančiai komisijai, šias pareigas perėmusi iš Virgilijaus Aleknos. 

Vis dėlto savo kultūroje esame įpratę įtariai žvelgti į asmenis, pakeitusius profesiją ar praktikuojančius keletą amatų. Daugiadiscipliniškas veikėjas atrodo nedisciplinuotas, nedrausmingas: „Devyni amatai – dešimtas badas!” Iš tiesų, staliaus, kalvio, chirurgo, smuikininko, akrobato ar sraigtasparnio piloto meistrystę palaiko tik kasdienė praktika, todėl kiti pelningi užsiėmimai jiems rūpi menkiau. 

Tarpdiscipliniškumas gražiai skleidžiasi ten, kur praverčia nežabota vaizduotė. Kaip ir menininkai, išmėginti skirtingų industrijų nevengia kūrybingumo gyslelę pajutę verslininkai. Įdomių atradimų neįprastai tolimuose laukuose neretai aptinka mokslininkai, tačiau šiuos kol kas pernelyg varžo akademinė hierarchija ir institucijų pančiai. Renesansiška Leonardo da Vinčio laikų dvasia universitetuose seniai išblėso, šokinėti tarp katedrų ir fakultetų tapo nebepadoru.    

Tuo tarpu airis Julianas Goughas, roko muzikantas ir dainininkas, poetas, rašytojas ir dramaturgas, visai neseniai pasiūlė naują Visatos kilmės versiją, alternatyvią Didžiojo Sprogimo teorijai. Daugiadiscipliniškas šviesulys jau prieš trejetą metų savo tinklaraštyje tiksliai nuspėjo, kokių duomenų į Žemę parsiųs erdvėlaivinis Webbo teleskopas. Dabar airis suformulavo nuosekliai ir efektyviai sudėtingėjančios Visatos paradigmą, kuri sudomino kosmologų bendruomenę. Mat naujoji hipotezė, pavadinta „dujinio degtuvo“ teorija, gražiai dera su šviežiais fizikų atradimais kosmoso raidos srityje. Nauji duomenys skatina manyti, kad mūsų Visata radosi ne iš atsitiktinio sprogimo, o buvo įdegta iš paprastesnių visatų pro milžiniškas juodąsias skyles.

Suabejojusiems, ar ši žinia pakankamai svarbi, kad pakeistų artimiausio vakaro planus, pridursiu, jog naujoji, beveik darvinistinė, visa ko evoliucijos teorija ne tik pasiūlė naują požiūrį į pasaulio raidą. Ji verčia permąstyti, kokia yra gyvybės atsiradimo ir sąmonės bei technologijų tobulėjimo prasmė.

Atsibudus nebe atsitiktinėje, o kryptingai sudėtingėjančioje Visatoje, verta keisti požiūrį ir dėmesingai puoselėti tarpdisciplininį kūrybingumą. Tegu jis dar plačiau skleidžiasi turtindamas Lietuvos kultūrą.      

Šį kultūros komentarą parengiau ir perskaičiau studijoje portalui politika.lt. Jo vaizdo įrašas ir tekstas ten paskelbtas 2025 m. gegužės 17 d. 

Nuotraukoje fragmentas iš Svajonės ir Pauliaus Stanikų parodos "Kilmės" Paryžiuje 2024 m. rugsėjį. 

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt  

Elito subkultūra

 

Kiekvienoje kultūroje tarpsta įvairios subkultūros, kurias įdomu panagrinėti ir pakomentuoti. Pradėsiu nuo Lietuvos elito. Visuomenės aukštuomenė, kaip ir valdžia, pareina nuo Dievo, todėl elito subkultūrą privalomai persmelkia keistos apeigos. Pusdieviai mėgsta ne tik tviskančią prabangą, bet ir senovines tradicijas, uždaras ceremonijas, ypatingus apdarus, įmantrius patiekalus. Jie daugiausia bendrauja tarpusavyje išrinktųjų draustiniuose ir tik retsykiais įsimaišo į mases Gedimino prospekte ar ant Palangos tilto.

Kaip viešumoje atpažinti žmogų iš Lietuvos grietinėlės? Juk prabangos ženklais ar aprangos kodu lengvai prisidengia apsimetėliai. Bene vienintelis aiškus būtybės iš aukštojo sluoksnio požymis yra nepriekaištinga lietuvių kalba. Juk gimtosios kalbos sodrumas padeda tautai kopti į civilizacijos viršūnes. Kiekviena kalba yra Dievo mintis, todėl lietuviškai kalbėdami ir rašydami tarsi dalyvaujame šventovės ritualuose. Ne veltui mąstytojas Dainius Razauskas, Vilniaus mugėje pristatydamas pamatinę budizmo išminties knygą „Dhammapada“, pažymėjo, kad profesorius Audrius Beinorius vykusiai išvertė jos tekstą iš vienos šventosios kalbos į kitą: iš pali – į lietuvių.

Prancūzai paskleidė po pasaulį posakį „noblesse oblige“ – „kilmė įpareigoja“. Mūsiškis elitas nebūtinai yra kilmingas, todėl privalo dar uoliau paisyti šventyklos etiketo. Dera ne tik kalbant sklandžiai sudėlioti žodžius į sakinius, bet ir rašant sužymėti juos tinkamais skyrybos ženklais. 

Nelengva bus prasimušti į aukštuomenę vaikams iš privačios Vilniaus mokyklos, kurioje juos kasdien pasitinka šūkis „Kai užaugsiu būsiu laimingas“ (be kablelio). Elito atstovai Naujamiestyje iš tolo aplenks grožio saloną su reklamine iškaba „kirpimas tai menas“ (be jokių skyrybos ženklų). Rafinuoto skonio privilegijuotiesiems neįtiks ir kino dokumentika, kurios kūrėjai „už pagalbą, kuriant šį filmą dėkoja“ įvairiems geradariams. 

Į aukščiausią kastą sunku nutekėti, dar daugiau pastangų kainuoja joje išsilaikyti. Todėl elito atstovai ir norintieji jais tapti kasmet gludina kalbos įgūdžius rašydami Nacionalinį diktantą. Pradėdamas karjerą portale „politika.lt“, aš pats pajutau prievolę pasitikrinti padėtį visuomenėje. Ir prisipažįstu – patyriau triuškinantį smūgį savivertei.

Akvilina Cicėnaitė parengė neilgą pasakiško grožio tekstą, Marijus Žiedas jį pavyzdingai padiktavo, o aš rašydamas sugebėjau suklysti maždaug septynis kartus. Iš šių klaidų tik viena – gramatikos morfologijos: gėdingai pamiršau nosinę liepiamosios nuosakos veiksmažodyje „težąlie“. Juk „žąla“ yra iš tos pačios padermės kaip ir „šąla“, „bąla“, „sąla“, „mąžta“, „šąšta“ bei kiti nuostabūs žodeliai. Kiti mano neišmanymo įrodymai – iš skyrybos departamento. Nacionaliniame diktante vien su kableliais prieš „obettačiau“ neprasprūsi, čia laukia sudėtiniai ir sudurtiniai sakiniai, klastingos laiko, vietos ir būdo aplinkybės, vienarūšės ir ne visai panašios sakinio dalys. Tenka dėlioti dvitaškius ir kabliataškius, braukyti įvairių ilgių brūkšnius ir brūkšnelius bei nepamiršti ypatingų tautiškų kabučių.           

Lietuvių kalbos taisyklės painios, bet iš esmės logiškos. Primena eismą keliuose: sunku trumpai aprašyti pavojingo manevro trajektoriją, bet lengva atskirti pažeidėją nuo atsakingo vairuotojo. Siekiantieji išmoksta ir meistriškai  laviruoti eismo spūstyse, ir išmaniai žaisti gramatika. Tik tinginiai burnoja ant kelių policininkų ir kalbininkų, tikėdamiesi su nuplyšusiais batais gerai jaustis aukštuomenės pokylyje.

Stilingai mandrauti, laužydami taisykles pajėgia tik itin gerai jas išmanantieji, o primityviai ignoruojantiems skyrybos ženklus eiliakaliams toli iki poezijos elito. Beje, užsisvajojusiems apie Parnaso mūzų malones poetams Tomas Venclova aiškiai prisakė paisyti net kirčiavimo nuostatų. Juk taisyklingai kirčiuojant atskleidžiamas šventosios lietuvybės balso grožis. Mūsų kalbos ilgieji balsiai ir dailiai šokinėjantys kirčiai įgalina net Homero hegzametrą. O štai lenkai graužia nagus, neturėdami tokios privilegijos.

Autorių teisės į kalbos taisykles priklauso nežemiškosioms galioms: kuo įmantresni jų garbinimo ritualai, tuo aukštesnė kultūra. Puikuotis didikų regalijomis ir perprasti elito subkultūros slėpinius – ne kiekvieno nosiai. Natūralu, kad turgaus prekeiviai, pavežėjai ir šiaip naujakuriai kalbėtojai nuo sintaksės, skyrybos ir kirčiavimo prievolių atleidžiami. Tuo tarpu Vilniaus centrinio burbulo fainuoliams, kaip ir kitiems elitiniams kultūrininkams, tegalioja griežti palaimintosios lietuvių kalbos dėsniai.

Šį kultūros komentarą parengiau ir perskaičiau studijoje portalui politika.lt. Jo vaizdo įrašas ir tekstas ten paskelbtas 2025 m. gegužės 10 d. 

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt