2018 m. birželio 5 d., antradienis

Marius Čepulis: „Naktį prisėlini tyliai prie urvo ir klausaisi“



Jūs, Mariau, neabejojate, jog esate žmogus?

Taip, aišku.

O gal jūs - vilkas žmogaus kailyje?

Netikiu aš tokiais dalykais. Mano rūšis - žmogus, mano DNR yra žmogaus, genų rinkinys ir visa kita. Mano poelgiai. Tie visi religiniai dalykai... Jie irgi būdingi žmogui, beje. Man svarbiausia yra biologija, nepaneigiami faktai.

Laikote, kad egzistuoja kontinuumas: gyvūnai, žinduoliai, primatai, žmonės - ir nėra jokio esminio šuolio tarp jų?

Yra vienas esminis šuolis. Nežinau, nėra dar įrodyta, ir mane tai truputėlį neramina, nes nėra dar realių duomenų, paaiškinančių, kaip taip staigiai padidėjo smegenų tūris. Visas tas ilgas vystymasis: atsistojimas, vaikščiojimas, ėjimas, tra-lia-lia... Ir staiga: popt! Po milijonų metų staiga atsiranda maždaug 1250 kubinių centimetrų. Nė iš nieko! Labai nedaug tarpinių variantų: mažai mažai smegenų - opt, didelės smegenys. Ir kai nėra tų tarpinių grandžių, iškart visokios teorijos - kad mums ateiviai į galvas privarė smegenų, kad mes - nežemiškos būtybės, kad Dievas sukūrė, bla bla bla... Bet tos tarpinės grandys turėtų...

Atsirasti.

Taip. Bet kodėl taip įvyko, kodėl per tokį trumpą laiką taip atsitiko, labai įdomu yra. Tai vienas iš įdomiausių ir esminių žmonijos klausimų, turbūt. Kokia mutacija įvyko? Kodėl per tokį trumpą laiką taip padidėjo smegenys? Ir tas prisitaikymas pasirodė esąs esminis. Nuo jo priklausė mūsų išlikimas ir pasaulio užkariavimas.

Susėdo dvi beždžionės ir sako: „Davaj, pasididinam smegenis ir užkariaujam pasaulį.“

(Abu juokiasi)

Mįslė. Bet jeigu tai nulėmė mutacija, mes taip ir nesužinosime kitos priežasties.

Kodėl? Tobulėjant technologijoms, yra šansų pamatyti, ko mes dabar nematom.

Kokią funkciją tas smegenų dydžio skirtumas suteikė? Kas žmoguje yra iš tiesų žmogiška?

(Galvoja) Moralė. 

Visi funkciniai dalykai: vaikščiojimas, matymas, klausa, poravimasis, seksas, gimdymas, vaikų priežiūra, tra-lia-lia, - yra gyvuliška.

O kuris moralės aspektas yra grynai žmogiškas?

(Ilgai galvoja) Gal net ne moralės aspektas. Gal suvokimas. Gebėjimas suvokti visumą: ne atskirus dalykus, ne tik tuos, kurie yra tau reikalingi ar įdomūs, bet absoliučiai viską.

Žmogiška yra mąstyti apie nereikalingus dalykus?

Taip. Apie tokius, kurie tau dabar nesvarbūs ir niekada nebus svarbūs, nes su tavim net nesusiję. Gal taip?

Bet jeigu šis gebėjimas mąstyti yra biologiškas, gal tie dalykai vis dėlto reikalingi?

Nelabai. Jie reikalingi tik mums viduje. Jeigu lygintume su visais kitais gyvūnais, juose nėra jokios prasmės. Jie reikalingi mums konkuruoti tarpusavyje, kad išsiskirtume. Mes gi su gyvūnais nebekonkuruojame, tik vieni su kitais.

Jūs ir savo knygoje „Visa tiesa apie gyvūnus“ gražiai primenate, kad pavojingiausias žvėris miške - žmogus. O dabar privedėte, kad žmogus konkuruoja su kitais žmonėmis...

Taip, kad išliktų.

Kai kas sako, kad didžiausia grėsmė dabartiniam žmogui - dirbtinis intelektas.

Ne, nėra dar jokio dirbtinio intelekto. (Juokiasi) Tik užuomazgos, bandymai.

Aš netikiu tomis teorijomis, kad robotai užvaldys pasaulį ir mus išmes. Manau, kad jie kaip tik padės žmonėms, kad bus daug lengviau ir paprasčiau gyventi. Žmonės turės daugiau laiko galvoti apie ką nors.

Apie naujus nereikalingus dalykus...

Didesnė problema žmonijai yra didėjantis bakterijų atsparumas antibiotikams. Šito reikia labiau bijot. Grėsmė yra...

Pandemija?

Na taip. Rimtesnė, užklupusi mus nepasiruošusius, nušluos. Čia gali suveikti natūrali atranka, kuri, sako, mūsų jau nebeveikia. Labai stipriai gali suveikti. Žemė kaip organizmas... Nors aš netikiu, kad Žemė yra organizmas, bet kaip sistema ji gali atsikratyti vienos rūšies pertekliaus. Ji visuomet atsikrato pertekliaus, nors mums atrodo, kad mes tai sistemai jau nebepriklausom, kad esam nuo jos atsiskyrę. Bet einam to link.

Bakterijų DNR prisitaiko greičiau, nei mūsų technologijos sugeba išrasti antibiotikus. Šiaip, bakterijos yra stipriausi organizmai: truputį - popt, užeina, ir nebėra mūsų pasaulio. Ne viso, kažkiek atsilaikys, aišku.

Grįžkime prie smegenų ir jų tūrio. Gal dabar vyksta naujas šuolis: žmogaus smegenys vėl staiga didėja, nes jų dalis keliasi į internetą?

Tai didėja ir šiaip, man atrodo. Bent jau santykinai. Anksčiau raumenynas sudarė didesnę dalį kūno nei dabar. Pažiūrėkit į mūsų millenniumo kartą - kūdi didelėm galvom. (Juokiasi) Na, dėl galvų dydžio gal ir ne taip, bet kad visi su slim džinsais vaikšto, tai - faktas. Tai tik įrodo, kad esame gyvūnai. Mes prisitaikome per tai, kas duoda daugiausia naudos. Protinė veikla naudingesnė už fizinę jėgą. Fizinės veiklos liks mažiau, ją pakeis smegenys.

O kompiuterių serveriai yra papildomas smegenų tūris ar ne?

Čia yra pagalba. Iš kitos pusės, galvoju, kad jie kaip tik kai kuriems žmonėms smegenų tūrį mažina.

Dvikojai nebesinaudoja savo galvomis.

Nebesinaudoja, nebegalvoja, aklai viską patiki technologijoms.

Žmonėmis jūs, atrodo, nesižavite, bet ir gyvūnų neromantizuojate.

(Juokiasi) Aš esu labai labai prieš visas romantikas. Mane labai nervina toks piešiamas paveikslas: vaivorykštė, po ja gražus miškas, laukymė, o ten laksto elnias, stirniukas, vilkiukas, lūšiukas, meškėnas, visi jie gražiai dūksta, paukščiukai čirpia, niekas nieko negaudo, nieko nežudo. Toks neva tobulas pasaulis.

Jūsų knygoje gyvūnai kitokie: mindžioja pateles, kaunasi dėl teritorijos, ėda ką papuola. Jokios romantikos.

Taip, nes jie neturi tam laiko. Visos paukščių giesmės, kur va čia giedojo ką tik, atrodo, raudonuodegė, yra ne šiaip sau, ne dėl grožio jie gieda. Ne todėl, kad jai gražu būtų ar dar kam nors. Yra tikslas. Jie nešvaisto energijos, jų energija ir laikas pernelyg riboti, kad švaistytų bile kam.

Geniai, pavyzdžiui. Žmonės galvoja, kad jie tokie faini padarai, miškų sanitarai, nieko bloga negali nedaryti. O man siunčia nuotraukas, kad kažkas puola paukščiukus, užkapoja, palieka skyles galvose. Pasirodo - geniai.

Lizde?

Lizde arba prie lizdo. Geniai lesa kiaušinius, užkapoja jauniklius. Nežinau, ar jie patys nori ten perėti, ar tik šalia būti... Gražiagalvės, genių giminaitės, taip pat elgiasi ir sėdi laimingos.

Amerikiečiai įrodė, kad geniai tyčia užkrečia medžius kenkėjais. Perneša grybus, kad medžiai greičiau nudžiūtų ir ten atsirastų daugiau vikšrų.

Oho, kokie miškininkai.

Paukščiai geba numatyti pasekmes, naudotis primityviais įrankiais. Yra plėšriųjų paukščių, kurie padega savaną: atsineša degančias šakas, padega žolę, kad iš jos bėgtų gyvūnai, o tada padegėjai juos gaudytų.

Stulbina toks sumanumas.

Arba skruzdėlės. Žiauriai įdomu, kaip jos gyvena. Jos yra pagrindiniai mūsų konkurentai, dominuoja gamtoje iš tikrųjų. Jeigu ne mes - už jas nieko tvirčiau nebūtų.

Žmogus taip pat stiprus ultrasocialumu. Po vieną mes niekaip neišgyventume.

Tikrai taip. Tik skruzdėlės moka truputį kitaip naudoti resursus. Savo teritorijoje jos niekada neišmedžioja, neišnaikina nieko iki galo. Žino, kad kitaip bus šakės. O mes žinom, kad sunaudosim viską, bet kadangi mūsų yra daug, tai manom, kad kitam bus šakės, o ne mums.

Manau, kad žmogus iš tikrųjų nuo gyvūnų skiriasi tuo, kad jų pirštai nėra į save riesti, jie neturi tokio gobšumo, tokio trenkto gobšumo.

O kas jums yra gražu gamtoje?

Viskas. Absoliučiai.

Sėdėjau va prie barsuko užvakar ir pusę valandos žiūrėjau, kaip šoka uodai. Šiaip sau žiūrėjau, iš neturėjimo ką veikti. Saulė švietė, ir jie pakyla, priešais saulę vienas su kitu duodasi. Turi savo vietas, kažkoks augalas - jiems žymeklis, virš jo šoka, vaikosi. Aukštyn - žemyn. Atskrenda konkurentas, ima muštis, šokinėti. Fantastika!

Paskui išėjau į laukus, atėjo elniai ėsti rapsų. Čiaudi nuo žiedadulkių. Dangus visiškai nerealus, saulės stulpas žemyn nuėjęs, retai pasitaiko, ypač vasarą. Krūva dalykų. Kurklys va, žemėj kurkia. Naktį. Fantastiškas garsas. Naktį prisėlini tyliai prie jo urvo ir klausaisi. Šiemet tik atradau, kaip jis gražiai kurkia.

Gamtoj nėra negražių dalykų, pati mirtis yra vienas iš gražiausių, kai erelis plėšo žuvį ar drasko paukštį. Šernas sysioja, tai irgi yra gražu. (Juokiasi)

Ir vis dar kas nors nustebina?

Labai daug kas. Na, čia man draugė vis priekaištauja: „Tavęs jau niekas nebegali nustebint“. Sako: „Užtai tau gyvent nebeįdomu“. Bet šiaip - stebina pastoviai. Labai dažnai išvažiavęs fotografuoti tiesiog grįžtu tuščiomis. Bet aš pabūnu, pamatau vis kokį nors niuansėlį, smulkmeną, kurios nebuvau matęs, dalyką, kitokį, negu jis buvo prieš tai. Aš galiu tik atrodyt nenustebęs, bet visą laiką kas nors...

Ką dar svajojate nufotografuoti?

Vilką.

O kuo jūsų vilkas skirsis nuo kitų?

Ta prasme - mano vilkas?

Yra gi jau prifotografuota vilkų...

Yra, bet labai nedaug. Lietuvoj gal trys-keturi žmonės yra pabuvę su vilkais iš arčiau. Aš nemanau, kad kuo nors skirsis. Tai bus mano nufotografuotas vilkas, ir viskas. Ta nuotrauka, nemanau, kad bus kuo nors įspūdinga. Reikia padaryti vilko nuotrauką, užfiksuoti. Kai jau padarai daug to žvėries nuotraukų, tada pradedi žaisti su šviesa, su fonu, kad ji išsiskirtų. Su vilku ir lūšim tu neturi daug šansų, ten yra visiški atsitiktinumai. Jeigu pasitaikys gražioj vietoj, jeigu gaudys kokį nors elnią ar danielių, tada mano nuotrauka skirsis. Norisi daug, o išeina kaip išeina.

Tikras žmogiškas godumas.

Dar lūšis yra mano svajonių objektas. Vilkas dar balsą leidžia, o ji... Lūšis Lietuvoje yra nufotkinta tiktai taip: važiuoji - pamatai, sustoji, nufotkini. Arba išlipi, eini keliuku, ir lūšis ateina pati. Viskas.

Baltarusijoje būtų lengviau, ten kviečia mane, sako, yra lūšies lizdas. Mokslininkas stato kameras, pilnas miškas kamerų pristatytas. Žino visus urvus, visas landynes. Tas žmogus vienintelis Europoje tyrinėja vilkus ir lūšis. Įrodė, kad vilkų monogamija nėra tokia, kaip romantizuojama, kad negyvena jie griežtai poroje per amžius amen. Jie - kaip ir žmonės, būna išimčių: nalievo - napravo.

Amžinu sielos gyvenimu jūs netikit?

(Juokiasi) Ne.

Ir jos persikūnijimu - taip pat?

(Juokiasi) Nors. (Juokiasi) Dėl persikūnijimo turiu vaikystės prisiminimą. Aš iki kokių aštuonerių metų buvau visą laiką apsėstas vienos minties. Nuolat apie tai galvojau ir vis bijojau: kai aš atgimsiu, ar prisiminsiu, koks buvau. Taip aš galvojau būdamas penkerių metų. Aš tikrai žinojau, kad aš atgimsiu. Bet mano, tokio va vaiko, pagrindinė problema buvo: kaip aš atsiminsiu savo tėvus, savo brolį, savo močiutę, savo kaimą? Kaip aš atsiminsiu savo žemuogynus, pievas, kurapkas ir visa kita?

Rimta problema.

Kaip aš tuos dalykus prisiminsiu? Ar aš būsiu kitas žmogus, ar ne kitas? Tais laikais nebuvo jokių persikūnijimų, jokių teorijų, visi tie dalykai truputį vėliau pas mus atėjo, aštuoniasdešimt kažkelintais metais. O aš - septyniasdešimt ketvirtų gimimo, buvau per mažas, kad kur nors būčiau tai išgirdęs.

Ir mane tiek buvo apsėdę, kad iki dabar prisimenu. Tai mane labai labai neramino, buvo vienas iš pagrindinių vaikystės klausimų. (Juokiasi) Labai keista.

Bet aš netikiu tais dalykais.

O anuomet tikėjote?

Ne. Tai - kas kita, aš tiesiog...

Jūs net neabejojote.

Aš neabejojau, aš tiesiog žinojau, kad taip bus. Tiktai - kaip aš atsiminsiu? Lyg nebūtų didesnių problemų pasaulyje. (Juokiasi)

Ar dabar nesiilgite to jausmo, kurį patyrėte būdamas šešiametis?

Būtų įdomu iš tikrųjų. Imti taip visiškai ramiai ir pagalvot apie tai, kas ten buvo. Be jokių analitinių minčių, kurios dabar iškart viską sugriauna. Nes tada protas buvo švarus, be jokios įtakos, be nieko. 

Aš jums kaip tik turiu porą klausimų nuo šešiamečio Tomo. Kai perskaitėme jūsų knygą, pasigyriau, kad susitiksiu su autoriumi, ir jis paprašė užduoti jums du klausimus. 

Vienas - kas yra už kosmoso?

(Juokiasi)

Tomas sakė, kad jeigu kas nors žino atsakymą, tai tik šitą knygą parašęs gamtininkas.

(Juokiasi) Kosmosas.

Gerai. Kitas klausimas sunkesnis: kodėl beržo žievė balta?

Geras. Turiu vieną teoriją. Galvoju, todėl, kad apsisaugotų tas beržas nuo perkaitimo. Kad atspindėtų saulės šviesą. Gal dėl to? Turėtų būti loginis paaiškinimas.

Evoliucinis.

Bet niekada nepagalvojau apie tai rimtai. Nepasidomėjau, kodėl. Gal jam karšta iš tikrųjų? Nors gyvena vidurio ir tundrinėse platumose. Kaip tik dabar žiūriu į beržą. Šiaurėje neturėtų kilti perkaitimo problemų. Bet priežastis tikrai yra. (Juokiasi) Grįžęs pirmiausia ką padarysiu, tai pabandysiu išsiaiškinti. Vaikai dažnai užduoda klausimus, kuriuos paskui po pusę valandos bandau išnagrinėti, išsiaiškinti.

Sudarote žinančio žmogaus įspūdį. Tai įpareigoja.

(Abu juokiasi)

Jūsų nuotraukos man atrodo. ne tik gražios, bet ir avantiūristiškos. Iš ko jums pačiam labiau kyla fotografijos įspūdis: iš estetikos ar iš intrigos?

Estetika man yra svarbu, bet labiau todėl, kad ji svarbi žiūrovui. Su estetika aš pataikauju žiūrovui. Intriga man įdomesnė. Bet kadangi gamta yra tokia faina, ji nėra fotostudija, tai intrigą ne visada išeina išlaužt, pagauti. Gali ją šiek tiek sukurti už kadro, arba ji pati susikuria, tik nuotraukoje nesimato. O estetiką - labai paprasta, yra šablonai, kas labiausiai patinka žmonėms: vakarinė saulė, graži šviesa ir koks nors lapiukas. Beje, Vilniuje yra šeši lapiukai, reikės važiuot, noriu juos su mama nufotkint.

(Abu juokiasi)

Kaip smagu. Linkiu jums ir estetikos, ir intrigos.

(Po pusvalandžio Marius parašė žinutę: „...O dėl beržų žievės buvau teisus. Ji balta, kad atspindėtų šviesą. Tai svarbu ypač žiemą, kadangi jie auga šiauriau, o žiemą daugiau saulės, kad neįkaistų kamienas be reikalo.“)


2018 m. gegužės 22 d., antradienis

Kamyar Hedayat: “Žmogų įgalina jo sąmonės ir fiziologijos postūmiai“



Susidariau įspūdį, kad daugelis jūsų pacientų patiria psichologinių sunkumų, o gal net turi psichinės sveikatos rūpesčių. Ar sutiktumėte, kad tai - jūsų laukas?

Na, atsakyčiau, kad aš gydau ligonius, o sutrikusią psichikos pusiausvyrą patiria visi žmonės.

Sutrikusią psichikos pusiausvyrą?

Taip, būtent.

(Juokiasi) Pritariu. Sutrikusi psichikos pusiausvyra - dažnas reiškinys. Čia prisimenu jūsų žodžius apie kitą reiškinį - žmogaus sąmonę. Sakėte, kad ji yra ne vien smegenų, bet ir viso kūno dalykas. Ar aš teisingai supratau jūsų mintį?

Sakyčiau, visos būtybės turi sąmonę. Jos suvokia savo vidinę būseną.

Turite galvoje gyvas būtybes?

Taip, kol kas apsiribokime gyvomis būtybėmis. (Juokiasi)

Gerai.

Visi biologiniai organizmai turi intelektą ir sąmonę, jei apibūdiname sąmonę kaip tos būtybės gebėjimą suvokti savo vidinę būseną, kintant išorės aplinkai.

Kaip jūs apibūdintumėte sąveiką tarp žmogaus organizmo kūno ir psichiškojo ar dvasiškojo jo prado?

Turime atsižvelgti į faktą, kad viskas turi materialų būvį. Net mintis arba emocija. Ir tas materialusis būvis... Jis susijęs su virpesių dažniu. Daugelis senųjų kultūrų juos pažino, Rytuose atsirado čakrų, meridianų, o majų civilizacijoje - gyvybės upių sąvokos. Kai kurie dalykai virpa tokiu aukštu dažniu, kad jo neaptinka šiuolaikiniai prietaisai. Taigi, kiekvienas daiktas turi materialų būvį, veikiantį kitus būvius. Vienų dalykų virpesiai patenka į kitus virpesių laukus ir taip sąveikauja.

Turite galvoje - fiziškai sąveikauja? Masė virsta energija...

Na, masei būdinga ne tik energija, bet virpesių dažnis.

Žmogus yra daugialypė įvairiasluoksnė būtybė. Jai būdingas ne tik fizinis kūniškumas, tiek niutoninis, tiek kvantinis, bet ir cheminė prigimtis, paklūstanti chemijos dėsniams. Taip pat jis turi gyvybės ypatumų, aprašomų biologijos mokslo. Be to, žmogus spinduliuoja elektromagnetines bangas pagal elektrodinamikos principus: taip užrašomos elektrokardiogramos, elektroencefalogramos ir branduolinio magnetinio rezonanso tyrimų duomenys.

Tie prietaisai tiesiog fiksuoja fizikos reiškinių atspindžius.

Tai, kad čia veikia tik grynoji fizika, yra ir tiesa, ir ne. Taip, paprastas vienaląstis mikrobas daug aiškiau negu žmogus pasiduoda paprastoms gamtos jėgoms. Kuo organizmas sudėtingesnis, tuo svarbesnis tampa jo biologinis pradas ir fiziologiniai veiksniai. Jūs arba aš nepaklūstame tokioms taisyklėms, kurios galioja pelėsiams.

Trilijonai ląstelių sukuria tokį sudėtingą organizmo lygmenį, kad jam klasikinės ar kvantinės fizikos dėsniai galioja kiek mažiau nei vienaląstei būtybei. Trilijonas mikroskopinių sąveikų transformuojasi į vieną bendrą reiškinį. Žinoma, mūsų fizinė prigimtis dėl to neišnyksta, fizikos dėsniai mums iš esmės galioja, tačiau žmogus nėra koks judantis stalas. Tiek šis stalas, tiek mūsų kūnai turi daug anglies, tačiau mes esame kur kas daugiau nei įmantrūs anglies luitai. Mumyse išsivysto nauja kokybė, ji aptinkama dėl to, kad fiziniai ir cheminiai komponentai patys siekia persitvarkyti. Būtent toks savarankiškas jų persitvarkymas sukuria biologinį organizmą.

Žmogų, pavyzdžiui.

Taip. Žmogų sudaro trilijonas ląstelių, bet jis yra ne vien gausi ląstelių sankaupa. Kiekviena ląstelė siekia tam tikrą sąmonės lygmenį. Ji turi sienelę, membraną, kuri sužino ir perduoda, ko reikalauja išorė - per neuromediatorius, cheminius junginius. Ląstelės viduje yra branduolys ir mitochondrijos. Pastarosios veikia savaip, vis pranešdamos membranai, kaip sekasi. Membrana perduoda šią informaciją kaimyninėms ląstelėms, gali paprašyti jų pagalbos arba nusiųsti hormoninį signalą centriniam valdytojui.

Taigi, kiekviena ląstelė yra sąmoninga ir turi tam tikrą intelektą. Ji suvokia tiek savo vidaus padėtį, tiek išorės reikalus. Veikiama aplinkos, ji geba pertvarkyti vidinę veiklą, prisitaikyti. Kūno audiniai veikia panašiai kaip žmonės, gyvendami šeimoje: kiekvienas turi savo asmeninį pasaulį, tačiau suvokia kitų šeimos narių poreikius, dalijasi rūpesčiais ir džiaugsmais. Darni šeima primena audinį, kurį sudaro daug ląstelių. Jo sąmonė skiriasi nuo atskiros ląstelės sąmonės, ji kyla iš visų ląstelių drauge. Dar galime įsivaizduoti miestą, apgyventą daugybės šeimų bei individų, ir palyginti jį su kuriuo nors savo kūno organu. Tuomet visas kūnas primintų valstybės visuomenę: kiekvienos jos gyvenvietės sąmonė skirtųsi. Juk Vilniuje patiriate kitokį jausmą nei Kaune ir stebite kitokį gyvenimą nei Šeduvoje ar Labanore.

Bet jūs klausėte, kaip žmogaus sąmonė ar psichika daro įtaką fiziologijai...

Taip, prašau, tęskite.

Kiek žinoma, nėra aptiktas minties materialus pagrindas. Griežti materialistai ar redukcionistai sakytų, kad stebi neurologinę veiklą, siejamą su mąstymu. Jie eksperimentuoja su funkciniais magnetinio rezonanso skeneriais lyg ir fiksuojančiais mąstymo požymius. Arba atvėrę kaukolę stimuliuoja smegenų centrus taip neva sukeldami mintis. Jie šitaip įrodinėja, kad sąmonės pradas yra materialus, kad ji kyla vien tik iš nervinės veiklos.     

Tačiau kaip tuomet jūs galite girdėti dainą, skambančią galvoje? Juk jokie fiziniai dirgikliai, jokios garso bangos tuo metu nepasiekia jūsų ausų. Kodėl jūs užmerktomis akimis sapnuojate, pasinerdamas į spalvingus vaizdus, garsus ir judesius? Man tai sako, kad tam tikras mąstymo, emocijų, proto lygmuo nepriklauso nuo įprastos materijos. Jeigu žmogui sustoja širdis, per smegenis nebeteka kraujas, tačiau yra atvejų, kai atgaivinti ligoniai tiksliai prisiminė kiekvieną juos reanimavusį asmenį: kur kas stovėjo, kaip elgėsi.    

Nors jų akys tuomet buvo užmerktos?

Taip. Ir kraujas buvo nustojęs tekėti per smegenis.

Todėl yra prielaidų manyti, kad egzistuoja sąmonės lygmenys, nepriklausantys vien tik nuo smegenų veiklos.

Gal ir esama tokių prielaidų, bet norėčiau paklausti...

Dar pridursiu...

Taip, prašau...

Net nesutikdami su tokiu požiūriu, vis tiek pastebime, kad žmonės ne tik mąsto, bet ir emociškai reaguoja į mintis, vertina mintis: ši - gera, ana - bloga, ta - pavojinga, o ši - saugi. Toks savo minčių vertinimas sukelia fiziologines organizmo reakcijas, visiškai nesusijusias su tuo, kas dedasi išorinėje tikrovėje. Kai jus užpuola tigras arba lokys, kyla grėsmė organizmo egzistencijai, ir jis reaguoja atitinkamai: išsiskiria kortizolis, susitraukia kraujagyslės... Tačiau dauguma žmonių patiria panašų stresą visai ne dėl grėsmės gyvybei. Juos varžo įsitikinimai, kaip privalo klostytis reikalai. Vos tik kas nors pakrypsta ne taip, kaip norėtųsi, sukyla emocijos.   

Taip, labai žmogiška.

Jos mus kankina.

Turbūt pasukę galvas aptiktume ne tik kenksmingo minčių poveikio organizmui pavyzdžių, bet ir tokių atvejų, kai teigiamos mintys, emocijos ar proto būsenos gydo kūną. O gal tai - tik iliuzija? Gal kūnas tvarkosi savais būdais ir sveikdamas dar sukelia sau malonių minčių?   

Dirbdamas endobiogenikos srityje pastebiu, kad egzistuoja abipusė sąveika: psichika veikia somatiką, o kūnas turi įtakos psichikos pajėgumui. Taip, psichika kartais veikia kūną palankiai. Štai įsimylėjęs žmogus jaučia nepaaiškinamą bendrystę su kitu asmeniu, ir tuo metu mes matome, kaip jam pakyla oksitocino lygis, daugėja endorfinų, taip pat ir kortizolio, bet kortizolis, nors ir laikomas streso hormonu, šiuo atveju atlieka ne alinančią, o puoselėjančią sveikatos funkciją. Priešingai - jei kas nors jaučiasi piktas, apleistas ar negerbiamas, tai ir jo fiziologija pakrypsta nepalankiai.

Taigi mes matome, kad psichikos būklę trikdo ar ramina žmogaus įsitikinimai, kylantys iš jo patirties, o psichika atitinkamai veikia kūną.

Esu dirbęs reanimacijos ir intensyvaus gydymo skyriuose. Ten labai atidžiai studijavau, kaip veikia organizmas: nuo ląstelinių mitochondrijų iki bendrų fiziologinių sistemų. Taip priėjau prie endobiogeninės medicinos, tyrinėjau virškinimo organų tarpusavio sąsajas įvairiuose lygmenyse. Mes aptikome, kad nuo tų sąsajų priklauso net žmogaus pajėgumas suvokti aplinką.

Fiziologija tiesiogiai kišasi į smegenų veiklą. Pavyzdžiui, TRH, hormonas tiroliberinas, svarbiausias skydliaukės reguliatorius, veikia ir kaip neuromoduliatorius. Jis paspartina neuronus, kad jie mikliau keistųsi signalais, greičiau perduotų informaciją. Išaugus signalų dažniui, jūs arba tampate imlesnis ir kūrybingesnis, arba - paranojiškesnis, įstrigęs slogiuose apmąstymuose. Šis hormonas tik pagreitina procesus, o jų kryptį nulemia kiti veiksniai.

Gali būti, kad žmogus neserga, tiesiog jo skydliaukė kiek nusilpusi. Organizmas reaguoja išskirdamas daugiau TRH, o jis greta tiesioginės savo misijos dar paspartina ir smegenų aktyvumą. Pacientas kreipiasi pagalbos, nes nebesusivaldo. Taip nežymus organo, šiuo atveju - skydliaukės, sutrikimas sąlygoja nerimą. Žmogus pasijunta lyg į „Ferrari“ atsisėdęs naujokas, neįgudęs valdyti staiga greitėjančio itališko automobilio arba dviratininkas persėdęs ant sportinio motociklo. 

Dirbu su amerikiečiais, grįžusiais iš karinių susirėmimų, patyrusiais sunkių sukrėtimų. Šiuos pacientus kamuoja potrauminės įtampos sindromas. Pakilęs kortizolio lygis ir uždegimas sutrikdo smegenų neuronų veiklą. Taigi aš šešias savaites gydau juos endobioneniniais metodais, slopinančiais uždegimą bei žeminančiais kortizolį, ir be jokios psichoterapijos jų nerimas pastebimai nuslūgsta, išnyksta pykčio protrūkiai. Tai geras pavyzdys, kaip sutvarkius fiziologiją palengvėja psichologiškai.

Ir atvirkščiai - jei žmogus nuosekliai dirba su psichoterapeutu, medituoja, ugdosi atidą, tai jo kortizolio bei tiroliberino kiekiai ir simpatinės nervų sistemos aktyvumas sumenksta, net ir negeriant jokių tam skirtų vaistų ar žolelių.

Man peršasi išvada, kad jei žmogus jaučiasi visiškai laimingas, tai jo hormonų svyravimai prisideda prie tos laimės. Aptikus kurio nors hormono nuokrypį ir ėmus jį taisyti, galima pakenkti psichikos gerovei. Juk motociklininkui ar „Ferrari“ vairuotojui nebūtinai patiks, kad jį persodina ant dviračio.

Sutinku. Kaip tik šiandien vienas ligonis paklausė: „Tai mano kortizolis geras ar blogas?“ Atsakiau, kad nėra gero ar blogo kortizolio lygio. Yra tik tinkamas arba ne.

Jūs bėgiojate maratoną, todėl jūsų kortizolio lygmuo turėtų būti aukštesnis. Įprastas kortizolio lygis jums netiktų. Išmatuota vieno hormono koncentracija ne ką tereiškia. Asmenybę kuria daugybė hormonų ir neuromediatorių sąveikų. Jų derinys būna unikalus. Jeigu smegenyse sumažėjo serotonino, kraujyje padaugės cukraus. Tokia kompensacija. Būtų klaidinga stengtis numušti cukraus koncentraciją, nekreipiant dėmesio į serotoniną. 

Kaip apibendrintumėte savo metodą?

Žmonės skiriasi genetiškai: vieni gamina daugiau kortizolio, kiti - mažiau. Kitas dalykas: visi geba keisti požiūrį į pasaulį ir į save. Taigi, galima derinti fiziologiją, galima imtis psichologijos, bet geriausia - abiejų vienu metu. Mūsų siūlomas kūno funkcijų gydymas suteikia pacientams porą papildomų milisekundžių tarp patiriamo pojūčio ir ãtsako į jį. Tos kelios milisekundės labai vertingos, nes įgalina suvokti padėtį ir pasirinkti kaip elgtis.

Įdomu.

Šitaip pataisę suvokimą, sušvelninę kaustančius įsitikinimus („Aš nesugebu“, „Man neišeina“, „Mane pasmerks, jei susimausiu“), mes išlyginame ir fiziologinius nuokrypius, kylančius iš baimės, pykčio ar nuoskaudos.

Turime daugybę būdų padėti. Žmogų įgalina įvairūs jo sąmonės ir fiziologijos postūmiai.

Vienu kartu gydant tiek fiziologiją, tiek psichologiją, nelengva ką nors pamatuoti.  

Taip, nelengva ką nors pasverti, kai viskas tampriai susiję. Esu sukūręs formulių seką, kuria pagal objektyvius tyrimų duomenis modeliuoju savo ligonių fiziologijos ir psichologijos pokyčius. Taip galiu ne tik matuoti jų būklės gerėjimą, bet ir numatyti, kada tinka siūlyti individualią dietą ar psichoterapiją. Tokia man yra personalizuotos medicinos esmė.

Jums bepigu taip dirbti, kai esate įgijęs tiek medicinos, tiek psichologijos specialybes...

Taip, aš taikau abu metodus. Tik psichoterapijos nesiimu, iš pagarbos, nes suprantu, kad ilgas nuoseklus trejų ar penkerių metų darbas su psichoterapeutu kai kam yra geriausia pagalba. O aš su pacientu dirbu tik vienerius ar dvejus metus. Kartais pakanka vos keturių susitikimų, idant išmokyčiau žmogų saviugdos. Remiuosi tiek fiziologija, tiek psichologinių sunkumų modeliavimu. Sukūriau metodikas, padedančias įveikti negebėjimą deramai džiaugtis pagyrimais ir girdėti mylinčiųjų žodžius. Žolelėmis pataisau fiziologiją, kuri atitinkamai pagerina psichologiją net be psichoterapijos.

Vos žvilgtelėjęs į psichologines tendencijas atspindinčius duomenis, galiu pasakyti, ar žmogus jaučiasi gyvenąs prasmingą gyvenimą, ar jis vienišas nerimauja minioje, ar pagauna kitų energiją.

Jūs tokius dalykus matote vien iš kraujo tyrimų?  

Taip, vien iš kraujo tyrimų. Ir tuomet galiu pamokyti tam tikrų įgūdžių, kad paciento būsena pagerėtų.

Nejaugi jums neprireikia net išklausyti anamnezės, išgirsti asmeninės istorijos, idant prieitumėte tokių išvadų?

Man tereikia kraujo tyrimų ir pokalbio su pacientu. Tačiau aš neklausiu: „Ar jaučiatės vienišas minioje?“ Aš jam sakau: „Atrodo, kad jaučiatės labai vienišas.“ Ir žmogus nustemba: „Iš kur jūs tai žinote? Niekam nesu to sakęs, net savo žmonai, psichoterapeutui ar kunigui. Išties nuolatos taip jaučiuosi.“

Tai priklauso nuo pasąmonės, ir aš galiu pamokyti, kaip ugdytis gebėjimą tvardyti savo pasąmoninį protą ir atsikratyti varžančių įsitikinimų.

Mano endobiogeninis metodas darniai persipina su fiziologija ir psichologija. Dirbu kaip psichologas, vidaus ligų gydytojas ir įtampos valdymo endokrinologas. Ne vienas žymus mąstytojas prognozavo, kad medicina ateityje suks ta linkme: gydytojas privalės būti endokrinologas, vidaus ligų žinovas ir psichologas.

Iš to, kaip nesunkiai per paciento kūniškąjį aspektą jūs pataisote jo dvasinę savijautą, kyla įspūdis, kad egzistuoja tikslūs veikliųjų medžiagų deriniai kiekvienam menkiausiam psichikos išsiderinimui sutvarkyti. Ar įmanoma juos atrasti?

Kai kurie psichologiniai sutrikimai gali būti visiškai ištaisomi augalinėmis medžiagomis, tačiau kartais šitaip pavyksta tik juos apmaldyti ir suvaldyti, kol ligonis sugebės pats pasikeisti. Tam prireikia valios pastangų ir tam tikrų įgūdžių.

Jeigu žmogų kamuoja nerimas, aš siekčiau pareguliuoti jo jautrumą kortizoliui ir adrenalinui, skirdamas natūralių preparatų. To gali pakakti, kad nerimas pranyktų. Jei ligonis vis tiek skųstųsi nuolatos apsėstas nerimo, galėčiau pastimuliuoti jo organizmo GABA rūgščių sintezę, kol žmogus atsikratys kaustančių įsitikinimų. Kol jis nebus įveikęs savo baimių, tol organizmas reaguos atitinkamai. Mano žolelės tik palaikys užtvanką, kad ji nesugriūtų, bet nesumažins vandens slėgimo.

Tai gal jums tetrūksta dar vienos žolelės ar molekulės tam slėgimui pašalinti?  

Galbūt. Tačiau mano patirtis ir požiūris sako, kad iššūkiai bei sunkumai sukuria galimybę ūgtelėti. Žmogui, pasiekusiam ramybę ir trokštančiam ko nors daugiau, verta griebtis saviugdos. Jei visi pacientai taip elgtųsi, likčiau be darbo kaip gydytojas, bet toks ir yra mano aukščiausias siekis.   

Ko gero, vis tiek jums tektų juos prižiūrėti. Žmonės taip linkę prarasti pusiausvyrą...

Bet jie taipogi linkę mokytis.

Paminėjote valios svarbą. Koks yra jos šaltinis?

Valia reiškia atvirumą pokyčiams. Kol žmogus jaučiasi auka, jis būna užsivėręs pokyčiams. Įsigalinęs atsiveria. Suvokdami sunkumus tik kaip grėsmę savo patogiam gyvenimui, liekame užsivėrę, o įžvelgdami juose galimybę augti bei stiprėti, atsiveriame. Išsiugdę atvirumą pokyčiams, ateitį suvokiame kaip laisvės erdvę: daugybę kelių su menkais užtvarais.

Kartais mane susiradęs ligonis - aš nesireklamuoju, ligoniai sužino apie mane vieni iš kitų - tenori būti išklausytas. Esu atviras jų pasakojimams, atjautus jų kančioms, ir dažnai to pakanka, nes troškimas būti išgirstam yra esminis žmogui šioje Žemėje. Mums nuo vaikystės to stinga.

Kai parpuolęs vaikas susimuša kelį, mylintis tėvas puola prie jo sakydamas: „Nieko tokio, viskas gerai, nieko nenutiko.“ O vaikiukui nėra gerai, kitaip jis neverktų. Jis jaučiasi silpnas, nes nesugebėjo išsilaikyti ant kojelių, išsigandęs, gal net mirtinai, jam tai - egzistencijos krizė. Sakydamas, kad viskas yra gerai, tėvas ramina save, ne vaiką. Tėvas jaučiasi kaltas, kad jo neapsaugojo, ir taip nuvertina jo kančią, jo baimę, kuri iš tikro yra baimė numirti. Žinoma, tėvas taip elgiasi visiškai nesąmoningai.

Ypač keista, bet kaip tik tai patyriau šiandien, prieš mums susitinkant. Mano šešiametis pargriuvo parke ir nusibrozdino kelį. Tiksliai neatsimenu, kokiais žodžiais stengiausi jį raminti, bet turbūt elgiausi lygiai kaip jūsų ką tik nupasakotas tėvas.

Tai taip natūralu kiekvienam tėvui. O vaikui kaip tik norisi patvirtinimo: „Tu išsigandai, skauda. Leisk tave apkabinti ir pabučiuoti, kad pasijustum geriau.“ Pripažinti kančią, parodyti išeitį ir pasiūlyti pagalbą.  

Toks jūsų principas?

Aš sukuriu erdvę. Kaip sakoma Kalifornijoje, aš laikau erdvę ir leidžiu pacientui ją pripildyti. Žinoma, ligoniai papasakoja visokių faktų apie savo simptomus, bet jie taipogi pripildo tą erdvę emocijomis: kaip jie jaučiasi sirgdami, kaip negalavimas keičia jų santykius, jų pasitikėjimą savimi, gebėjimą jaustis vyru ar moterimi. Žmogus pasijunta išklausomas, ir tas pojūtis kuria tarp mūsų terapinius santykius.

Jūsų metodas regis itin išsamus.

Stengiuosi būti išsamus. (Juokiasi) Kitaip jausčiausi nepakankamai pagarbus kitam žmogui.

Jūsų taikomi kraujo tyrimai taip pat yra itin išsamūs. Bet jei paprašyčiau nurodyti vieną rodiklį, iš kurio daugiausia galite spręsti apie paciento būklę, ką pasakytumėte?

Bendras kraujo ląstelių skaičius. Šis paprastas rodiklis tampriai siejasi su atsaku į stresą. Jis kinta staigiai - per kelias minutes ar sekundes, užtat labai gerai atspindi visų sistemų veiklą, net psichologinius aspektus.

O cholesterolis?

Maždaug 70% cholesterolio lygis priklauso nuo hormonų pusiausvyros, o ne nuo mitybos.

Ar jums atrodo svarbu, koks tas lygis?

Nelabai. Man svarbiau suprasti, kaip kūnas tvarkosi su savo cholesteroliu. Jei žmogui nežymiai pakilęs cholesterolio lygis, ir tyrimo duomenys taip pat rodo aukštą testosteroną ir uždegimo požymius, tai man atrodys daug rimčiau negu kitas atvejis, kai cholesterolis yra labai aukštas, o uždegimo - nė kvapo. Svarbu matyti visą paveikslą.  

Gražu. Ačiū, kad pasidalinote savo požiūriu ir patirtimi.

2018 m. balandžio 9 d., pirmadienis

Bodidharma Zenji: „Jokių paaiškinimų!“



Kaip jūs atsidūrėte Lietuvoje?

Viena ponia iš Vilniaus, jos dharmos vardas yra Myoko, dalyvavo atidarant dzeno vienuolyną Vokietijoje. Mes ten susitikome, pasikalbėjome. Pasiūliau jai atvykti į Indiją, kur lankėsi mūsų mokytojas Shodo Harada, paskui ji pakvietė mane aplankyti Lietuvą. (Juokiasi) Aš mokausi jau trisdešimt dvejus metus, o ji čia subūrė dzeno grupę „Vienas lašas“, taigi bendraujame. 

Jūs mokotės trisdešimt dvejus metus?

Vis dar mokausi. (Juokiasi)

Gražu.

Vis dar. (Juokiasi) Galo nematyti.

Visai?

Taip. Matote, mokytojas man galėtų pasakyti: „Gana. Dabar jau pats esi mokytojas“. Ar kaip nors panašiai. Bet tai vis tiek būtų praktikos tąsa. Net tapęs mokytoju nenustočiau mokytis.

Ką turite galvoje, vartodamas žodį „praktika“?

Na, vienuolyne tai reiškia tam tikrą rutiną: keliamės rytą, giedame sutras, medituojame, dirbame įvairius darbus. Visa tai mes vadiname praktika. Jūs visiškai panyrate į ją. Neatsiskiriate nuo to, ką veikiate, susiliejate į vienį. Kiekvienas momentas jums tampa pakylėta būsena, samadhi. Nesvarbu, ar sėdite medituodamas, ar dirbate.

Praktikuojate ne šiaip sau, o ko nors siekdamas, ieškodamas atsakymo į kažkokį savo klausimą. Tuomet tenka imtis veikti, negalite šiaip tinginiauti. Pavyzdžiui, atvažiavote pasikalbėti su manimi. Man regis, jūs tam ruošėtės, nes juk netinka susitikti su bet kuo bet kaip. Toks pasiruošimas yra praktika. Mūsų gyvenimas taip pat yra praktika. Neteisinga teigti, kad pabuvęs vienuolyne dešimt ar dvidešimt metų, užbaigiau praktiką, esu pasirengęs. Ne.

Tuomet kiekvienas gali suvokti praktiką savaip. Juk žmonės ieško atsakymų į skirtingus klausimus.

Na, vienuolyne galioja taisyklės, kurių laikomasi. Nesvarbu, koks jūsų charakteris, ar jūsų požiūris - privalote paklusti bendrai tvarkai.

Kad jau įsiprašėte...

Taip, nes jūs įsitraukėte ne savęs parodyti. Turite pamiršti visa, kas liko už vartų. Tik ištuštinęs galvą, žvelgdamas šviežiai, pajėgsite ko nors išmokti. Žmonės, atsinešantys galybę žinių, drauge atsitempia ir atitinkamus lūkesčius. Trokštantieji ten nušvisti, lieka nieko nepešę.

Jūs esate vienuolis?

Esu.

Davėte įžadus?

Taip. Toks mano gyvenimas. Nuo dvylikos metų. Ėmiau praktikuoti būdamas dvylikametis.

Tai dabar jums keturiasdešimt ketveri?

Nežinau. (Juokiasi) Esu koks esu.

Tiesiog anksčiau užsiminėte, kad mokotės jau trisdešimt dvejus metus...

(Juokiasi) Taip. Toks mano gyvenimas. Aš gyvas. (Juokiasi) Vienuoliu tapau sulaukęs aštuoniolikos ir nuo tada šitaip gyvenu.

Ar tai reiškia, kad atsisakote turėti vaikų?

Aš nesu vedęs. Indijoje vienuoliams neleidžiama vesti, o Japonijoje galima. Esu japonų vienuolis, nes ten mokiausi. Pirmasis indų kilmės vienuolis japoniškos tradicijos dzene.

Tai gal dar vesite?

Nežinau. Nenoriu sujaukti kam nors gyvenimo. Jei bus įmanoma - gal, jei ne - tiesiog sėdėsiu.

Puiku. Tačiau ne kiekvienas čia sutiktasis nori tapti vienuoliu, taip?

Tas tiesa.

Tai kaip jiems praktikuoti?

Atvykau čia nesiekdamas paversti ką nors vienuoliu. Noriu drauge su besidominčiaisiais pasėdėti, kad pagludinčiau savo praktiką, o taip pat padėčiau jiems tobulinti savąją. Daugiau nieko. Nieko nesiekiu ir nežadu. Jų reikalai. Mes tik bendraujame, draugiškai atjausdami vienas kitą, tobulindami praktiką.

Tapti vienuoliu nelengva, juk norisi džiaugtis gyvenimu. Čia nieko neįteigsi, troškimas turi kilti iš širdies. Jeigu aš imčiau įkalbinėti ką nors žadėdamas, žmogus pasikliautų mano žodžiais, o ne savo širdimi. Tai tik sukeltų jam kančios, šitaip aš nedarau.

Kančios nereikia, tačiau jūs esate mokytojas.

Mokytojas yra veidrodis. Jūs apmąstote save, jo klausydamasis. Ką nors jam sakote - jis atsako. Tuomet turite laikytis patarimo. Ir jūs esate veidrodis mokytojui. Du veidrodžiai - vienas prieš kitą.

Nieko sau.

Kai pritemstate, negalite tikėtis šviesos mokytojo veidrodyje. Jeigu užsisklendžiate savyje.

Jūs esate sukaupęs galybę žinių, informacijos. Žmonės jaučiasi ypatingi, nes atsineša patirties iš savo pasaulio - iš jogos, iš tai či, iš įvairiausių kitų praktikų. O dzene tenka visa tai palikti, išmesti, atsisakyti savasties. Turite paleisti net Budą ir kitus globėjus. Jie tėra kelrodžiai. Ženklai greitkelyje nurodo kryptį į Vilnių, atstumą iki jo, bet keliauti tenka pačiam.

Kaip naudotis dzeno kelrodžiais?  

Pateiksiu pavyzdį iš tikrovės.

Pateikite.

Kartais kur nors keliaudamas jūs pasiklystate.

Visko pasitaiko.

Tuomet tenka pasiklausti kelio, nes nematyti jokių ženklų, jokių rodyklių. Klausiate sutikto žmogaus: „Kur turėčiau sukti?“ Tas žmogus tampa jūsų kelrodžiu. Lygiai taip ir mokytojas tampa jūsų praktikos kelrodžiu. Prašote mokytoją patarimo, ir jis nurodo kryptį.

Žmonės kartais tikisi, kad visažinis mokytojas tiksliai nusakys, ką daryti, idant jie taptų tokiais pat kaip jis. Tai neįmanoma. Jūs pats esate likimo kalvis. Jūs tapote tokiu, koks esate, nes dėjote pastangas. Tai jūsų pastangos. Tik pats žinote, ko siekiate.

Pavyzdžiui, jūs kuriate tinklaraštį taip, kaip esate sumanęs, turite kažkokį jo vaizdinį.

Be abejo.

Matote. O aš to neišmanau, todėl negalėčiau jo rašyti. Neturiu to, ką jūs nešiojatės savo galvoje. Jeigu drauge praleistume kokius metus, tuomet - gal.

Taigi, kas nors gali jus nukreipti. Tačiau jeigu mokytojas paaiškina, kaip nuvykti į Vilnių, o jūs, pasukęs ne ten, atsiduriate Klaipėdoje, kas liks suklydęs? Aš galiu tik parodyti kelią arba pavedėti už rankos trumpą galelį, bet toliau eisite vienas. Tai jūsų kelias.

Man regis, tai teisinga. Papasakokite daugiau apie dzeno metodą.

Svarbiausia - sėdėti. Jūs sėdatės ir sėdite.

Pasaulyje dabar madinga ieškoti filosofinių paaiškinimų, ieškoti tiesos. Sutinku nemažai žmonių, praktikavusių ką nors daugybę metų, ir jie vis tiek jaučiasi šiek tiek sutrikę.

Gal taip ir reikia - jaustis truputį sutrikus? Kuo nors tvirtai įsitikinęs žmogus kartais atrodo pavojingai panašus į bukaprotį.

Matote, ką nors išsiaiškinti nėra lengva. Todėl dzene jums pirmiausia privalu sėdėti. Mokytojas jums nurodys sėdėti ir stebės jus. Dabar taip nebedaroma, tačiau anksčiau nebūdavo įmanoma taip paprastai patekti vienuolyno vidun: turėdavote kokią savaitę sėdėti, laukdamas priėmimo. Taip būdavo tikrinama, kiek turite kantrybės.

Savaitę sėdėti? Kur?

Tam skirtame kambaryje. Jame būtumėte sėdėjęs savaitę. Jums atneštų pavalgyti, bet taipogi stebėtų. Tik tuomet, kai įrodytumėte, kad esate kantrus siekti praktikos, jus nuvestų pas mokytoją. Niekas šiaip neprasidėtų su kiekvienu pageidaujančiuoju.

Suprantama - kodėl turėtų?

Taigi, dzene niekas iš pradžių nieko neaiškina: turite sėdėti. Sėdite savaitę, dvi, o tuomet mokytojas pasikviečia pasikalbėti. Jūs papasakojate, kaip jaučiatės, kokie klausimai jus atvedė, ir mokytojas suteikia aiškius nurodymus kaip praktikuoti.

Tai tęsiasi diena iš dienos: jūs sėdite, bet kasdien susitinkate su mokytoju. Jis stebi, klausinėja, mato, kaip jūs laikotės, ar tobulėjate. Kartais jis atsako į klausimus, duoda patarimų. Tai priklauso nuo to, koks žmogus yra mokinys.

Dar dzene esminis dalykas yra kvėpavimas: kaip jūs kvėpuojate sėdėdamas. Juk į galvą ateina šimtai minčių, jūs blaškotės, svarstydamas su jumis nesusijusius dalykus. Todėl dzene svarbu sąmoningai kvėpuoti, jausti kiekvieną akimirką. Tai verta tobulinti. Mokytojas čia padeda. Su juo kasdien aptariate pažangą, taipogi jis jus stebi visą dieną: kaip giedate, šluojate grindis, plaunate indus, dirbate kitus darbus. Jus prižiūri ir kiti vienuoliai.

Taigi, dzene niekas nieko neaiškina.

Toks mokinys privalo pats smarkiai norėti mokytis.

Taip. Jeigu žinai, kam tau reikia praktikos, reiškia tikrai jos nori. Susirenka šimtai žmonių, ir aišku, ne kiekvienas smarkiai to siekia.

Papasakosiu jums vieną pavyzdį. Mūsų dzeno mokyklos Rindzai pradininkas trejus metus sėdėjo vienuolyne, kol pateko pas mokytoją pasikalbėti. Trejus metus! Negaudamas jokių paaiškinimų. Ne juokai! Tuomet jam buvo pasiūlyta susitikti su mokytoju. Rindzajus sunerimo: "Ko aš galiu paklausti?“ 

Bet jis turbūt žinojo, ko ten sėdi?

Jis susidomėjo dzenu, nes buvo apie jį prisiklausęs, o pats prieš atvykdamas į vienuolyną praktikavo budizmą pagal Vinają. Taigi jis, būdamas dvidešimt dvejų, išsėdėjo trejus metus, kol sulaukė progos pasikalbėti su mokytoju. Vienuolių vyresnysis jam patarė: „Paklausk, kaip paaiškinti budizmą vienu žodžiu“. Rindzajus taip ir padarė. Vos tik jis baigė ištarti savo klausimą, išminčius smarkiai sušėrė jam lazda. Dvidešimt kartų.

Žiauru.

Mokytojas matė, kad Rindzajus pasirengęs tokiam išmėginimui. Paskui jis ėjo pas mokytoją su tuo pačiu klausimu dar sykį ir dar trečią kartą. Triskart klausė, kaip išreikšti budizmą vienu žodžiu. Ir vis gaudavo tokį pat atsakymą: mušimą lazda.

Tačiau smūgis lazda juk nėra žodis.

To nereikia aiškinti. Jokių paaiškinimų. Toks yra dzenas. Tenka tai išbūti. Tiesiog būti. Kai tikrai esi, viskas tampa aišku. Galėčiau pateikti šimtus paaiškinimų, kaip tai supranta filosofai, kaip tai priima mokslininkai, tačiau dzeno grožis yra tikrovėje. Jis veikia tikrovėje...

Taip, esu tai girdėjęs, bet... 

Gal leistumėte man užbaigti pasakojimą? (Juokiasi)

Taip, prašau, atleiskite.

Taigi, Rindzajus triskart buvo sumuštas lazda. Jis nusiminęs apsisprendė išvykti iš to vienuolyno. „Nesuprantu mokytojo, nesuvokiu, ką man sako“,- skundėsi jis. Vienuolių vyresnysis patarė: „Gerai, gali išeiti, bet prieš tai nueik nusilenkti mokytojui. Tokia tradicija. Turi triskart jam nusilenkti.“ Vienuolių vyresnysis, trejus metus stebėdamas Rindzajų, suprato, kad tai - nepaprastas mokinys, todėl paskubėjo paprašyti mokytojo, kad tas nusiųstų uolųjį jaunuolį į kitą vienuolyną. Taip ir atsitiko. Nukakęs pas kitą mokytoją, Rindzajus pasiskundė ir jam, ką patyręs. „Kvaily! - sušuko tas. - Anas išminčius suteikė tau motinišką malonę net tris kartus, o tu nuo jo pabėgai!” Tuomet Rindzajus viską suprato ir triskart trenkė mokytojui.  

Mokytojui? Triskart? Skamba nelabai įprastai.

Toks yra dzenas. Jis toks. Aišku, tie smūgiai ne pikti, ne tokie stiprūs, kaip mušama norint kam nors atkeršyti. Suduodama rodant, kad supratai išmintį.

Bet vis tiek skauda?

Taip. Be skausmo neapsieinama gelbstint gyvąsias būtybes. Visi budos ir kiti mokytojai patyrė skausmo, kad joms padėtų.

O ką šiuo atveju gelbėjo Rindzajus?

Žiūrėkit, toks yra skirtumas tarp Azijos ir Europos tradicijų. Jūs šito nepajėgiat suprasti, nes manote, kad smūgis lazda - tai bausmė. O iš tikrųjų tai - mokytojo malonė. Azijoje tėvai muša sūnus, mokytojai - mokinius, tai jiems įprasta. Dabar kai kas jau ima skųstis, bet seniau... Mane mokytojas taip pat mušdavo, o aš tik dėkodavau: „Hai, hai, hai...“

Tai yra apie mano ego: kokio jis dydžio? Ar keliu save virš kitų? Mokytojas stebi ir auklėja. Jei supykstu - minusas. Tokius dalykus supranti tik praktikuodamas. Tai ne bausmė.

Taigi Rindzajus sušėrė mokytojui tris kartus. Jis buvo žemo ūgio, todėl pasiekė tik suduoti į šonkaulius. Triskart: tong, tong, tong.

Ne itin skaudžiai?

(Juokiasi) Vėl prašote paaiškinimo? (Garsiai juokiasi) Tai tęstųsi be galo. Juk turėtumėte pamatyti, kad sužinotumėte, kaip ten buvo.

(Juokiasi) Sureagavau kaip europietis.

Taigi, čia ir bėda. Pažįstu vakariečius, esu susidūręs su kokiais šešiais šimtais mokinių iš Europos. Mačiau, kaip jie reaguoja iš pradžių, ir kaip - vėliau, jau pasipraktikavę. Liūdna, kai žmonės pasitraukia, taip ir nesuvokę ką praranda. Na, bet toks jų gyvenimas. Negaliu pagelbėti ten, kur tai neįmanoma.

Gal jiems būtų buvę pravartu išklausyti šį pasakojimą?

Jie girdėjo šį pasakojimą šimtus kartų.

Nepadėjo?

(Garsiai juokiasi)

Taigi, Rindzajus sudavė tam mokytojui triskart: tong, tong, tong. Ir mokytojas tarė: „Grįžk pas savo išminčių, aš tavęs nemokysiu. Tris kartus! Tris kartus jis tau suteikė malonę, kokią dovanoja tik labiausiai mylinti motina. Koks tu kvailas! Esi apsimyžęs velnias, jei nesuvokei, kokią malonę patyrei.“ Jis pasakė labai šiurkščiai, ir Rindzajus tą pačią akimirką nušvito. Jis grįžo pas savo išminčių ir praktikavo tame vienuolyne dvidešimt metų.

Jau būdamas nušvitęs?

Taip. Dzene taip nutinka. Esu sutikęs ne vieną mokytoją. Kai tikrai esi su juo, viskas tampa aišku. Jokių paaiškinimų. Jeigu tas išminčius būtų mėginęs aiškinti budizmą žodžiais, nieko nebūtų pasiekęs, nes Rindzajus gal jau buvo girdėjęs visus tuos paaiškinimus. Jis juk studijavo budizmą ir prieš ateidamas į vienuolyną.

Būdas suvokti budizmą be žodžių skamba mįslingai.

Buda yra sakęs: „Jei pasitiki savimi, žinai kelią“.  

Tačiau toks kelias nebūtinai yra trumpiausias.

Ne, tai ne kelio trumpinimas. Kai būni nuoširdus ir atviras pasauliui, draugams, šeimai, tuomet esi laimingas ir teiki laimę kitiems. Jeigu patys einame iš proto, ten pat varome ir aplinkinius. Buda mokė, kad išmintis - tai ne santykiai tarp žmogaus ir dievo, o santykiai tarp žmogaus ir kito žmogaus. Galite daug mąstyti apie apokalipsę, bet daug svarbiau jums yra rūpintis artimiausiais žmonėmis. Būdamas geranoriškas, teigiamai nusiteikęs, kuriate aplinkui gerą nuotaiką.

Medituojant paaiškinimų nereikia. Sėdite ir randate visus atsakymus. Tačiau žmonės linkę vaikytis pasaulietinių grožybių. Įžvelgia kitame neprilygstamą asmenybę, susižavi. O juk vis tiek galiausia viską tenka pasiekti pačiam. Ar pamedituosite už mane?

Jokiu būdu.

Taigi. Teks sėdėti pačiam. Todėl neteisinga dėl savo nesėkmių versti kaltę mokytojams. Neva jie neteisingai moko. Gal jie moko teisingai, bet jūs dar nesuprantate?

Pradėjau praktikuoti būdamas dvylikametis. Sėdau medituoti. Sprendžiau vieną klausimą.

Vieną?

Taip.

Dvylikamečiui paprastai negana vieno klausimo.

Visi turime klausimų. Juk turite?

Be abejo.

Svarbu pasitikėti savimi. Taip mokė Buda, taip mokė Rindzajus, taip mokė kiti mokytojai. Budos laikais egzistavo šimtai sektų, daugybė mokytojų klajojo po šalį skleisdami savo tiesas. Žmonės nežinojo, kuriuo iš jų tikėti. Kuris jų teisus?

O Buda mokė: „Pasitikėkite savimi“. Pasitikėdamas savimi rasite tiesą. Savo tiesą. Tą, kuri jums svarbiausia. Buda neliepė pasitikėti juo, nekvietė jo klausytis. Jis sakė: „Ateikite ir pamatykite. Įsitikinkite patys. Tikrinkite mane.“ Mokytojas yra tik kelrodis, tik kelią nušviečiantis spindulys.

Dzene svarbiausia ši akimirka. Ką patyrėte praeityje, kas bus ateityje, yra mažiau svarbu. Žmonės vaikosi laimės praktikuodami jogą ar tantrą. Puiku. Aš niekam neprisakau laikytis dzeno. Vakar kažkas manęs klausė, ar verta giedoti mantras. Taip, verta, jeigu esate su jomis, jeigu žinote, kam tai darote. Netinka skųstis, kad mantros neveikia. Gal turite labiau susikaupti, atsikratyti kitų minčių, antraeilių dalykų? Gal kartojate mantrą tik burna, o protas tuo metu kur nors klajoja?

Turite eiti savo keliu pats. Aiškinimai dažnai tėra paviršiniai papuošimai, skirti minioms patraukti.

Ar jūs nemanote, kad nesulaukęs paaiškinimo žmogus pats jį susikuria? Jis medituoja arba šaudo iš lanko, ir sau paaiškina, kodėl pasirinko tokį kelią.

Ką paaiškina?

Na, sau paaiškina, ko siekia, ką čia veikia - taip, lyg pasakotų draugui.

Tai nėra paaiškinimas, čia jau kalba jo patirtis.

O prieš išeidamas į vienuolyną, kaip jis paaiškintų namiškiams, kur ir kodėl traukia?

A, tai jau kitas dalykas. Pačiame vienuolyne yra tvarka, apie kurią jau pasakojau, ten niekas nieko neaiškina. O prieš išvykdamas iš namų, kiekvienas žmogus turi skirtingą savo supratimą, kodėl taip elgiasi. Tai tiesa.

Aš pats nebūčiau galėjęs paaiškinti, kodėl noriu praktikuoti, tik sprendžiau savo klausimą. Tai nebuvo koks nors sunkumas, tik man rūpėjęs vienas klausimas.

Ar pernelyg asmeniška pasiteirauti, koks buvo tas klausimas?

Jums pasakysiu. (Juokiasi)

Ačiū!

Tas klausimas skambėjo taip: jei pasiektum samadhi, ar pavirstum gėlės žiedu? Paprastai žmonės įsivaizduoja, kad atsisėdę užmerktomis akimis greitai pasiekia samadhi būseną. Ir aš maniau taip pat, tačiau kad ir kiek sėdėjau užsimerkęs, nepavirtau gėlele. Dvylikametis.

Dar man sakė, kad šimtą aštuonis kartus patrynęs kaktą aliejumi, regėsiu dievą. Patryniau, bet nieko neišvydau. Dar kartą, dar, dar... Penkiskart po šimtą aštuonis - nieko. Tik skausmas. Parėjau namo su gilia žaizda, mama klausia: „Kas čia?“ (Juokiasi)

Indija pilna tokių netikrų mokytojų. Europiečiai plūsta pas juos. Minios traukia, kad susitiktų sai babas, kurie nėra jokie nušvitusieji. Kai kurie jau patupdyti į kalėjimus, nors turėjo milijonus sekėjų. Pasirodo, tiems guru terūpėjo seksas.

Tokių pasitaiko ir Vakaruose, bet prašau papasakoti, kaip nuo kaktos trynimo jūs perėjote prie dzeno.

O, prieš tai aš išmėginau šimtus kitų būdų. Pats, be jokio mokytojo. Eksperimentavau. Sugalvojau smilkyti smilkalus sėdėdamas tamsoje, lavinau susikaupimą, giedojau mantras...

Visa tai, kad rastumėt atsakymą į savo klausimą?

Kad pasiekčiau samadhi, tą aukštesnę sąmonės būseną. Vis norėjau pavirsti nuostabia gėle.  

Neįprastas noras.

Gėlė yra grožis, tyrumas. Nuostabus žiedas visiems sužadina žavesį. Pasiekęs samadhi būseną, jūs pamiršite viską, nieko nelieka. Jus pakylėja ypatinga energija, sukurianti gražiausius regėjimus.

Girdėjau, kad viena dzeno praktikų yra šaudymas iš lanko. Gal esate įvaldęs šį meną?

Aš buvau imtynininkas.

Imtynininkas?

Taip. Tik mane įveikė kastų sistema. Žinote, Indijoje ji vis dar veikia. Koledže tapau čempionu savo svorio kategorijoje.

Mokėtės koledže?

Taip, baigiau bakalaureatą, paskui - hindi kalbos magistrantūrą. Studijavau ir doktorantūroje, tik neapsigyniau disertacijos, nes skubėjau pastatyti vienuolyną. Turėjau rinkti finansus, pirkti žemę - viskas nuo nulio.

Tokius dalykus nelengva suderinti. Kokia tema rašėte disertaciją?

Apie budizmo indėlį į hindi kalbą ir literatūrą. Mano doktorantūros vadovė prieštaravo tokiai temai, bet aš nenusileidau. Arba, sakau, rašysiu iš dzeno. Apie dzeną ji neišmanė nieko, tad galiausiai sutiko, kad tyrinėčiau budistų vienuolių tekstus. Tik pagąsdino, kad nerasiu šaltinių, bet aš jų susiradau sočiai. Parašiau, o apsiginti pritrūkau laiko.  

Šiaip studijas labai vertinau, nes mano tėvai - iš neliečiamųjų kastos. Žinote, ką tai reiškia?

Tik iš literatūros.

Taigi, yra brahmanai, kšatrijai, šudros ir, pačiame dugne, neliečiamieji. Pastarieji neturi jokio turto. Jų gyvenimas laaaaabai sunkus. Man buvo itin sudėtinga gauti stipendiją.

Kaip imtynininkas patekau į jaunimo žaidynių finalą svorio kategorijoje iki 48 kg. Iš pradžių niekas neatkreipė dėmesio į mano kilmę, nes buvau eilinis studentas. Tik kai nugalėjau, kažkas perskaitė dokumentus, kuriuose buvo nurodyta mano kasta, ir paskelbė visiems. Ir tada... (Juokiasi) Visas stadionas ėmė šaukti: „Užmuškit jį, nupjaukit jam galvą!”

Kada tai nutiko?

Man buvo septyniolika.

Ne taip jau seniai.

Palyginti neseniai. Šiaip taip išgyvenau, nors mane rimtai ketino nužudyti. Aišku, nebuvau pripažintas nugalėtoju. Neliečiamajam tai nepriklauso. Niekas manęs neužstojo, teko su tuo susitaikyti. Šokau ant dviračio ir sprukau.

Grįžkime prie praktikos klausimų. Papasakojote apie nušvitusį Rindzajų. Ar nušvitimas yra kiekvieno žmogaus galutinis tikslas?

Taip turėtų būti. Kiekviena gyva būtybė turi budos prigimtį. Jos nerealizuojame tik dėl neišmanymo. Buda paaiškino, kad jo paties šešerių metų praktikos esmė buvo atversti savo proto indą, idant jis prisipildytų išminties. Kol tas dubenėlis gulėjo apverstas dugnu į viršų, į jį nieko neįpiltum. Atvertei, ir viskas - daugiau nieko nereikia.

Mes susigriebiame tokią galybę informacijos, kad ji tik sustiprina egocentrizmą. „Aš, aš, aš esu svarbiausias, kiti - žemiau.“ Žmonės susiduria, išsiskiria dėl tokio požiūrio. Vakaruose šitiek skyrybų: žmonės pamilsta vienas kitą, pagyvena, paskui skiriasi, susimeta su kitu - vėl skiriasi. Kam? Taip, žmogus linkęs klysti, bet gi jis pajėgus taisyti savo klaidas. O mes taip vengiame pripažinti klydę, nenorime keistis. Kaltiname kitus, ieškome geresnių partnerių, bet laimės nerandame - tik daugiau kančios.

Po mirties lieka tik žmogaus geri darbai, jo pastangų vaisiai. Kol nebuvote gimęs, ar žinojote, kad gyvensite Lietuvoje, kalbėsite lietuviškai? Ne. Jūsų tėvų pastangos sąlygojo gimimą šioje žemėje. Mano protėviai, jų protėviai, dar ankstesni protėviai - negaliu nuo jų atsiskirti. Viskas susiję viena gija. Ją nukirpus, pasaulis subyra.

Mums labai pasisekė, kad šitaip gyvename. Turėtume labiau tai branginti, nebjauroti gyvenimo, gražinti jį. Tai pasiekiama tik nušvitusiu protu.

Regis nelengva pasiekti tokią proto būseną. Kas bus? Prireiks dar daugelio gyvenimų?

Na ir kas? Tegu prireikia. Jūs gal neišvysite šio pasaulio visu gražumu, tačiau jūsų vaikams ar anūkams gali pasisekti.

Ar tikite reinkarnacija?

Ne. Dzene nėra tokio dalyko.

Reiškia, mes visiškai išnyksime, galbūt palikę porą gerų darbų, bet, ko gero, taip ir nenušvitę.

Taip. O žmonijos protas vystysis toliau. Pirmykščiai mūsų protėviai juk kadaise gyveno urvuose, o šiandieniniai vaikai jau semia informaciją tapšnodami delnuose laikomus ekranėlius. Išminties srautas gali paversti šią žemę rojumi.

Labai ačiū už tokią viltį, malonų pokalbį ir visus paaiškinimus.