Rekordininko viešnagė

Praėjusią savaitę į eilinį susitikimą klubo rūsyje Šviesos kariai pasikvietė Piotrą Silkiną. Labai jau rūpėjo išgirsti, kas knygon („PiotrasSilkinas: Europą įveikęs kretingiškis“) nesudėta, autografo paprašyti, su gyvąja ultra legenda atminčiai nusifotografuoti.

Pasaulio rekordininkas viešnagėn traukiniu atsivežė žmoną Genovaitę ir anūkėlę Augustę. Devynerių metų mergaitė sostinėje lankėsi pirmą sykį, svajodama ne „Akropolio“, o Gedimino pilies pasižiūrėti. Ir nenusivylė. Su seneliais pakilo ant praplikusio kalno, funikulieriumi nusileido, Katedros aikštėje ledų suvalgė. Įspūdžių parsivežė apsčiai.

Piotras kantriai raitė parašus ir dedikacijas savo gimtąja kalba, pozavo kameroms, noriai žarstė patirtį, dalijosi prisiminimais. Šiltai bendraujant, dar labiau išryškėjo knygoje paminėtos įdomybės.

Septyniasdešimtmetis  išsamiau papasakojo apie ruso varžovo mėginimą papirkti jį, kad užleistų pirmąją vietą 1000 mylių Pasaulio čempionate Odesoje. Pagalvojau, kad „Le Tour de France“ ir kitų garsių dviračių lenktynių etapuose tokie sandoriai jau virtę norma. Nenuostabu, kad tas profesionalų šou verslas iš dopingo skandalų neišbrenda. O Piotras – mėgėjas. Guinnesso knygos pagarbą pelniusius krūvius jis atlaikė ne dėl pinigų, o iš vidinio azarto, dėl savo paties ir Lietuvos garbės. Su tauriais motyvais jokie nešvarūs triukai nedera.

Mėgėjas nebūtinai naivuolis. Aistrą sportui dar jaunystėje mūsų svečias sugebėdavo pragmatiškai išsukti. Tarnaudamas armijoje išsireikalaudavo privilegijų tiek sau, tiek visiems jo įsteigto „ruonių“ klubo nariams. Vadovybei įrodęs, kad jiems būtinos ilgųjų nuotolių bėgimo treniruotės, kas savaitę gaudavo leidimus į miestą kelioms valandoms. O ten ar bepatikrinsi, kas krosą bėgo, o kas pas merginas užsuko.

Kretingiškio balse išgirdau liūdesio gaidelę, pasakojant, kaip Rolandas Paksas atkalbėjo jį nuo bėgimo aplink visą geografinę Europą, įpiršęs politizuotą žygį per ES narių ir kandidačių į bendriją sostines. Jaučiu, Piotrui mielesnis būtų buvęs bėgimas Uralo kalnais ir kitais žemyno pakraščiais.

Kiekvienam stajeriui tenka išmokti pakęsti vienatvę. Išgirdęs, kad Aidas Ardzijauskas rengiasi apibėgti Lietuvą, garsiausias ultrininkas pagyvėjo: „Vienas bėgsi? Nu ir teisingai! Vienam – geriausia, nereik prie nieko derintis. Nes komandoj, žinai, vienas - lėčiau, kitas - greičiau...“ Vis dėlto vyrai sutarė, kad Piotras prisijungs savo įprastai atkarpai Žemaitijoje.

Atsirado skaitytojų, nepatikėjusių, kad bėgant naudinga valgyti česnaką. Tokiems Piotras atlaidžiai palingavo galva. Kartais naudinga, kartais ne. Peržengus kasdienes fizines ir dvasines ribas, aksiomų nebelieka.

Bėgimo glamūras

Žinant, kad kai kurie sovietinio tipo bėgimų organizatoriai iš dalyvių vis dar reikalauja sveikatos pažymų, toks užrašas gali ne juokais išgąsdinti. Laimei visaapimanti Briuselio ir Piliečių gerovės kontrolė dar neįsigalėjo tiek, kad būtų draudžiama autis sportbačius, neturint identifikacijos įrodymų.

Čia bėgimo batelių pardavėjų rinkodara: parodai pasą, gauni porą naujo modelio avalynės, bėgdamas išsivalai galvą ir tik tuomet sprendi, pirkti juos ar ne. Pažangu.

Šiandien Lietuvos bėgiojimo industrija žengė septynmylį žingsnį pirmyn. Vienas garsiųjų sporto prekių ženklų – Nike - išdrįso kaip reikiant paremti konkrečias varžybas. Lig šiol jų konkurentai geriausiu atveju skirdavo suvenyrinių marškinėlių dalyviams ir sportbačių nugalėtojams. Pinigų rengėjams tekdavo ieškoti kitur. Dabar gi Adidas, Puma ir Asics privalės pasukti smegenis ir papurtyti pinigines, siekdami prilygti išsišokėliams, sukvietusiems daugiau kaip du tūkstančius mėgėjų pabėgioti į savo renginį. Nike nutildė verksnius, kad lietuviai tingi sportuoti, todėl tokioje mažoje ekonomikoje nėra erdvės rėmimams, ir susikūrė gerą naujos rinkos kąsnį tiesiog lygioje pievoje prie Vingio parko estrados.

Nike „Aš bėgu“ priviliojo daugiausia gan „žalius“ risnotojus. Patyrę veteranai rinkosi „Lietuvos Bėgimo taurės“ etapą Birštone ir pabaliavojimą, prisidengus sportu, Palangoje. Užtat starto prieigose pulsavo jaunatviška miesto minia, kurioje sukiojosi ir pažįstamų iš žydrųjų ekranų veidų.

Štai Leonardas Pobedonoscevas, baigęs be cenzūros filmuotis „Tylioje naktyje“, jau susiruošė skrydžiui į Sierra Leonę. Tik ne kruvinojo deimanto savo bendravardžio kolegos Di Caprio pramintais keliais ieškoti, o maratono bėgti. Kartu su bendraminčiais Mindaugu, Tomu ir Olegu iš „Running for Change“ mūsų aktorius dalyvaus labdaros misijoje, rinkdamas lėšas tos negandų nualintos šalies mokykloms statyti. Gal tikrai gavę nors kiek švietimo vaikystėje, tenykščiai susivoks toliau eiti takais dorybių, užuot skerdę viens kitą?

Aukštais sporto rezultatais glamūrinis „Aš bėgu“ nepribloškė, rekordų nepažėrė, bet mums mėgėjams tie dalykai nėra esminiai. Daug svarbiau, kad ši iniciatyva smarkiai išjudino miestiečius ir kilstelėjo masinių savaitgalio bėgimų kartelę dar aukščiau.

Pirmasis Vilniaus pusmaratonis

"Pirmasis“ skamba patraukliai. 
Ne taip solidžiai, kaip šimtasis, bet ypatingai. O „Word‘o“ redaktorius vis dar raudonai pabraukia „pusmaratonį“ vingiuota linija. Jis neinformuotas, kad  Lietuvoje pusmaratonis gimė dar 2010-aisiais. Tai senovėje žmonės pas mus bėgdavo pusę maratono.

Šeštadienį atslinkus į Vingio parko estradą, maloniai nuteikė šventės vedėjai – eterio profesionalai ir įžymūs bėgikai Saulenis Pociūnas su Vlada Musvydaite - Baranauskiene. Lygis.

Suktoje trasoje slypėjo pavojų pasiklysti, bet rengėjai su savanoriais juos sutramdė, nukreipdami bėgikus teisinga linkme. Matininkų guru Alfonsas Kazlauskas garantavęs, kad 21 km 097,5 m atstumo paklaida telpa į metrą, pats atbėgo dešimtas, nugalėdamas tarp penkiasdešimtmečių. Pirmieji finišavo Vytautas Gražys ir Renata Siliuk

.

Gražu, kad Vilniaus ir Druskininkų pusmaratonių šeimininkai susitaikę ėmė bendradarbiauti. Malonu, kad į trumpuosius popietinius bėgimus tauta traukė lyg į atlaidus. Organizatoriai, nusprendę, kad pusmaratoniu vadinamas ne tik nuotolis, bet ir bėgimo šventė, dosniai padalino trofėjinių medalių su distancijos pavadinimu net atlapnojusiesiems tik 5 ar 10 km. Sako, kitais metais ir „Nike“ bėgimas prisiglaus po pusmaratonio aura.

Parko takai atiteko vien bėgikams, žiūrovams, dviratininkams ir „Darom!“ dalyviams. Nors vieną pusdienį Vingis pailsėjo nuo automobilių grūsties ties „Lakštingala“. Štai generalinio rėmėjo vadovui teko skuosti nuo parko prieigose paliktos mašinos, kad suspėtų į startą. Ir nieko, liko patenkintas tiek apšilimu, tiek varžybomis.

Toks eismo ribojimas turėtų galioti nuolat. Na, bent sezono savaitgaliais. Gal tuomet Vingio parko dvasios dažniau atsiųstų tobulas oro sąlygas. Bėk ir norėk.