2017 m. gegužės 18 d., ketvirtadienis

Tadas Žvirinskis: „Nėra nieko nuostabesnio už nuobodų gyvenimą“


Norėjau su tavim pasikalbėti apie poeziją.

Na, kalbam.

Ar poetas turi būti trenktas?

Čia svarbūs vertinimo kriterijai, į kuriuos atsiremiam. Apsispręskim dėl terminijos ir tada kalbėkim. Kas yra trenktas? Jeigu trenktas ta prasme, kad jisai mato daugiau negu normalus ir sugeba iš to išlaikyt kažką, kas normaliam surezonuoja, tada - taip, jis turi būt trenktas. Jeigu jisai visiškai normalus, tai tada jisai poetu niekada ir nebus, aš taip galvoju.

Normalūs žmonės... 

Normalūs žmonės dirba normalius darbus. Aišku, tai yra pavydėtinas labai dalykas. Tai yra siekiamybė, aš sakyčiau. Va dabar, kai jau į penktą dešimtį įkopęs esu, tai nėra nieko nuostabesnio už nuobodų gyvenimą. (Juokiasi) Kur žinai, kas bus, be stresų, be nieko. Bet taip nebūna. Čia tiesiog siekiamybė, čia tokia laimės apibrėžtis, sakyčiau. Kuo mažiau nuotykių gyvenime, tuo gyvenimas yra laimingesnis.

Tu dabar taip jautiesi? Čia rimtai kalbi?

Tiesiog kartais pamąstau apie tai. Kadangi tai ne mano būdui (Juokiasi), pamąstau, ir praeina. (Juokiasi)

Aaa, toks epizodinis mąstymo sutrikimas...

Taip, čia jeigu vertinant mane kaip nenormalų, tai apie normalumą tokie pamąstymo nukrypimai.

Tai tau šiuo metu dominuoja normalus nuobodus gyvenimas ar poezija?

Nėra tokio apibrėžimo, kas dominuoja. Labai greitai pasikeičia. Aplinka gali visiškai nedaryti įtakos. Koks impulsas? Iš kur jisai? Nuo Dievo, nuo dar kažko...? Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. O gal ne nuo Dievo, gal nuo trenktumo. Gal čia visiškai kita veikia mašinerija. Tai tiesiog vyksta, tai yra.
Aš tai vertinu, kalbėdamas apie save - apie kitus nenoriu kalbėt. Tai yra kažkokia veikla, kuri tave trenktą palaiko neišprotėjusį. Psichoterapija, autoterapija, bendravimas tada, kai tu negali bendraut su gyvu žmogum. Daug apibrėžimų gali būti.

Ir tu tą kažkokią veiklą - poeziją, be vargo derini su normaliu darbu?

Nematau problemų, tikrai. Tai toks dalykas, kuris jeigu jau iškyla, tai užkyla - jo nepaskandinsi. Vis vien jis užsifiksuoja. Tu gali ignoruoti, nekreipt dėmesio. Kartais važiuojant darbo metu kyla. Kartais tai susipina su darbu. Tas mano darbas dabar apima daug reklaminių visokių reikalų. Tai irgi kažkokia kūryba, nors miesčionys gal niekintų, bet ten daug kūrybos yra. Tai vienas kitam padeda gal, sakyčiau, visai neblogai.

Mes pradėjom čia nuo tokių gilių dalykų, psichologinių, o aš psichologijoj tikrai nesu stipriai pasikaustęs...

Man tiesiog įdomu, kaip tai vyksta. Skaičiau tavo „Jalmos serbentus“, atpažinau ten kai ką iš Baltjūrių dvikalbės vidurinės mokyklos, kurią abu baigėme... Ir galvoju: tu važiuoji į kokį verslo susitikimą, ir visai įmanoma, kad kažkoks įspūdis iš derybų paskui išplauks kūryboje?

Jisai išplaukt gali, jeigu susitinki su įdomiu žmogumi. Nesakau, kad geru žmogum, sakau - įdomiu, nes įdomus man yra tiek gėris, tiek blogis. Ir jie įdomūs kartais susipynę. Kaip atskirt gėrį nuo blogio? (Juokiasi) Neįmanoma. Viskas susipynę, nėra visiškai juodo, nėra visiškai balto. Ir mes toj pilkumoj jeigu sugebam siūlelį baltą arba juodą patraukt ir kažką numegzti iš to - valio! Taip, tai gali būti, neslėpsiu.

Gyvenimo aš nekopijuoju savo kūryboje, bet interpretuoju kažkaip, improvizuoju. Todėl dabar ant kiekvienos mano knygos atsiras, jeigu dar tų mano knygų bus, užrašas: „Neieškokit atitikmens tikrovėje, nes tai yra fikcija“. Turėjau bėdų. Dėl vieno apsakymo turėjau bėdų, iki teismo buvo priėję.

Tikrai?

Taip, iki tokio lygio net buvo. Gerai, kad vienas kritikas, labai protingas žmogus, parašė apie tą novelę savo kritinį straipsnį, aš jį pateikiau teismui, ir mane paliko ramybėj. Tai dabar aš pasimokęs esu. Reikia saugotis kartais.

O tas ieškovas teisme tikėjosi pinigų ar labiau garbės?

Ten gal labiau pinigai buvo, pagrindinis motyvas.

Tuomet aiškiau.

Kiekvienas žmogus turi atsakyt už save ir už savo žodžius. Čia mes labai slidžiu taku kartais einame. Kitas pavyzdys, ne toks piktybiškas: jeigu rašau pirmu asmeniu, ir perskaito mano šeimos nariai - jie randa ten kažką tokio, tai paskui būna ir priekaištų. „Kaip tu čia taip? Mes tave taip mylim ir visa kita, o tu čia vos ne keršiji?“ Nors nėra jokio keršto absoliučiai. Stinga suvokimo...

Aš manau, kad čia kaltas gal mano, kaip rašytojo, žemas lygis. Nes jeigu žmogus skaito kažkieno knygą ir automatiškai pasakotoją tapatina su autoriumi, vadinasi autorius dar blogai rašo. Dar jam reikia tobulintis ir tobulintis. (Juokiasi) Jeigu autorius rašo puikiai, tai niekas neieško ten nieko.

Turbūt, vis tiek kas nors gali ieškoti, tik autoriui tuomet jau nusispjaut, jis apsidraudęs.

Nu taip. (Juokiasi)

Kaip tu, rašydamas pirmuoju asmeniu, suvoki savo santykį su pasakotoju? Kas jis toks?

Tai vėl gi vyksta improvizacija ir šiokia tokia švelni skaitytojo provokacija. Nes aš rašau pirmu asmeniu, ir pirmu asmeniu skaitytojas skaito. Jeigu mes randam kažką bendro, kaip sakiau, surezonuoja - valio.

Man labai patiko vieno žmogaus pasakymas.... Tas žmogus neturi visiškai jokio ryšio su menais, jis dirba gan atsakingą darbą, jo vertinimo skalėje yra tiktai pinigai, kas visiškai nėra blogai, mano kuklia nuomone, jeigu tik jam yra gerai. Jis pasakė apie visą tą poetų, rašytojų kūrybą - ar yra gerai, ar negerai: „Jeigu tu sugebi pasakyt tai, ką aš jaučiu, bet savais žodžiais, gražiais, kad ir apie pačius niekingiausius dalykus, tai tada aš tave vertinu“. Toks įdomus kaip ir kritiko požiūris. Jis taip suvokia. Ir man visiškai įdomu tai išgirsti, nes kaip jau minėjau, kol man yra įdomu (Juokiasi), tol yra akstinas kažką daryt. Kai jau nusibos, pasakysiu... Bet taip nebus, ko gero, prilipo visam gyvenimui šitas dalykas.

Štai turime ant stalo dvi tavo knygas: „Užrašai ant receptų“ ir „Jalmos serbentai“. Pirmoji yra poezija, antra - mažoji proza. Taip ant jų parašyta. Tačiau ši poezija yra nerimuota. Kuo ji tuomet skiriasi nuo mažosios prozos?

Realiai niekuo. (Juokiasi) Niekuo nesiskiria. Literatūros suskirstymas į poeziją, prozą... Teatrą, dar kažką yra labai sąlyginis.

Tai tu gali ateiti į Poezijos pavasarį ir skaityti „Jalmos serbentus“?

Aš neskaitysiu, nes ji jau turi rėmą...

Jau pavadinta mažąja proza.

Jau pavadinta. Bet vėl gi prisimenant mūsų mokyklą, aš turėjau tokią labai įdomią patirtį su rusų kalbos mokytoju, jeigu dar atsimeni, Michailovičius, berods?

Nepamenu tokio, mums Rešetnikova rusų dėstė.

Žydų tautybės buvo tas žmogus. Ir man viena didžiausių pramogų buvo per rusų kalbos pamokas skaityti pernelyg išraiškingai. Ten koks nors prozos tekstas, visiškai paprastas: Маша что-то взяла и пошла... O aš taip išraiškingai skaitydavau, kad jis jau paskui manęs nebeprašydavo balsu skaityti, taip jį užknisdavo. Aišku, visi mano klasiokai aplinkui leipo juokais, buvo tokia pramoga.

Įsivaizduoju, tu gi jau anuomet turėjai sodrų balsą.

Tai kas tada čia: poezija ar proza? Aš taip stipriai neskirstyčiau. Vikipedijoj yra visi apibrėžimai, atverti juos pasiskaitai - jokio skirtumo iš esmės.

Poezija, taip nuo savęs kalbu, yra labiau dvasiniai dalykai. Tu kalbi labiau iš širdies. Atsisėdi ir savo jausmą, atsiprašau už tą žodį, išvemi. Proza gali būti tie patys dvasiniai dalykai, bet jai reikia proto: galvoti, kas kaip vystysis, kaip rutuliosis. Poezijai iššūkis tuo ir didesnis, kad tą dvasią tu turi atskleisti su minimumu teksto. Proza laisviau gali operuoti: tu turi visą naratyvą, gali turėt aibę personažų. O čia yra sudėtingiau.

Aš manau, ne veltui poezija Lietuvoje yra vertinama labiau. Skaitoma labiau yra, aišku, proza, ypač istoriniai romanai. Jie labiau perkami. Bet kažkoks suvokimas yra, kad...

Aš labai džiaugiuosi, kad poetas - tai jau nebe durnelis, o žmogus, kuris sugeba kažką įdomaus pasakyti. Aš labai džiaugiuosi. Stebėjau tą transformaciją maždaug nuo aštuoniasdešimt devintų metų praėjusio amžiaus, kai poetas buvo kvailys, durnelis. Taip vertinamas buvo. Ir paskui po truputį, po truputį, čia vidurinioji karta stipriai padirbėjo. Kai baigėsi visi sąjūdžiai, tos gražios kalbos, Marcinkevičius ir visa kita, tada vėl staiga visi pradėjo ieškot tos... Nu ką, nu gerai, vat ant bangos buvo Tėvynė - viskas gražu, nesiginčiju, bet aš manau, kad Maironio niekas neperspjaus, kad ir kaip stengtųsi.

Bet juk čia ne čempionatas, kad reiktų perspjaut.

Ne, ne, ne. Jokiu būdu ne čempionatas, ne olimpiada.

Ar Maironis - didžiausias poetas?

Aš kalbu tiktai, ką jis rašė apie Tėvynę. Man Tėvynė ir Maironis kažkaip labai gražiai tarpusavy dera.

Jis sukūrė tautą ir tapo jos poetu.

Nežinau, ką jis sukūrė (Juokiasi), bet poezija tai jo gera.

Grįžkime prie tavo žodžių, kad poezija dabar Lietuvoje vertinama labiau negu proza. Iš kur kyla toks teiginys?

Aš manau, kad tie žmonės, kurie labiau susiduria su meniniu gyvenimu, su kultūriniu gyvenimu, vis tiek poeziją kotiruoja aukščiau.

Ar dabar kas nors rašo eiliuotus romanus?

Ko gero, rašo. Jeigu mes jų nematom, tai dar nereiškia, kad jų niekas nerašo.

Neseniai Vilniuje lankėsi A.B.Yehoshua, vienas Izraelio gyvųjų klasikų, kurio kūryba dėstoma jų mokyklose. Jis guodėsi, kad nebėra geros prozos, kad nuo XX amžiaus vidurio negimsta rašytojai, genialumu prilygstantys subrendusiems prieškaryje.

Mhm.

Ir jo mintį galima vertinti kaip įprastą garbaus amžiaus žmogaus liūdesį dėl praeities, tačiau ginčytis nėra lengva, nes sunku pasiūlyti, kas iš naujesniųjų prilygsta Kafkai, Proustui, Mannui ar Faulkneriui. O poezija, anot tavęs, gyvuoja kuo puikiausiai?

Kiekvienas atsirenka savo. Poetinį skonį vis tiek formuoja tam tikra žmonių grupė. Taip yra Lietuvoje, taip yra visur. Aš, kaip savotiškas marginalas, turiu laimės ir būti, ir nebūti kūrėju. Nes pagrindinis darbas yra nekūrybinis. Galbūt dėl to galiu pamatyt visai ką kita, negu yra tendencija.

Kartais ta bendra tendencija išlenda tikrai kaip velnias iš tabokinės. Nenoriu čia nieko per daug girt, bet pavyzdžiui, vienas toksai dainininkas tiesiog Facebooke tokias istorijėles rašė gan smagiu stiliumi. Aišku, jis atstovauja tokiam gal ne padugnių šansonui, bet arti to. Leksika atitinkama, bet naratyvas jo smagus, pasakoja vėl gi pirmu asmeniu, ir ta knyga greit pasirodys. 

Kai kas sako, kad reikia skaityti vien geras knygas, nu bet iš kur tu žinai, kad jinai gera? Tau - gera, man - negera. Kiekvienas turi skaityti tą, ką jisai nori skaityti. Jeigu anas garbus rašytojas pasakė, kad dabar nebėra geros prozos, gal jis jos tiesiog neskaitė? Jam tiesiog praslydo. Arba jis kaip skaitytojas susiformavo tam tikru laikmečiu, turi savo mylimų autorių sąrašą. Ta amžinoji kartų kaita. Kas moka įžvelgti geras tendencijas, tas yra genijus. Deja, tų genijų tėra viens-du ir viskas.

Ką tik pavadinai save marginalu. Jau kalbėjome apie tai, kad poezija normaliam darbui netrukdo, net padeda.

Visiškai.

O kaip yra poezijoje? Ar į tave skersakiuoja, nes turi kitą darbą?

Ne, aš tiesiog puikiai žinau, kad nesu filologas, kad nepriklausau tam tikrai žmonių grupei, kuri mėgsta būti kartu, bendrauti apie literatūrą, daryti kažką bendrai. Tai yra natūralu, nes interesų ratas kitoks, istoriškai taip susiklostė. Aš, pavyzdžiui, „Suokalbyje“, kuriame vyko didžiulis literatūrinis ir alkoliteratūrinis gyvenimas, nebuvau nė karto realiai.

Kodėl pridūrei „realiai“? Teko ten pabūti nerealiai?

Man teko ten būti, kai jau viskas buvo pasibaigę. Iš smalsumo nuėjau pasižiūrėt. Ir dar vieną kartą teko būt ten, kai dar vykdavo tie dalykai, kai buvo mano gal trisdešimtmetis, ir atvažiavo iš užsienio toks mano draugas. Sako: „Nueikim, pažiūrėkim, kur renkasi literatai“. Tai buvom įlindę: įėjom - išėjom.

Ir tai natūralu, kad žmonės linkę bendraut su savo diaspora.

Ir verda savo sultyse tuomet.

Nėra to virimo. Jie kuruoja filologus, savo studentus, kurie ten kažką jau bando kurt. Viskas gerai, jie tiesiog išgrynina, nematau čia bėdos. Kad esu marginalas, sakau be jokios nuoskaudos. Aš puikiausiai suprantu jų poziciją, manau, kad jie ir mane supranta. Stengiuosi su visais bendrauti mandagiai. Jeigu jiems atrodo, kad yra kitaip, tai vėl gi - kiekvienas turim savo nuomonę. Nieko baisaus.

Aš skųstis neturiu kuo, kaip marginalas. Esu dėkingas, kad priėmė į Rašytojų sąjungą, kad įsileido jie į savo grupę.

Kokia yra priėmimo procedūra?

Procedūra yra tokia, kad reikia gauti keletą rekomendacijų raštu iš jau esamų narių, tada dar turi būti siūlymas, ir balsavimas vyksta. Slaptas. Na, tu nežinai, kas balsuoja už, kas - prieš, tau tik pasako rezultatus.

Kas balsuoja: suvažiavimas ar taryba, ar gal koks komitetas?

Rašytojų sąjungos yra taryba, ar kaip čia ją pavadinti. Valdyba gal. Valdyba nubalsuoja.

Toks dalykas. Va dabar, per paskutinį Rašytojų sąjungos suvažiavimą, pirmininkas Antanas A. Jonynas sako, kad pavargo, kad jam jau reikia trauktis, bet aš nemanau, kad jisai buvo blogas pirmininkas. Įdomių iniciatyvų turėjo. Dabar valdyboje sėdi Marius Burokas, filosofas Liutauras Degėsys, žodžiu, tokie gan įdomūs žmonės, nieko aš ten blogo nematau...

Natūralu, kad jie turi saviškius šiek tiek pakuruoti, nes tada ir bus virimas sultyse, jeigu nepakuruosi. Reikia važiuot kažkur, žiūrėt, parsivežt patirties iš užsienio, kviestis savo pažįstamus poetus. Man tie poezijos pavasariai ir poetiniai Druskininkų rudenys yra nuostabūs įvykiai. Nuvažiuoji, susipažįsti, pasiklausai. Galbūt tai nėra didžiausio ryškumo žvaigždės pasaulyje, bet jeigu tai yra kaimyninės Lenkijos poetai numeris vienas-du, tai man jau yra šis tas. Tai yra įdomu. Ypač kai su jais susibendrauji. Tada norisi versti į lietuvių kalbą, nes matai, kad tai yra įdomu galbūt ne tik man.

Verti iš lenkų?

Aš verčiu iš lenkų ir anglų. Iš ukrainiečių šiek tiek.

Žmogus, per kurį susiradau tavo telefono numerį, pristatė tave kaip Tadeuzsą. Ar tau svarbi lenkiškoji tapatybės dalis?

Žinoma, kad svarbi. Nors vėl, su tuo lenkiškumu išeina toks didelis anekdotas. Pasikasiau archyvuose savo pavardės kilmę, tai ji kilusi iš Ilirijos. Tai dabartinės Kroatijos ir Albanijos dalis. Reiškia, nuo Viduržemio jūros. Ir kai tie Žvirinskiai, tada dar jie vadinosi Zvirinskiai, ėjo į Lietuvą, jie ėjo per Slovakiją - ten tai labai populiari pavardė, ėjo per Lenkijos kraštelį, bet Lenkijoje jų beveik niekur nėra, ir nusėdo va čia, Lietuvoje. Tai vyko, jeigu neklystu, į XVII amžiaus pabaigą. Mano protėviai iš tėvo pusės atsikraustė į Lietuvą. Nežinau, kiek jie ten buvo lenkai, bet bendravo lenkiškai.

Aš save laikyčiau labiau lietuviu, nes aplinka daro įtaką - lankiau lietuvišką mokyklą, ir aukštąją, ir visa kita. Bet dalies savo lenkiškumo niekada neatsisakiau. Jis man ir padeda kartais. Ypač, kai verčiu. Nes bendravau namie visada dviem kalbomis, ir mano galvelė turėdavo vis čik-čik persijunginėti. Galbūt tai turėjo įtakos, kad man poezija netrukdo darbe. Viskas gali būti susiję.

Tai va, galiu susitikti su autoriumi, paklausti: „Ką čia turėjai omeny?“ Nes yra idiomos, kurių neišversi pažodžiui, turi išsiaiškint esmę. Pavyzdžiui, su Ewa Lipska, kuri dabar yra tikrai ko gero Lenkijos poetė numeris vienas pagal kritikų vertinimus, labai maloniai bendravome. Publikavau šiek tiek jos vertimų. Labai įdomu, kad ir jos buvo tokia pati nuostata: reikia kalbėti taupiai, bet išsamiai. Nedaugžodžiauti. Man labai tas patiko, ir mes kažkaip iš karto... (Juokiasi) Turiu omeny - ne šiaip bendraujant su žmogumi, bet kūryboje - stengtis...

Taupiai, bet išsamiai. Man irgi patinka.

Taip, taip.

Tu ir čia - taip asketiškai: nei kavos, nei arbatos, alaus - jokiu būdu. Bohemoje nebedalyvauji, tik Rašytojų sąjungoje?

Tai aš niekada bohemoje ir nedalyvavau. Net nežinau, kas ta bohema, tiesą sakant. Jeigu kalbame apie tokius renginius, kur susirenka rašytojai, vyksta poezijos skaitymai - taip, man teko epizodiškai bendrauti. Organizavo Aistė Kisarauskaitė ir Julius Keleras tuos skaitymus. Jie vyko maždaug 2012 - 2013-ais metais, gal 2014-ųjų gabalą užkabino. Tai buvo tokia kamerinė aplinka, nepasakyčiau, kad ten vyko kažkokios orgijos pagal romėnų standartus.

Romėnų labai aukšti standartai.

(Juokiasi) Taip, taip. Čia žmonės tiesiog susirinkdavo, skaitydavo savo kūrybą, komentuodavo kas norėdavo. Aišku, nebūdavo visiškai blaivi tie vakarėliai, bet niekada nekildavo ekscesų jokių. Aš nežinau, ar čia bohema. Čia ko gero, normalus bendravimas. O su ta karta, kuri „Suokalbyje“ ant stalų šoko, tikrai neteko susidurt, ne.

Aš -  be jokio asketizmo, ne. Nesu negeriantis, man labai patinka sausas raudonas vynas. Alaus ir kavos atsisakiau dėl naudos sveikatai. Toks amžius jau, reikia galvot šiek tiek. Ir tai matosi, kad per mažai judu, ką darysi. Judu daug, bet tas judesys vis - tai mašinoj, tai ofise. Nebėgioju, kaip tu. (Juokiasi)

Judėjimas įvairus būna.

Taip, taip.

Ačiū, Tadai. Man buvo įdomu paklausinėti ir išklausyti. Gal dar kada nors raudono vyno išgersim?

Gerai. Mielai, progai pasitaikius, tikrai.

2017 m. gegužės 5 d., penktadienis

Darius Kubilius: „Žinai, tau geriau net neužuosti to maisto“


Kaip tu atskleidi savo chirurgo potencialą?

Operuodamas, aišku.

Ar turi kokią autorinę operaciją?

Ne. Ne, aš dirbu daugiausia su ekstriniais pacientais. Tai reiškia, kad kiekvienas pacientas yra... Kaip čia įdomiau pavadint? Projektas. Ne užduotis, bet labiau projektas. Gal ne kiekvienas, bet kokia pusė jų. Trunka apie porą mėnesių, yra etapai, kiekvienas truputėlį kitoks.

Tai - nudegę žmonės?

Taip, nudegę. Nudegęs žmogus yra iš tikrųjų projektas. Jeigu taip galima atnešt iš verslo tokią sąvoką...

Suprantama. O kaip jie tau pakliūva? Atsitiktinai? Juk negali pats rinktis.

Mes susitariam, kas veda kurį pacientą, kas apie jį daugiausia žino. Man dažnai tenka sunkūs, daug nudegę, kurie šiaip numirtų.

Kiek yra daug?

Nuo dvidešimties procentų jau tikrai yra daug. Daug gali būti ir mažai - ir mažas plotas gali sukelti sepsį. Nudegimas visada yra įtampa. Nudegimas yra apskritai sunkiausia trauma, kurią žmogus dar gali išgyventi. Labai priklauso nuo žmogaus reaktyvumo. Tiesiog matai: vienas reaguos vienaip, kitas - kitaip.

Kodėl?

Priklauso, iš kokios jisai aplinkos. Jeigu jis valkataujantis, tikėtina, turės hospitalinę infekciją, jeigu anaboliškas, turi polinkį į nutukimą arba augina raumenis, vėlgi tikėtina, kad turės pasikartojančias infekcijas. Rubuiliai arba vyrukai iš sporto salės reaguoja panašiai.  

Neatsparūs bakterijoms?

Jo, jie gyja audringiau. Jų imuninė sistema linkusi audringiau reaguoti. Lengviau pasigauna hospitalines infekcijas.

O tavo disertacija yra iš prevencijos?

Jo, didžioji jos dalis. Ir įdomiausia - iš naratyvo.

Kas tai per daiktas?

Tai išplėstas anamnezės suvokimas. O gal susiaurintas? (Juokiasi) Nes naratyvas visur yra... Tai apskritai yra pats įdomiausias dalykas. Rašydamas mokslo darbą aš nagrinėjausi istorijas, pasakas, naratyvus, story telling‘us. Praktiškai visą mokslinį darbą ant to pastačiau. Atradimus padariau naratyvo pagrindu.

Paaiškink.

Per naratyvą ieškojau, kokios buvo jų nudegimo priežastys. Nes paprastai kalbėdami apie nudegimą sakome: „Jis nudegė skysčiu, nudegė liepsna. Buvo neatsargus.“ Kas už to slypi?

Kas gi slypi?

Juk ten yra priežasčių sistema. Amerikoje toks mokslininkas ir praktikas Haddonas sukūrė visą saugumo keliuose sistemą. Surašė tokią matricą, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprasta, bet yra iš tikrųjų geniali.

Naratyve tu gali atrasti ir šiek tiek susisteminti priežastis. Pavyzdžiui, parašyta: „Nudegė maistu.“ Ir tu žiūri: kokiu maistu? Atrodo, gydytojui - koks skirtumas: pienu, arbata ar dar kuo? Čia gi nonsensas, žaizdos gijimas nuo to nesikeičia. O kalbant apie prevenciją tai yra labai esminis dalykas.

Vaikai nuo pusės metų iki dvejų metų, tą jau aš kaip ir atradau, turi didžiausią riziką nudegti. Jie nudega dešimt kartų dažniau, negu žmogus bet kuriame kitame amžiaus tarpsnyje.

Užsiverčia kokį nors verdantį puodą.

Kaip taisyklė. Taip, tai dažniausia yra karšti skysčiai. Ir čia iš naratyvo buvo įdomu, kad tik apie vieną procentą vaikų nudegė pienu arba kakava. Už to slypi daug daugiau. Paprastai tėvai yra kaltinami, kad vaikai apsidegino. Bet tik vienu procentu atvejų tėvai jų gėrimą jiems padavė per karštą. Kitais atvejais vaikai apsiplikino tėvų gėrimu, paliktu neva neatsargiai.

Kodėl „neva“? Negi iš tikrųjų - atsargiai?

Iš tikrųjų tėvai arba nesuvokė, kad tokia rizika yra, arba tiesiog... Jeigu imsime autoįvykių prevenciją, kartais nutinka, kad po susidūrimo automobilis permetamas į kitą kelio pusę.

Taip.

Ir įvyksta papildoma avarija. Nuo ana puse važiuojančio vairuotojo veiksmų niekas nepriklauso. Jeigu ten būtų tvora, skirianti eismo juostas, kita puse važiuojantys žmonės nenukentėtų. Pasyvi prevencija visada efektyvesnė, ji nepriklauso nuo to, ką žmogus daro įvykio metu.

Taip, kelyje tai suprantama, o čia?

Ir čia tas pats. Jeigu tėvų arbata būtų šalta, nesvarbu, kur jie ją pastatys, vaikai neapsiplikytų.

Šalta arbata...

Įsivaizduok tokią situaciją: mama su dviem vaikais, vienas - pusantrų, kitas - trejų metų amžiaus. Tas trimetis žaidžia kažką kitam kambary ir staiga pradeda klykti. Mama bėga žiūrėti, ko jisai klykia - gal nukrito, ir tada išgirsta, kaip klykia kitas, nes ji ką tik buvo išsivirusi kavos, ją gėrė... Ir išgirdus klyksmą, jai nebeliko to budrumo. Nes tokiose situacijose neva reikia skatinti budrumą.

O koks tavo atradimas?

Pagrindinis mano šitas... Na, kas užtarnavo straipsnius, tai buvo amžiaus tarpsnis, kada yra didžiausia rizika. Kitaip sakant, pamokymas tėvams, kad jie, augindami vaikus nuo pusės iki dvejų metų, turi būti labai atidūs.

Bet tai ir tu siūlai tą patį - kad reikia budrumą stiprinti.

Tai tas pats. O kitas, kurį man išmetė iš straipsnio, ir už kurį šiemet moksleiviai gavo premiją, o man iš straipsnio išmetė prieš ketverius metus, švedai išmetė, švedų recenzentai. Aš pasiūliau proaktyvią prevenciją, kad negalim sakyti žmogui: „Būk atsargus!”, neduodami jam priemonių. Tai beprasmiška. Gal ne beprasmiška, bet nu negerai.

Taip, o kas - gerai?

Aš skatinu, kad jie į kavą ir arbatą namuose, bent jau tame vaikų amžiaus laikotarpyje įsidėtų ledukų. Ką tik ją išvirę. Tada jiems mažesnė rizika susirgti burnos vėžiu dėl nusiplikinimo. Ir vaikus apsaugo, nes šiaip kava aušta iki pusės valandos, o taip jie tą laiką sutrumpina iki keliolikos sekundžių, kol ledukai ištirpsta. Ir šiemet moksleiviai gavo premiją už tai, kad sugalvojo metalinius kažkokius šratukus, kurie suberti į gėrimą jį aušina.

Siaubas.

Siaubas. Nesąmonė.

Jau geriau - kofeino tabletės... Dirbdamas chirurgu mokslinio darbo tema pasirinkai prevenciją. Kodėl?

Mano gyvenimą jau seniai, gal prieš dvidešimt metų, pasuko tuomet skaitytos knygos. Su nepriklausomybe į Lietuvą atėjo prevencijos terminas. Prevencija ėmė keisti profilaktiką taip, kaip pacientas ėmė keisti ligonį. Kas nori būti ligonis? Niekas. Tas keitimas vyko dirbtinai, bet atnešė naujų idėjų. Dar būdamas studentas skaičiau knygas, kurias leido mano mama, jos padarė man įtaką. Matydamas nudegimus ir girdėdamas vien tik „Būkite atsargūs“, pagalvojau, kad gal dar kažką galima padaryti.

Senas rytietiškas požiūris, kad geras gydytojas yra ne tas, kuris moka išgydyti ligonį, o tas, kurio pacientai neserga.

(Juokiasi) Nu taip, taip. Aš sutinku su tuo.

Kaip gyventi, kad būtum sveikas?

(Galvoja) Keturios kolonos. Svarbiausia - mityba. Judėjimas. Tada, šitas yra sudėtingas momentas - mindfulness.

Sąmoningumas?

Meditacijos, sąmoningumas. Tai čia yra trys kolonos, ir aišku, ketvirta - aplinkos pavojų suvokimas, gebėjimas juos valdyti.

Mityba, judėjimas, sąmoningumas ir aplinkos pavojų saugojimasis. Nuoseklu.

Šie keturi dalykai turbūt yra reikšmingi, bet už jų - vandenynai.

Gerai, apžvelkim šiuos keturis dalykus nuo galo. Ketvirta kolona man aiški - saugotis žalingų aplinkos veiksnių, visaip preventyviai jų vengti. Trečia irgi aiški - reikia sąmoningai mąstyt.

Na, ten daug dalykų yra: gyventi šia diena... Miegas, poilsis, atostogos, turbūt, irgi tiktų prie sąmoningumo.

Puiku, sąmoningumas veža. Lieka pirmosios dvi kolonos: judėjimas ir mityba. Ar nėra taip, kad jos skirtos tiesiog kūno masei reguliuoti?

(Juokiasi) Ne, tikrai ne. Tikrai ne. (Juokiasi) Tikrai, tikrai ne.

Nes jeigu žmogui negrėstų antsvoris, tai ar jam vis tiek reikėtų judėti ir dietintis? O dabar gi neturėti antsvorio yra žiauriai sunku, tik atsipalaiduoji - jis jau čia. Tuomet jau tenka judėti ir mitybą riboti...

Man šiek tiek būtų įdomu žmogus, kuris sugeba, neįvardinkim dabar kaip, bet - sveikai maitintis, medituoti ir visada likti lieknas nejudėdamas.

Manau, yra tokių. Gal ne visai nejudančių, bet nesportuojančių. Asketų.

Manau, kad iš principo jie gali būt sveiki. (Galvoja) Manau, kad gali. Gali būti sveiki.

Bet ar žmogus gerai judėdamas ir valgydamas pavojingą maistą bus sveikas? Čia daug sunkiau yra. Daug didesnė rizika, kad jis turės problemų.

Sunku įsivaizduoti žmogų, kuris valgo, geria bet ką be saiko ir gerai jaučiasi, yra sveikas.

Nebent apgavystė kokia nors.

Nebent jis - apgavikas. Aferistas.

(Juokiasi) Taip, jis bus aferistas, greičiausiai.

Apsimetėlis... O tu daug domėjaisi, pats laikaisi griežtų principų. Tai dabar papasakok, kas yra teisinga mityba.

Čia labai aišku. Portugalai sugebėjo gerai plaukioti, nes pasidarė gerą trikampę burę. Taip ir su mityba, tu turi žinoti, kur ta burė yra. Ir ji yra labai nesudėtinga. Tu aiškiai turi suvokti tą burę, kad štai - yra trikampė burė, su kuria tu viską gali valdyt.

Svarbiausia vis tiek yra augalai. Pagal pasaulinę patirtį, kuri dabar yra lengvai pasiekiama, didžiąją dalį mitybos turėtų sudaryti augalai. Ir viena pagrindinių grupių vis dėlto yra ankštiniai...

Gerai, Dariau, kad nenukryptume į ankštinių subtilybes, pasakyk man, kiek tu esi radikalus šiuo klausimu. Nes Caldwellas Esselstynas, kuriuo tu viešai remiesi, yra labai radikalus.

Labai. Bet jo tikslas buvo sustabdyti jau stipriai progresavusias aterosklerozes. Jis savo terapiją taikė žmonėms, kuriems geriausi Amerikos chirurgai jau nieko nebegalėjo pasiūlyti. Ir jie sau gyveno. Nu tai įspūdinga. Bet labai radikalu.

Aš manau, kad kai kuriems žmonėms tam tikro maisto net pauostyti nereikėtų. Vis tiek tai sukasi per hormonus, hormonų apykaita labai reikšminga aterosklerozei. Net užuosti jam pakaktų, kad hormonai imtų veikti ne ta kryptimi, kuria turėtų, kad jis gyventų.  

Kas tai? Kažkoks ypatingas jautrumas?

Ant to homeopatija pastatyta. Hormonai reaguoja į labai menkus, tūkstantinius praskiedimus. Ne aš tai sugalvojau.

Tu priimi homeopatiją?

Aš ją priimu. Aš ją iš principo priimu, bet jos nesimokau, nesitobulinu.

Aš prieš mėnesį supratau, su vienu pacientu kalbėdamasis. Aš jam pasakiau: „Žinai, tau geriau net neužuosti to maisto kvapo.“ Nes jo draugė gamina, na vis tiek kepasi sau šnicelius... Sakau: „Tau geriau, net neužuosti.“ Ir panašu, kad... Kažkaip suvokiau tai, atėjo toks suvokimas, kad tam žmogui net ir šitai gali trukdyti.

Bet tu gi esi mokslininkas, daktaras... Kaip gali šnicelio kvapas veikti patogeniškai?

Nėra mokslinio paaiškinimo.

Tai čia - tikėjimo dalykas?

(Juokiasi) Jeigu nėra mokslinių tyrimų, nereiškia, kad tai - tikėjimo dalykas. Naujas mokslas nesusikurtų, jeigu viskas būtų pagal seną mokslą.

Aš manau, kad tikėjimas taip pat gali būti būdas pasauliui pažinti. Tik kitoks.

Tai taip. Tik jo jautrumas nėra didelis, galimybės nėra didelės. Kita vertus, netgi tai, ką tu gavai moksliškai patikimo, nebūtinai bus reikšminga.

Kai kurie atradimai vėliau paneigiami. Bet prašau, tęsk pasakojimą apie savo gydytojo praktiką.

Tai, kas akivaizdžiai veikia - kad tie žmonės, kurie turėjo rūpesčių ir pakeitė savo mitybą į augalinę, bet - sąžiningai, jie pasiekė efektą. Ir kai pasiekia efektą, jie tada gali varijuoti, jie tada gali jausti, kiek kitokia mityba daro įtakos. Jie pradeda jausti, kuris maistas yra riebus, kuris - ne. Iki tol jie nejausdavo. Nesuprasdavo, kad saldainis yra riebus.

Tie pojūčiai yra įdomūs, bet man norisi klausti apie tavo praktikos atvejus, kai augalinė mityba iš tiesų padėjo. Nes skaitydamas apie Esselstyne‘ą, sužinojau, kaip jis buvo kritikuojamas. Iš Lietuvoje gimusios Ann Wigmore fondo galiausiai atėmė licenciją už tai, kad jis propagavo vėžio gydymą augaline mityba.

Vėžys yra labai jautri vieta. Labai norėčiau, kad prieš dalį vėžių išrastų tokius vaistus, kokie yra antibiotikai prieš bakterijas. Tik prieš dalį tai įmanoma. Prieš kitą dalį vėžių neras, nes jie yra grynai gyvensenos pasekmė.

Taigi. Nors ir dabar, ir pas mus yra žmonių, tikinčių, kad galima vien augaline mityba išgydyti onkologines ligas. Bet skaitant istorinius liudijimus apie tai, kas vyko toli ir seniai, tai atrodo vienaip, o kai kalbu su tavim, dirbančiu, taikančiu šiuos principus savo šeimoje, tai yra įdomu ir... patikima.

Taip ir yra. Tai yra absoliučiai patikima.

Tai pasidalink kuo nors realiu ir apčiuopiamu.

Vienas toks akibrokštas man buvo... Yra žinoma, kad jeigu sergantis pirmo ar antro tipo diabetu pacientas nustoja valgyti riebų maistą, jo būklė žymiai pagerėja, komplikacijų mažėja, ir jo insulino poreikis, nors 80 procentų paciento valgio - sudėtiniai angliavandeniai, krenta perpus. Yra pakankamai rimtų mokslinių - jau mokslinių - straipsnių, įrodančių, kad taip ir vyksta. Tai vyksta per kasą ir per ląsteles, daugiau - per ląsteles, per vykdomąsias ląsteles. Riebus maistas blokuoja insulino transportą.

Ir aš tai su artimu žmogum patyriau. Bet tai pasiekti sunku, labai sunku. Ta moteris nusprendė, kad augalinė mityba jai gali būti žymiai naudingesnė, ir efekto kaip nėra, taip nėra. Mėnesiai eina, o viskas panašiai, kaip buvo. Ir jinai tada su mumis pagyveno mėnesį. Ir sako: „Žinai, aš dabar supratau, kad nulis yra nulis.“

Iki tol trūko radikalumo.

Taip, trūko radikalumo. Nors jai lyg ir viskas buvo aišku ligi tol. Bet kitaip nebuvo rezultato. O tada rezultatas atėjo toks, kad ji ištisai krisdavo į komas. Nes per daug vartojo insulino! Jos suvokimas neleido mažinti insulino, vis jo varydavo per daug, pagal seną patirtį. Gydytojas rašė toliau, ir ji varė. O tada surinko dėžutę insulino, ir aš nunešiau tai į ligoninę labdarai. Nes jai nebereikėjo, o gydytojas vis rašė kaip rašęs. Jis kompensuojamas, žmogui kažkaip atrodė, kad reikia nupirkt, kad paskui vėl reikės. Ir jo niekada nebereikėjo.

Tuo metu aš ir išsiaiškinau, kad būtent riebalai blokuoja insulino patekimą į ląstelę.

Gyvuliniai riebalai, ar nesvarbu - kokie?

Iš esmės - gyvuliniai.

Nors jūs ir į augalinius griežtai žiūrite.

Labai saugomės. Naudojame, man labai skanus alyvų aliejus, tikrai. Bet mes saugomės. Aš sakyčiau, mes namie butelį aliejaus suvartojame, na... per pusę metų. Toks mūsų aliejaus vartojimo greitis. (Juokiasi) Tiek mes sau leidžiam.

Čia veganų yra problema dėl aliejaus. Tie, kurie valgo daug aliejaus, išsenka ir pasidaro nutukę. Po metų nebepasivelka. Jeigu jiems kas nors duotų elementarią obuolių dietą - savaitei, jie iškart atsistotų ant kojų.

Esselstynas toks ir yra - nė lašo aliejaus!

Jokių riebalų. Jokių. Ir jokio gyvūninio maisto.

Ir nemažai jo pacientų šito laikydamiesi susimažino cholesterolį žemiau kritinės ribos. Nors aš pastebiu, kad ypač su moterimis tai ne visada veikia. Yra aiškių epidemiologinių tyrimų, kad moterų peskatarių išgyvenamumas yra geresnis, negu veganių. Ten tirtos gerai išgrynintos septynių dienų adventistų grupės. Viena iš pačių stipriausių mitybos studijų. Jie gyvena įprastai valgančiųjų aplinkoje, hamburgerių ir cepelinų aplinkoje, bet save varžo, nes laiko, kad kūnas yra šventovė, ir stengiasi, kad mityba būtų šventesnė. Normalūs ten žmonės. (Juokiasi) Dalis valgo mėsą, dalis - veganai, dalis žuvį dar valgo, kiti valgo pieną ir kiaušinius. Tai vyrų grupėje veganų rodikliai visi yra žymiai geresni. Žymiai. Ilgaamžiškumas - dešimčia metų. O moterų - jie patys nustebę, nes ir tarp adventistų yra mokslininkų - neaišku, kodėl, bet peskatarių ilgaamžiškumas geresnis.

Kiek žmogus turėtų gyventi?

Devyniasdešimt. Devyniasdešimt turėtų būti absoliuti norma, vidurkis. Viskas, kas aukščiau - bonusas. (Juokiasi)

Aišku. Nelabai ambicinga.

Tikėkimės, kad mums pavyks daugiau.

Tikėkimės. Kokie tavo atradimai augaline mityba kovojant su ateroskleroze?

Aš pats savo kraujagyslių angiografiškai nematavau. Negaliu įvertint, bet neabejoju, kad ten buvo ir dar kažkiek yra aterosklerozės.

Kodėl neabejoji? Esi jaunas vyras.

Ji prasideda praktiškai vaikystėje. Dvejų metų vaikus jau reikėtų tikrinti, ar jiems nėra padidėjusio cholesterolio. Dėl cepelinų ir hamburgerių dietos dvidešimtmečiai jau turi ryškią, akimi matomą aterosklerozę. Ir mano cholesterolis buvo aukštas. Kai sužinojau, pradėjau nuo savęs.

Su cholestorolio normomis yra visokios painiavos.

Aš galiu ją atpinti. Yra šešiasdešimt metų trunkanti Framinghamo studija. Ją kritikuoja, nors ją kritikuoti yra beprasmiška. Framinghamas yra miestas. Visą miestelį stebi, tiria aterosklerozės veiksnius. Žmonės miršta, juos apžiūri: tokio amžiaus mirė, kokia buvo aterosklerozė? Visą laiką stebi jų kraujo pokyčius, ir taip toliau.

Jie iš principo išvedė cholesterolį kaip markerį. Tai yra pigus ir labai patogus rodiklis. Ne tik aterosklerozės, jeigu jis labai žemas - reikia susirūpinti ir ieškoti vėžio. Vėl gi priklauso nuo to, ką žmogus valgo ir ką jisai veikia. Taigi, jie nustatė, kad žmonės, kurių cholesterolis buvo mažiau keturių, nuo širdies aterosklerotinių komplikacijų nemirdavo. Ir viskas. Jie tokią išvadą padarė.

Virš keturių yra per daug?

Tai nereiškia, kad visi, kurie turės cholesterolį virš keturių, mirs nuo aterosklerozės. Arba, kad visi turės aterosklerozę. Jie priėjo išvados, kad tie, kurie laikys cholesterolį žemiau keturių, nemirs nuo aterosklerozės ir jos komplikacijų. Tai yra labai labai svarbi žinia, bet jos nereiktų išversti kaip visumos.

Paskui jie pradėjo žiūrėti: o kodėl tiems, kurie turi didesnį cholesterolį, ne visiems progresuoja aterosklerozė? Kodėl, pavyzdžiui, moterims, kurios turi nemažą cholesterolį, iki penkiasdešimties metų ji progresuoja vangiai? O po penkiasdešimties ji labai greitai progresuoja. Akivaizdu - keičiasi hormonų pusiausvyra. Steroidinių hormonų. Mes ne viską žinom. Tada atrado gerąjį ir blogąjį cholesterolį, pastebėjo, kad statistiškai rizika didėja turintiesiems daugiau blogojo. Bet iš principo tai žinia mums yra aiški ir patogi: mažiau keturių yra saugu.

Ko reikia, kad palaikytum tokį lygį?

Labai lengva jį laikyti žemiau keturių valgant augalus. Net ir vartojant aliejų, kai kuriems žmonėms. Bet aš pastebiu, kad moterims, net ir valgančioms vien augalus, užtenka vieną kitą kartą per mėnesį nueiti į restoraną, kukliai suvalgyti kokią krevetę, ir jos jau varys virš keturių, niekaip negalės nukristi žemiau.

Čia tas pats, kaip su šnicelio kvapu?

Tai vat aš įtariu, kad čia pradeda veikti jų hormonus... Matyt, jų organizmui reikia. Jų hormonų pusiausvyra yra kitokia, greičiau atsinaujina, ir taip toliau.

Bet vyrams ta žinia yra labai aiški. Konkreti, labai aiški žinia: nė vienas nekristų nuo infarkto, jeigu jie laikytų cholesterolį žemiau keturių, valgydami augalinį maistą. Tačiau jeigu vyras valgo bet ką, ir jo cholesterolis yra žemiau trijų, tai jau ieškok vėžio. (Juokiasi) Yra rizika. Visi onkologai sako: „Mažas cholesterolis, tai jau čia aš bijau, ieškokim vėžio.“

Tai ką daryti? Reiškia, cholesterolis turėtų būti tarp trijų ir keturių?

Ne. Reikia žiūrėti, ką pacientas valgo. Jeigu vyras valgo vien augalus, cholesterolis gali būti tarp dviejų su puse ir keturių, maždaug tose ribose. Labai priklauso nuo to, ką jis valgo, kiek jis sportuoja. Gal jis sudegina tas maisto medžiagas? Cholesterolis yra ir hormonų apykaitos produktas, ir maisto medžiaga.

Man atrodo, kad tai yra viliojantis dalykas: be nereikalingų išlaidų, laiko sąnaudų, gydymosi gyventi iki devyniasdešimties metų. Tiesiog gyveni ir gyveni. Mane tai vilioja, man tai atrodo vertybė.

Gal ir vertybė, bet taip maitintis - vien augalais, be šnicelio kvapo, o gal ir be aliejaus - yra nelengva ir gana radikalu.

Bet mes turim markerį. Pagal cholesterolį mes galim peržiūrėti savo radikalumo ribas. Jeigu nevalgom kancerogenų - keptos mėsos, raudonos mėsos... Aš manau, kad teisingai kepta mėsa pripažinta didžiausiu kancerogenu. Bet jeigu matai, kad augalinė mityba tavęs neveža, tai mes turim rodiklį. Pasižiūri, koks tavo cholesterolis, ir gal gali kartais suvalgyti mėsos gabaliuką, jeigu nesi etinis veganas. Jeigu daug sportuoji. Turi gi markerį, gali kontroliuoti. Cholesterolį galima kaip cukrų matuotis - iš piršto.  

Ką dar svarbaus gali pridurti apie mitybą?

Mes gi žinom, kas yra nesveika. Ir tai yra iš tikrųjų nesveika. Papildų, kurių mums tikrai reikia, yra nedaug: vitaminas D, jodas, B12 ir geležis. Jų reikia ir veterinarams, gyvulininkystei - šitų papildų. Plius dar seleną ir cinką jie duoda. Tai yra ašiniai papildai. Jeigu mes vasarą du mėnesius visą laiką būtume saulėje, fiziškai dirbtume nuo ryto iki vakaro, aš manau, kad mums vitamino D papildų nereiktų. 10 minučių per savaitę pabūti saulėje neužtenka. Dėl jodo Lietuva yra endeminis kraštas. Su B12 yra tas pats - su amžiumi prastėja žmonių žarnyno pajėgumas įsisavinti visas maisto medžiagas. O B12 įsisavinamas labai mažais kiekiais. Aš manau, kad ateity jis bus ne tik veganų - visų žmonių vitaminas, kaip ir D kadaise pasidarė skiriamas visiems, ne tik tiems, kas mažai būna saulėje.

Dar pasidalink savo patirtimi apie bėgimą.

Aš manau, kad bėgimas yra pati geriausia fizinio aktyvumo forma, kuri yra efektyvi. Ėjimas yra silpnai efektyvus, lyginant su bėgimu, jei norime išsaugoti gerą sveikatą. Žinai, aš praktiškai neturėjau bėgiojančių pacientų. Daug visokių turėjau, bet tokių, kurie bėgiotų...

Tu gi dirbi su nudegusiaisiais. Kaip žinai, ar jie bėgioja?

Ne, aš dabar turiu omeny kitus. Aš turiu su gyvensenos pokyčiais susijusią praktiką.

Aaa, supratau.

Turiu privačių pacientų, kurie pas mane ateina. Ateina žmonės, turintys įvairias problemas, dažniausiai funkcines: migrenas, alergijas, autoimunines, uždegimines ligas, vėžį. Ateina veganai, ateina viską valgantys. O bėgikai neateina. Nors tų mano pacientų skaičius nėra didelis, šimtais galėčiau skaičiuoti.

Ar gali išsamiau palyginti vaikščiojimo ir bėgiojimo naudą?

Žinai, savo pacientus aš skatinu bėgioti. Ir kai kurie sako: „Aš vaikštau, kam man bėgiot? Pažiūrėkit - turiu laikrodį, nueinu dešimt kilometrų.“ Bet jie negauna gydomojo efekto iš tokio vaikščiojimo. Jie geriau jaučiasi, bet jokio gydomojo poveikio neturi. Jiems tenka gydytis, nes turi sveikatos problemų.

Vienas pacientas ateina pas mane su tokia gana rimta bėda ir sako: „Tik neliepk man sportuot. Aš nueinu po dešimt kilometrų per dieną.“ Rodo man savo laikrodį, ten visą vaikščiojimo istoriją. Ir taip masiškai žmonės: „Tik neliepk man bėgiot.“ O kai prasilaužia, jų kelis metus nesustabdysi. Ir aš matau gydomąjį poveikį.  

Bėgimas yra unikalus. Arba tu bėgi, arba eini. Jeigu eini, tai jau nebebėgi. Čia savęs negali apgaudinėt.

Pulsas pakyla.

Plaukdamas gali save apgaudinėt, eidamas... Šuolis reikalauja pastangų. Nes bėgimas nuo ėjimo gi skiriasi tuo, kad kažkuriuo momentu abi pėdos yra pakilusios.

Dabar vienas gydytojas trenkė straipsnį į tą paskalų Delfi, kad moterys yra nesutvertos bėgti.

Taip, čia pagarsėjusi Daliaus Barkausko frazė.

Kad jos sutvertos nebėgti. O aš matau, kaip ilgiau bėgiojantiems žmonėms keičiasi viso kūno architektūra. Išstumtos išorėn pėdos pradeda stoti į vietą, plokščiapėdystė praeina, jeigu jie bėgioja didesnius atstumus su minkštais batais. Jie darosi normalūs žmonės. (Juokiasi)

Kiek pats bėgioji?

Mano patirtis kukli. Maratoną esu nubėgęs tik sau, ne varžybose. Bėgimą atradau iš knygų. Aš pusę gyvenimo atradau iš knygų. Kitą pusę - iš mamos, žmonos, senelių ir tėčio. (Juokiasi) Nors labai daug - iš knygų, labai. Po trijų mėnesių aš nusprendžiau, kad jau man reikia nubėgt kokį maratoną. Ir aš iš Klaipėdos nubėgau į Nidą. Tai mano buvo toks maratonas. Bet oficialaus maratono dar nesu nubėgęs, turbūt - reikėtų.

Aišku, kad reikėtų. To ir linkiu.

Bent jau kad pacientams galėčiau sakyt: „Esu nubėgęs maratoną.“