Amica Živilė sed magis amica veritas

Perfrazuota moteriška gimine Aristotelio sentencija[1] skamba dar sklandžiau.

Nuvainikuotoji čempionė paskelbė niekada nevartojusi dopingo ir kovosianti Tarptautiniame Sporto arbitraže. Nežinau, kaip pats elgčiausi atsidūręs jos rogėse, bet labai linkėčiau, kad šitiek ištvėrusi bėgikė nepabūgtų kad ir skausmingo, bet garbingo pasirinkimo.

Taip, užsispyrusi viską neigti ji išsaugotų būrelį gerbėjų, kurie bent jau į akis žarstys liaupses. Internete akimirksniu susikūrė judėjimas „Aš palaikau Živilę Balčiūnaitę – Lietuvos sporto deimantą!“ Pats pasirašau po šiuo šūkiu, nes palaikau žmogų, kuriam labai sunku. Tik atsisakau aklai bėgti nuo tikrovės ir nesutinku, kad didžius tikslus pateisina bet kokie poelgiai.

Po gėdingų pasirodymų Atėnuose diskvalifikuotiems R.Fazekašui bei A.Annusui sirgaliai surengė antrąją apdovanojimų ceremoniją ir įteikė savo lėšomis pagamintas olimpinių aukso medalių kopijas. Živilė nusipelnė didesnės laimės: prisiimti atsakomybę už praeities klaidas ir iškovoti tikrą maratono auksą kitame Europos čempionate Ciuriche 2014-aisiais su švariais mėginiais. Svarbiausia, kad ji tai gali.


[1] “Amicus Plato sed magis amica veritas” (lot.) – Platonas draugas, bet tiesa dar didesnė draugė

Lietuvos lengvosios atletikos federacija – drąsi organizacija

LAF Drausmės komisija praėjusių metų gruodžio 1 d. posėdyje vienbalsiai ( sic!) nusprendė nediskvalifikuoti Živilės Balčiūnaitės, neradusi tokią bausmę pagrindžiančių argumentų. Gal Lietuva – tikrai drąsi šalis?

Spręskite patys, tačiau pastarasis mūsų federacijos žingsnis nusipelno pagarbos. Verdiktas peržengė biurokratams įprastas savisaugos ribas ir, manyčiau, buvo netikėtas tiek Tarptautinei federacijai, tiek to paties lygmens sportininkų drausminimo specialistams.

Skeptikai teigs, kad E.Skrabulio vadovaujama komanda tik permetė atsakomybės naštą kitiems, prašydama IAAF medicinos ir antidopingo departamento dar kartą įvertinti maratonininkės pateiktą informaciją. Anaiptol. Turime suprasti, kad nuosprendį Živilės byloje vis tiek turės priimti nacionalinė federacija. Tarptautiniai lengvosios atletikos organai tik vertins mūsiškių funkcionierių veiksmus.

Iš tiesų šiokį tokį vertinimą jau turime. Iš Šveicarijos ar Monako neatskriejo žaibai, raginantys liautis rašinėti ir kuo greičiau griežtai bausti dopingo kontrolės reikalavimus neva pažeidusią bėgikę. Tai - nemaža LAF diplomatijos pergalė. Nedidelės valstybės priešgyniavimas nusistovėjusiai dopingo bylų praktikai galėjo kaipmat išprovokuoti skaudžias pinigines ar organizacines sankcijas. Neperdėsiu teigdamas, kad Lietuvos lengvosios atletikos vadovybė, gindama Europos čempionę, rizikavo savo postais.

Neteko skaityti Ž.Balčiūnaitės ir jos trenerio komisijai pateiktų pasiaiškinimų. Girdėjau, kad jie, padedami gydytojų ir teisininkų (pastarieji, nors byla dar nebaigta, jau išrašinėja keturženkles sąskaitas) parengė solidžią gynybos liniją. Tai svarbu, nes vien drąsa išsisukti nuo grėsmingų kaltinimų nepavyks. Dabar Pasaulio antidopingo agentūros (WADA) ir Tarptautinės federacijos šulai sprendžia sudėtingą galvosūkį. Nusileisti ir, tegu tylomis, prisipažinti klydus – nepatrauklus variantas, tačiau bylinėtis su savo federacijos palaikoma sportininke - taip pat rizikingas kelias. Pernai liepos mėnesį WADA buvo priversta atšaukti savo laboratorijos Penange (Malaizija) akreditaciją dėl tarptautinių standartų ir techninių sąlygų neatitikimo. Analogiškas sprendimas dėl laboratorijos Barselonoje suduotų rimtą smūgį dopingo kontrolės reputacijai.

Procesas užsitęsė. Anglų mėgstamas posakis „No news is good news“ (Jokių naujienų – geros naujienos) čia labai tinka. Tiesa išaiškės. Lietuva – ne Rusija, todėl mūsų čempionės išteisinimas neapsiveltų įtarimais, kad palankus sprendimas buvo išspaustas ar nupirktas. Dešimtkovininko Dariaus Draudvilos nominavimas P. de Kuberteno „Kilnaus poelgio sporte“ prizui (į jį galėjo pretenduoti visų sporto šakų atstovai, atrinkti buvo tik trys, o laimėjo Irano futbolininkas) – puikus pavyzdys.

Kol kas mūsų maratono lyderei, kad ir suspenduotai bei išbrauktai iš rinktinės, sudaromos sąlygos treniruotis. Aišku, ji dar negali planuoti jokių startų, košmariškas laukimas sekina labiau už fizinius krūvius. Tačiau jos kovotojos charakteriui drąsos ir ryžto nepristigs. O mums? Galėtume sekti Prezidento V.Adamkaus, pareiškusio tikėjimą bėgike, pavyzdžiu. Vien jau laikytis nekaltumo prezumpcijos principo būtų lietuviškai drąsu.

Šviesa ar tamsa?

Ž.Balčiūnaitės klausimu vyksta "ikiteisminis tyrimas", todėl patikima informacija viešai nesklinda. Verda vien diskusijos "tikiu - netikiu", "myliu - nemyliu", įsismarkauja ko ne Garliavos lygio šou. Prasiskverbusi konfidenciali žinia apie kaltinimus privertė maratonininkę su treneriu bėgti į spaudos konferenciją. Vienintelė aiški joje pasakyta naujiena: čempionė neigia vartojusi dopingą. Kitos detalės – duoklė skandalus mėgstančiai visuomenei ir jos žiniasklaidai.

Laukti žadamos atomazgos gruodžio mėnesį velniškai sunku. Gal pavyktų atspėti, kas laukia: saulėtekis ar saulėlydis?

Diena. Ž.Balčiūnaitė, padedama šalies Lengvosios atletikos federacijos bei endokrinologijos mokslo elito, pateikia įtikinamą paaiškinimą, kad aptikti hormonų santykio nukrypimai nuo normų atsirado dėl natūralių priežasčių be jokio poveikio iš išorės. Antidopingo agentūra įsigilina į jos argumentus, panaikina kaltinimus dopingo vartojimu ir įspėja ateityje dar akyliau stebėsianti visas ilgų nuotolių bėgikes. Živilė išrenkama metų sportininke, moterimi, stilingiausiąja. Kosmetikos ir papildų atletams gamintojai kaunasi dėl jos parašo ant rėmimo sutarčių. Lietuvos moterų maratono rinktinė laimi prizinę vietą kitų metų Pasaulio čempionate.

Naktis. Kovotojai su dopingu atmeta mūsų coliukės pasiteisinimus ir pareikalauja griežtų sankcijų. Ž.Balčiūnaitė nušalinama nuo visų varžybų iki 2012-ųjų rudens. Prezidentūra atima valstybinį apdovanojimą, Vyriausybė – premiją. Jos niekada nebepakvies Londono, Bostono, Niujorko, Čikagos, Berlyno ir kiti didieji maratonai. Spaudžiamas iš viršaus, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas neįtraukia bėgikės į Rio de Žaneiro žaidynių rinktinę.

Nežinau, kaip manote jūs, o mano spėjimas būtų 1:10. Vienas – už baltąjį scenarijų... Blogo pranašo vaidmuo anaiptol neveža, bet bukas realybės neigimas – dar atgrasesnis. Vienas prieš dešimt – nėra beviltiška. Pergalė reikštų, kad a) antidopingo meistrai neleistinai suklydo ir b) tai nesunkiai pavyko įrodyti.

Net išaiškėjus, kad reikalai krypsta blogojon pusėn, nebūtinai užsklęs juodžiausia tamsa. Yra variantų.

Živilė gali apskųsti Antidopingo agentūros ir federacijos sprendimus teismui. Nesu teisinių peripetijų žinovas, bet girdėjau, kad net pagauti už rankos, t.y. su konkrečia draudžiama medžiaga mėginyje, sportininkai išsisukdavo. Tiesiog jų advokatai išknisdavo reikšmingus mėginio paėmimo, laboratorinio tyrimo, sprendimų priėmimo ar kitų procedūrų pažeidimus. Toks bylinėjimasis užtruktų pusmetį ar dar ilgiau, galiojant diskvalifikacijai. Laimėjus bylą, niekas negalėtų reikšti Ž.Balčiūnaitei formalių pretenzijų, nors komercinių varžybų rengėjai, ko gero, vis tiek šnairuotų jos pusėn, o ir žala įvaizdžiui visai neišnyktų.

Sudėtingesnis variantas būtų neigiamas nuosprendis, tačiau švelnesnė už tradicinę sankcija. Švaraus sporto sargai lietuvaitės aiškinimams lieka abejingi ir pareikalauja bausmės. Lietuvos federacija, atsižvelgdama į sportininkės versiją, kad nelemtas hormonų nuokrypis kilo dėl ginekologo paskirtų vaistų, skelbia pusmečio diskvalifikaciją. Mūsų sporto politikams paprakaitavus, tarptautinės institucijos priima tokį verdiktą ir dėl jo neprotestuoja.

Pastaroji perspektyva atrodytų gana viliojantis vidurio kelias, jei ne keletas aplinkybių. Antidopingo agentūra griežtai laikosi pozicijos, kad sportininkas visiškai atsako už tai, kas aptinkama jo mėginiuose. Kaltės negali prisiimti nei treneriai, nei gydytojai, nei vaistų ar papildų tiekėjai. Ž.Balčiūnaitė, pasirašydama dopingo kontrolės metu, „Dufastono“ nedeklaravo, nors privalėjo. Vargu, ar šis preparatas apskritai galėjo turėti įtakos testo rezultatui. Pasigailėjusi maratonininkės ir skyrusi neįprastai švelnią bausmę, Lietuvos federacija rizikuotų pati sulaukti nuobaudų iš IAAF.

Taigi, plačiąja prasme istorijos perspektyva yra prasta: žalos neišvengsime. Skaudžiai suklydo arba dopingo kontrolieriai, arba sportininkės komanda. Tyrimas turėtų išaiškinti kaltuosius. Skandalo baigtis gali lemti kokių nors kėdžių perstumdymus sporto biurokratijoje ir kitokių nepageidaujamų efektų.

Nesiekiantieji iš šios istorijos išsipešti naudos turi susitaikyti, kad rimtų atsakymų greitai nesulauks. Živilei kol kas nenaudinga atsiliepti provokacijoms ir pasakoti smulkmenas apie tyrimo dalykus. Kaltinimai jau suteršė reputaciją. Sportininkė nėra tikra, kad išvengs sankcijų. Kiekvienas garsiai ištartas teiginys gali turėti įtakos nuosprendžiui.