2019 m. lapkričio 8 d., penktadienis

Marius Jovaiša: „Sėdžiu kine ir tampau šlaunį“



Mes gi prieš penkerius, na, prieš ketverius su puse metų kalbėjomės. Vakar susiradau aną interviu, tai jame mažai kas atrodo pasenę...

Čia jau buvo turbūt po „Neregėtos Kubos“, ar ne?

Taip, po „Neregėtos Kubos“. Anąsyk kalbėjomės daugiausia apie Kubą.

Bet tada dar nežinojau, ką toliau daryti.

Paskui tu išleidai dar vieną „Neregėtą Lietuvą“, o dabar – „Aistrą gyventi sveikai“.

Taip.

Man ir įdomu, kokia čia aistra. Nes aistra reiškia apsėdimą, kuriam visiškai atsiduodama ir...

Taip, su pasekmėmis ir brangiai. Manęs čia viena žurnalistė klausia, rusų kalba ten buvo: „Страсть – это подразумевается, что будут какие-то последствия?“ (rus. "Numanoma, kad aistra sukels pasekmių" - I.S.) Aistra juk viską apimanti tokia, sudeginanti. „Ne, ne, – sakau, – čia ne tokia, o kitokia, švelnesnė aistra.“ Bet vis tiek aistra.

Vis tiek. O koks jos šaltinis?

Šaltinis yra troškimas iščiuožti iš visų gyvenimo kemsynų. Žinai, eini kalnais - tai krenti, tai ką nors nusibrozdini, tai apsidaužai, apsidegini. Ir lauki, kada išlįsi kažkur į plačią gražią upės vagą, kuria su pasitenkinimu jau plauksi. Man labai patinka tas budistų palyginimas – tu turi nusiteikti, kad gyvenimas tave neš kaip plati, rami srovė. Ne kažkokie kriokliai ar upeliukai.

Tarp kitko, pažįsti Renaldą Gudauską, Nacionalinės bibliotekos direktorių?

Iš matymo.

Labai gerą pasakė man posakį, kurį supranta visi buvę alkoholikai: „На водопаде немножко покататься нельзя.“ (rus. "Krioklyje truputį pačiūžinėti nepavyks" - I.S.) Aš neslepiu niekada, kad mano jaunystė buvo gana ugninga. Ir alkoholiu piktnaudžiavau, nutikdavo baliukai, kaip aš juokauju, naktį iš penktadienio į pirmadienį, ir labai anksti pradėjau rūkyti, ir niekada vaikystėj sistemingai nesportavau. Visada mėgau aktyvų tokį gyvenimo būdą – žygius visokius, palapines miške ten statyti, eiti kažkur, ropštis, po medžius laipiot, tas tai buvo, bet sistemingo sportinio pamato niekada neįgijau, nei komandinio, nei individualaus. Mėginau ten kokį dziudo ar kažką, bet neišeidavo... „Ąžuoliukas“, muzikos mokykla, fleita, choras, bet sporto – ne. Ir va, žinai, 25-eri metai, atsimenu, atėjo, galvoju, blemba, blemba, nu kažkaip... Ir visą laiką kažkur pasąmonės gelmėse žinai, kad tu negali rūkyti, negali gerti, kad tai sukels tragiškų pasekmių. Šeimoj pavyzdžių buvo – dėdė mano, labai garsus gydytojas, Linas Jovaiša, iki šiol daug kas jį prisimena kaip specialistą, numirė būdamas 44-erių metų nuo ūminio žaibiško kasos uždegimo. Jis pats sau tai sukūrė, iš principo, labai ugningai gyvendamas. Jisai kitus visus selebričius „atkačialindavo“, buvo toksikologas, anesteziologas, o pats va taip susivarė per tuos stresus... Ir kitų daugybė pavyzdžių.

Visi lyg ir supranta, visi sąmoningi žmonės, žino, kad sau kenkia. Ir šitoj knygoj tokį baigiamąjį žodį su iliustratoriais paišėm, galvodami, kokia galėtų būti piktograma teiginiui: nekenk pats sau, nebūk sau priešas. Svarsčiau tokius: žmogus pjauna sau ranką arba žaidžia rusišką ruletę, bet suradom labai fainą – tu skrendi oro balionu, bet kažkodėl su žirklėmis kerpi jo lyną. Daugelis žmonių taip daro – aš taip kažkada irgi dariau – net nesusimąstydami, kodėl jie taip daro, kaip čia visuomenė įstūmė juos į tokį ritmą, kokios šeimos tradicijos ar draugų ratas juos paskatino pradėti rūkyti, valgyti bet kokį šūdą, svaigintis, gerti tiek, kad kitą dieną neprisimeni, ką tu padarei, pasinerti į lošimą... Aš pažįstu žmogų, kuris prarado viską – užstatė, pralošė, į skolas įlindo – tragedija...

Tai, žinai, tokie dalykai. Ir galvoji, kaip tu, sąmoningas žmogau, kurio smegenys veikia ir valdo, ką mes darome, ką mes valgome, priima mūsų jausmus, valdo mūsų raumenis, bet kažkodėl tu lengvai pasiduodi nuhakinimui, kai užvaldo momentinis pasitenkinimas. Kaip  žiurkės, kurios laboratorijose gauna kokaino ir išbadėjusios, išsekusios iki mirties laukia to kokaino, užuot ramiai paėdusios. Tos mintys vis sukasi, sukasi, ir tu ieškai sprendimų, kas tau padėtų: ar sportas, ar draugų ratas, ar mezgimas – visi žmonės ieško savaip.

Aš visada mėgindavau užsivesti sportuoti. Pradėdavau bėgiot – mane visada viliojo mintis, kad tuomet esi nuo nieko nepriklausomas – atsikėlei, pavyzdžiui, ryte, jeigu tau patinka, ar vakare po darbų, žiūrint, koks tavo ritmas, ir kokį nors maršrutėlį – šych į Vileišio gatvę kur nors. Atsimenu, 25-erių metų atsirado toks commitment’as – viskas, pradedu bėgioti! Tai pabėgiojau kelis mėnesius, paskui kažkas atsitiko – vėl sukežau, sulūžau, tai užgeriu, tai vėl kažkas... Taip ir su metimu rūkyti būdavo – įsipareigoju sau, metu, net metus nerūkau, išlaikau, paskui kažkas vėl įsliūkina, kaip daugeliui buvusių narkomanų būna: „Aš jau galiu susitvarkyt, dabar biškį parūkysiu, bet kada vėl mesiu.“ Ir pyst – vėl viskas iš naujo.

Su šnapsais irgi užriši, būdavo, su Titu Sereika išgėrę mes susilažinom metus negerti. Aš išbuvau, jisai palūžo ir gavo „Lietuvos ryte“ atspausdinti per visą puslapį savo pralošimo tą kainą. O aš tada dar kokius porą metų negėriau, man žiauriai patiko. Paskui kažkas vėl įsliūkino į mano gyvenimą, vėl – tai čia, tai – ten, žinai, элементы сладкой жизни, biškį šampanėlio, biškį romuko, cigaras – ir vėl пошло, покатилось... Kol galų gale ties trisdešimtmečiu jau, kai gimė Marija, pirmoji dukra, toks suvokimas atėjo, kad dabar jau ne tik dėl savęs, bet ir dėl to vaiko, kad jam visas jėgas, visą dėmesį, visą sveikatą galėtum skirti.

Tipiškas reikalas, nieko čia naujo, pilna tokių. Vieni atsiverčia ir pasidaro labai aktyvūs kovotojai, tokie ideologiniai – kitus drausti, barti, auklėti. Aš niekada nieko neauklėjau, kiekvienas žmogus turi padaryt savo klaidas, nueit savo kelią. Aš radau, kad su tokia pat aistra kaip gert ir baliavot, galima pasinerti į sportą. Pavyzdžiui, bėgimas – kelis mėnesius rytais turėdavau atsikėlęs truputėlį prisiversti, pirmieji žingsniai sunkūs, kol apšilimas ateina, sąnariukai traška, raumenukai greit pavargsta, laikysena netobula, nugarą skauda, sprandas pavargsta. Bet kai jau po truputėlį fitnesas atsiranda, prasideda mėgavimasis, susirandi gražius mylimus maršrutus – blemba, koks kaifas taip pradėti dieną! Grynam ore saulei kylant, paukšteliai čiulba, ypač vasarą mano Varnikų take. Bėgi – žmonės eina, renka bruknes, arba laksto stirnos ar šernai su savo šerniukais. Tada galvoji: „Va, tai yra gyvenimas!“ Kai kiekvieną vakarą eini blaivas miegoti, ryte atsikeli skaidrus visas, pabėgi pusvalandį ar valandą, išsimaudai po šaltu dušu, ir nuo tokios sveikos pradžios kyla visas kompleksas. Tada pradedi mąstyt apie mitybą – kas ta mityba, ką daryt, ko nedaryt, iš ko jinai susideda, kas šviežia, kas nešviežia, jei riešutai, tai kokie riešutai: skrudinti, sūdyti ar žali, paprasti ar mirkyti. Pradedi knygas skaityti. Tada ir rūkymo nebeliko. Dar buvo laikas, kai bėgdavau, o paskui atsisėdu prie kavos ir traukiu dūmą. Toks disonansas totalus, kažkoks absurdas – ką tik taip skaidriai atsišviežinai, ir dabar – vėl... Ir mečiau – nyko ir nunyko iš šaknų. Anksčiau mėgindavau mest valios pastangomis, savitaiga, įsitikinimu, kad privalau, nes tai yra blogis, tai kenkia, o dabar, kaip aš juokauju, atsirado geroji priklausomybė, kuri natūraliai išstūmė blogąją, ir net nekyla minčių ar baimės, kaip būdavo anksčiau – meti, bet naktį susapnuoji, kad rūkai. Dabar nebeliko tokių baimių, aš žinau, kad man tai nebegresia, nes aš žiauriai mėgaujuosi šituo gyvenimo būdu.

Tai užtai ir pavadinimą tokį sugalvojau, nes iš esmės tokia aistra – va taip gyventi. Ir kai tu aistringai darai, tau nekyla jokių valios klausimų, tu tiesiog lauki galimybės. Aš šiandien biškį padirbėsiu, susitikimas su pora kandidatų, tada eisiu porai valandų į „Forumą“, darysiu savo mėgstamus pratimus.

Susigalvoju, pavyzdžiui, kad noriu laisvai stovėt ant vienos rankos. Ir tai taip natūraliai džiugina. Užtruksiu galbūt 5-6 metus, čia labai ilgas kelias: iš pradžių išmokt gražiai stovėt ant dviejų rankų, tada išmokt stovint ant dviejų rankų visaip kraipytis ir balansuot, prarast lygsvarą ir vėl ją susigrąžint. Tada po truputėlį, žinai, tu stovi ant dviejų, vieną šiek tiek patrauki, stovi prisilaikydamas trimis, dviem, vienu pirštu – permeti kūno svorį taip, kad praktiškai jis visas – ant vienos rankos, tik pirščiukas padeda balansuoti. O galiausiai atitrauki ir jį, bandai išsilaikyt. Metų metus chebra taip drožia, bet jeigu tau patinka, po truputį adaptuojasi visi audiniai, sustiprėja visi sąnariai ir raumenys, ir atsiranda jausmas, kad visas esi tvirtas.

Žinai, gimnastiką aš dabar visiškai kitom akim žiūriu. Vaikystėj nesuprasdavau, kai rodydavo per rusiškus kanalus... Dabar aš žiūriu išsižiojęs, kaip jie ant pommel horse sukasi arba ant žiedų – aukščiausia klasė! Bet iš esmės kiekvienas tai gali pasiekt. Gal ne olimpinį kalibrą, jeigu pradėjai būdamas 40–50-ies metų. Gal „kryžiaus“ – iron cross, jau ir nepasieksi, bet daugybę kitų nuostabių pratimų galėtum puikiai išmokti padaryti. Žiedukus visur gali nusinešti, pasikabinti ant medžio šakos ar ant balkono atbrailos. Mini lygiagretes irgi susiradau, meistrai prigamino nerūdijančias, kad lauke visur būtų galima treniruotis. Ir ką, nieko daugiau nereikia. Aš nebrokiju nei svarmenų, nei štangų. Padirbu, pavyzdžiui, po vasaros kokius du mėnesius kojas stiprindamas, daug pritūpimų su štangom, stūmimų, gulint ant nugaros, stovint – štanga tiesiai viršuj. Įvairovė tokia.

Nuo žiemos pradedu ilginti bėgimo distancijas, nes šiaip dabar aš bėgioju po 40 minučių rytais ir kokias 40 minučių tampausi, o nuo žiemos pradedu ilgint, ilgint, ilgint, kad savo birželio 21-os dienos Gimtadieniui būčiau pasiruošęs. Va, ateinančiais metais – 47. Ir mano formulė yra K = 50 – |50 – amžius|, skirtumas. Matematiškai sudėlioju, ir nuo 50-ties suksis atgal iki 100. Tu gi bėgikas, turėtum patvirtinti, kad čia yra visiškai realistiška formulė. Iki 80-ties – tai tikrai, daug aštuoniasdešimtmečių, visą gyvenimą bėgioję, nubėga dar visą maratoną. Nu va mano močiutei 98-eri dabar, 99-eri beveik, tai ji jau nenubėgtų, nes jai šlaunikaulis lūžo prieš porą metų, bet apskritai... Devyniasdešimtmetis, jeigu tu dar gyvas, jeigu be jokių alzheimerių, tai ką – gal ir pavyks?

Taip, vidutinė gyvenimo trukmė smarkiai ilgėja. Ne tik trukmė ir kokybė. Gyvenimo būdas keičiasi. Gerai, mhm, tu labai atvirai papasakojai apie savo aistros gyventi sveikai šaltinį. Pasidavei naujam apsėdimui, vieną priklausomybę išmuši kita. Žinomas toks metodas.

Taip, yra toks obsessed komponentas. Sakykim, jeigu susigalvoji pasiekti gerą kūno lankstumą, ir tau jau 40+, tai be tokio lengvo apsėdimo, sunku jau bus tai padaryti.

Na taip, reikia pasišvęsti.

O jeigu jis įsliūkina, kur buvęs, kur nebuvęs... Tai aš ir čia tavęs laukiu, pavyzdžiui, imu koją, užlenkiu ir tampau šlaunį, tiesiog išnaudoju situacijas. Sėdžiu, teliką žiūriu arba kine – tą patį darau, lėktuvuose darau. Žinai, kine sėdžiu ir tampau. Tiesiog, po truputėlį, net nebesusimąstydamas. Kitaip tu nepasieksi ką užsibrėžęs, nes turi kasdien skirti po keliasdešimt minučių tokiems pratimams.

Taip, gal ne kiekvienam tiks toks intensyvumas, bet tu puikiai atskleidei, kad tau patinka, tu gyveni šia aistra. Dabar kur kas daugiau papasakojai, bet ir iš knygos akivaizdu, kad visas tavo dėmesys skirtas kūnui. Kūnas – svarbiausia. Skaitydamas pajutau kūno kultą. Net į knygą sudėtos tavo nuotraukos kelia pavydą. Žiūriu į jas ir pavydžiu kaip Marius atrodo! Lyg dvidešimtmetis veidas lygus, raumenys ryškūs, viskas gražu. Iš tikrųjų įkvepia treniruotis. Bet visa tai yra susiję su kūno lavinimu ir gebėjimu ką nors su savo kūnu nuveikti.

Bet ten rašau ir apie smegenų mankštą, yra atskiras skyrius.

Skaičiau, skaičiau. Bet smegenų mankšta ten irgi susijusi su motorika žongliravimas ir panašūs triukai.

Ir truputėlį apie meditavimą, sąmoningumo lavinimą, kvėpavimą.

Apie meditavimą būtinai pakalbėsim... Tai jeigu aš tavęs nepažinočiau, pagalvočiau, kad čia toks, žinai, visiškas narcizas rašo. Jis, ko gero, dar ir mada domisi, jam išorė terūpi...

Yra to, yra biškelį, sutinku.

Skyrius apie meditaciją knygoje yra, bet ji ten vadinama „smegenų atostogomis“.

Na, kadangi tas žodis truputėlį apaugęs ezoteriniais atspalviais, ir aš nenoriu atbaidyti žmonių, nes ne visi supranta. Daug žmonių, net ir Vakaruose, išgirdę „meditacija“, mato kažkokį „Alach akbar“ komponentą, nesuprasdami realiai, kad tai visiškai atsieta nuo bet kokios religijos ar ideologijos.

Apskritai ji nėra atskirta nuo tikėjimo. Žiūrint, kas moko. Girdėjau, kad kai kur Vakaruose valdžia bando sureguliuoti jogą, priskirdama ją religinėms praktikoms.

Jeigu giliai pažiūrėt, į jos ištakas – absoliučiai taip.

Taip, o jeigu visiškai paviršium, tai, aišku tik pratimai. Ir ką jie reiškia? Bet pasakyk dar, kaip tu matai kūno ir sielos, o gal  kūno ir proto santykius?  

Aš gana aiškiai deklaruoju, taip atvirai, ir kai versiu į anglų kalbą, ko gero, nebeliks tos deklaracijos, nes Amerikoj bus labai sunku, bet Lietuvoj aš sakau kaip yra – esu ateistas, aršus ateistas, antireliginis, anti-establishment. Aš manau, kad religija, kaip sakė Leninas, yra nuodas liaudžiai, ir visa tamsa, kylanti iš dogmatizmo, gimdo ir tavo kūno, tavo proto sandaros, ir visuomenės funkcionavimo nesuvokimą ir daugybę kitų prietarų. Iš ten galime atsekti ir kontracepcijos draudimus, ir draudimus skiepyti.

Aš taip galvoju. Esu mokslo žmogus, skaitau kiekvieną dieną knygas apie evoliuciją, apie biochemiją, kūno sandarą, neuronų atsiradimą. Mėginu suvokti, kas mes esam, kaip mes atsiradom per tuos milijardus ir šimtus milijonų metų, ir aš nematau jokio Dievo, aš nematau jokių dvasinių dalykų. Aš ir knygoj pradedu nuo to, kad yra keturios fizikos žinomos jėgos: gravitacijos, elektromagnetinė, stiprioji ir silpnoji atominės jėgos, ir jeigu tu išmatuosi... Niekur niekada jokių sąsajų su dieviškais dalykais nėra atrasta ir, ko gero, nebus atrasta. Bet suprantu, kad žmogaus įtaiga gali nuversti kalnus.

Tu manai, kad tikėjimo prigimtis yra materiali ir kyla iš kūno?

Absoliučiai. Ir iš mūsų neuronų. Jų yra, sakykim, šimtas milijardų, ir trilijonai jungčių tarp jų. Ir yra tiktai laiko klausimas - dešimties, penkiolikos ar penkiasdešimties metų - kada visa tai bus galima nuskenuoti taip pat, kaip ir mūsų DNR kodą, nuskenavus įsidėti į flešiuką ir nusiųsti į kitą vietą, o ten įsijungti, pavyzdžiui, jau į biomechaninį kūną galbūt arba į kitą biologinį kūną arba į kompiuterį, kuriame suksis simuliacija. Ir Ignas – pyst, staiga atsidurs Bogotoj, Kolumbijoj, kompiuteryje, kur gal prie tavęs bus prijungti dar ir specialūs davikliai, kur tu matysi ir infraredą, ir rentgeną, ir turėsi ne dvi rankas, o tris, su kokiu nors kabliu. Anyway, čia ta fantastika labai greit bus nebe fantastika.

Taip, taip, bet ar tas aš, prie kurio Bogotoje prijungs visus priedus, mano šerdis liks? Kas tai yra? Protas?

Tai yra visa, ką tu žinai, visa, ką tu jauti. Tai, ką tu esi patyręs. Tu fiziškai esi tarp tų neuronų, tose sinapsėse.

Tvarkoj. Visi mitai, protėvių patirtis, visa kultūra sinapsėse...

Visos pasakos, taip. Aš turiu tokį labai šiurkštų pasakymą: žmogus iš esmės skiriasi nuo beždžionės tuo, kad moka tikėti pasakomis. Toks yra esminis skirtumas. Jeigu imsi grupę žmonių, pavyzdžiui, 5-6 asmenis, ir palyginsi juos su tokia pat grupe šimpanzių – visą dinamiką, siekį dominuoti, aiškintis, kas bus vadas, žinok, kaip sako, embarrassingly similar  yra. Viskas yra taip pat. Skirtumai prasideda nuo keliasdešimties žmonių dydžio grupių, nes tarp šitiekos beždžionių jau kiltų visiškas chaosas ir pjautynės, o žmonės sugebėjo vienas kitam papasakoti kokią nors pasaką ir ja patikėti. Atsiranda suvokimas – mes esam tauta, gentis. Ir tu gali pasakyti žmogui: „Klausyk, atiduok man dabar savo košę, bet po mirties gausi dešimt tonų šitos košės.“ Ir jis sakys: „Gerai.“ O beždžionei tu niekada neįrodysi: „Atiduok man dabar bananą – po mirties gausi tris.“ Niekada taip nebus. Toks ir skirtumas.

Tai žmogui padėjo prisitaikyti ir užkariauti pasaulį.

Tai padėjo sukurti milžiniškas žmonių grupes, kitaip jos nebūtų atsiradusios, ir pasiekti milžiniškų rezultatų, nes šiaip fiziškai esame trapučiai, bet kokia beždžionė penkis kartus fiziškai už mus stipresnė yra... Vat man, kaip istorikui, labai įdomu apgalvoti, kaip mūsų chebrytės susiburdavo į kokių 30-40-ies bandą, paimdavo nuo žemės akmenį, švystelėdavo jį, ir dar taikliai – viskas, jie pasidarė neįveikiami, joks liūtas nebegali prisiartinti. Žmogbeždžionių chebrytė laikydamasi kartu – viskas, ji neįveikiama. Užtat išmetimas iš bendruomenės prilygdavo mirties nuosprendžiui, nes likai vienas – tau šakės, tave suės paprasčiausia hiena, sukapos, tu neturėsi maisto. Toks telkimasis į bendruomenes, tikėjimas bendromis legendomis, bendromis pasakomis – visa tai man, istorikui, aišku kuo puikiausiai.

Na va. Ir tai, ko gero, evoliuciškai turėjo didesnės reikšmės negu kūno treniravimas?

Tai visuomenei, žinoma, jokio skirtumo – tu gali gyvent belekaip, juk mes biologiškai nesuprogramuoti gyventi sveikai, mes suprogramuoti tiktai palikt palikuonis. Viskas, toliau niekam neįdomu, tu gali dvėsti. Palikai, paauginai, kol jie savarankiški, iki penkiolikos – viskas, evoliucijai nebeįdomu. Čia tik mums patiems įdomu, kaip mes nugyvensim.

Žinai, ilgiausiai juk mes gyvenom miškų sąlygomis. Civilizacija tėra tiktai mažiukas gabaliukas – tie 10 tūkstančių metų. Homo sapiens, tokie kaip mes, identiški gyvuoja minimum 200 tūkstančių metų. Neatskirtum tu visiškai, jeigu čia jis dabar atsidurtų, na, kol neprabiltų, aišku. (Juokiasi) Tai jie gyveno miškuose, paupiuose, pajūry – medžiojo, gaudė, rinko. Kiekvieną dieną fiziškai labai daug dirbo, kito kelio nebuvo – nei šaldytuvų, nei parduotuvių, nieko. O vėliau, kai atsirado žemdirbystė, sėslus gyvenimo būdas, gyvenvietės, darbo pasidalinimas, materijos kaupimas, atsargų sandėliai, va tada prasidėjo problemytės.

Ir taip iki XIX amžiaus, kol neatsirado pramoninė cukraus gamyba, niekada nebuvo tokio smarkiai apdoroto, koncentruotų kalorijų turinčio maisto, niekada. O dabar, siaubas, kas pasidarė, kiekvienas batonėlis turi tiek energijos, kiek tau reikia visai dienai. Žiūrėjau kaip tik, apie Nepalo ir Tailando vienuolius, čia per CNN rodė laidą šeštadienį, nu blemba, daugiau kaip 50 procentų – nutukę, įsivaizduoji? Vienuoliai šiaip nieko neveikia, pagal religinius įsitikinimus jie iš išmaldų gyvena, po vidurdienio nieko nebegali valgyt, tai teoriškai viskas faina, bet jie pradėjo gerti limonadus vietoj vandens, ir tapo beveik visi diabetikais, daugiau kaip pusė – tragedija. Tai ten dabar vėl aiškina jiems, nes šiaip labai gerbia tą bendruomenę... Čia mes, aišku, nukrypom vėl prie kūno, aš suprantu...

Ne, žinai, man savotiškai gražu, nes kaip tu ir pats minėjai, čia kyla didelis pavojus pereiti prie didaktikos. Jeigu dabar pakeistum gaidą, kad, na  mokysiu gyventi, ir taip persismelkęs nereliginiu dvasingumu imtum pamokslauti, tada jau taptum tikru pranašu. (Juokiasi)

Guru, jo?

Jo, jo... Nes tada jau ir kūnas, ir protas...

Sektą dar įsiregistruočiau ar bažnyčią, UAB atsidaryčiau su mokestinėmis lengvatomis. (Abu juokiasi) Čia logiška tąsa būtų, verslo planas...

Kitas žingsnis knyga „Aistra mąstyti teisingai“.

(Abu juokiasi)

Apie mirties bausmės grąžinimą ir asocialų išnaikinimą... Taip, čia bandė man pripiešti eugeniką, kad aš siūlau kastruoti asocialus.

O tu nesiūlai?

Kastruoti nesiūlau, bet aš siūlyčiau padaryt fondą ir jiems mokėti už vazektomijas, kad jie savanoriškai jas pasidarytų. Tai aišku, kad aš nesiūlau gaudyt ir kastruot, bet, pavyzdžiui, žinok, mirties bausmę tai aš grąžinčiau. Jeigu, žinai, chebrytė paima mergaitę, iš mašinos išsitempia vidury nakties ir kastuvais uždaužo ją, tai aš juos tikrai likviduočiau, nes tai yra... Aš manau, kad tai yra pateisinama, kadangi... Mes dabar pateisinam žudymą, kai vyksta karas, teisybė? Tu turi teisę žudyt, jeigu tave užpuola priešas, mes visi eisim ir šaudysim. Visi sėdi čia savanoriai išdidūs. Kitas dalykas – mes pateisinam žmogžudystę, jeigu mus užpuola. Tai aš manau, ir sunkūs nusikaltimai yra užpuolimas – mūsų visuomenės, mūsų bendruomenės, mūsų žmonių. Visi moraliniai išvedžiojimai, kad jisai atsisės iki gyvos galvos, ir jį ten tada skriaus ir dulkins, man nepatinka. Aš manau, kad kalėjimai turi būti tvarkingi, jeigu žmogus padarė nusikaltimą, jis atsisėda tenais, kelis metus tvarkingoj saugioj aplinkoj apmąsto ir išeina iš ten atidirbęs savo skolą visuomenei. Ten nereikia jų nei dulkinti, nei mušti, nei dūchinti. Bet jeigu jis yra visiškas nužmogėjęs elementas, kuris va šitaip pasielgė, nu tai tegul karma jam suteikia kitą šansą kitam gyvenime, bet dabar – viso gero. Aš tai taip daryčiau, žinok, vienareikšmiškai, ypač jeigu tikrai neatremiami yra įrodymai, vaizdo įrodymai, DNR įrodymai – viskas. Suprantu, kad būna klaidų, shit happens, bet teoriškai tada jau nieko negalima nubausti, nes visada klaida gali atsirasti...

Na, tau būdinga...

Maksimalizmas.

Nebūtina politinio korektiškumo vaikytis, nors ir darosi nebemadinga šitaip tiesiai kalbėti. Bet tvirtai žinantieji, kas yra teisinga, tai...

Tai yra pavojingi žmonės.

Pradeda malt šūdą, nes neabejoja niekuo...

Aš sutinku. Labai sunku yra vakarietiškos demokratijos sąlygomis, mes daugybę turim problemų, kurias tvirta kieta ranka tiesiog imtų ir išspręstų labai lengvai. Bet dabar pasiūlyt, pavyzdžiui,  kad mes dvidešimčiai metų įvedam monarchiją ir išrenkam gerąjį karalių Igną, pavyzdžiui, taigi nieks nepasiūlys. Nors racionaliai tai supranti, kad, pavyzdžiui, Singapūras kokį fenomeną padarė dėl to, kad buvo griežta ranka, nekorumpuotas tvarkingas bičas, kuris niekam neleido vogti ir padarė stebuklą, dėl kurio dabar visi fantastiškai gyvena. Aišku, buvo sunaikinta demokratija, ir visi jau turi sėdėt ir pritart. Tokia kaina. Bet jeigu kursas yra teisingas...

Dabar Singapūrui pagirios. Pakartot proveržį ir jiems būtų sudėtinga, aišku. Pasaulis globalėja, visiškai izoliuotis irgi pavojinga, nors ta linkme judam...

Tai žinai, jeigu kalbam apie imigraciją, ar tu norėtum, kad čia būtų 45 procentai kokių nors musulmonų, čia mečetę statytų ir vaikščiotų su savo šalikais? Aš tai nenorėčiau. Aš suprantu, keli procentai, viskas faina, ir mano vaikų mokykloj yra iš Pakistano bičiukas vienas, labai fainas. Viskas gerai, kai mes vienas pas kitą – svečiai. Bet jeigu čia sugužėtų masės, kurios rinkimuose pradėtų rinkti savo žmones ir stumtų savo Šariato įstatymus, pagal kuruos žmonės akmeninis užmėtomi...

Aš suprantu, žmonėms reikia religijos, ypač vyresniesiems, tai yra tradicinis dalykas. Pavyzdžiui, sekmadienį ryte aš bėgu per kaimelius ir matau, kaip moterėlės gražiai pasipuošusios, išsikvėpinusios eina į bažnytėlę. Tokios gražios bendruomenės susitelkimo tradicijos. Viskas tvarkoj, psichoterapinė prasmė yra, ypač jeigu geras kunigas pasitaiko ir nešneka nesąmonių, tai visai gerai.

Suprantama. Man dar norisi pabaigai paklausti tavęs apie pasaulėžiūrą...

Nes tu, aš suprantu, turi tų va tokių minčių, kad yra kažkokia dvasia aukštesnė, kažkokios jėgos galbūt?..

Minčių kyla. Neseniai vėl lankiausi CERN’e, surengėm ten Vladimiro Tarasovo koncertą prie hadronų greitintuvo, reikėjo filmui. Vladimiras atskrido, pagrojo. Ta proga pasikalbėjau su pora fizikų. Ir tie šviesiausi protai, išmanantys puikiausiai standartinę lauko teoriją, sako: „Taip, mūsų mokslas supranta penkis procentus Visatos, o 95 procentai yra tamsioji medžiaga ir tamsioji energija. Kas tai yra, mes nežinom.“ John Ellis, hadronų greitintuvo tėvas, tai jo idėja buvo, kad reikia greitintuvo. Ir jis sako: „Kai atradom Higgso bozoną, baisiausiai nusivyliau, nes viskas, visi parametrai atitiko teoriją. Nieko įdomaus, nieko naujo, jokio proveržio.“ Ir dabar stiprina jie tą greitintuvą, renovuoja, didins galingumą, ieškos. O tamsioji materija visur, ji – čia, ne kur nors Visatos kampe...

Taip, labai daug mokslas nežino, bet, iš kitos pusės, žino vis daugiau ir daugiau.

Tai man įdomu paklausti, kokios tau yra įdomiausios mįslės? Nesvarbu, kad tu turi nuomonę daugeliu klausimų ir nebijai jos išsakyti, tai gražu, bet ar lieka kokių nors abejonių arba mįslių?

Na, tai mane labai intriguoja gilioji mįslė, tos teorijos... Mokslininkų, fizikų mėginimai surasti viską sujungiančią teoriją, kuri paaiškintų, kaip siejasi tarpusavyje visos jėgos ir kaip ten yra su string’ais ar multivisatomis, kurios, žinai gal – elektrono viduje tie kvarkai sudaryti iš kažkokių greitai vibruojančių stygelių, kurios mūsų Visatoje yra šituo kampu, o dar egzistuoja septynios ar vienuolika kitų dimensijų, paraleliai. Nes juk mumyse yra ta tuštuma... atstumai tarp elektronų ir protonų...

Taip, taip, taip. Na gerai, o tokie klausimai, kaip „O kam visa tai?“, „Koks tikslas?“...

Tokio nėra klausimo „Kam visa tai?“ Čia taip pat, kai tu žiūri į skruzdėlyną kokį nors. Nereikia klausti: „Kam visa tai?“, ­­- jeigu tu biologiją šiek tiek išmanai. Tiesiog supranti, iš kur visa tai atsirado, kaip tai atsirado per milijardus metų. Supranti, jeigu tu negalvoji, kad egzistuoja kažkoks Dievas Kūrėjas, tai tada tau ir nebeiškyla klausimų, kam jis visa tai padarė, nes taip tiesiog atsitiko, shit happens. Ir kai tu baloj sudedi kelis ten muiluotus daiktus, ir kokia nors lazdele – pyst! Staiga žiūri – atsiranda struktūra, muilo membrana pasiskirsto į apskritimą, ir viskas...

Na gerai, bet vis tiek galima paklaust, ar viskas turėjo pradžią, ar nebuvo pradžios?

Buvo kažkada laikas, kai nebuvo laiko ir erdvės.

Tačiau ką reiškia "laikas kai nebuvo laiko", mes nelabai suprantam.

Bet mums tai nesvarbu, supranti. Mes vis daugiau ir daugiau apie tai sužinom. Prieš 13,8 milijardų metų staiga viskas atsirado akimirksniu ir žaibišku greitumu milžiniškoje temperatūroje augo, plėtėsi...

Bet čia tik viena teorija, yra ir kitų.

Čia jau nebe teorija, Ignai. Ne, ne, kad taip buvo, tai – faktas. Tai yra absoliutus faktas, su kuriuo nebesiginčija nė vienas rimtas mokslininkas.

Ginčijasi. Lee Smolin savo knygoje „Time Reborn“, pavyzdžiui.

Ne, tai visą laiką yra fringe theories, visokiausi dokumentiniai filmai, siekiantys pritraukti auditorijos dėmesį. Kai kas diskutuoja netgi dėl to, kad Rugsėjo 11-tąją padarė patys amerikonai. Tai, žinok, aš priskiriu tokiems bajeriams.

Tokiems priskiri, supratau.

Arba – ateiviai neva pastatė Egipto piramides, nes tuo metu nebuvo technologijų, kurios leistų pastatyti tokią didelę struktūrą. O egiptiečiai paprasčiausiai prikasė labai labai daug žemių ir sutempė viską po truputį aukštyn.

Ne, bet apie laiką ar erdvę yra kiek kitaip. Galima įsivaizduoti, kad laikas tiksėjo ir iki Big Bang’o.

Tada reikėtų kažkokią kitą fizikos teoriją surasti, gali būti...

Yra tokių teorijų. Pavyzdžiui, daugybinių visatų, ji apie tai ir kalba...

Ne, daugybinės visatos neprieštarauja tam, neprieštarauja absoliučiai, nes vienu metu atsirado visos tos daugybinės visatos ir vienu metu jos dabar egzistuoja visos paraleliai. Aš labai, žinok, įsigilinęs į šitą dalyką, multiverse’o teorija visiškai neprieštarauja Big Bang’ui. Ir dėl Big Bango, ir dėl visos tos pradžios, kosmoso atsiradimo...

Gerai, kitą kartą giliau pasiginčysime.

O dabar vyksta tai, kad mes patys suteikiame prasmę. Jeigu tu klausi savęs, kokia prasmė mano gyvenimo, tavo gyvenimo, Petro gyvenimo, tai ta prasmė yra tokia, kokią mes jam surandam.

Oi, šitas teiginys man patinka, dėl jo išvis nesiginčyčiau.

Šiaip nėra prasmės, ir jeigu aš šiandien numirsiu, tai tik biškį paverks mano vaikai, ir viskas, žinai, o gyvenimas bėga. Nėra tos prasmės.

Bėgam toliau.

Ir mes visi, žmonės, greitai dingsim, nes anksčiau ar vėliau neišvengiamai arba išsiverš megaugnikalnis, arba trinktelės galingas asteroidas, arba patys sušiksim viską. O jeigu ne, tai vis tiek už penkių milijardų Saulė užges, ir Žemės nebeliks, žmonėms reikės kažkur dingti, faktas.

Į virtualią realybę.

Virtualiai galima, bet ir fiziškai galima po truputį išmokti išskristi. Iš pradžių gi – į Mėnulį, paskui – į Marsą, toliau gi yra – Neptūnas, Saturnas...

Va, ir tada šiek tiek labiau treniruotas kūnas jau gali praversti.

Žinai, vienas fantastinis pavyzdys, aš tau pasakysiu. Mano tėvukas nuo vaikystės turi labai didelę klausos problemą, jam išoperavo būgnelius, kažkaip jį nugydė dar paauglį, ir jis visą gyvenimą neprigirdėjo smarkiai. Ir jam netiko visi tradiciniai tie aparačiukai, kurie įsideda į ausį, nes ten tiesiog nebuvo būgnelių, viskas ten išpjaustyta, visos tos vidinės ausies struktūros, tai jam tinka tiktai tokie aparatai, kurie patį kaulą vibruoja. Būdavo, pavyzdžiui, tokie akiniai, kurių ienose sumontuoti stiprintuvėliai daro tokį poveikį. O dabar kas atsirado – jam įgręžė implantą į patį kaulą už ausies, tada iš išorės uždeda tokį magnetinį daikčiuką su mikrofonu, ir jis transliuoja į vidų stiprindamas. Dar turi tokį aparačiuką, kuris yra nuotolinis pultelis, ir su juo valdo. Gali pasilikti visą stereo, ar tiktai, pavyzdžiui, žmogaus balsą, o kitą triukšmą slopinti. Tai iš esmės jau yra tokie implantai, kurie gali... Dabar dar nemoka, bet išmoks žmonės pagaminti ir akies implantą...

Jau juda ta linkme.

Ir galės pareguliuoti jautrumą, rezoliuciją, ryškumą, infraredą, ultravioleto spektrą. Būna gi dabar bioniniai rankos protezai, prijungiami tiesiai į centrinę nervų sistemą ir valdomi kaip tikra ranka.

Bet vis tiek verta mokytis kūną valdyti...

Dirbtinė širdis, stimuliatoriai – vis tiek po truputį link to einama. O bėgikai su dirbtinėm kojom jau bėga greičiau negu paprasti atletai, ir kyla ginčai, kodėl juos registruoja su sveikaisiais, girdėjai turbūt?

Gerai, Mariau, čia jau kitos temos kitam kartui.

Skubi, ar ne? Galėčiau kalbėt ir kalbėt.

Jau skubu. Ačiū už knygą, smagu su tavim kalbėtis, gal kada nors pratęsim. Kol kas – suteikim va tokią prasmę...

2019 m. lapkričio 2 d., šeštadienis

Miltiadas: „Niekas nebesužinos, koks Baltušis - tikrasis“



Pernai šventėme Šimtmetį. Kuo pažymėti šie jūsų metai?

Koks kitas klausimas?

Kaip jums patinka MO muziejus?

Man jis negražus.

Ko gi ten stinga?

Skonio. Geras skonis, matai, gali būti tik nesuinteresuotas. O MO tvoskia interesais. Jis iš tolo trenkia troškimu suvilioti, sudominti, geidžia būti pastebėtas, įvertintas.

Gal pelnytai?

Gal. O gal - ne. Muziejų dabar apstu. Didžiojoje gatvėje, antai, veikia bent du Gintaro muziejai. Ir šiaip Vilniaus Senamiesty - muziejus kas antrame name.

Pernai išpranašavote, kad būtinai sulauksime greičiau kaip per dvi valandas nubėgto maratono. Ar pripažįstate Eliudo Kipchoge pasaulio rekordą - 1:59:40?

Absoliučiai. Žmogus pats bėgo ir atbėgo. Padėjėjų turėjo pulką, bet bėgo pats visą kelią. Kaip nepripažinsi?

Sakėte, kad tokie pasiekimai sutaupo visų laiką, nes varžybos trumpiau užtrunka. O kam mums tas papildomas laikas?

Tekstams skaityti. Tekstų daugėja, o laiko - ne. Skaityti būtina.

Kuo taip jau būtina?

Kad būtų su kuo kalbėtis. 

Kalbėtis galima ir apie vaizdus.

Su tavim - gal, o su neskaitančiuoju - ką pasikalbėsi? Vargas. Johnas Watersas sakė: „Neturiu laiko dulkinti tų, kas neturi laiko skaityti knygų.“

Ir kodėl turėčiau įtikti kažkokiam Watersui?

Todėl, kad jis - Dievo metafora.

Paieškočiau kitos metaforos.

Nejaudina nusenęs gėjus? Voila! Rinkis papūgą. Lyties neklausk, žmogus nustatytų papūgos lytį, tik ją išskrodęs. Šis paukštis, beje, tave pergyvens. Ir tu jam, regis, patinki. Taip? (Papūga kimiai čerškia ir aikčioja.) Taip. Pamilk papūgą ir gyvenk jai atsakingas.   

Ačiū. Ką skaitėte per vasarą?

Kaip ir visi - Baltušį.

Ir ką manote?

Manau, kad tokie dienoraščiai prilygintini išmonei. Tikras dienoraštis būtų faksimilė arba originalas. Kai tekstas skaitmenizuojamas, taisomas, tvarkomas, iškart iš maišo lenda meninės kūrybos yla.

Nepasitikite leidėju?

Leidėjas puikiai padirbėjo. Visi skaito laižydamiesi. Niekas nebesužinos, koks Baltušis - tikrasis. Net neverta taip klausinėt. Ir apie Venclovą nesužinos. Jo dienoraščiai irgi skaitmenizuoti.

O jūsų?

Mano - beveik. Vergė baigia perrašyti į Word'ą 2016-uosius, o nuo tada jau pats kompiuteriu klebinau. Patogu. Surenku find laukelyje "Ignas" ir randu, ką galvojau apie tave prieš tuziną metų. Skaitau. Nepatinka - pataisau, perrašau, ištrinu, papildau.

Siaubas.

Koks čia siaubas? Toks žanras - skaitmeninis dienoraštis.

Pakritikuokite Lietuvos kultūros politiką.

Nekritikuosiu. Aš remiu bet kokią kultūros politiką. Kultūra yra pasipriešinimas natūrai. Nepasidavimas gamtos dėsniams. Sielos puoselėjimas pilvo sąskaita. Proto maištas prieš kūną.

O gamta jums negraži? Pažvelkite, koks dangus!

Dangus gražu. Palauk, tuoj parodysiu tau dangų.

(Ilgai rausiasi lentynoje. Paduoda Paulo Bowleso knygą „The Sheltering Sky“, atverčia.)

Štai, skaityk.

„For Mill with love (this is probably the handsomest copy in existence) Paul, Tangier, 20/iv/64“. Čia jums autoriaus dedikuota?! Galbūt gražiausias „Perskelto dangaus“ egzempliorius?

Štai kas man gražu.

1949-ųjų originalas. Neįtikėtina.

Kultūra.

Vėl pritrenkėte. Kaip nesuskilti patyrus tokį atsivėrimą?

Klausyk Pelevino: „Toliau nuo iškilių idėjų gyvenk kaip Rambo, - day by day.“ Na, baikim čia pliurpti. Eime virtuvėn.

Eime... Ačiū jums.

2019 m. spalio 22 d., antradienis

Alphonso Lingis: „Laukia džiaugsmingi netikėtumai“



Pasikalbėkime. Alphonso, kaip šiame gyvenimo etape norėtumėte būti pristatytas publikai?

(Juokiasi) Paprasčiausiai. (Juokiasi) Na, beveik visą laiką dirbau profesoriumi, dėsčiau filosofiją Pensilvanijos universitete. Nustojau 2002-aisiais.

Lietuviškai taip ir nepramokote?

Ne. Mano tėvai kalbėdavosi lietuviškai, nenorėdami, kad suprasčiau jų paslaptis. Jie buvo ūkininkai. Niekada nepasakojo man apie Lietuvos miestus. Kol neatvykau į Vilnių, nenutuokiau, koks jis didingas.

Ar teisinga būtų jus pavadinti filosofu?

Bent jau filosofijos profesoriumi. (Juokiasi)

Ar esate susikūręs savo pasaulėvaizdį?

Nemanau. Nors esu parašęs nemaža knygų apie dalykus, kuriuos jaučiuosi atradęs ir supratęs. Tyrinėjau ir kitų mąstytojų veikalus, tačiau daugiausia rašiau savo paties įžvalgas.

Kaip nusakytumėte tai, ką svarbesnio jums pavyko suvokti?

Oho... (Juokiasi) Na, galbūt man pavyko suvokti atsitiktinumo svarbą.

Kadaise lankiausi Indijoje, tame elnių parke, kuriame Buda dėstė savo tiesas. Užklupo trumpas lietus, tad pasislėpiau po šventuoju figmedžiu. Pamačiau ten ir kitą žmogų - maždaug keturiasdešimtmetį indą. Jis pritrenkė savo grožiu. Gražu jame atrodė viskas: kūno sudėjimas, laikysena. Užsimezgė pokalbis. Jis prisistatė esąs astrologas. Įsikalbėjome kelias valandas, ir tarp kitų dalykų jis paminėjo laisvę, būtinybę ir atsitiktinumą. Aptarėme, kad apie laisvę kalba politika, apie būtinybę - gamtos mokslai, o apie atsitiktinumą - niekas. Nėra jokios kalbos, jokio pagarbaus būdo jam aptarti, išskyrus horoskopus paskutiniuose laikraščių puslapiuose.

Pokalbis su gražuoliu nepažįstamuoju paskatino susidomėti atsitiktinumo sąvoka. Tai nutiko jau gana seniai?

O taip, gal šešiasdešimtaisiais.

Tačiau juk visi svarbiausi įvykiai nutinka atsitiktinai. Konkretus spermatozoidas apvaisino tam tikrą kiaušialąstę mano mamos įsčiose atsitiktinai. Jei tai būtų buvusi kita ląstelė, aš būčiau gimęs kitu žmogumi. Atsitiktinai gimiau be jokios fizinės ar protinės negalios.

Dauguma žmonių atsitiktinai pasirenka tam tikrą darbą. Susidomėjau filosofija, nes turėjau ypatingą jos dėstytoją. Galėjo susiklostyti kitaip. 

Mus atsitiktinai užklumpa ligos ir nelaimės. Vieni užsikrėtusieji Ebola virusais miršta, kiti - išgyvena. Lemia atsitiktinumas. Jis nulemia, ir kaip mes mirštame.

Priėjau išvadą, kad atsitiktinumas yra esminis mūsų būties veiksnys. Per mažai kalbame apie jį. Universitetai, pavyzdžiui, taiko gabumus įvertinančius testus. Mėginama įteigti, kad svarbiausia visur racionalūs sprendimai, proto pastangos. Išties, mano nuomone, turėtume labiau gerbti atsitiktinumą. Mūsų požiūris į jo svarbą galėtų būti džiaugsmingesnis. Juk įsitraukiantieji į rizikingus užsiėmimus taip elgiasi ieškodami malonumų. Lošėjai patiria didžiulį pasitenkinimą, jie pasijunta įgalinti kovoti su nesėkmėmis. (Juokiasi)

Jums itin svarbu laikytis požiūrio, kad pasaulį valdo atsitiktinumas?

Tai lyg instinktas. Pavyzdžiui, nesu linkęs nieko planuoti. Daugybę metų iš lempos nuspręsdavau, kur keliausiu per vasaros atostogas. Nulemdavo koks nors atsitiktinumas. Ir nieko iš anksto neskaitydavau apie vietovę, į kurią vykdavau. Norėdavau pats susidaryti įspūdį. Patirti nuostabą. Netikėtumo jaudulys toks malonus.

Taip pat - ir su tėvyste. Juk negali suplanuoti vaiko. (Juokiasi) Kaskart jam gimus patiri nuostabą: kaip naujagimis atrodo, kaip jis auga, kaip elgiasi... Vaiko gimimą tėvai visuomet suvokia kaip sėkmės apraišką, o ne kaip pastangų ar planavimo rezultatą.

Ką dar esate suvokęs ir aprašęs atsitiktinumo tema?

Kartkartėmis vis grįždavau prie jos. Prieš keletą metų mane pakvietė į konferenciją Didžiojoje Britanijoje kalbėti apie riziką ir taisykles medicinoje. Gavau progą dar sykį pamąstyti apie atsitiktinumą.

Pirmiausia gerokai pasidomėjau rizika medicinoje. Nebeatsimenu tikslių skaičių, bet likau priblokštas, kad didelė dalis išgyvenusių itin smarkiai neišnešiotų naujagimių lieka neįgalūs. Todėl kai kur, pavyzdžiui Olandijoje, tokių mažylių nesistengiama ypatingai gydyti, jie tik slaugomi, kol numiršta arba lieka gyvi. Suvokiau, ką patiria jų tėvai. Jeigu jie apsispręs neguldyti vaikiuko į reanimaciją, šis greičiausiai numirs, ir tėvai graušis ne viską padarę, o jeigu paguldys - didelė tikimybė, kad mažylis liks neįgalus, ir tėvams teks jį toliau slaugyti, patiriant daug skausmo ir gausybę išlaidų. Siaubinga situacija, kurioje nėra lengvo pasirinkimo: abu variantai labai rizikingi.

Ar prisimintumėte ką nors iš savo patirties, kai teko susidurti su atsitiktinumo galia, baiminantis nesėkmės rizikos?

Kartą Indijoje taip apsirgau, kad maniau numirsiąs. (Juokiasi) Vos alsavau. Tai nutiko Pietų Indijoje, mažame pajūrio kaimelyje. Vidury nakties susiradau rikšą, kuris pasirodė esąs nepalietis. Iš labai toli atklydęs žmogus pajėgė suprasti, kad man reikia pagalbos. Nugabeno mane į prieplauką ir susitarė su valtininku, kad nuplukdytų į artimiausią miestą. Mes nemokėjome vienas kito kalbos, bet jis ėmėsi manimi rūpintis. Tai neįtikėtina. Daugiau niekad jo nebesutikau. Tai buvo vargšas, teturintis savo ratelius, bet jis pasirūpino manim.

Taigi atsidūriau miesto ligoninėje, ir ten gydytojas diagnozavo kažkokią naujovišką infekciją, nuo kurios neturėjo vaistų. Jokios prasmės ko nors ieškoti. (Juokiasi) Turėjau pasikliauti likimu. Mane gydė vien tradiciniais Ajurvedos metodais, tačiau namo grįžau pasveikęs. Ko gero, padėjo ne tiek gydymas, kiek rūpestis. Ir aišku, kūnas apskritai linkęs sveikti pats. (Juokiasi) Medikai tik padeda jam.

Tačiau aną naktį buvau supratęs, kad tikriausiai numirsiu. (Juokiasi) Visa liudijo, kad taip nutiks, todėl net nesupanikavau. Pagalvojau, kad nemaža spėjau nuveikti. Nepatyriau jokio siaubo...

Bet pasistengėte.

Taip. Vidury nakties susiradau tą rikšą. Ne kažin kas.

Mhm.

(Abu tyli)

Esate nemažai mąstęs ne tik apie atsitiktinumą, bet ir apie savastį. Parašėte knygą „Pirmas vienaskaitos asmuo“. Gal galite glaustai papasakoti apie savo vienaskaitos pirmąjį asmenį?

Mąstau apie tai kaip apie tam tikrą pareigą.

Pamenu vieną studentę. Ji kilusi iš neturtingos šeimos, todėl tėvai labai skatino išmokti kokio nors amato. Ji studijavo socialinę pagalbą neįgaliesiems. Su tokia specialybe kiekvienas užsidirbtų duonai. Tačiau kartą grįžęs po vasaros į universitetą susitikau ją visą švytinčią. Mergina pasakė, kad apsisprendė pakeisti studijų kryptį ir mokytis šokio meno. Jai prireikė papildomų metų, kad baigtų tą programą. Man tai pasirodė gana rizikinga, nes tik geriausi šokėjai praminta iš savo meno. Tačiau ta mergina apsisprendė tapti šokėja. Pajuto, kad kūnas yra tam sutvertas, kad ji jaučiasi savimi tik šokdama. Ji pasirinko tokią tapatybę. Ji tada dar nebuvo šokėja, gal ja ir netapo, nežinau. Bet jos įsipareigojimas sukūrė tapatybę.

Arba kitas pavyzdys, kiek sudėtingesnis. Namie laikau akvariumus, juos prižiūrėti nemažai kainuoja, todėl susiradau nedidukę tų reikmenų krautuvėlę tamsiame pusrūsyje. Ten viskas pigiau. Daugelį metų apsipirkdavau joje, susidraugavau su savininkais - malonia pora. Sužinojau, kad jie augina cistine fibroze sergančią dukterį. Tokie vaikai dažniausia neišgyvena kūdikystės, bet toji mergaitė atsilaikė. Jos tėvai pasišventę slaugė, ėmėsi akvariumų verslo, kad būtų patogiau prižiūrėti dukrą. Motina dar pardavinėjo vazonines gėles. Jų dukra numirė sulaukusi 23-ejų.

Supratau, kad mamai nekilo jokia abejonė: ji yra motina, pasmerkta rūpintis savo mergaite. 23-ejus metus gyveno tuo rūpesčiu. Paprastai motinos dovanoja vaikams savo meilę, tikėdamos, jog užaugę jie taip pat rūpinsis kitais. O ši mama puikiai žinojo, kad taip nelemta, tačiau vis tiek atidavė ką galėjo. Paklausta, kas ji tokia, tikriausiai būtų atsakiusi: „Esu savo dukros mama.“

Daugelis žmonių nenutuokia, kas esą, neturi aiškios tapatybės. Su tapatybe negimstama, tai - įsipareigojimas, atsakomybė. Nesvarbu, esi šokėja ar mama.

Ir ji gali pakisti laikui bėgant?

Ko gero, įmanoma viduramžyje pasirinkti visai kitą gyvenimo kelią. Mane tai visuomet žavėjo. (Juokiasi) Studijuodamas sutikau ne vieną dėstytoją, apie kurį pagalvodavau: „Ką tu čia veiki?“  (Juokiasi) Turbūt kiekvienas studentas taip yra pasijutęs, nes daugybė dėstytojų nėra tikę savo darbui. Verčiau jie mestų dėstyti ir paieškotų, kam būtų naudingesni. Pasirinkęs kitą kelią, tampi kiek kitokiu žmogumi.

O jūs pats? Esate išmėginęs įvairių dalykų... Kas juos jungia? Ėjote į šviesą?

Nemaža keliavau. Kiekviena proga kur nors nusitrenkdavau. Amerikoje mes gaudavome po tris mėnesius vasaros atostogų, tai kasmet vykdavau vis į kitą šalį. Be jokio akademinio tikslo. Papua Naujojoje Gvinėjoje neieškodavau vietinio universiteto. (Juokiasi) Nors dažnai ką nors parašydavau grįžęs.

Pamenu karą Nikaragvoje, į kurį smarkiai buvo įsivėlę amerikiečiai. Galiausia sukilėliai nuvertė diktatūrą, kuri ten išties baisiai siautėjo. Maištautojai prieš valdžią skelbėsi esą idealistai ir patraukdavo atvykti panašių idealų vedamus užsieniečius. Buvo ypač įdomu su jais kalbėtis, svarstyti, kas politikoje įmanoma, kaip galime keisti gyvenimą savo šalyse. Vien pabūti ten buvo smagu. Ir ko gero, tie pokalbiai paveikė mano politines pažiūras.

Vykote ten palaikyti sandinistų kovoje prieš režimą?

Atsidūriau Nikaragvoje jau nuvertus režimą. Niekuo neprisidėjau, buvau tik stebėtojas.

Taigi, nors daug pastangų ir laiko įdėjau bastydamasis be kokio akademinio tikslo, visa tai atsispindėjo mano darbuose. Kadaise perskaičiau Heideggerio mintis apie šventyklas: šventyklose atsiskleidžia pasaulis. Maždaug, Bizantija pasirodo Hagia Sophia bazilikoje Stambule. Toks filosofinis vaizdinys man prilipo. Keliaudamas Europoje užsuku į bažnyčias ne vien paganyti akis. (Juokiasi) Didžiosios Stambulo mečetės - tokios šviesios, taip skiriasi nuo niūrių krikščioniškų šventovių. Spinduliuoja visai kitokį požiūrį į žmogų, kitokį dvasingumą. Man tai - ne šiaip reginys, ne tik architektūra, bet ir mentaliteto ir kultūros išraiška.

Reginys - taip pat kultūros apraiška. Jūs šventyklose neįžvelgiate ko nors dieviška?

Freudas pavadino religiją kolektyvine neuroze. (Juokiasi) Ateidamas į šventovę aš savotiškai patikiu. Nepajėgiu atsidūręs Notre-Dame de Paris laikyti jos prasmės iliuzija. (Juokiasi) Ten pajunti kažką viršesnio, svarbesnio. Kažką tikro. Nesakau, kad patikiu visa religijos doktrina, tačiau pajuntu didingos dvasios tikrovę.

Tikrovę?

Taip. Šventos vietos veikia.

Ir jose jūs pastebite šventumo tikrovę? Medžiagišką?

Kažin kokią... Tai ne vien žmogaus sumanymas.

Esate rašęs, kad nenugyventas gyvenimas nėra vertas tyrinėti.

Tai išvirkščias Sokrato posakis. Jis sakė, kad netyrinėjamas gyvenimas nėra vertas gyventi.

Kas skiria vertą tyrinėti gyvenimą nuo neverto?

Daugybė žmonių gyvena nuobodžiai nieko nenuveikdami. Niekur nekeliauja. Dirba kas papuola. Perka visokį mėšlą. Niekuo nesirūpina.

Theodoras Zeldinas, istorikas iš Oksfordo, parašė knygą „Slaptieji gyvenimo džiaugsmai“. Jis teigia, kad įdomus kiekvienas žmogus. Su kiekvienu galima įdomiai pasikalbėti.

Šiuo klausimu esu skeptiškas. Ką įdomaus išgirstum iš nekilnojamo turto pardavėjo ar buhalterio? (Juokiasi) Be to, ne kiekvienas pajėgia dėstyti mintis.

Prieš kurį laiką rašiau straipsnį apie žmones, įsitraukusius į pavojingus pomėgius. Visokie ekstremalai sportininkai nėra per daug ištyrinėti. Labiausiai mirtinas pasirodė esąs šokinėjimas nuo pastatų su specialiais sklendimui pritaikytais kostiumais.

Aha!

Pats nesu nieko panašaus mėginęs. Pavojingiausias mano pomėgis - nardyti su suspausto oro balionais.

Įprasta manyti, kad pavojingus pomėgius skatina neįsisąmoninta mirties trauka. Atseit, slaptas žudymasis. O aš aptikau rimtą pagrindą laikyti, kad taip nėra. Tie žmonės daro itin pavojingus dalykus, bet kaskart ypač kruopščiai planuoja, ruošiasi savo veiksmams, šimtus kartų patikrina įrangą, išmatuoja vėjo greitį, ištiria lietaus tikimybę, visas kitas aplinkybes. Jų tikslas - ne priartinti mirtį, bet atlikti ką nors itin pavojinga, tačiau visiškai valdant procesą.

Gal juos varo narcisizmas?

(Galvoja) Nemąsčiau tokiu kampu. Man čia tiko Heideggerio požiūris, kad priešindamasis mirtingumui žmogus pajunta savo galias, peržvelgia jas ir net atranda naujų. Man regis, būtent tai nusako ekstremalų motyvaciją. Įdomu, kad šiaip gyvenime jie pavojų neieško - rizikuoja tik mėgaudamiesi savo šuoliais. Vairuodami, pavyzdžiui, jie retai viršija greitį. Nekeldami grėsmės kitiems, jie vaikosi ne jaudulio, o visiškai valdomos ramybės. Ramybės, kuri įsiterpia tarp dviejų skirtingų emocijų: panikos praradus kontrolę ir malonios baimės, verčiančios susikaupti. Ši baimė virsta ypatingu dėmesingumu, teikiančiu didžiulį pasitenkinimą.     

Porą mėnesių paskyręs šiam tyrimui, pajutau, kad jis atveria kur kas daugiau nei domėjimasis paprastų buržujų gyvenimu. (Juokiasi) Dar tas tyrimas aprėpė slidinėjimą kalnų bekele. Vienas australas apklausė 65-is tokius mėgėjus. Išvada panaši: jų netraukia mirti, jie saugosi kiek pajėgdami. Taipogi nesivaiko adrenalino, nes susikaupę išlieka visai ramūs, nors ir lydimi valdomos baimės. Ir visi pabrėžia, kad pomėgis daro įtaką kitiems dalykams.

Kokia ta įtaka?

Dirbdami bet ką, jie stengiasi išsiugdyti ypač aukšto lygio meistriškumą.

Aišku. Pagalvojau, kad kai kuriems ekstremaliems pomėgiams išties reikia ypatingo meistriškumo, tačiau, pavyzdžiui, nušokti prisirišus guma techniškai labai paprasta. Tereikia žengti žingsnį pirmyn. 

Taip, bunji šuoliai yra antisportas. Jiems nereikia jokių gebėjimų. (Juokiasi)

Būtent! Pakanka būti gyvam.

Kartą Naujojoje Zelandijoje ketinau pamėginti, bet bičiuliai mane atkalbėjo sakydami, kad toks šuolis baisiai kenkia kūnui, patiriančiam stiprią perkrovą.

Vienas šuolis? Jei šokinėtumėte kas savaitę, tada - gal.

(Juokiasi) O jūs esate šokęs su guma?

Taip. Porą sykių.

Man pasakė, kad čia tas pats, kaip gauti į galvą ir patirti smegenų sukrėtimą.

Nesąmonė. Esate kada nors susikrėtęs smegenis?

Ne.

Net nesmarkiai?

Ne, nepamenu.

Nuostabu. Štai kodėl jos tokios guvios! O kokie pratimai jums yra sukėlę baimę?

Nežinau. Panardęs vandenynuose ketinau prisijaukinti dangų. Norėjau išmokti lakioti parasparniu, bet taip ir nepabaigiau kursų. Esu skraidęs su instruktoriumi virš Rio de Žaneiro paplūdimių. Dar buvau užsidegęs pilotuoti sklandytuvą, bet irgi neišmokau skraidyti vienas.

Kartą Ekvadore einant taku per džiungles įlūžo lieptas. Išsinarinau petį. Buvau sumanęs pagyventi kaimelyje su vietiniais, bet dėl traumos turėjau iš ten nešdintis į Kitą, skristi namo ir operuotis.

Bjauru. Gal kur nors Amazonijoje esate dalyvavęs ajahuaskos gėrimo ceremonijose?

Ne, neteko. Gal anąsyk būtų pavykę, jei ne ta trauma.

Mano patirtis su narkotikais kukli, bet visuomet teigiama. Geriausia, žinoma, LSD. Keletą sykių pakeliavau su ja, ir nė karto nenutiko ko nors bloga. LSD - įdomiausia, nes dovanoja tikrą psichodelinį potyrį. Daugelis kitų kvaišalų tik maloniai svaigina. (Juokiasi) Be jokio turinio. Kaip ir alkoholis.

Bandėte psilocybino?

Taip. Nebuvo lengva jo gauti, tai tik porąsyk.

DMT?

Ne.

Kartą lankiausi Malyje, ir ten pasitaikė nuostabios žolės.

Malyje?!

Aha. Susibėriau jos sėklų į voką ir nusiunčiau paštu savo adresu, užrašęs išgalvotą gavėjo pavardę ir netikrą siuntėją. Džiaugiausi taip apsukriai sumanęs, nes policijai būčiau sakęs, kad nieko apie tai nežinau. Sugrįžęs namo taip ir nesulaukiau siuntos. Kokį mėnesį baisiai jaudinausi, bijojau kratos. Paskui pamiršau visa tai. Tik kraustydamasis į naują vietą aptikau tą voką užkritusį už stalčiaus.

(Kvatojasi) Oho! Nepastebėjote jo sulaukęs.

Taigi. Pavasarį apsigyvenau name, stovinčiame beveik hektaro ploto pievoje. Iškart pasėjau savo kanapes jos vidury. Aplink, idant pridengčiau, pabarsčiau kitokių žolynų sėklų ir išvykau visai vasarai. Grįžtu po atostogų, važiuoju iš oro uosto nugeltusiais laukais ir iš tolo vidury išrudusios pievos matau ryškiai žalius savo marihuanos želdinius, gal trijų metrų aukščio. (Juokiasi) Juos būtų aptikęs bet kuris paprastas pareigūnas. Nereikia būti narkotikų žinovu, kad atpažintum kanapes vidury tuščios pievos. (Juokiasi) Iškart jas nupjoviau. (Juokiasi)

Būtumėt tapęs federaliniu nusikaltėliu...

Dabar pas mus marihuaną dekriminalizavo, tai vis pasisėju hibridinės žolės, atsisiuntęs sėklų iš Nyderlandų. Didžiausias rūpestis, kad jos nenugraužtų elniai. (Juokiasi) Žvėrys tiesiog dievina marihuaną.

Mums kalbantis apie vertą tyrinėti gyvenimą, prisiminiau neseniai perskaitytas šiuolaikinio rusų mąstytojo Sergejaus Čebanovo mintis. Jis laiko save biosemiotiku ir pateikia visiškai neįprastą gyvybės apibrėžimą, pagal kurį daugelis įprastai gyvomis laikomų būtybių yra negyvos, o kai kurie mums atrodantys negyvi dariniai laikytini gyvais. Vienas svarbiausių gyvybės kriterijų anot to keistuolio - gebėjimas elgtis neprognozuojamai. Žmogus, atliekantis vien įprastus, suprogramuotus ar nulemtus veiksmus laikytinas mirusiu, o atgyja jis tik tuomet, kai pats imasi ko nors netikėta, pasielgia neįprastai. Ar jums tai skamba nors truputį prasmingai?

Esu panašiai mąstęs apie instinktus. Man regis, jie pervertinami. Keista aiškinti sudėtingą gyvūnų elgseną vien nesąmoningais instinktais. Paukščiai suka stulbinamai sudėtingus lizdus. Jie ne tik krauna šakeles, jie verpia, neria, stato palapines, rausia urvus. Man tai nepanašu į mechaninę instinktų išraišką. Stebėdamas voratinklį mezgantį vorą, negaliu atsižavėti. Jis pritaiko savo kūrinį konkrečiai kertei ir nuneria jį neįtikėtinai išmaniai. (Juokiasi)

Kokia jūsų hipotezė?

Mane visa tai trikdo. Ko gero, evoliucinė biologija yra nemenkai apleista mokslo šaka. Darvinizmas viską aiškina genų mutacijomis... Tačiau toks požiūris man atrodo itin varganas. Žinoma, teologinis aiškinimas apie tėvą kūrėją dar prastesnis.

Kažką skaitinėjant man kilo įspūdis, kad gyvybė iškyla, randasi. Susidarius tam tikroms sąlygoms, materija persitvarko į gyvą organizmą. Tokie įvairūs organizmai šiandien paplitę visoje Žemėje: gyvų padarų rastume ledynuose ir ugnikalnių krateriuose, ore ir vandenynų dugne. Kaip tik praeitą savaitę pagalvojau, kad berods juos vienija kažkokia gyvybinė jėga.  

Prieš keletą metų lankiausi sekvojų parke Kalifornijoje. Pamačiau ten storiausią sekvojos išvartą, gal penkių metrų skersmens rąstą. Medis nuvirto, ko gero, prieš tris ar keturis šimtus metų. Sekvojos yra sunkiausi gyvi padarai pasaulyje, viena sveria kelis šimtus tonų. Ir aš net pargrįžau dar sykį apžiūrėti to rąsto. Vis galvojau, kad mirtis ištiko visą medį vienu kartu. Milžiniško dydžio masyve nutrūko gyvybė, neliko nė žalios šakelės ar šaknelės. Jis mirė visas. (Juokiasi) Negaliu paaiškinti, kuo mane sukrėtė toks paprastas reiškinys.

Žiūrėdamas į avilį ar skruzdėlyną, mąstau apie kito lygmens intelektą. Tos vabzdžių bendruomenės sukuria ir palaiko neįtikėtinus struktūras. O jų motinėlės tik deda kiaušinius, nors jas ir pavadiname karalienėmis. Jos gi nieko ten nevaldo.

Esu girdėjęs, kad bakterijos savo kolonijose palaiko ryšius panašiais mechanizmais kaip mūsų neuronai. O mano kalbintas endobiogenikos daktaras Kamyaras Hedayatas įdomiai svarstė, kaip sąveika tarp žmogaus organizmo ląstelių transformuojasi į sąmonę.   

Taip, tai išties įdomu. Kartą Argentinoje man įkando šuo. Žiūrėdamas į gyjančią žaizdą, galvojau, kad ląstelės pačios kažkaip žino, kuria kryptimi augti, kaip daugintis, kad ji greičiau užsitrauktų. Mano mąstymas ar norai čia niekuo nepadeda. (Juokiasi)

Kai kas sako, kad vizualizuodamas, kaip žaizda traukiasi, žmogus gali paspartinti gijimą... Puiku. Grįžkime prie atsitiktinumo svarbos gyvenime. Kiek anksčiau pasakėte, kad toks gimėte atsitiktinai. Kitu atveju būtumėte kitoks žmogus, ir šis pokalbis, ko gero, nevyktų. Ar regite čia tam tikrą lemtį? Galbūt - ką nors panašaus į karmą?

Nuoširdžiai sakant, nesu apie tai mąstęs. (Ilgai tyli) Kodėl gimstame tam tikroje vietoje tam tikru metu? Nesu...

Nieko tokio. Kiek jums metų, Alphonso?

Gimiau 1933-iaisiais. Tai kiek man dabar? 86-eri?

Žiūrint, kurį mėnesį jūsų gimtadienis.

Lapkritį.

Tuomet jums kol kas vos 85-eri.

Puiki žinia. (Juokiasi)

Neabejoju, kad jau pergyvenote ne vieną bičiulį. Kaip manote, ar gyvenimo trukmę labiausia lemia atsitiktinumas, ar koks dėsningumas?

Man regis, tai - tik atsitiktinumas. Kai laikraščiai kalbina ilgaamžius šimtamečius, šie neatskleidžia jokių ypatingų paslapčių. (Juokiasi)

Gal svarbu neapleisti troškimo gyventi?

Manau, ir tai pervertinama. Kam nors susirgus vėžiu, pasigirsta raginimai: „Kovok, kovok!” Arba nekrologe parašo: „Po ilgos kovos su sunkia liga...“ Nemanau, kad įmanoma iš esmės pakovoti su giltine. (Juokiasi)

Aišku, sunkiai sergant, šviesi dvasios būsena ir pasitikėjimas praverčia. Tačiau galiausia... Tai lemtis. Svarbiausia ligoniui nepulti į neviltį. Ne todėl, kad ji pakenktų kūnui, o todėl, kad neviltis - tai kančia, nuodijanti laiką. 

Regis, jus žavi pasaulis, kuriame žmogui sunku ką nors numatyti ar pakreipti.

Žinote, retsykiais patiriu aiškiaregystės blyksnius. Praeitą vasarą Frankfurte į galvą įkyriai ėmė lįsti mintis apie vieną seniai pažįstamą profesorių iš Pitsburgo. Kiaurą dieną vis prisimindavau jį. O kai vakare atėjau skaityti paskaitos, kažkas iš nugaros uždėjo ranką man ant peties, atsisuku - jis! Nė nenumaniau, kad tas žmogus bus Europoje.

Labai dažnai, suskambus telefonui, jau žinau, ką išgirsiu atsiliepęs arba kieno laišką rasiu pašto dėžutėje. Niekada nesistengiau kaip nors šitą gebėjimą vystyti, nuspėti ateitį. Kai kurie atvejai, ko gero, gali būti paprastai paaiškinami. Kai kas - tik sutapimai. Bet kartais tai stulbina.

Vienas ypač stulbinantis nutikimas susijęs su mano jaunystės drauge. Mes studijų metais kurį laiką artimai bendravome, o paskui ji nutekėjo į Škotiją už gydytojo pavarde Karlsonas. Nesimatėme gal ketvirtį amžiaus, ir vieną dieną nusprendžiau ją susirasti. Galvojau: „Gydytojai nedingsta. Yra jų registras...“ Tačiau gerokai pavargęs, apskambinęs visus tos šalies Karlsonus, nieko nepešiau. (Juokiasi) Jokios vilties. Jau svarsčiau nusamdyti kokį seklį, kad pagelbėtų, bet taip ir nepasiryžęs mečiau tą užmojį. O dar po kokių penkiolikos metų vėl staiga prisiminiau tą moterį, nes kaip tik tuomet iš Škotijos aplankyti mano mamos atskrido jos sesuo. Nuvažiavau pasimatyti su teta, praleidau ten kelias dienas, o grįžęs namo radau laišką nuo savo buvusios draugės. Keista, ar ne? (Juokiasi) Ji parašė laišką lygiai tą dieną, kai vėl apie ją pagalvojau.

Ir jūs susitikote?

O taip - pirmai progai pasitaikius. Ji atskrido į Kaliforniją, ir aš ten nulėkiau.

Tokie dalykai kartojasi...

Ir tegu. Ar jus tai trikdo?

Ne, bet negaliu visiškai atmesti, kad veikia kažkoks nesuprantamas dėsnis.

Papasakokite dar, kaip praktikuojate kasdienybę, suvokdamas atsitiktinumo galią?

(Ilgai galvoja) Sunku ką nors pasakyti, nes nemanau, kad mano patirtis labai vertinga. Iš esmės visi svarbūs įvykiai yra atsitiktiniai. (Juokiasi) Visi svarbūs dalykai gyvenime. Galime žvelgti į tai džiaugsmingai.

Pastebiu, kad dauguma žmonių trokšta viską nuspėti, iš anksto žinoti, numatyti, kas įvyks. Prieš užsisakydami viešbučio kambarį, nuodugniai perskaito visus atsiliepimus. Keliaudami suplanuoja kiekvieną dieną, numato kiekvieną autobuso sustojimą, kiekvieną restoraną. Žmonės siekia valdyti savo gyvenimą. Jie mano, kad jei nutiks kas nenumatyta, tai būtinai bus koks nors blogis. O aš linkęs manyti priešingai: laukia džiaugsmingi netikėtumai.

Niekada pernelyg nesibaiminau žmonių. Klaidžiodavau naktimis nepažįstamomis gatvėmis. Mane keliskart apiplėšė, tačiau ir tai nebuvo baisu. (Juokiasi) Juk jiems terūpėjo mano pinigai. Niekas nebandė manęs užmušti. (Juokiasi) Nes pinigus atiduodavau mikliai. (Juokiasi)

Prisimenu tokį nutikimą Rio de Žaneire prieš keletą metų. Šeštą ryto slinkau paplūdimiu, ieškodamas kur papusryčiauti. Priėjęs jaunuolis paklausė, kiek valandų. Pažvelgiau į laikrodį, bet tai buvo paika, nes jam nerūpėjo jokios valandos. (Juokiasi) Tenorėjo sustabdyti mane. Staiga prišoko dar trijulė ir viską iš manęs atėmė: piniginę, laikrodį. Neseniai buvau operuotas tai itin stengiausi prisidengti pjūvio vietą, kad nepakenktų. Bet jie švelniai, įgudusiai ištraukė piniginę, nusegė laikrodį - visa tetruko kelias sekundes. Veidus buvo prisidengę gobtuvais. Nubėgdamas vienas išmetė mano piniginę. Joje radau kredito kortelę, nes juos tedomino grynieji. (Juokiasi)

Paskui pagalvojau, kad tie vaikai man niekuo nepakenkė, net pasielgė dosniai grąžindami piniginę su kortele. Juk jie - skurdžiai, o aš - turtuolis, vien faktas, kad ten atsidūriau, tai patvirtina. Patyriau tik nuotykį, už kurį sumokėjau gal penkiasdešimt dolerių. Būčiau pusę jų pravalgęs tą rytą. Manęs nesužeidė, neturiu ko jiems priekaištauti. Jų iniciatyva prasimanyti pinigų iš esmės sveikintina. Įprastai teigtume, kad jie privalėjo paprašyti geruoju. Melsti išmaldos. (Juokiasi) Tačiau dauguma turistų nenumestų nė skatiko.

Taigi, toks netikėtumas man pasirodė itin džiaugsmingas.

Puikus pasakojimas. Išsamiai atskleidė jūsų neįprastai įdomų požiūrį. Ar pageidaujate dar ką nors pridurti?

Ne. Tikrai ne. 

Nuostabu. Labai ačiū, Alphonso.