2016 m. lapkričio 27 d., sekmadienis

Esu griežtos nuomonės


Turiu sugavęs dievą,
Kažkokį Poseidoną.
Tridantis žaibas žėri
Supančiotas neuronų.

Laikau sutramdęs žvėrį,
Šukuoju kailį juodą.
Išromytas, nustėręs
Jis leteną paduoda.

Iš tuštumos mus stebi
Pasąmonės karaliai,
Kas toks čia viską lemia, 
Suprasti jie negali

Sargyba nusivarius
Ieškikliais semia sniegą,
Į kito ryto žarą
Manasis ego bėga.

2016 m. lapkričio 8 d., antradienis

Miltiadas: „Šiandien valdžios versti neičiau“


Sutinkate būti kalbinamas tik per savo gimtadienį, Ar galėtumėte nekoketuodamas prisipažinti, kiek jums suėjo metų?

Koks klausimas – toks atsakymas: manęs nėra.

Na taip, esu girdėjęs. Bet kas gi balsavo rinkimuose su jūsų pasu?

Nukėblino toks Lietuvos pilietis, kurio atvaizdas tame pase įklijuotas, ir nubalsavo.

Už ką?

Už liberalus. Lyg tostas nuskambėjo... (Užsivertęs ištuština stikliuką)

Už kuriuos?

Koks tau skirtumas? Už tuos, kurių pavadinime tas žodis parašytas.

Nustebino rezultatai?

Nė kiek. Negali laimėti partija, kurios pavadinime yra žodis „krikščionys“.

Kodėl?

Todėl, kad ir pas mus jau dvidešimt pirmas amžius. Prieš šimtą metų Mustafa Kemalis suvokė, kad liaudis nerinks pasaulio valdyti nei musulmonų - socialistų, nei krikščionių - demokratų, nei budistų - liberalų.

O socialdemokratų?

Tuos, jeigu jie tikri socialdemokratai, o ne kokie stabmeldžiai - darbininkai, gal išrinktų. Tik kad mūsiškiai vis liepia perkantiems degtinę išsivadavimo veteranams pasus rodyti. Pameni, Brazauskas irgi buvo tokią tvarką įvedęs. Porai savaičių.

Pamenu, kaip tik anuomet vadovavau vienam prekybos tinklui. Iš tiesų nurodėme pardavėjoms tikrinti visų alkoholio pirkėjų pasus, nes už vieną nepilnamečiui parduotą butelį – nesvarbu: darbuotojui suklydus, ar sąmoningai pakenkus – buvo pagrasinta mirties bausme visai įmonei. Didesni tinklai tuomet griebėsi vienodai saugotis, o Algirdas Brazauskas greitai sureagavo ir sutvarkė.

Jis sutvarkymams turėjo talentą. Už Brazauską! (Išgeria) Tuoj aš tau parodysiu vieną knygą. (Keliasi, apžiūrinėja lentynas, ištraukęs deda ant stalo didelę knygą „Lietuvos prezidentai“) Štai, skaityk čia. (Atverčia priešlapį)

Dedikacija? (Skaito) „Mielai Julei, Kaip ten bebuvo, bet vis tiek pragyvenom kartu jau 37-erius metus. Algis 1995.03.11” 

Štai taip.

Čia autentiškas įrašas?      

Šimtu procentų autentiškas! Užsuka Prezidentas per Kovo vienuoliktąją pas žmoną su knygele dovanų ir sutvarko padėtį. Pavyzdys.

Pribloškiantis egzempliorius... Aš – apie knygą... 

Matai, dar sugebu nustebinti. Už nuostabą! (Išgeria)

Tai kas dabar valdžioje darysis?

Visaip gali nutikti. Kartą valstiečiai liaudininkai jau turėjo valdžios.

1926-aisiais?

Aha. Aš tuomet žąsis ganyti jau galėjau, bet perversmo daryti – dar ne.

Būtumėt ėjęs?

Ką ten žinai. Steponas Darius ėjo, kiti valstybininkai...

O šiandien?

Klausimas tinkamas. Atsakau: šiandien, ar juolab rytoj, neičiau.

Kodėl?

Na, šiandien mes, matau, pasikalbėsim... (Linkteli ir išgeria) Gerai, atsakysiu taip: šiuolaikiniam žmogui būtina turėti, iš ko rinktis. Kitaip jis nerimsta, neužmiega ir nusigaluoja. Jam reikia, kad būtų šešios rūšys kiaušinių, septynios talpos degtinės ir bent penkios partijos. Nesvarbu, kad jis perka tą pačią duoną, tepa tą patį sviestą ir balsuoja už tą patį partijos pavadinimą, užtat žino, kad sublūdijęs bet kada gali pavaryti į kitą šoną. Pati demokratinio pasirinkimo iliuzija jį gelbsti, ramina. Diktatūra nebeveiktų.  

Na, ir nereikia. Ką įdomaus neseniai perskaitėte?

O, per vasarą perskaičiau tris puikias knygas. Ką ten tris? Keturias. Keturias nuostabias knygas perskaičiau. 

Labai smalsu. Apžvelkite, gerai?

Voilà! Pirmosios dvi – istoriniai romanai: Filosofo žmona ir Glesum. Moteriški, tokie būna patys rimčiausi. Taip viskas visuomet vyko. Vyrai savo žaidimus žaidžia: politika, karai, kortos, birža... O moteriškės gyvenimą gyvena ir pasaulį verpia.

Senekos našlė visą mirusio vyro raštų sklaidą sustygavo, net jo vardu dramą sueiliavo. Aisčių vado žmonos, kad ir kokias intrigas įsukę, viena kitos nenugalabijo.  Ir abiejų pasakojimų istorinis dugnas pasiutusiai tiksliai nupieštas. Ne taip, kaip Silvoje.

Šlovė – Dilytei ir Aškinytei. Į judviejų sveikatą!

Mielai. (Abu susidaužia stiklais ir išgeria iki dugno.) Kas tada?

Nuo tada Ugnies šeimininkė buvo Mergaitė. Citata iš Glesum...

Tada – Aleksandras Moisejevičius...

Nuostabu, turbūt „Vieno skersgatvio filosofija“?

Eik jau. Manai, užrašei „Perskaitykite šią knygą“, tai iškart pulsiu vykdyti komandos... Tą romaną aš rusiškai skaičiau dar tuomet, kai tu kėsindavaisi degtinės neparduoti, jei nusipelnęs valstybei aksakalas paso neparodys.

Gilus, girdžiu, jūsų užantis.  

Nesiskundžiu. Tai štai, vasarą išnagrinėjau fundamentalų Piatigorskio veikalą Мышление и наблюдение.

Oho. Ir kaip?

Gerai. Dabar jaučiuosi visiškai pasirengęs būti išjungtas. Supranti, ten jis neva dėlioja mąstymo teorijos pagrindus, tačiau iš tikro nemenkai užkabina sąmonės teoriją, kuri, anot paties Piatigorskio, nėra įmanoma. Klasikinis triukas: skaitytojas negali nustoti galvojęs apie rožinį dramblį, kol susikuria savo individualios sąmonės teorijos apmatus. Mat kaip. Taigi, dabar turiu naują, dar geresnę nuosavą sąmonės sampratą.

Pasidalinkite.

Sąmonė – tai lyg tamsioji medžiaga, kurioje blykčioja aktyvumo taškeliai, stebintys mūsų psichikos generuojamus impulsus.

Tai sąmonė yra aukščiau psichikos?

Aukščiau, toliau, stipriau. Ji nemiršta su smegenimis, ji yra bendra, joje veikia karmos dėsniai. Visata, nesvarbu – styginė ar multi  –  yra sąmonės turinys. Už sąmonę! (Išgeria)

Nebėra ko pridurti. Itin knieti sužinoti, kokia gi ta ketvirtoji jūsų puikiai įvertinta knyga.

Aaaa, ketvirtoji knyga tikrai puiki. Mister Nice, vadinasi. Howardo Markso autobiografija.

Markso? Kas jis toks?

Jis miręs. Šiaip kietas vyrukas, velsietis. Šantaramo pirmtakas. Personažas, mėginęs pakeisti šiuolaikinio pasaulio kognityvinę paradigmą. Galima sakyti, marihuanos legalizavimo ideologas. Prieš trisdešimt metų vertėsi psichoaktyviųjų žolių kontrabanda ir pinigų plovimu. Stambiu mastu. Atpylė, berods, septynetą metų Amerikos daboklėje. Oksfordo lygio galva, ten studijavo.

Už Howardą Marksą! (Išgeria) Tyriausios sielos žmogus buvo, galėtų jį mūsų žalieji valstiečiai kanonizuoti ar bent paminklą suręsti.

Menkai tikėtina.

Sutinku, menkai. Nei Vakarų demokratijos, nei Rytų monarchijos neleidžia svaigintis, netoleruoja net atsargių eksperimentų mokslo vardan. Pirmosios – dėl nučiulpto politinio korektiškumo, antrosios – iš savisaugos. O mes balansuojame tarp abiejų, persisunkę romumu ir baime...

Klausyk, išjunk tu savo mikrofoną ir prisėsk kaip žmogus greta. Dar porą knygų parodysiu... 

2016 m. spalio 27 d., ketvirtadienis

Romualdas Mačiulis: „Už mano buhalteriją tegu sumoka klientai“


Senokai kalbinau tikrą verslininką. Tu juk esi verslininkas, ar sutinki?

Sutinku.

Kuo gi vertiesi?

Visos įmonės, kurias vystau, arba teikia paslaugas, arba parduoda kažkokią intelektinę nuosavybę. Jokių prekių, tik paslaugos, kažkas neapčiuopiama. Tai paslaugos vidutiniam verslui: buhalterinė tarnyba, rinkodaros ir aktyvių pardavimų įmonė, finansų planavimo konsultacijos – įmonių reorganizavimas, pardavimas, kai reikia sutvarkyti įmonę, nes ne į tą pusę viskas eina, arba akcininkai nusprendžia ją parduoti. Ir jau daugelį metų turime programavimo verslą – optimizavimo ir automatizavimo programų kūrimą vidutinio dydžio bendrovėms.

Koks tavo vaidmuo tuose versluose?

Mano vaidmuo dabar yra pasyviai aktyvus. Daug kur esu, bent jau faktiškai, direktorius, bet visose tose srityse radau po atsakingą žmogų, kuris ateina ir vadovauja de facto diena iš dienos.

Matyt, dabar esu pereinamajame laikotarpyje iš vadovo į valdytoją. Didžiausią darbą, turbūt, su savim darau, kai turiu atsitraukt ir leist jiems arba trenktis į sieną, arba pereiti į kitą etapą. Nes nu negaliu būti visose srityse tuo kasdieniu vadovu, galiu būti valdytoju, galbūt, strategu. Užvesti, pajausti tinkamą kryptį ir užvesti, o tada duoti žmonėms dirbti. Blogiausiu atveju visada galiu įsikišti, pakoreguoti, net labai staigiai.

Dabar nuolatos žiūriu, su kokiais žmonėm mes turim atsisveikint ir kokių naujų žmonių turim surast. Nes taip išeina, kad kiekviename etape mums reikia kitokių žmonių.

Tai kiek šiuo metu turi tiesioginių pavaldinių?

Tiesioginių, ačiū Dievui, nebelabai daug, tikriausiai bus apie šešis. Šešis - septynis. Nors kai kuriose įmonėse bendrauju su visais žmonėm.

O kiek įmonių yra grupėje?

Juridinių asmenų yra kiek daugiau, negu realių veiklų. Pavyzdžiui, įmonė Lietuvoje gali turėti dukterinę bendrovę užsienyje. Tai verslų yra penki, pagrindiniai, o juridinių asmenų yra koks dvidešimt.

Penki verslai, apie dvidešimt įmonių, traukiesi iš vykdomojo į valdymo lygmenį – skamba įdomiai. Kaip pasiekei šią padėtį?

Visų pirma, nematau, kad tai didelis pasiekimas. Ta struktūra yra labai kukli.

Pats pagrindinis verslas, apie kurį viskas vystėsi, buvo informacinės technologijos ir jų diegimas finansų įstaigose. Programavimas, pavyzdžiui, bankams. Iš to buvo labai lengva pereiti prie finansų planavimo konsultacijų. Tuomet, pamačius, kokia yra buhalterinės apskaitos būklė Lietuvos įmonėse, ir kokia yra buhalterines paslaugas teikiančių įmonių darbo kokybė, buvo labai lengva suprast, kad Lietuvoje reikia tokios tarnybos.

Buhalterinė tarnyba visų pirma turi aptarnauti visas mūsų grupės įmones ir padaryti tarsi geležinę sieną: ne vien sėdėt ir suvest faktūras, bet padaryt mokestinę praktiką, kad jeigu reikėtų su mokesčių administratoriais ginčytis, galėtų išaiškinti, kad jie yra neteisūs. Aš už savo buhalteriją mokėt nesiruošiu, tegu moka klientai. Reikia parduot tas paslaugas į išorę, nes mes esam labai reiklūs, bus gera paslauga. Marketingo tarnyba, vėlgi – mūsų pačių visas įmones aptarnauti, nes nė vienoje nėra atskiros pardavimų funkcijos...

Kad nenukryptume į tų įmonių paslaugų atpasakojimą, geriau daugiau papasakok apie save. Kokie buvo svarbiausi momentai tavo verslininko gyvenime, kol pasiekei status quo?

Visų pirma, aš nelabai skirius tokius dalykus: jūs verslu užsiimat, ar dirbat. Nors nežinau, teisus aš, ar ne. Užduotį reikia padaryt, ir nesvarbu, ar ją tau kažkas iškėlė, ar pats išsikėlei.

Viskas prasidėjo mokykloje...

Stabtelkim čia, gerai? Aš esu kitos nuomonės dėl skirtumo tarp verslininko ir darbuotojo, siekiančio karjeros.

Yra labai daug žmogaus savybių, kurias pritaikęs, tiek versle tu išvystysi kažką, tiek dirbdamas pas ką nors tu labai sėkmingai darysi karjerą. Tu greičiausiai tapsi vadovu, pradėsi pats kurti struktūras.

Man buvo keletas tokių atvejų, kai pradėjau pas kažką dirbti, po to įsigijau vieną procentą akcijų, po to – penkis, po to – dešimt, po to – viską.

Štai! Tai nėra tipiška karjera. Nebuvo taip, kad tu džiaugeisi, kopdamas karjeros laiptais.

Taip, nes aš vis žiūrėjau, kaip sukurti įmonei daugiau vertės. Prisiėmiau daugiau atsakomybės, negu iš manęs prašė.

Toks verslininko mąstymas. Tuo tarpu tam kitam verslininkui, kuris pradžioje buvo tavo darbdavys, nemanau, kad patiko tavo ambicijos perimti jo verslą ir tokia įvykių raida.

Tai, aš manau tam žmogui konkrečiai... (Juokiasi) tai buvo geriausias variantas, kadangi tam bizniui vystyti jis buvo per silpnas. Kaip žmogus tiesiog per silpnas. Ir aš, manau, kad išsprendžiau jam didžiulę problemą. Jis dabar nebeturi to verslo ir nebeturi tų problemų.

Tai gal jis pas tave dabar dirba?

Jis tikrai po to dirbo pas mane, viskas apsivertė.

(Abu juokiasi) Cha cha cha...

Nu bet juokas juokais, jo žmona man dėkoja... Vos ne rankas bučiavo ir... Jis kaip verslininkas sužlugo, aš dar jam ir padėjau, ir padovanojau pinigų jam, ir ....

Kadangi jis pokalbyje nedalyvauja, gal nesiplėskim. Taigi dabar pasakyk: kai pats samdaisi darbuotoją, ar pagalvoji, kokių verslininko ambicijų jis gali turėti?

Taip, labai žiūriu, ypač samdydamas žmones su patirtim. Advokatai pasikelia visas jų istorijas, tikrina, ar turėjo juridinių asmenų. Nes tas pasakymas, kad darbuotojų reikia verslių, man visada buvo keistas.

Tie verslumai yra dvejopi. Viena, kai žmogus generuoja idėjas, kurios gali atnešti naudos įmonei, o kitas, toks lietuviškas verslumas, kai su tavo darbuotojais jis varo pro šalį projektus, pinigai eina ne ten, kur reikia. Bet jeigu taip kam nors atsitinka, tai reikia kaltinti pačiam save.

Grįžkime prie tavo verslo istorijos. Kokios buvo esminės kryžkelės, kuriose pasukai viena, o ne kita kryptimi?

Visų pirma, aš daug atsiplėšiau nuo savo bendraamžių, mokyklos draugų todėl, kad tiesiog pradėjau anksčiau dirbti. Tol, kol jie mokėsi universitetuose, gėrė alų, laisvai leido laiką... Aš kokiais penkeriais metais atsiplėšiau. Taip ir nepasivijo jie manęs. Pas mane dirbo, šaunūs žmonės, gabūs žmonės, bet tas atotrūkis nuo pradžių davė didelį skirtumą.

O pradėjau aš, kaip sakiau, mokykloje. Pradėjau dirbti. Teko nevaikščioti į pamokas. Aš nevaikščiojau, nes važiavau į darbą ir pardavinėjau kompus. Kai nieks jų nepirko, tais laikais. Ir man nieks neaiškino, ką daryt. Sakė: „Tavo problema tuos kompus parduot“. Aš kompuose gaudžiausi, bet galvojau: na, reiks pakonsultuot, kai žmogus ateis. O nieks neateina...

Kokie tai buvo laikai ir kompai?

Tai buvo, kai kompas kainavo kokius penkis tūkstančius litų, o atlyginimas tada buvo, minimumas, apie keturis šimtus ant popieriaus. Aš tada buvau dvyliktoj klasėj. Kosmosas. Aš gyvenau Jonišky, ten Šiaulių įmonė turėjo filialą, kuriame aš įsidarbinau. Įtikinau juos, kad netrukdys man mokykla, jokių problemų. Jie sako: „Tau reikės parduot tuos kompus“. O nieks neperka. Tai aš atsisėdau, pasiėmiau įmonių katalogą, pradėjau skambint. Pats pasigaminau skrajutes, nešiau į parduotuvę ir prašiau, kad sukištų į laikraščius. Nes už reklamą ten mokėt... Man reikėjo, kad žmonės bent ateitų. Draugui sumokėjau, kad pavežiotų, nes pats nevairavau, mėčiau skrajutes.

Bet kartais, jeigu kompą parduodavau, tai dar būdavo chaltūra: suinstaliuot programas. Nes nusiperka žmogus, po to jam – šokas: kur programos? Programas reikia įrašyt, jos neatsiranda pačios. Tai prašydavo, gal galėčiau ateiti vakare įrašyti programų. (Juokiasi) Bet tai aš iš tų chaltūrų pinigus investavau atgal į verslą, į įmonę, nors ji buvo ne mano. Pats spausdinausi skrajutes, pats mokėjau draugui už benziną... Kad vėl ateitų žmonės į parduotuvę.  

Ir tada supratau, kad bardakas ten buvo. Ten buvau aš ir dvi moterys, ir nė vienas iš mūsų nebuvo atsakingas už tą filialą. Lengvas bardakas toks: jos darė, kaip jos norėjo, aš – kaip aš norėjau. Nuvažiavau į Šiaulius ir sakau: „Taip yra blogai, reikia kažkam vadovaut.“ O jie: „Ką siūlai?“ (Juokiasi) Sakau: „Aš suvadovausiu!” Jie sako: “Bet kaip – moterys gi daug vyresnės?“ Sakau: „Žinau tiksliai, ką čia reik daryt. SIM kortelės prasidėjo, galima jas pardavinėt. Viskas bus gerai.“

Na ką, atėjo faksas, tada dar buvo faksai: „Toks, toks paskiriamas filialo vadovu“. Tos panos – ant nervų, aišku, kaip čia ką... „Tu gi dar nieko nebaigęs, mokykloj dar! Tu čia mum nevadovausi...“ O aš visada turėjau tokią gerą madą: jeigu nežinai, kaip reikia daryt – pasikonsultuok su kuo nors. Mano draugo mama buvo parduotuvės vedėja. Nuėjau pasitart pas ją, ką daryt su personalo moterimis. Ji mane pamokė: arba jos turi gerbti, arba – bijoti. Sako: „Akivaizdu, kad negerbia, na tai – viena išeitis: turi tavęs bijot“. Tai grįžau aš į savo filialą ir sakau: „Žiūrėkit, panos, Jonišky gero darbo jūs lengvai nesusirasit...“ Po savaitės jau dirbom, viskas gerai, o kai aš išėjau, tai – ašaros, ašaros...

Tokia buvo pirma pamoka.

O antra?

O antra... Vis dėlto supratau, kad reikia varyt į sostinę. Siūlė man Šiauliuose filialui vadovaut, bet baigęs mokyklą aš papuoliau į Vilnių.

Pradėjau dirbti mažoje, gal dešimties žmonių, įmonėje, kuri pardavinėjo kompiuterius iš užsienio. Atstovavo vienam gamintojui. Ten įsivėliau su viešaisiais pirkimais į visą tą cirką su specifikacijų ruošimu. Ignalinos atominė buvo klientas, tuo metu dar aukštumoj laikėsi.

Ir ten gavau antrąją pamoką: mūsų bendrovę pradėjo pirkti kita, dabar didžiausia Baltijos šalių kompiuterinė įmonė Atea, tada Sonex ji dar vadinosi. Aš toks žingeidus buvau, pradėjau žiūrėti, kaip tas pirkimas vyksta. Kišausi ne į savo reikalus, kaip visuomet. Pamačiau tą akcijų pirkimo sutartį ir apakau: už tokią mažą kainą! Nors aš ten nei uždirbdavau daug, nei ką... Bet vis tiek: šimtas penkiasdešimt tūkstančių litų! Man atrodė, kad tai – kapeikos, už tokį verslą.  

Ir integravosi ta įmonė į didelę struktūrą. Atkrito daug kolektyvo, nes daug nedirbančių jų ten buvo. Pamačiau, kaip būna, kai nuperka verslą: pasiima tai, ko reikia, visa nereikalinga atkrenta. Yra nauda. Mane tai kažkaip sudomino.

Likau dirbti didelėje struktūroje ir užsivedžiau, kad reikia man pardavinėti kažką tokio paties brangiausio. Tuomet atsirado toks dalykas – duomenų saugyklos. Susiradau gamintoją, pasikviečiau į svečius, mano vadovybė palaikė, ir pradėjau pardavinėti. Metus vargau. Vis buvau ant išmetimo ribos, man sakė: „Pardavinėk ką nors kita, tai, ko anksčiau daug esi pardavęs, arba...“ Visą laiką ant ribos buvau, bet ne, man reikėjo parduoti saugyklą už milijonus. Niekas netikėjo, gal šimtas žmonių sakė: „Baik, nieks nepirks, per brangu...“ Mane tai dar labiau paskatino.    

Ir pardaviau. Pardaviau iškart dvi: vieną – Lietuvoje, kitą – Latvijoje. Atėjo faksu užsakymas. Ten pasiderėjo prieš galą dar, du procentus nuleidau aš jiems... Įmonė sustabdė darbą: šampanas!

Ir taip sutapo, kad tuomet man jau niežtėjo pačiam kažką daryti. Ir išėjau. Geriausia, viršūnėj kol esi, tada pasitraukt. Galvoju: „Reikia daryt biznį. Parduot moku...“ Aš tada galvojau, kad svarbiausia – parduot, nežinojau, kad yra kiti dalykai.

Nusprendžiau: reikia nupirkti įmonę. Pasižiūrėjau, Lietuvos ryte parašyta: „Parduodama įmonė“. Paskambinau, sakau: „Laba diena, noriu pirkt.“ Atvažiavau – kažkokia direktorė ten, kažkoks ofisas: du stalai, du kompai. Buitinę chemiją iš Amerikos veža.

Kokia tai buvo chemija, kam skirta?

Buitinė chemija, kilimams valyti, orkaitėms plauti. Išpurški orkaitę – ryte švaru! Na, galvoju – perku: koks skirtumas, kokia ta įmonė, nuo kažko reik pradėt. Tik viena bėda – neturėjau tiek pinigų susitaupęs. Tai susitariau, kad perku, ir sakau, kad atsiskaitymui reikia poros savaičių, kol čia viskas susireguliuos...

Na vat. Sumušiau rankom ir galvoju, iš kur pinigų rast. Nes reikia pirkt. Pradėjau galvot, kas čia turi tų pinigų. Atsiminiau vieną žmogų, jis mane pavežė kažkada iš Šiaulių į Vilnių. Subaliavoję ten buvom prieš tai. Paskambinau jam, sakau: „Na vat, yra biznis, reikia pirkt ir vystyt.“ Susitikom, papietavom, pasakiau, kiek pinigų reikia. O ten akcininkai keturi buvo, na, sako: „Atvažiuok, pristatyk verslo planą.“ Prisikalbinau dar vieną kolegą viską mest, ir nuvažiavom dviese. Verslo planą buvau paruošęs iš dviejų puslapių: pirmame – pavadinimas, antrame – rodyklė į viršų. Papasakojau, sakau: „Nieko baisaus, kad nauja sritis, pasirašysim sutartis su visais prekybos tinklais, parduosim.“  „Tai gerai“, - sako jie: „Duosim tų pinigų“. Tik aš jiems siūliau penkiasdešimt procentų akcijų, o jie sakė: „Ne, šešiasdešimt bus mūsų, keturiasdešimt – jūsų, o tada, kai pasieksit kažkokį ten tašką...“. Na, gerai, galvoju, nes mes gi savo pinigų išvis nedėjom.

Įmonė nieko neturėjo, tik atstovavimo tam gamintojui sutartį ir vieną klientą – Maximą. Pradėjau dirbti su tuo, kas buvo: viena Maximos devinto lygio parduotuvė Akropolyje. Na ką, galvoju, reikia leist žemyn, norėjau, kad daugiau būtų tų parduotuvių. Tai Maxima išmokė dirbt, visada sakau. Visų pirma, jie mokėjo laiku. Tas buvo labai svarbu, nors ir sąlygas kėlė: jeigu reikia atvežt trečią valandą tokį kiekį, tai ir turi būti trečią valandą toks kiekis.

Pradėjom dirbti, pasirašėm su Rimi, su Norfa, su dar kažkokiais smulkesniais tinklais. Ir tada – viena problema: pasirodo, parduot neužtenka, reikia ir nupirkt... (Juokiasi) O nupirkt užtrunka septynis mėnesius: kol laivas, atplaukia, kol parduodi, ir kol sumoka. Tai šito momento aš buvau neapskaičiavęs. Suskaičiavau tada, kiek pinigų trūksta – milijono, net jeigu būčiau užstatęs likučius ir gautinas sumas. Apvaikščiojau visur, fondai, mezaninai... Sako: „Dar jūs per maži.“  

Pradėjau staigiai ieškot įmonei pirkėjo, nes nu ką daryt... Ir vienas iš tų mažų tinkliukų, kur kosmetiką pardavinėja, ten penkios - šešios parduotuvės, sutiko nupirkt. Kosmoso ten nebuvo: prekių kaina plius kiek yra išrašyta sąskaitų, dar kažkiek už know how... Pardaviau, ir baigėsi pirmas biznis, jokio milijono negavau, bet patirtis gera. Gavau pamoką, skaudžiai, bet... Nuo tada pasakiau: viskas, daugiau prekėmis nebeužsiimsiu.

Grįžau dirbti IT srityje, nors nesinorėjo, galvojau: „Kaip čia? Juk aš jau lyg ir prasimušiau į žmones.“ Bet nieko, grįžau į darbą kuriam laikui. Bet vieną kartą pabandęs, koks jausmas yra, kai pats sprendi... Nebegalėjau kitaip.

Kaip paaiškintumei savo svarbiausios įmonės pavadinimą?

Šeši - trys group? Tai įmonė, į kurią sueina visos kitos. Steigiau šitą investicinę įmonę kartu su kolegomis iš Norvegijos, kadangi reikėjo kapitalo, ir vėliau išpirkau tas akcijas iš jų. Tą dieną, kai mes sumušėm rankom, buvo tarptautinė Žirgo diena.

Žirgo?

Taip. Kaip yra tokia tarptautinė Daktarų diena, taip yra tarptautinė Žirgo diena.

Ir aš supratau, kad ta įmonė turi būti labai ilgam, turi visą laiką vadovautis logika. Ir ta Žirgo diena buvo... Be to, šachmatais aš žaidžiu, ten žirgai yra labai svarbios figūros. Ir aš tada suradau istoriniuose šaltiniuose, koks žirgas yra ilgiausiai pasaulyje pragyvenęs. Suradau, kad ilgiausiai istorijoje gyveno toks žirgas Morengas, kuris priklausė Napoleonui Bonapartui. Ir pagal tuos istorinius šaltinius jisai pragyveno šešiasdešimt trejus metus.

Užtat pavadinimas tapo 63 group. Vėliau, po pusantrų metų, aš išsiaiškinau, kad negyveno tas konkretus žirgas tiek (Juokiasi)... bet jau buvo viskas. Visų pagrindinių grupės įmonių pavadinimuose yra 63, o kituose nėra. Tokį kokybės ženklą reikia užsitarnaut.

Aišku. Esi paskelbęs, kad rašai patarimų knygą. Kaip sekasi?

Sekasi gerai. Galvojau, kad didžiausia problema bus parašyt daug teksto, o pasirodo – sunkiausia bus nuspręst, ką išmest, ko nedėt. Iš pradžių atrodė, kad neturiu daug ką papasakoti, bet vien tik aprašant istorijas iš savo patirties ir bandant jas paverst kažkokiu patarimu... nes knyga bus tikriausia konkrečių patarimų forma: ne bla bla bla, o ką daryt. Žmonės gi nori sužinoti, ką daryt. Tai bus iš mano patirties: kas man, pavyzdžiui, pavyko, ko verta bijot, kas nutiks blogo ir kaip padaryt, kad to blogo nenutiktų.

Reikės pagalbos, gal kažkokio redaktoriaus ar ko, bet... Dabar yra du šešioliktieji, tai du septynioliktųjų gale ta knyga, galbūt, jau galėtų atsirast.

Linkiu, kad taip ir atsitiktų. 

2016 m. spalio 13 d., ketvirtadienis

Laimė Kiškūnė: „Kūdikis atsiranda gerokai anksčiau, negu užsimezga gyvybė“


Diktofone likę vietos dvidešimt šešioms valandoms. Turėtų užtekti.

(Juokiasi) Oho.. Gal namo išleisit mane? (Juokiasi) Aš norėčiau anksčiau grįžti.

Taip, tiek elementai neatlaikys. Pasikalbėkim. Susitikome „Kvapų namuose“. Ar būti jų šeimininke yra jūsų tapatybė?

„Kvapų namai“ atsirado iš tapatybės. Jie yra tapatybės raiška šiame pasaulyje. Jie nėra kažkoks sugalvotas verslas. Jie sukurti tam, kad toji tapatybė galėtų reikštis, egzistuoti, tobulinti pasaulį... (Juokiasi) nežinau...
 
Visa tai – ne koks priedas, o tikrosios tapatybės raiška.

Ne priedas, taip.

Kokie tai namai? Ką į juos kviečiatės? Ką žmonės iš jų išsineša?

Tai čia ir yra namai, kuriuose gyvena kvapai. Tai nėra simbolinis pavadinimas. Šioje vietoje iš tikrųjų gyvena kvapai.

Jie buvo sukonstruoti nuo stalo. Pirmiausia mintyse atsirado stalas, ant kurio padėti kvapai, kolekcija, ir aplinkui sėdi žmonės ir uosto tuos kvapus. O po to visa kita.

Taip viskas ir įvyko. Prasidėjo tokiam mažam rūsely, pusrūsy Čiurlionio gatvėje, ir iš to po truputėlį didėja, bet didėja tiek, kiek mums reikia. Tiek, kiek reikia tiems kvapams, kolekcijai gyventi, egzistuoti, manifestuotis. Pagrindinis herojus čia yra kvapai. Visa kita yra tik priedai: rankos, nosis ir panašūs dalykai.

Kokių lūkesčių vedami čia užsuka lankytojai: jiems tai labiau pramoga ar sveikatinimasis, ar dar kokia nauda?

Pirmiausia jie iš tikro ateina naudos ieškoti. Kažkaip neseniai susidūriau... Kartais darau kvapų meno projektus, taigi tenka susimąstysi, kokia to prasmė, ką tas sumanymas neša... Taigi begalvodama suvokiau, kad žmonės į kvapus kreipiasi, ieškodami naudos. Aš tą seniai pastebėjau, jie ateina ir klausia: „O kokia iš to nauda? Ką tai duoda?“ Tai aš visada įsikišdavau ir sakydavau, kad gamta yra sukurta ne tik mums kažką duoti. Mes joje gyvename ne tik todėl, kad kažką gauname, mes jai galbūt irgi galime ką nors duoti. Gal gali vykti kokie nors mainai? Gal galime jausti dėkingumą gamtai už tai, kad ji su mumis dalijasi šešėliu, lapais, deguonimi, nuostabiomis medžiagomis, maistu, rūbais ir viskuo? Mes iš gamtos gauname labai daug, bet ar ji tikrai sutverta mums? Ar mes čia tokie ponai? Tai aš šitaip atsikirsdavau.

Paskui, domėdamasi deskriptoriais, kokiais žodžiais aprašomi kvapai, susidūriau su tokia mintim... Kadangi kvapai apskritai labai neseniai pradėti tyrinėti... Gal porą dešimtmečių tiktai rimtai yra bandomi tyrinėti, aprašyti, moksliškai analizuoti – koks mūsų santykis su kvapu, kvapo poveikis mums ir panašiai. Ir aš aptikau tokią mintį, kad Vakarų kultūroje visiškai nevartojami hedonistiniai kvapų aprašymai. Tai man pasirodė labai įdomu, nes Indijoje ar apskritai Azijoje rastume labai gražių žodžių: malonumas, pasitenkinimas, džiaugsmas ir dar visokių gerų dalykų, kuriuos kvapai teikia žmogui. O mes analizuojame labai praktiškai, griežtai. Kvapas gali būti erzinantis, dirginantis arba švelnus, šaltas - šiltas, arba erotinis - neerotinis, vyriškas – moteriškas, ir viskas... Todėl žmonės ir ateina naudos, net negalvodami, kad galėtų patirti malonumą, pasigėrėjimą ar bent dėl smalsumo. Nes mes net neturime žodžių, aprašančių malonumą.

Nejaugi? Man, pavyzdžiui, galvojant apie kvapų epitetus, iškart peršasi žodis „svaigus“. Kvapas juk svaigina.

(Juokiasi) Svaigina? (Juokiasi) Nežinaaau... Tas svaiginantis kvapas dažniausiai būna net nelabai susijęs su aromatiniais junginiais. Jis susijęs su kitokiais junginiais: alkaloidais ar kitais sunkesniais...

Kad apsvaigtum, uostyti nepakanka?

Uostyti nepakanka. Yra tokių medžiagų, kurias gal ir pakanka uostyti, žinom vieną - kitą... (Juokiasi) Bet jos nebūtinai turi kokį ypatingą kvapą. Arba jis toks, nearomatinis. Čia, kvapų namuose, mes labiau kalbame apie aromatus.

Puiku. Pakalbėkime, ką mokslininkai, o gal jūs pati, esate išsiaiškinusi apie kvapus. Kaip jie veikia?

Nėra labai daug išsiaiškinta, kaip veikia kvapai. Akivaizdu, kad jie veikia mūsų uoslines smegenis, kurios yra pačios seniausios. Jie priimami betarpiškai, perduoda informaciją tiesiogiai. Jie nėra smegenyse projektuojami, tik atsiliepia migdoliniuose kūnuose, orbitofrontalinėse smegenyse. Jie susisieja su prisiminimų zonomis, su emocijų centrais. Man iš tikro labai įdomu, kad kvapai veikia neurolingvistinius centrus, žadina kalbą. Kvapus reikia apkalbėti, aptarti.

Kvapai sugrąžina prisiminimus su labai tiksliomis detalėmis. Ką nors užuodę mes prisimename tai, ką kažkada uostėme, mums grįžta ta emocija. Prisimeni dienos metą, apšvietimą, visą atmosferą, daugybę smulkmenų. Tai pastebiu nuolatos. Žmonės pauosto ir atsimena, kaip kažkokiame Taivanyje, kažkokioje kavinaitėje valgė tam tikrą maistą, ir kaip ten viskas atrodė, nes toje vietoje kvepėjo lygiai taip pat. Kvapas mus labai lengvai perkelia per erdvę ir laiką.

Nuostabu. Kaip jūs tai paaiškinate? Ar tai gamtos poveikis sąmonei? Kur tuomet pasibaigia kvapo materija ir prasideda žmogaus sąmonė?

(Juokiasi) Į tai keblu, aišku, atsakyti. (Galvoja) Hmm, iš tikrųjų kvapas gal irgi nėra visiškai vien tik materija. Jį priskiria įvairioms sferoms: eteriui, tarkim. Labai įvairioms sferoms. Nors pagal induizmą kvapas yra žemė, žemės stichija. Man tai buvo netikėta, vis maniau, kad galbūt tai – oras ar ugnies stichija, o paskui perskaičiau, kad labai rimtai tvirtinama, jog tai yra žemės stichijos elementas, žemės emanacija.

O atskirti, kad čia baigiasi kvapas, čia prasidedu aš... Man atrodo, susidūrus su kvapu, įvyksta susimaišymas, mes nebegalime tiksliai atskirti, kur esu aš, o kur yra kvapas. Žmonės kartais sako: „Praeitą kartą man tas kvapas nepatiko, o dabar – visai nieko, patinka“. Tai juk – ne apie kvapą, nes jis ir aną kartą buvo toks pat buteliuke, ir šį. Jis pakito be galo mažai. Iš tikro pasikeitė paties žmogaus būsena. Ir ne tik sveikata, savijauta, dienos suvokimas pasikeitė, bet kvapas uoslei aną kartą davė kažkokį impulsą, per tą laiką įvyko kažkoks procesas... nuo to kvapo. Todėl antrą sykį žmogus su kvapu jau susiduria kitaip, jis jam atrodo simpatiškesnis. Užsimezgė judviejų ryšys.

Ryšys tarp žmogaus ir kvapo?

Taip, įvyko kažkoks atgalinis ryšys.

Taigi negalima pasakyti: čia yra kvapas, o čia – aš. Mes visą laiką gyvename su kvapais, šiame pasaulyje nerasime bekvapės erdvės. Visur egzistuoja koks nors kvapas, net ten, kur tyriausias oras, skaidriausias vėjas. Visur yra kvapai, ir jie egzistuoja mumyse pačiuose. Jie kaupiasi mano vidinėje bibliotekoje ir komunikuoja su mano vidumi, nepriklausomai nuo manęs pačios.

Galime užmerkti akis, užsikimšti ausis, bet va čia tai mes užspausti negalime. Tik ahp ahp ahp, ir uždusime... (Juokiasi) Vis tiek reikia atsikvėpti. Net per burną veikia kvapai, nes nors vienas uoslės nervas pasiekia ryklę. Mes manome, kad jaučiame skonį, tačiau iš tikrųjų mes jaučiame kvapą. Taip... (Juokiasi)

Dabar pasikalbėkime apie kitą jūsų tapatybės dalį, susijusią su natūraliais gimdymais. Jūsų knyga „Gimdymas ir gimimas“ nukėlė prisiminimais į studijų laikus, kai su grupioku nusitrenkėme į Krymą ieškoti Igorio Čarkovskio stovyklos, kurioje moterys gimdė vandenyje, atviroje jūroje. Iš to, ką ten patyriau, liko nepakartojamas įspūdis, tačiau šiandien nebūtų paprasta pasinerti į prisiminimus. Tą patirtį jau vertinu kitaip, negu anuomet. Kaip jums, žvelgiant iš šių kvapų namų, atrodo tas etapas, tas judėjimas?

Man taip pat yra sunku ir keblu grįžti... Galvoju, kad mes buvom labai naivūs, romantiški, turėjom labai daug tikėjimo. Į tą reiškinį žvelgiu nebe taip asmeniškai, nes tuomet aš buvau susijusi, man tai buvo aktualu, pažinojau ir Čarkovskį, ir Mariną, ir kitus žmones. Kai pačiam kas nors svarbu ir aktualu, tuomet požiūris būna kitoks.

Ar jūs pati svarstėte gimdyti būtent jūroje su delfinais?

Na, su delfinais turbūt būtų buvusi tokia kraštutinė priemonė... Jeigu nebūčiau turėjusi galimybių čia, Lietuvoje, to padaryti, aš turbūt būčiau ieškojusi kitos galimybės ir važiavusi, galbūt, ir su delfinais... Man tai neatrodė kažkas neįmanoma. Aš dažnai kliaujuosi vidiniu balsu, o jis man labai aiškiai pasakė, kad taip, tai yra teisinga.

Esu susidūrusi su medicina, mačiusi labai įvairių pusių, taip pat ir gimdymų. Tai man nepasirodė teisinga. Nepasirodė, kad taip žmogus turėtų gimti šiame pasaulyje.

Aš galvoju apie tam tikrą kultūrą. Vis dėlto, gimimas ir mirtis yra labai svarbi mūsų kultūros dalis. Jeigu jau kalbame apie kažkokią kvapų uostymo kultūrą, maisto kultūrą, tai apie gimimo ir mirties kultūrą mes turėtume iš tikro mąstyti ir kalbėti. Tai yra labai svarbūs perėjimai: atėjimas į šį pasaulį ir išėjimas. Dabar, be abejo, aš jau daugiau galvoju apie mirties kultūrą ir apie tai, kaip deramai ir tinkamai išeiti iš šio pasaulio. O gimimas man jau nutolęs, iš tikrųjų.

Bet grįždama prie to fenomeno, jaučiu, kad mane trikdo kitas dalykas. Mane stebina tas begalinis priešiškumas šitam reiškiniui. Na jūs gi žinote, teismai vyksta, visokie didžiuliai procesai.

Nežinau. Maniau, kad jau baigėsi.

Nesibaigė. Dabar vyksta teismas, baigsis spalio gale kažkada... Va kaip tik šiuo metu teisiamos tos pribuvėjos. Tas priešiškumas, purvas... tokia panieka, visuomenės virpenimas dėl šito reiškinio...

Aš galvočiau: na, gimdo, ir tegu gimdo. Na, yra kažkokia nedidelė bendruomenė, ir duokime mes jiems ramybę. Gimdyti namuose šiais laikais nėra nė kiek pavojingiau, negu pereiti gatvę. Eiti per gatvę taip pat gali būti mirtinai pavojinga, gali partrenkti automobilis. Tai įvyksta kur kas dažniau, negu gimdant namuose.

Man regis...

Ir priežastis yra ne čia, ne tame pavojuje. Norima įdiegti kontrolės mechanizmą, kažkokias vertybes. Tai kiti dalykai. Pavojus gyvybei čia yra tik gera otmazkė. Lengva apkaltinti, kad jūs keliate pavojų kūdikiams. Tai nenuoširdu, čia kažkokios manipuliacijos. Ne pavojuje esmė.

Visuomenės potraukis kontroliuoti.

Va, va, va! Mhm.

Man regis, judėjimas dėl gimdymų namie pasiekė, kad per tą laiką labai pasikeistų požiūris įprastuose gimdymo namuose.                

Taip, kažkiek įtakos tai turėjo.  

Pamenu, devyniasdešimtaisiais, grįžęs iš Krymo, nuvykau į JAV studentų mainams ir ten pamačiau, kad poros ligoninėse gali gimdyti visai kaip namie. Jeigu panorėtų, tai ir vandenyje, kad ir su delfinais...Vilniuje anuomet tai buvo nesuvokiama, o šiandien gal jau realu.  

Taip, taip. Dabar jau senokai esu susidūrusi, bet tai, ką esu mačiusi ligoninėse prieš keturiolika ar penkiolika metų, tai atrodė nekaip. Jau taip nekaip... kad jau man chmm, tokiai rafinuotai poniai, atrodė, kad gimdyti va taip... na jau ne. Apsinuoginti tokioje aplinkoje... tie kvapai, spalvos, viskas taip prastai atrodė... O dabar aš manau, kad jau turėtų būti ir klinikų įvairių, ir vietų, kur jau iš tikrųjų galima...

Koks gimdymo namie pranašumas jums atrodė didžiausias?

Aš taip nesupriešinčiau ir nesakyčiau, kad yra koks nors pranašumas. Niekada nesistengiau pasakyti, kad gimdyti namie yra geriau negu ligoninėje.

Aišku, girdėjau daug moterų, sakiusių: „Vieną kartą gimdžiau ligoninėje, daugiau taip nebenoriu.“ Bandžiau suprasti, kodėl. Man atrodo, kad vienas ar kitas būdas yra artimesnis tam tikrai žmonių grupei. Gal ta grupė maža, beveik nematoma, jai patekti į instituciją, kurioje galėtų realizuoti savo požiūrį, yra labai sunku, todėl renkasi gimdyti namuose. Gimdymas juk labai svarbus momentas.

Gal tie žmonės tiesiog yra tamsūs? Gal jiems verta paaiškinti kitokio gimdymo privalumus?

(Juokiasi) Kad nėra tų privalumų, nėra jų. Spausdina britų medicinos žurnalai straipsnius, kad nėra jokių privalumų.

Aišku. Man iš jūsų knygos įstrigo pasakojimas apie bendravimą su dar nepradėtu – ne su dar negimusiu, o su dar net nepradėtu – kūdikiu. Tradicinė sistema šito pasiūlyti nepajėgia. Gal tokie reiškiniai patenka į vieną lauką su gimdymu namuose, ir tuomet jis tampa pranašumu?

Matot, čia ir yra tas momentas... Kūdikio atsiradimas. Aš niekaip negalėčiau susieti, kad va kūdikio nebuvo, o va – pagimdei, ir jis atsirado. Jis atsiranda, man atrodo, dar gerokai anksčiau, negu užsimezga gyvybė, Žmonės pradeda jį jausti, tai stebi, aprašo. Dar prieš ilgoką laiko tarpą pradeda jį stebėti, jis lanko sapnuose. Tu juos pamatai, užmezgi ryšį gerokai anksčiau. Ir tuomet kai užsimezga vaisius, tu jo nebegali išimti iš konteksto. Ir jo gimimas nebegali būti kitoks: va buvo ryšys, buvai, buvai kartu, ir staiga – dabar aš gimdau, viskas! Nukirpau.

Čia kaip su tuo kvapu: čia uostau, dabar neuostau. Taip negalima – aš visą laiką uostau. Tai su gimdymu taip pat – aš negalėjau iškirpti to epizodo: va, dabar nuvažiuosiu į ligoninę, grįšiu, ir vėl mano gyvenimas bus teisingas, iškirpus tą gabalą. To negalėjau padaryti. Padariau tai nuosekliai, vientisai, nes karpyti gyvenimą man atrodė beprasmiška.

Aš jį išmeditavau. Mano pirmas gimdymas, labai atvirai sakant, buvo fantastinė meditacija. Tokios gilios daugiau nesu patyrusi. Aš išmeditavau jį nuo pirmos iki paskutinės sekundės. To niekur kitur nebūčiau galėjusi padaryti. Man reikėjo tylos, kad niekas netrukdytų, buvau visiškai savyje. Fantastinė patirtis, aišku, ir man, ir manau, kūdikiui taip pat.

Tai buvo gamtos dovana ar dvasios darbas?

Man tai buvo dvasinė praktika. Nesu labai gamtinis žmogus. Aš labai racionali... (Juokiasi) ir labai stipri. Man visada įdomu žinoti, kaip yra iš tikrųjų, aš nefantazuoju, stengiuosi suvokti, kiek įmanoma remtis mokslu. Man labai svarbu moksliniai tyrimai. Tik smagu, kai matau, kad tai, ką rašė Avicena, dabar patvirtina kokio nors Merilendo universiteto mokslininkai šimtu procentų. Tik įdomu, iš kur Avicena žinojo tokį to augalo poveikį ir dar taip tiksliai, kad universiteto laboratorija neturi ko pridurti. Matyt, kai kuriems žmonėms yra duota gilioji intuicija, jie informaciją gauna kitokiu būdu, ne tik prietaisais.

Ir tie mūsų prietaisai ne tokie jau tobuli. Mums reikėtų atsikratyti tų kampuotų dėžių, kampuotų formų. Pasaulis nėra kampuotas. Jūs kaip gydytojas žinote, kad organizme nėra jokių tiesių daiktų. (Juokiasi) Visi jie kažkokie gumbuoti, kreivi šleivi.

Kartais galima ištiesinti.

Aaa... (Juokiasi) Tai jau kitas reikalas. Čia jau taip. Tas tiesinimas vis dar ir tęsiasi. Nuo devyniolikto amžiaus.

Tiek kvapų namuose, tiek jūsų istorijoje susilieja toks gamtinis pradas, gaivalas ir proto ar dvasios darbas.


Nevadinčiau to gaivalu. Vadinčiau tai pojūčių kultivavimu. Tai yra pojūčiai, man jie labai svarbūs. Pasaulį aš pažįstu pojūčiais. Manau, kad visi turėtų juos kaip nors kultivuoti. (Juokiasi) Tai padeda suvokti reiškinius. Man tai padeda suvokti, kas vyksta mano pačios viduje.