2017 m. spalio 12 d., ketvirtadienis

Nassim Nicholas Taleb: „Tik nuosava skūra patikimai sijoja mokslą nuo šūdmalystės“


“Lūžio taškas” yra reiškinys. Rimtai vadinti tą renginį konferencija nekyla pirštas, nors yra tekę skaityti nusitaikiusiojo į tam tikras pareigas gyvenimo aprašymą, kuriame žmogus greta kitų stiprybių giriasi dalyvavęs kasmetinėje rudenėjančios Palangos šventėje. Dalyvauti, jo nuomone, nereiškia kalbėti nuo scenos, tai - pranešėjų darbas. Dalyviai klausosi ir mezga tinklus. „Lūžio taško“ rengėjai pritaria tokiam požiūriui, kasmet atgabendami nebanalių kalbėtojų. Šiemet jie dar sykį kilstelėjo kartelę, patiekdami tiek dalyvių, tiek kitų pranešėjų džiaugsmui ne tik Urtę Neniškytę, bet ir Nassimą Talebą.  

Iš Libano kilęs amerikietis - turbūt ryškiausia per trylika metų „Vanagupėje“ švytėjusi žvaigždė. Antanas Mockus, Artiomas Trojickis, Leszekas Balcerowiczius ir Martis Linskis neprilygsta „Juodosios gulbės“ autoriui pasauline šlove. Ją NNT pelnė būtent ta knyga, išversta į visas svarbesnes kalbas (žinoma, ir lietuvių), daugelį kartų perleista angliškai.  

„Juodąją gulbę“ Talebas parašė jau užsidirbęs „fuck you“ pinigų biržoje. Kiek? „Dvidešimt devynis milijonus dolerių“,- prisipažino jis drauge pėdindamas per pušynėlį jūros link. Iškart tapo aiškiau, kokia suma praeito amžiaus pabaigos Niujorke dar nepadarydavo žmogaus išvirkusiai turtingu, bet jau suteikdavo laisvės ištarti aną, anot „Lūžio taško“ pradininko Mykolo Katkaus, neišverčiamą frazę bet kuriam pašnekovui. Ne į akis, tik kalbantis telefonu, tačiau (sic!) dar nepadėjus ragelio.

Dabar Nassimo N. Talebo laisvę akivaizdžiai varžo twitter.com. Užuot mėgavęsis ramiu pasivaikščiojimu, svečias be perstojo maigo telefoną, skleisdamas išmintį, puldamas oponentus ir linksmindamas gerbėjus. „Kaip su žmogum pasikalbėsi, kai jis visiškai nesiklauso?“- mesteli man draugas Arnis, pats kalbinęs daugybę įnoringų intelektualų žurnalui „Rigas Laiks“. Laimė, pakeleivis po truputį įsišneka. 

Kuo nors sudominti reiklųjį mąstytoją išties nelengva. Talebo nejaudina net paviršutiniškos provokacijos panarstyti jo paties teorijas. Pribėgęs jaunuolis paprašo autografų ant dviejų knygų, suokdamas, kad ten perskaityti dalykai turėtų būti dėstomi visuose universitetuose. NNT atsainiai pasirašo ir metęs žvilgsnį į šalį pareiškia: „Koks gražus čia miškas. Ar Rusijoje irgi tokie miškai?“

Vaizduotėje susikurtą Rytų Europos paveikslą pranešėjas aptinka „Lino“ sanatorijos baseino griuvėsiuose. Ryžtingai prasibrovęs pro draudžiamais ženklais pažymėtas užtvaras („Ką? Gal mane deportuos už šį pažeidimą?! Nieko tokio.“), Talebas fotografuoja nykias liekanas ir čia pat siunčia nuotrauką trims šimtams tūkstančių sekėjų su prierašu: „Turizmas: lankau apleistus Sovietinius statinius Lietuvoje“. Lankytojas nė nenutuokia, kad darbuojasi šviežiausios mūsų šalies savireklamos kampanijos „Kas tikra, tas gražu“ ambasadoriumi.  

Talebas yra dėstęs keliose aukštosiose mokyklose, o pastaruoju metu gyvena Niujorke ir triūsia NYU. Akademinėje terpėje rašytojo užmojai skamba maištingai. Ko gero, jis pasimėgaudamas panaikintų, ar bent iš esmės reformuotų daugumą universitetų. Na, bent jau tuos, kuriuose, anot pašnekovo, maldami šūdą riebius atlyginimus semia Paulas Krugmanas, Thomas Piketty ir Stevenas Pinkeris. Propaguodamas pažodinį socialinių mokslų tikslumą, Talebas aršiai trypia akademijos skraiste pridengtus buitinius profesūros samprotavimus, politikavimą, popsą ir kitokią chaltūrą.

Daugiausia nuo NNT kliūva ekonomistams, tačiau šįkart per popietinį pasivaikščiojimą pajūrio taku jis kažin kodėl užsipuola istorikus: „Šūdmaliai pateikia kaip mokslo išvadas tai, kas nėra moksliška. Jie švaistosi lyg ir kruopščiai suformuluotais teiginiais, kurie nėra nei patikrinti, nei įrodomi. Pavyzdžiui, jūs čia galite svarstyti ką tik norite, tai nėra svarbu. Tačiau jeigu koks nors idiotas mokslininkas, istorikas, rimtai akademiškai skelbia, kad nugalėję persus Maratono mūšyje graikai išgelbėjo Vakarų civilizaciją, tai jis tiesiog mala šūdą. Čia jau ne mokslas, o literatūra, pramogos arba politika. Aš nereikalauju nuolat visur kalbėti tiksliai, ne. Žmonės dažnai sako ką kita nei galvoja, ir tai atlieka tam tikrą funkciją. Pavyzdžiui, prietarai nėra vien tušti paistalai, jie gyvenime turi kitokią prasmę. O dabar dauguma ekonomistų pakeitė būrėjus, todėl aš daužau šūdmališkus akademikų teiginius, pretenduojančius į mokslines tiesas.“ 

Rašytojas skundžiasi, kad dažnai jaučiasi nesuprastas, dejuoja, kaip jį užknisa seklūs komentarai ir tušti svaičiojimai: „Sulaukęs penkiasdešimties, ėmiausi matematikos. Dabar ji yra vienintelis mane iš tikro dominantis dalykas. Matematika yra mąstymo būdas. Rašau tik ateities kartoms, visos mano idėjos atsiduria knygose. Man nebeįdomu lankytis Davose. Nebepriimu Garbės daktaro vardų, nebesamdau padėjėjos. Mokslininkas bent 320 dienų per metus turėtų praleisti dirbdamas vienumoje, o kitas skirti tokioms pramogoms kaip šis apsilankymas Lietuvoje. Nors tikrai būčiau atsisakęs kvietimo papietauti su jūsų Ministru Pirmininku. Kam švaistyti laiką?“

Nesena Talebo knyga „Antifragile“ netapo tokia populiari kaip „Gulbė“, ir tai jį nervina. Savo pranešimą Palangoje NNT paskyrė Antitrapumo idėjų reklamai. Kalba jis taip pat įtaigiai, kaip ir rašo. Pasižymėti aiškias žinutes auditorijai nebuvo paprasta, užtat kiekvienas pasikliaujantis sveiku protu dalyvis galėjo semtis gilaus įkvėpimo ir nusiteikti žvejoti laimingus atsitiktinumus, kurie ir sukuria antitrapumo efektą. "Jis užsidirbs krūvą pinigų", - prognozuoja guru, išgirdęs apie Alvydo Naujėko Klaipėdoje įkurtą elektra varomų autobusų surinkimo cechą. 

Viešos grumtynės su mokslo pasaulio įžymybėmis tonizuoja mąstytoją ir padeda išsilaikyti ant bangos, bet nenuslopina troškimo parašyti dar vieną bestselerį. „Imkite šį rankraštį, tai - vienintelis toks egzempliorius. Dovanoju, lengvai parduosite per eBay“, - dosniai tiesia susegtą lapų šūsnį. 

Pasirodo, naujas veikalas „Skin in the Game“ angliškai turi išeiti vasarį. „Nuosava skūra - patikimiausias rėtis, atsijojantis mokslą nuo šūdmalystės, tačiau ši knyga - ne apie tai, o apie paslėptą asimetrijos poveikį individui ir visuomenei“, - sako autorius ir čia pat ranka prirašo paantraštę: „Hidden Asymmetries in Daily Life“. „Galite iki valiai taukšti merginai apie meilę, bet tai dar nieko nereiškia, todėl sužadėtuvėms jūs perkate jai žiedą su deimantu, taip įkišdami į lošimą nuosavą skūrą“, - žarsto empirinę išmintį svečias.

Dovanotame rankraštyje aptinku daugiau deimantų ir perlų. Ne vieną atpažįstu pastebėjęs ankstesnėse NNT knygose, daugelis paryškintų teiginių primena aforizmus iš rinkinio „Prokrusto lova“. Krenta į akį „Biurokratija yra kūrinys, patogiai atskiriantis asmenį nuo jo paties veiksmais sukeltų pasekmių“ arba „Decentralizacijos prasmingumą pagrindžia paprastas suvokimas, kad makrošūdmaliauti yra lengviau nei mikrošūdmaliauti“. 

Pastarojoje knygoje Talebas toliau pliekia neišmanėlius ekonomistus, genetikus ir gydytojus, žarsto patarimus piliečiams ir politikams, auklėja prezidentus ir popiežius. Čia pat jis pateikia naują savo "mažumų valdžios" taisyklę ir aiškina jos veikimo būdus. Pavyzdžiui, restoranai privalo asimetriškai paklusti mažumoms. Kad gautų leidimus veikti, jie įsirengia tualetus lankytojams su negalia, o kad išliktų rinkoje, įsitraukia į  meniu veganiškus patiekalus. Sveikieji mėsėdžiai klientai tokių patobulinimų nepageidauja, tačiau mažumoms pasinaudojus valdžia, ir jie turi teisę užsisakyti sojų kepsnius bei užsukti į neįgaliųjų WC. 

Į kitą NNT mažumų valdžios dėsnio iliustraciją patekau ir pats, kai eilinėje twitter žinutėje išradėjas prisegė trijų dalyvių nuotrauką su prierašu: "Mažumų valdžia veikia: lietuvis, latvis ir lenkas kalbasi angliškai". Neaišku? Išmokti anglų kalbos visus priverčia pasaulio mažumos - amerikiečiai ir anglai, o paskui daug nesusimąstydami mes naudojamės tokio diktato pasekme bendraudami tarpusavyje. 

Nepaneigiamai tikslios lygtys rankraštyje neišplaukia į paviršių. Matematika glūdi giliai po storu anekdotų, asmeninių istorijų ir gyvenimiškos patirties sluoksniu. Nesvarbu. Skaitant tekstą neapleidžia pojūtis, kad Talebo asimetrija egzistuoja. Šitaip veikia nuosava skūra.   

2017 m. spalio 4 d., trečiadienis

Aidas Ardzijauskas: „Turiu asmeninių ambicijų“


Tu bėgsi iš Dakaro į Vilnių?

Taip.

(Abu tyli)

Ir viskas? Nesvarbu, per kiek laiko?

Ne, turiu asmeninių ambicijų, kad laikas yra svarbu.

Tai apibrėžk savo sumanymą: kas čia bus?

Tai bus ketvirtas bėgimas.

Gal - šimtas ketvirtas?

(Juokiasi) Ne, ne. Pradėjau nuo pirmojo bėgimo aplink Lietuvą ir vis norėjau pasiekti šimto kilometrų per dieną vidurkį. Bėgdamas aplink Baltijos jūrą ir per Jungtines valstijas, vis treniravausi pasiekti tokį vidurkį.

Bet gi svarbu, kiek iš viso dienų... Ne, aš netikiu, kad tavo tik toks tikslas. Pradėkim iš naujo: bėgsi iš Dakaro į Vilnių...

Aštuoni tūkstančiai kilometrų, šimtas dienų.

Per šimtą dienų?

Daugiau negaliu sau leist. Vidurkis išeina aštuoniasdešimt, bet norisi, kad būtų daugiau.

Dabar jau aiškesni rodikliai: iš Dakaro į Vilnių per šimtą dienų.

Jo.

Trumpiausiu keliu?

Ne, trumpiausiu neišeis. Renkuosi truputėlį sunkesnį kelią.

O kam?

Noriu pasitikrinti fizines savybes, treniruočių metodikas, mitybą. Kuo sunkiau - tuo geriau. Sakau, čia yra ketvirtas bėgimas, paskutinis paruošiamasis, nes pagrindinis tikslas - apibėgti Žemės rutulį.

Na gerai, bet kodėl nusprendei treniruotis, bėgdamas būtent iš Dakaro? Štai Aleksandras Sorokinas laimėjo Spartatloną. Atbėgo žmogus iš Atėnų į Spartą, užėmė pirmą vietą garsiose varžybose, pasipuošė laurų vainiku. Tu taip nenori?

Aš savęs niekada sportininku nelaikiau. Visą laiką buvau mėgėjas. Mano esmė - kad bendras fizinis būtų geras. Sveikata. Nes mano kojos yra labai silpnos, daug kartų laužytos, tie greiti bėgimai nėra man. Kai bėgdavau maratoną apie dvi kemaštuonias, ten - iš keturių minučių kilometrą, tai būdavo, kad trisdešimt šešis kilometrus dar galiu bėgt, o paskui pėsčias einu. Nelaiko kojos. O ilgą nuotolį galiu bėgt - ramiai, lengvai... Truputėlį kitaip pėdas statau.

Ir taip gimė svajonė. Saulius Ališauskas nuvažiavo iš Paryžiaus į Dakarą dviračiu. Mes kažkada apie tai kalbėjomės, prieš dešimt metų. Sakau: „Mašinomis važiuota, motociklais važiuota, dviračiais važiuota - dabar reikia nubėgt.“

Tada Amerikoje buvo penki tūkstančiai kilometrų. Eiti ant dešimties tūkstančių iškart dar neturiu pasitikėjimo. Nors Piotras Silkinas sakė: „Gali varyt, tikrai nubėgsi.“ Tai pasirinkau aštuonis tūkstančius...

Bet žiūrėk, Saulius Ališauskas, sakai, važiavo iš Paryžiaus į Dakarą. Ralis „Paryžius - Dakaras“ lig šiol yra ultra simbolis. Lietuviai dabar jį vadina tiesiog „Dakaru“ ir važiuoja Bolivijoje arba Čilėje. Kvailystė kažkokia, bet rengėjai moka pasiteisinti. Kodėl nebėgi iš Paryžiaus? Parodytum visiems, kad įmanoma įveikti istorinį maršrutą. Juk iš Senegalo sostinės į Vilnių jokio ralio nėra buvę.

Iš pat pradžių irgi taip galvojau. Buvo mintis startuoti Paryžiuje, atbėgti į Dakarą ir grįžt atgal. Būtų „Paryžius - Dakaras - Paryžius“. Bet pradėjom kalbėtis, ir aštuonioliktais metais - tas Valstybės šimtmetis... Šimtas dienų - šimtų metų, taip ir surišom. Iš Dakaro - į Vilnių per šimtą dienų, ir bėgimą skiriam Valstybei.

Aaaa, tai čia tokia simbolika...

Tokia simbolika. Preliminariai finišuosiu Vilniuje Vasario 16-tą.

Ojojoj... Bet Aidai, ar tu šitaip nepaslysi?

Nežinau.

Jausi spaudimą. Kai pradėjom kalbėtis, sakei: „Laikas svarbus man pačiam, keliu sau užduotį...“ O dabar išaiškėja, kad čia ne tu sau užduotį keli, o valstybė - tau. Istorija tau nustato tempą, nes turėsi suspėti atbėgti per šimtą dienų, ir dar - lygiai Vasario 16-ąją. Atsiras skeptikų... Panašiai buvo Vidmantui Urbonui, kai plaukė per Baltiją. Kaip įrodysi, kad nesukčiavai?

Iš tikrųjų, esam apsidraudę. Vienas kunigas, keliautojas - entuziastas, pats pasisiūlė surengti šventę, pritraukti finišą prie koncerto, kuris vyks Katedros aikštėje. Tai aš pasilikau truputėlį rezervo, startuosiu anksčiau. Jeigu viskas gerai susidėlios, turėsiu šimtą dešimt dienų.

Palauk, bet Valstybė tai švęs šimtą metų?!

Jo. Tai aš startuosiu likus šimtui dienų, bet mes anksčiau tenai nuskrisim, apsižiūrėsim. Bėgsiu šimtą dienų.

Bet iš Dakaro?

Iš Dakaro.

Nors šiaip - koks skirtumas? Galėtum bėgt iš Rabato, tik pasakyk iš anksto.

(Juokiasi) Jo. Ir atsisiunčiau iš Amerikos tokį prietaisą. Jis palydovinis, online galima matyt: judėjimo greitį, altitudes, visus duomenis. Dakare jį įjungsim, ir tik Vilniuje išjungsim.

O jeigu baterija išseks?

(Juokiasi) Tai pasiimsim baterijų daug.

Gerai. Tai matysis, jeigu kur į kairę nubėgsi?

Taip, absoliučiai viskas matysis. Vienintelis nusukimas į kairę bus tokiame miestelyje, kur dalinsim labdarą. Samdom tokį žmogų, kuris mus lydės dėl apsaugos, padės kirst sienas, viską... Tai sutarėm, kad jo miestelyje padalinsim labdaros. Ten bus žurnalistai, meras... Ta vieta dykumos gilumoje, tai aš iki sankryžos atbėgsiu, tada sėsim į mašiną, važiuosim tris ar keturias valandas, padarysim šventę, grįšim į tą pačią vietą, ir tada aš tęsiu bėgimą.

Ar tau bėgant - aplink Lietuvą, Baltijos jūrą, per Ameriką - malonumą teikė tik žinojimas, kad sieki nepaprasto tikslo, ar mėgavaisi dar kuo nors?

Yra dar mėgavimasis kelione. Kiekviena diena vis kitokia. Keičiasi kūnas. Amerikos nuotraukas praradau, kai pavogė mano kompiuterį, tai dabar vėl bandysiu kiekvieną dieną save fotografuoti, matysiu, kaip keičiasi kūnas. Kitas dalykas - kaip pats keitiesi, ką nauja atrandi. Sako, kad dykuma visa vienoda, bet kai bėgau Amerikoje, man ji kasdien atrodė skirtinga. Saulės apšviesti kalnai vienaip atrodo ryte, kitaip - vakare. Būna toks - vau! Pati aplinka veža. Ir žinojimas, kad sieki tikslo.

Keičiasi lydintys žmonės. Susidėliojau, kad būtų keturios grupės. Čia irgi Piotras patarė, savo knygoje, kai rašė, kad paskutinė jį lydėjusi grupė labai pykosi, jį paliko. Kad to nebūtų, aš suskaidžiau lydėtojus, kiekviena atvykstanti grupė atneš kažką naujo. Man padės, ir jiems nebus per daug monotonijos, iš manęs nejaus kokio nors negatyvo.

Bet jei bėgtum sau laisvai iš Dakaro į Vilnių, galėtum pamatyti tiek įdomių vietų. Pabėgi šiek tiek į šalį - kokie nors senoviniai griuvėsiai, kitur nusuki - storas baobabas. Bėgdamas vingiais daugiau pamatytum. O kai sieki tikslo ir dar per šimtą dienų, kasdien matai vien asfaltą.

Šiek tiek pavingiuosiu. Žiūrėjau, kas man patiktų. Nepatarė man lįsti į kalnus, bet jau nusižiūrėjau, kur ten kokie įdomūs serpantinai. Garbės konsulas Maroke sako: „Ne, ten tik turistai...“ O aš iš principo ir esu keliautojas, tik mano transportas - bateliai. Nusižiūrėjau, kur gražiausios vietos, todėl ir neišėjo pats tiesiausias optimalus maršrutas.

Ką dar gražaus tikiesi pamatyti?

Bėgsiu per kelis parkus, ten yra daug labai gražių paukščių. Senegale ir Mauritanijoje. Turėsim droną, galvojam jį pasikelt, pažiūrėt, kaip iš viršaus visa tai atrodo. Vakarų Sacharoje yra vienas kelias, tai pasidarysim tą ekskursiją į dykumos vidurį labdaros padalinti. Maroke bus gražių serpantinų ir vaizdų bėgant palei jūrą. Tada bėgsiu pietine Ispanijos ir Prancūzijos pakrante, šiaurine Italijos dalimi. Ir ne pačioje siauriausioje vietoje nersiu per Alpes iš Italijos į Austriją. Pakilsiu beveik į keturių kilometrų aukštį.

Suprantu, kad keliausi ne visai kaip fūros vairuotojas, kurio tikslas - pristatyti krovinį tiesiausiu keliu su menkiausiomis sąnaudomis?

Taip, truputėlį ir sau skirsiu.

Tai atbėgęs Vilniuje iškart gali balotiruotis į prezidentus.

Aš apie tai negalvoju (Juokiasi).

O kam tau ta pompastika?

Čia tik man asmeninė nauda.

Asmeninė?

Asmeninė. Tai pridės žinomumo, bus lengviau kalbėt su rėmėjais.

Kieno žinomumo?

Mano. Kad galėčiau kalbėtis su rėmėjais dėl bėgimo aplink Žemės rutulį. Nes kalbuosi su tokiomis kompanijomis kaip Samsungas, Red Bullis, Jeepas. Jie remia šitą mano bėgimą, nes galvojam apie didesnę perspektyvą. Jeigu viskas gerai, devynioliktais metais turėčiau startuoti.

Ar yra žmonių, jau apibėgusių Žemę?

Yra. Trys.

Aha!

Danas - dukart.

Tas pats danas dukart apibėgo visą Žemę? Vieno karto jam neužteko? (Juokiasi)

Jisai bėgo vieną kartą pagal laikrodžio rodyklę ir atbėgo iš Vakarų į Rytus. O kitą kartą išbėgo iš Nordkapo, nubėgo iki Keiptauno, tada perskrido į Čilę ir atbėgo kažkur virš Bostono, lygiagrečiai su Grenlandija. Tada vėl perskrido, truputėlį bėgo Grenlandijoje, Islandijoje ir Londone finišavo. Nordkape pradėjo - Londone finišavo.

Tai ne toj pačioj vietoj. Kai bėgi aplink rutulį, reikėtų atbėgt į tą pačią vietą iš kitos pusės.

Jo, vienas britas pernai Londone startavo ir Londone finišavo.

Ir visur apibėgiojo?

Ne visur, keturiuose žemynuose. Dvidešimt septynis tūkstančius kilometrų. Aš galvoju apie penkis žemynus, irgi 27 000 kilometrų, ir per tokį pat laiką.

Tai bėgtum nauju maršrutu. Per Antarktidą?

(Tyli) Turiu tokią mintį...

Ar per Australiją? Kuriuos penkis žemynus turi galvoje?

Pietų Ameriką, Šiaurės Ameriką... Didelis ginčas: ar Europa ir Azija yra vienas žemynas, ar du. Aš galvoju, kad vienas. Tada - Australija ir Afrika. Jeigu Afrikoje neišeina, tada - truputėlį Antarktidoje. Galima būtų mėginti greičiau atbėgti jau išbandytu maršrutu, yra bėgęs dar japonas, bet norisi išsiskirti.

Suprantamas noras. Būtumei lietuvis, apibėgęs Žemės rutulį. Ir tada jau - viskas?

Nežinau. Toliau nieko neplanuoju. Čia vaikystės svajonė, noriu ją įgyvendinti.

Kiek laiko ketini bėgti aplink Žemę?

365 dienas. Vidurkis išeina po aštuoniasdešimt kelis kilometrus.

Metus nematysi šeimos?

Na, ir šiame bėgime esam sudėlioję, kad šeima atskris dviejose vietose. Į Maroką, į Barseloną.

Žmona su abiem vaikais?

Pirmą kartą - tik žmona, o antrą - visa šeima. Taip planuojam.

Lygiai taip pat galvojam daryti ir man bėgant aplink Žemės rutulį. Tas danas pasakojo, kad jam buvo labai sunku. Išsiskyrė su žmona vien dėl to, kad nebuvo suplanavęs susitikt, pabūt. Atstumas daro savo.

Žiūriu, kaip viską susiplanuoti. Jei bėgčiau į Rytų pusę, reikia niekad ant žiemos nepapulti. Nors Sibire ir vasara savotiška. Starto laiką pasirinkti, maršrutą... Iš Australijos tektų skristi į Pietų Ameriką...

Taip, apibėgti Žemę - skamba gražiai. Gal išsiverstum be skraidymų? Idealu būtų ją tikrai apibėgti - be jokių laivų ar lėktuvų. Australus ir pingvinus galėtum praleisti, vis tiek jie salose gyvena.

Bet tada jeigu Lietuvoj startuoji... Rusijos Šiaurė ten gi...

Užšąla.

Bet jeigu atbėgsi ten, kai užšalę... Nelabai įsivaizduoju.

Kai bėgau maratoną Šiaurės ašigalyje, susitikau ten du rusų poliarininkus, pėsčiomis atėjusius iš Naujosios Žemės į ašigalį poliarinės nakties tamsoje, kad pasiektų tai, ko dar niekas nebuvo sugebėjęs. Teoriškai tu gali perbėgti Beringo sąsiaurį užšalusiu vandeniu, kad iš Azijos į Šiaurės Ameriką patektum be jokio variklio, pats.

Taip. Tada ne Lietuvoj reikėtų startuoti.

Ko gero. Galėtum startuoti nuo Gerosios Vilties kyšulio Keiptaune, perbėgti Afriką, kiek nori - Europos, Aziją, abi Amerikas ir parskristi namo iš Horno rago.

Reiktų suskaičiuot, kiek čia kilometrų.

Nežinau, net pradėt skaičiuoti baisu.

Būtų iššūkis keliems metams.

Užtat, tikras dalykas. Ar esi matęs filmą „Forestas Gampas“?

Ne.

Aišku. Kaip sekasi tavo knygai apie bėgimą skersai Ameriką?

Atidaviau viską leidyklai. Laukiu, ką pasakys.

Puiku. O mes lauksim tavęs Vilniuje Vasario 16-ąją.

2017 m. rugsėjo 10 d., sekmadienis

Vakar dariau ko nenorėjau, šiandien darau ko negalėjau


„Šiandien darau ko kiti nenori, rytoj darysiu ko kiti negali“. Danskebank Vilniaus maratono šūkis skamba lyg kvietimas pagalvoti. Nuostabu. Žurnalo „Rigas Laiks“ leidėjai mėgino įskiepyti savo miestui motto „Ryga - vieta mąstyti“. Kol kas nepavyko. O štai ištikimi Vilniaus bėgimo dalyviai jau vertina jį kaip kasmetinę progą pagalvoti apie nekasdienius dalykus.

Šiemet išseko Usaino Bolto spinduliuotė. Jo sportinės šlovės žybsnis dar šiek tiek pašvysčios platybėse, vis rečiau atsimušdamas į sąmonės veidrodžius, kol pranyks užmaršties tamsoje, virtęs kitokia energija. Būdamas geriausios formos, jamaikietis jausdavosi aukštesnis už varžovus visu savo dvimetriniu (be penkių cm) ūgiu. Bėgdamas 100 ir 200 metrų, jis dominavo trejose olimpinėse žaidynėse ir pasiekė įspūdingus šių distancijų pasaulio rekordus, į kuriuos kol kas niekas rimčiau nepasikėsino.

Vis dėlto pastarąjį dešimtmetį Boltas karaliavo sprinto takeliuose ne vien dėl fizinės galios, darbštumo, treniruočių ar farmacinių gudrybių. Šio antžmogio esminį pranašumą tiksliausiai nusakytų sąvoka „kūno intelektas“. (Žinoma, tai ne koks mokslinis terminas, o metafora.)  Niekas iki jo nebuvo gerinęs abiejų nuotolių pasaulio rekordų olimpiadose. Boltas tai padarė Pekino žaidynėse, o dabartinius geriausius planetos rezultatus pasiekė Berlyno pasaulio čempionate. Bėgdamas finaluose jis neklysdavo.

Šimto metrų bėgikai klysta ne tik užsitupėję prie starto kaladėlių. Greičiausieji kiekvieną distancijos atkarpą įveikia ypatinga metodika: skiriasi atakos kampas, žingsnių dažnis ir ilgis, rankų mostai, kūno judesių amplitudė. Vienur būtina įsitempti, kitur - atsipalaiduoti. Suklydai - sugaišai - pralošei. Be smegenų neapsieina joks intelektas, tad žymią Bolto talento dalį sudarė gebėjimas žaibiškai sukti galvą.

Išmokęs daryti ko kiti negali, pereini į kitą išmatavimą. Net Boltas nebegalėjo sumušti savo rekordų. Galėjo tik juos pagerinti, ir gerino, bet tai - ne tas pats. Kaskart atbėgdavęs dar greičiau, jis išbraukdavo iš rekordų statistikos ankstesnį laiką, bet ne savo pavardę.

Maratono mėgėjams galioja kitokie dėsniai. Vakar dariau ko nenorėjau, šiandien darau ko negalėjau. Prieš tris savaites Reikjavike atbėgau per 3:12:36. Tiesą sakant, kadaise tai jau galėjau. Esu bėgęs ir greičiau. Ir iš trijų, ir Vilniuje, ir pan. Bet kam tai įdomu? Vakar, t.y. pastaruosius aštuonerius metus, šitaip spausti neįstengiau.

Susikaupti privertė Čikagos bėgimo mafija, nustačiusi savo maratone kvalifikacinius normatyvus. Iš beveik penkiasdešimtmečių vyrų pareikalavo pateikti šviežią 3:15 pajėgumo įrodymą. Nors Obamai skųskis.        

Maratonui reikia blaivios galvos. Reikjavike skutau nesvajodamas apie pūdytus ryklius ir žydrąsias lagūnas. Treniruočių testų rezultatai prognozavo 3:19. Nenuostabu, per visą praėjusią vasarą nenubėgau nė keturių šimtų kilometrų. Pasitikėjimo įkvėpė tik ultra patirtis. Jaučiau, kad galiu išsunkti daugiau, jeigu nesuklysiu. Aklai laikytis plano - ne išeitis, būtina apgalvotai improvizuoti. 

Atsirišęs sportbačio raištelis sugaišintų septynias sekundes, neplanuotas sustojimas prie tualetų - minutę. Tai tik niekai palyginus su per greita pradžia. Nepagrįstai sutaupyta sekundė kiekviename pirmosios pusės kilometre išvirstų dešimčia sekundžių baudos už kiekvieną kilometro žymą antrojoje. Suklydus šioje aritmetikoje, paprasta pralošti (sau pačiam) dešimt, penkiolika minučių ar net visą pusvalandį. 

Per pirmuosius tris kilometrus pasitikrinau, kaip jaučiuosi. Gerai. Toliau liko kontroliuoti tempą, gerti gėrimus, ryti aminorūgščių žele ir kofeiną, lenkti lėtesnius ir paleisti greitesnius bendražygius, įsitempti įkalnėse ir atsipalaiduoti nuokalnėse, laikytis optimalios trajektorijos ilguose posūkiuose, slėptis nuo vėjo už tvorų ir nugarų, neklupinėti ant akmenų ir šulinių dangčių.

Kai islandai atsiuntė pasiūlymą nusipirkti maratono nuotraukų, neradau nė vienos tinkamos ne tik žurnalo viršeliui, bet ir asmeniniam albumui. Visose atrodau kaip sunkiai fiziškai dirbantis žmogus ties absoliučia galimybių riba. Nieko keista. Įdomu tik tai, kad bėgdamas taip nesijaučiau, nes apie tai negalvojau. Smegenys buvo užsiėmusios kitais uždaviniais. Finišavęs prisiminiau pojūtį po trijų valandų stojamojo egzamino. Panašus.  

Vilniaus maratoną buvau pasilikęs atsargai, jei būtų tekę taisyti Reikjaviko klaidas. Laimingai susiklosčius anam egzaminui, šiandien galėjau pakvailioti darydamas ką noriu ir negalvodamas ko negaliu.  

2017 m. rugsėjo 3 d., sekmadienis

Christoph Schäfer: “Verta ieškoti ko nors revoliucingai naujo”


Taigi, ką norėtumėte sužinoti?

Gal galėtume pradėti nuo pažinties atnaujinimo? Pamenu, kaip vedžiojote mane po CERN (Conseil Européen pour la Recherche Nucléaire) požemius...

Kada tai buvo? Aš išties nebe...

Lankiausi Ženevoje 2014-aisiais, spalį, beveik prieš trejetą metų.

O, taip seniai. Aišku.

Taigi man pirmiausia būtų pravartu ir įdomu tiksliau suvokti jūsų vaidmenį: ką dirbate dabar, ką esate užbaigęs. Paskui pereitume prie klausimų apie mokslo atradimus.

Puiku. Kalbant apie mano asmenį, tai anuomet, keturioliktųjų spalį, buvau tarpinėje fazėje: dirbdamas su CMS (Compact Muon Solenoid) eksperimentu saugos tarnybos vadovu, perėjau prie tarptautinių santykių. O pastaruosius porą metų dirbu vien su tarptautiniais ryšiais.

Mums paskyrė naują vadovybę, naują direktorių. Pasikeitė struktūra. Dabar esu atsakingas už ryšius su valstybėmis ne narėmis ir asocijuotosiomis narėmis Europoje ir Vidurio Azijoje.

Tai, kad Lietuva per tą laiką tapo asocijuotąja nare, iš esmės yra jūsų nuopelnas?

Drauge su Ryčiu (Rytis Paulauskas - Lietuvos diplomatas, buvęs ambasadorius prie Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų Ženevoje - I.S. pastaba). Taip.

Kiek kitų šalių dar pavyko pritraukti?

Slovėnija tapo asocijuotąja nare prieš porą mėnesių. Latvija rengia paraišką, turime Ministro Pirmininko laišką, kad ji norėtų tapti asocijuotąja nare, o vėliau - tikrąja nare. Estija taip pat norėtų netrukus prisijungti kaip tikroji narė, kalbamės su jos atstovais labai konkrečiai. Baltijos šalys tapo labai aktyvios, matyt, Lietuvos įsitraukimas paskatino kitas dvi: jeigu jie gali, galime ir mes. Taip jau nutinka su kaimynais. Pavyzdžiui, paraiškas pateikė Indija ir Pakistanas, bet Pakistanas sukosi spėriau. Tai pastebėjusi Indija taipogi sukruto.

Dar dirbame su Balkanais arba Pietryčių Europa, Balkanai tapo nebemadingas vardas. Slovėnija taps tikrąja nare per penkerius metus, Serbija nori to paties. Kroatija yra pateikusi paraišką, bet ten kol vyriausybė ima ramiau dirbti, vėl ateina rinkimai, ir mūsų pokalbiai nutrūksta. Nėra pažangos. Juodkalnija juda stebėtinai sparčiai, bet ten sena mano pažįstama pernai tapo mokslo ministre.

Juodkalniečiai turi vien Mokslo ministeriją?

Taip, jie turi Mokslo ministeriją ir Švietimo ministeriją. Dvi atskiras.

Vidurinėje Azijoje dirbame su Kazachstanu. Man tą sritį priskyrė todėl, kad penkios stanų valstybės anksčiau buvo Sovietų Sąjungos dalis, mes jas laikome labiau vakarietiškomis nei rytietiškomis. (Juokiasi) Jų mentalitetas gana azijietiškas. Su Kazachstanu judame gerai, nes dirbame per tokį Tokayevą, kuris anksčiau vadovavo Jungtinių Tautų biurui Ženevoje ir gražiai sutarė su viena mano kolege. Asmeniniai ryšiai juk labai svarbūs. Tokayevas grįžęs į Kazachstaną, dabar išrinktas Senato pirmininku. Antras žmogus. Atveria daugybę durų, todėl Kazachstanas labai priartėjo prie CERN.

Kaip matote, dirbu įvairialypį ir įdomų darbą.

Tai jau tikrai. Gal galėtumėte paaiškinti skirtumą tarp asocijuotosios ir tikrosios narystės?

Taip. Yra trys skirtumai. Pirmiausia - įnašas. Asocijuotoji narė moka tik dešimt procentų nuo mokesčio, privalomo tikrosioms narėms.

Aha.

Bet - yra taikomas vieno milijono slenkstis, todėl mažoms asocijuotoms valstybėms mokestis išeina santykinai didesnis. Lietuva, tapusi tikrąja nare, mokėtų 2,8 milijono, o dabar moka milijoną kaip asocijuotoji. Išeina ne dešimtadalis, o trečdalis.

Aišku.

Antra - dalyvavimas Taryboje. Asocijuotosios narės, kaip ir tikrosios, joje turi po du atstovus, tačiau jie negali balsuoti. Manau, tai logiška: nemoki tikrojo įnašo - nebalsuoji.

Ir trečia - asocijuotoji narė jokiu pavidalu negali gauti daugiau vertės nei įneša. Jei įnešate milijoną, tai negalite tikėtis iš CERN didesnės suminės vertės užsakymų savo verslams ar atlygio nusamdytam personalui.

Manau, asocijuotoji narystė yra geras sandoris. Jūs iš esmės visur dalyvaujate mokėdami mažiau. Sėdite drauge sprendžiant visus klausimus, tik nebalsuojate.

Kam jums tiek narių? Jei neskaičiuotumėte finansų ir nesivaikytumėte prestižo, ar būtų prasmės šitaip plėstis?

Tai lemia mūsų filosofija: kodėl mes norime augti? Yra du dalykai. Pirmiausia norime skleisti kvantinę fiziką arba mokslą apskritai, todėl mums reikia daugiau narių. Antra, daugiau narių - daugiau įnašų. Didesnis biudžetas.

Tai aišku, bet gal yra kitų motyvų? Kokią narę CERN organizacijoje laikytumėte geresne už kitą? Ką įtraukti jums atrodo svarbiau: Kazachstaną ar Kroatiją?

Gerai, dabar suprantu, ko klausiate. Yra trys kriterijai, reikalingi narystei pasiekti. Pirma, valstybė turi rimtai įsipareigoti ilgalaikiams santykiams. Visa šalis, ne koks vienas patrakęs profesorius.

Antra, tos šalies pramonė turi būti konkurencinga. Tai svarbu, kad ji galėtų varžytis dėl CERN užsakymų, kitaip narystė nuvils, o mums to nereikia.

Trečia, šalyje turi egzistuoti dalelių fizika. Sėdėdami už vieno stalo, narių atstovai sprendžia dalelių fizikos ateitį. Jos neišmanydami jie negalėtų nieko spręsti. Lietuvos atveju tai buvo svarbus aspektas. Mes jautėme politinę valią, Prezidentė visiškai rėmė narystės siekį. Pramonę jūs turite, jokių abejonių: lazerių gamyba ir panašūs verslai, pats geriau už mane apie tai žinote. O štai jūsų dalelių fizika, nors ir egzistuoja, bet gana silpna ir išskydusi: šiek tiek - ten, truputis - čia... Įvertinę padėtį, teikėme pasiūlymą Mokslo tarybai, kad kuriame nors universitete būtų įsteigta Dalelių fizikos katedra, galėsianti koordinuoti veiklą šioje mokslo srityje.

Svarstant apie Kroatiją ir Kazachstaną, reikia turėti galvoje, kad CERN pagal konstituciją yra europinė organizacija. Kiekviena ES narė yra visada laukiama be jokio ypatingo kvietimo, todėl Kroatija turėtų aiškią pirmenybę. Kalbant toliau, derėtų lyginti jų fizikos pasiekimus. Kazachstanas beveik neturi dalelių fizikos, tačiau neprastai vysto branduolinę fiziką, todėl mums yra įdomus. Teoriškai Iranas būtų puiki valstybė narė, tačiau politiškai šiandien tai sudėtinga.

Bet kuri valstybė gali prisijungti prie tam tikro eksperimento, net ir nebūdama narė. Naujoji Zelandija dalyvavo CMS bandymuose, kurių įrenginius jūs matėte, nes CERN suteikia pajėgumus įvairiausiems tyrimams.

Pamenu, kaip jūs per valandą išdėstėte man įvadą į dalelių fizikos pagrindus...

Pirmiausia, esu fizikas. (Juokiasi)

Dabar vėl paklausinėsiu apie fizikos dalykus, tik ne pernelyg giliai. Žinote, mane anas susitikimas įkvėpė toliau skaityti ir kalbėtis apie visatos pradus. Pernai Valstijose susipažinau su profesoriumi Alanu Lightmanu. Jis yra ne tik žymus teorinės fizikos daktaras, bet ir įdomus rašytojas, poetas. Lietuviškai išleidome jo „Einšteino sapnus“, tai radau progą vėl pasikalbėti. Noriu su jumis aptarti nuliūdinusį pastarojo pokalbio įspūdį. Iš Lightmano išgirdau - galbūt tai tik mano netikęs suvokimas - kad abi vyraujančios fizikos teorijos: stygų ir multivisatos, - atima iš mokslininkų viltį ištirti viską iki galo. Kadaise jaunuoliai studijuodavo fiziką, tikėdamiesi prisidėti prie visatos perpratimo. Ankstesnės teorijos skatino viltis, kad įmanoma išsiaiškinti, kaip viskas buvo, yra ir bus iš tikrųjų, o dabar aiškėja, kad tokios svajonės bergždžios. Pasirodo, mokslas jau susitaikė su tuo, kad pasaulis pažinus tik iki tam tikros ribos. Pranyko fundamentali paskata mokytis fizikos. Ar sutinkate su tokiu požiūriu?

Ne. Nesutinku. Ir paaiškinsiu, kodėl.

Tai primena man vieną prieš daugelį metų paskelbtą pareiškimą, berods Laplace‘o, kad jeigu kas nors nusakytų jam bet kurios žvaigždės visatoje greitį ir padėtį, jis galėtų tiksliai apskaičiuoti jos padėtį ir greitį bet kuriuo momentu praeityje ar ateityje. Jis teigė, kad viskas yra nulemta, nėra jokio laisvės laipsnio.

Tačiau atsiradus kvantinei fizikai, paaiškėjo, kad neįmanoma tiksliai išmatuoti nei padėties, nei greičio.

Dalelių padėties ir greičio? 

Bet ko.

Net žvaigždės?

Net šitos stiklinės. Aš negaliu tiksliai nusakyti, kur ji yra, ir tuo pat metu apskaičiuoti jos greičio. Dėl fundamentalių fizikos dėsningumų tai nėra įmanoma. Tai neapibrėžtumo principas.

Kai jūs kalbate apie daleles ar žvaigždes, galiu patikėti jų neapibrėžtumu, bet jei rodote į šią stiklinę, man regis, aš galiu lengvai nusakyti, kur ji yra, ir teigti, kad jos greitis tuo metu yra nulinis.

Taip, bet tik tam tikru tikslumu. Jei norėtume kalbėti labai tiksliai, jūs to negalėtumėte.

Kuriems galams kalbant apie stiklinę, prireiktų tokio perdėto tikslumo?

Žinoma. Kvantinė fizika labai mažai ką reiškia kasdieniame gyvenime. Gal nebent mobiliesiems telefonams. Net tiltų statytojams nereikia kvantinės fizikos, nes jie gali nutiesti tiltą, remdamiesi Niutono mechanika.

Taigi stiklinei minėtas neapibrėžtumas nereikšmingas, nors ir išmatuojamas, bet filosofiškai žiūrint jis svarbus. Pasikeitė mokslo požiūris: anksčiau viskas buvo nuspėjama, dabar - niekas.

Brolis praeitą savaitgalį man papasakojo, kad mokslininkai nesugeba paaiškinti, kodėl kramtomoji guma limpa prie batų padų ar stalo paviršiaus. Pagaminti ją - vieni niekai, o suprasti - nelengva.

Tiesa, taip ir yra. Lipnumas, klijavimasis yra itin sudėtingi procesai. Tai, kad neturime teorijos, paaiškinančios, kas yra lipnumas, netrukdo mums pasigaminti lipnių daiktų. Tai panašu į alchemiją. Alchemikai vienu metu buvo nemažai pasiekę, nors visai nesuvokė, kuo užsiima ir kaip tai veikia. Kinai taip ir išrado paraką. Taigi, ką nors nuveikti galima ir nesuprantant. Kitas klausimas - kas yra supratimas?

Gerai, bet grįžkime prie klausimo...

...kodėl verta studijuoti fiziką? Būtent. Sutinku, kad kvantinė teorija, taip vadinamas standartinis kvantinės fizikos modelis, yra gana vykusi. Ji aprašo visa, ką mes stebime. Šešiasdešimt metų mokslininkai eksperimentuoja, ir teorija laikosi. Bandymų rezultatai ją atitinka. Ji atrodo teisinga. Tai varo į neviltį, nes ši teorija neleidžia perprasti visko, nors ji paaiškina bet ką, su kuo susiduriame eksperimentuodami.

Mes turėtume toliau studijuoti fiziką, nes fizika - tai ne vien teorijos. Teorinė fizika - tik dalis fizikos mokslo. Nei standartinis modelis, nei kiti modeliai: supersimetrija, stygos, multivisata,- nėra įrodytos teorijos, tai labiau filosofija. Taigi mums reikia kvantinių fizikų, kurie eksperimentuodami tikrintų standartinį modelį, kol jį įrodytų, arba atvestų mus prie ko nors naujo.    

Tai kam jums, eksperimentuotojams, reikalingos tos filosofinės teorijos?

Jos mums reikalingos, nes mes gauname milijonus duomenų. Hadronų greitintuve vyksta milijonai susidūrimų, ir mes pamatome daugybę dalykų, kurie nėra įdomūs, nes suprantami. Mes juos metame lauk. Pasiliekame tik įdomius. Čia kaip su nuotraukomis. Padarote daugybę nuotraukų ir peržiūrėdamas nemažai jų ištrinate, pasiliekate tik tas, kurios jums patinka. Bet tam, kad pasiliktume vertingus duomenis, mums reikia teorijos, kuri kur nors vestų.

Pateiksiu tokį pavyzdį. Vietoje protono imkime mano laikrodį. Tarkime, aš nežinau, kaip jis veikia. Imu plaktuką ir sudaužau jį į šipulius. Nufotografuoju. Imu kitą lygiai tokį pat laikrodį, vėl daužau, vėl fotografuoju nuolaužas. Ką matau? Visai kitokį išsibarstymą. Atsitiktinį. Pakartojęs tą patį eksperimentą milijoną kartų, aš imsiu pastebėti tam tikrą dėsningumą. Suprasiu, kad nuolaužos išsibarsto ne visai atsitiktinai: vienos lekia į tą kampą, kitos - į aną. Bet ar aš šitaip sužinosiu, kaip veikia laikrodis? Ne. Tam reikia teorijos.

Būdamas teoretikas aš galiu fantazuoti, kaip veikia laikrodis arba atomas. Eksperimentuodamas susidūrimais aš gaunu duomenų, ir jeigu jie paneigia teoriją, reiškia, ji klaidinga. Ieškau kitos teorijos, vėl tikrinu. Kai bandymų rezultatai atitinka teorinius skaičiavimus, laikome, kad kažką supratome. Taigi, mums reikia teorijų.     

Dabar jūs remiatės lauko teorija?

Taip, kvantinio lauko. Kitaip sakant, tai kvantizuota elektromagnetinio lauko teorija.

Tai savo reikmėms jūs išsiverčiate be stygų ir multivisatų?

Taip.

Ten jau kitos istorijos.

Visiškai. Mes analizuojame savo duomenis itin tiksliai. Taip tiksliai, kad kadaise galėjome nuspėti dar neatrastos dalelės masę. Nepajėgėme jos atrasti, nes ji anuomet buvo tiesiog per sunki mūsų greitintuvui, o masę jau žinojome netiesiogiai išmatavę. Patikslinome teorinius skaičiavimus, remdamiesi savo eksperimentų duomenimis. Tada Valstijose jie buvo įsirengę galingesnį greitintuvą, ieškojo mūsų nurodyta kryptimi ir atrado tą kvarką.

Taigi ši teorija tokia stipri, kad gali aprašyti dar neatrastas daleles.

Jeigu taip, tai ar joje dar likę neatskleistų svarbių dalykų?

Ooo, apverskime šį teiginį: beveik niekas ten neatskleista.

Mes matome žvaigždes. Stebime galaktikas. Jos sukasi. Skaičiuodami galaktikų parametrus, randame, kad ten turėtų būti daug daugiau masės. Kitaip jų sukimasis nepaaiškinamas. Tačiau sudėjus visų matomų žvaigždžių mases, jų suma išeina kur kas mažesnė.

Tamsioji medžiaga.

Tamsioji medžiaga. Tamsioji todėl, kad negaliu jos matyti. Tiek to, galiu ją apskaičiuoti netiesiogiai. Apskaičiuoju, ir viską sudėjęs gaunu milžinišką visatos masę. Visatos, kuri vis plečiasi. Plečiasi vis tolyn ir greityn. Tačiau taip neturėtų būti. Būdama tokios masės, ji turėtų ne plėstis, o subliūkšti. Reiškia yra dar ir tamsioji energija, stumianti visatą plėstis. Ir mes nenutuokiame, kas tai yra. Gal dar neatrasta jėga?

Mes suvokiame tik penkis procentus visatos. Devyniasdešimt penki yra arba tamsioji energija, arba tamsioji masė. Apie tai mes neturime menkiausio supratimo.

Tai išties turėtų įkvėpti jaunus tyrėjus.

Būtent! Man regis, tai - nuostabu. Problema tokia, kad jeigu mūsų teorija teisinga, tai tikimybė atrasti ką nors reikšminga yra visiškai menka. Verta ieškoti už teorijos ribų. Nes aš tikiuosi, kad ji nėra išsami, aš tai žinau. Verta tyrinėti, tikintis ko nors visiškai revoliucingai naujo.  

Toks atradimas pajudintų ir anas fundamentalias teorijas, apie kurias kalbėjo Lightmanas?

Taip, be abejo. Aš labai tikiuosi.

Žinote, kalbant apie visatos kilmę, mes gerai esame ištyrinėję jos radimąsi per 13,8 milijardų metų, tačiau pirmieji 380 tūkstančių metų yra nepermatomi. Net su galingiausiu teleskopu.

Teleskopas šiuo atveju - metafora?

Ne. Ne, ne, ne.

Kaip gi jūs teleskopu permatote praeitį?

Labai lengvai. Šviesos greitis yra baigtinis dydis. Žiūrėdamas į žvaigždę, nutolusią per šviesmetį, aš matau pernykštę žvaigždę.

Taip.

Bangos užtrunka. Kai girdžiu jūsų balsą, jūs galite būti jau miręs.

Teoriškai.

Aš girdžiu tai, ką jūs pasakėte, bet nežinau, kas galėjo nutikti po to. (Juokiasi)

Tiesa. Tai jūs teleskopu galite aptikti šviesą, išspinduliuotą po 380 tūkstančių metų ir vienos sekundės nuo Didžiojo sprogimo, bet ne anksčiau?

Teisingai. Ne anksčiau.

Tik pernai mes įrodėme egzistuojant gravitacines bangas. Jos galbūt leis mums prisikasti arčiau Didžiojo sprogimo. Reikės dar keliasdešimt metų išradingai eksperimentuoti.

Ar jas spinduliuoja bet koks daiktas?

Taip. (Trinkteli stikline į stalą) Štai jums gravitacinių bangų spinduliuotė. Ir truputis išlaistyto vandens, atsiprašau.

Sulčių.

Taip, sulčių. Kai masė tokia menka, jų neįmanoma išmatuoti. Galime jas stebėti tik supernovos atveju, kai sprogsta didžiulė žvaigždė. Kol kas mūsų bandymai labai žali, bet po kokių dvidešimties ar keturiasdešimties metų gal galėsime užfiksuoti gravitacijos bangas ir pajudinę stiklinę.

Puiku, yra ko laukti. (Juokiasi)

Būtent. Fizika yra stulbinanti sritis, todėl jos verta mokytis. Didžiulis pasaulis kol kas neištirtas.

Nuostabu. Noriu jūsų paklausti apie dar vieną teoriją - sąmonės. Iš Roberto Calasso knygų susidariau įspūdį, kad Senovės indai, Vedų civilizacija, ją turėjo. Jų kosmologija aprėpė ir sąmonę. Kai kurie šiuolaikiniai filosofai mėgina jungti apmąstymus apie sąmonę su kvantine fizika. Ar jums tai įdomu?

Mes, dalelių fizikai, aprašome pasaulį vos keletu dalelių. Dažniausia naudojamės tik dviem ar trimis. Tai visiškai nenatūralu, nes kur tik pažvelgtume, aptiktume daugybę dalelių. Stiklinę sudaro milijardų milijardai dalelyčių. Tai, kad suprantate vieną dalelę ir jos santykį su kita dalele, jau šis tas, tačiau sudėję jas visas krūvon aptiksite naujų reiškinių.

Suvokdami pagrindus mes nežinome, kaip veikia sudėtiniai dalykai. Sąmonė, matyt, yra toks reiškinys, susidedantis iš daugybės dalelių, veikiamų daugybės jėgų. O mes tiriame tik daleles, kurias galime aprašyti matematiškai. Smegenis aprašyti matematiškai būtų labai sunku. Kurdami dirbtinį intelektą galime simuliuoti smegenis, bet ne paaiškinti, kaip jos veikia.

Taip, vieni mėgina simuliuoti, kiti - emuliuoti, dar kiti - kurti dirbtinį intelektą nuo nulio. Kai kurie projektai finansais pranoksta jūsiškius, tai gal galėtumėte paieškoti sinergijos?   

Manau, kad yra skirtumas tarp intelekto ir sąmonės. Kas nors gali būti intelektualus, bet nesąmoningas.

Ko gero.

Mašina gali turėti intelekto, bet nesuvokti savęs.

Toks žodžių žaismas dabar madingas, kai telefono programėlę kas nors pavadina intelektu.

Taip, sutinku. Jau prieš 20 - 30 metų CERN žaidė su tokiu dirbtiniu intelektu. Parašėme programą, analizuojančią protonų susidūrimų duomenis ir gebančią mokytis, tobulėti. Panašūs dalykai dabar paplitę, bet man regis jie tokie tolimi nuo sąmonės, kad neverta painiotis.   

Būdamas fizikas aš pirmiausia klausčiau, kaip sukūręs ką nors sąmoningo aš įrodysiu, kad tai - sąmonės apsireiškimas. Kokie sąmonės kriterijai? Kaip man žinoti, kad jūs sąmoningas? Aš nežinau. Aš galiu žinoti, kad pats esu sąmoningas, bet nesu tikras dėl jūsų.

Galimas kriterijus būtų gebėjimas stebėti savo paties mintis. Jeigu kas nors suvokia, kad viena ar kita mintis kilo iš jo, tai jis yra sąmoningas.

Taip. Bet su mašina tai labai sunku patikrinti. Turėtume kelti dar paprastesnius klausimus, kitaip kursime ką nors, nežinodami, ar tai išvis egzistuoja. Negalime statyti tilto, kurio nemokėsime išbandyti. Tiltą išmėginame per jį eidami, taigi visuomet privalome turėti įrankių ar būdų savo kūriniui patikrinti.

Sutinku. Tik man vis tiek norisi įžvelgti sąsajų tarp jūsų veiklos ir sąmonės tyrinėjimų. Net įsivaizduojamos grėsmės kažkuo panašios. Pamenu jūsų pasakojimą apie tai, kaip visuomenė baiminosi, kad greitintuvu sukursite juodąją skylę, ir net Vokietijos Aukščiausiasis teismas svarstė leidimą tam eksperimentui.

Taip, taip.

Dabar diskutuojama apie pavojų, kad dirbtinis intelektas mikliai užvaldys pasaulį su visu jūsų greitintuvu ir atsikratys ne tik CERN vadovybės, bet ir žmonijos apskritai.

Taip. Girdėjau tas diskusijas. Ir kas iš to? Mes per amžius kurdavome dalykus, kurie darė įtaką pasauliui. Pirma sukurdavome, paskui stebėdavome pasekmes. Kodėl šįkart, pirmą kartą istorijoje, turėtume pirmiau pagalvoti prieš veikdami? To niekada nebuvo ir niekada nebus. Mes tiesiog darome tai, ką pajėgiame. Žengiame priekin. Einame, einame tol, kol trenkiamės į sieną. Niekada nesustojame patys. Nejaugi manote, kad žmonija gali susivokti?

Ne, nemanau. Visiškai jums pritariu.

Galbūt žmogus yra ne evoliucijos viršūnė, o jos dugnas?

Akivaizdu, kad dėl evoliucijos mums jau vėloka apsispręsti. 

Būtent. Neturiu jokių iliuzijų. Mes sieksime bet ko, kas tik atrodys įmanoma. Tuomet sakysime: „Ups! Pasirodo, tai buvo klaida. Varom pirmyn!“  

(Abu juokiasi)