2016 m. rugpjūčio 30 d., antradienis

„Moteris Jeruzalėje“ – romanas žmogiškiesiems ištekliams atminti


Jau pramokome spausdinti žodį ‚,Holokaustas“. Pakelių nuorodas „Žydų žudymo vieta“ pakeitėme rodyklėmis „Žydų žudynių vieta ir kapas“. Vis dėlto kolektyvinės psichikos demonams pergalėti  nepakanka Rūtos Vanagaitės ir Leonido Donskio pastangų. Vos pakyla liaudies meistro ranka geram darbui, tuoj ją sugriebia vidinis antisemitas ir išvedžioja kaltu per medį anekdotinį froidizmą: „žydams atminti“.

„Jis – antisemitas iš prigimties. Antisemitizmas jam yra proto įprotis, lyg požiūris į moteris ar žirgus, rinkinys įgimtų prietarų, neplaukiančių iš jokių faktų, ir jis pats niekuomet niekam nelinki pikta, širdimi visada likdamas nepriekaištingas džentelmenas“. Taip A.B.Yehoshua apsakymo „Ponas Mani“  veikėjas apibūdina vieną britų armijos majorą.   

Bendruomeninė sąmonė šėlsta kitame to paties autoriaus apsakyme „Vakarinis Yatiro ekspresas“, kai kaimelio gyventojai sutartinai nuleidžia nuo bėgių greitąjį keleivinį traukinį. Jų paskatos labai skiriasi: vieniems stinga įspūdžių aistrai pakurstyti, kitus gena smalsumas, godulys, valdžios troškimas, tačiau visi širdimis lieka nepriekaištingai santūrūs žūstančių keleivių atžvilgių. Ko gero, panašiai elgiasi pavienio teroristo sąmonė. Žmogiško intelekto tyrinėtojas Marvinas Minsky veikale „Proto bendruomenė“ aprašė daugybės veiksnių, kuriančių kiekvieną individualų protą, kovas ir sąjungas. Nenuspėjamus asmenybių sprendimus nulemia prieštaringi mąstymo išteklių interesai.

A.B. Yehoshua romano „Moteris Jeruzalėje“ pagrindinis veikėjas – ne moteris, ir ne Jeruzalė, o didžiulės kepyklos Žmogiškųjų išteklių skyriaus vadovas. Mūsiškiai vadintų jį atitinkamų resursų departamento direktoriumi, bet hebrajų verslo kalba, ko gero, mažiau linkusi sotintis svetimybėmis. Ant herojaus galvos užgriūva prievolė pasirūpinti žuvusios darbuotojos palaikais ir bendrovės bei jos savininko reputacija. Skaitytojui sadistiškai smagu sekti bevardžio viršininko, įgudusio disponuoti ištekliais, tačiau klupinėjančio paprastose žmogiškų santykių situacijose, kančių keliais. 

Tąsymosi su gražuolės motinos karstu siužetas taip primena W.Faulknerio „Kai aš gulėjau mirties patale“ veikėjų klajones, kad „The New York Times“ pakrikštijo A.B.Yehoshua „Izraelio Faulkneriu“. Gal kritikai įžvelgs pamatinių judviejų bendrybių, tačiau perskaičius ankstyvuosius jeruzaliečio apsakymus, norisi mėgėjiškai pritarti jį lyginantiesiems su Th.Mannu arba A.Čechovu.

„Moters Jeruzalėje“ originalas išleistas 2004-taisiais. Po dvylikos metų Izraelio ambasados, Lietuvos Kultūros tarybos, „Tevos“ ir “Sofoklio” leidyklos pastangomis pasirodęs lietuviškas Kristinos Gudelytės vertimas stulbina aktualumu. Sprogimas Jeruzalės turgavietėje, parduotuvės griūtis Rygoje, Vilniuje bėgdamas maratoną kritęs kariškis – kaskart iššvaistyti žmogiškieji ištekliai. Žuvęs darbuotojas – nebe etatinis, o buvęs darbuotojas. Miręs karininkas – buvęs karininkas. Ana ten palaidoti buvę žydai. Štai memorialas latviams (rusams, lenkams...) atminti. Mes - gyvieji, ne buvusieji - neturime ko atsiprašinėti, reikalaujame atšaukti kaltinimą!

Nelaimėliui išteklių vadovui susivokti padeda oligarchas savininkas ir pusiau kišeninio laikraščio žurnalistas, atskleidžiantis „auksinę taisyklę, kuria paremtas visas pasaulis: jei padarei, bet nepaviešinai – viskas perniek“. Pasitaškei pinigais artimiesiems, surentei atminimo paminklą, aprašei, nufotografavai, ir ramu? O kad šito pakaktų! Ypač jeigu viena tragedijos prielaidų – meilė.

Nepaisant pavadinimo, „Moteris Jeruzalėje“ nėra perdėm žydiškas romanas. Žmogiškieji ištekliai neturi nei rasės, nei tautybės. Skaitydamas pagalvojau, kad šiuolaikiniai antisemitai kaltina žydus užvaldžius pasaulio išteklius, o knygos veikėjai jų kratosi, bėgdami nuo atsakomybės, bandydami atsipirkti nuo kaltės. Valdyti išteklius – nelengva pareiga.  A.B.Yehoshua klastingai ją primeta ne tik savo personažams, bet ir skaitytojams: „Tai – tavo moteris“. Tavo Jeruzalė. 

2016 m. rugpjūčio 14 d., sekmadienis

Žaibolaidis


Nepasemsit šiam pasauly nė lašelio tyro proto.
Vos ištrykš skaidrus šaltinis, asilai jį prismardins.
Kiekviena varlė paliudys, kad prancūzai – idiotai,
Ir kas antras brisius šitaip korėjiečius išvadins.

Jei paklaustumėt trojėnų, idiotai buvo graikai,
O trojėnai – idiotai, jei paklaustumėt arklių.
Laimė, tuntai idiotų spėjo galvas ten padėti,
Nors daugybė jų dar liko mums gadinti šių dienų.

Pašaukti tautos veikėjai skuba gatvėmis žygiuoti,
Nusigriebę durną šūkį: „Kas ne su mumis – kvailys!”
Natūralai garsiai rėkia, kad vien gėjai – idiotai,
Bet pasekit natūralą, ir teisybė greit išlįs.

Kur pažvelgsit knibžda minios asilų ir idiotų,
Bet paklaustas, kas baisiausia gėda krašto Lietuvos,
Durs pirštu kiekvienas doras žemdirbys ar patriotas:
„-Tai – valdžia, ir dar... kaimynas, kur gyvena už tvoros.“

(Originalas Michailo Feldmano)

2016 m. liepos 24 d., sekmadienis

Keturi


Žvelgiu į kūną lyg į dūmą.
Matau tą patį, ką - ir jūs,
Nes kūnas pūna, dūmas būna
Tol, kol stebėtojas budrus.

Paskui užsnūstu ir važiuoju
Pirkt morkų, padangų, gėlių.
Mąstau, geriu, kuriu, dainuoju,
Įkvėptas sienų keturių.

Tik štai nakty padvelkia kitas,
Močiutės rauda atlaiduos,
Ir jų rauda, tarytum rytas,
Suspurda kito kvepaluos.

O jogai pluša išsijuosę,
Minčių prisiunčia lyg vaizdų.
Aš jas genu, trinu, viliuosi,
Kad susapnuosiu dukart du.

2016 m. liepos 19 d., antradienis

Tadas Jurgaitis: „Pabandžiusieji supranta, kad pasaulis yra visai kitaip sudarytas“


Pasišnekėkime apie viską nuo pradžių. Kadaise, gal prieš penkiolika metų, kalbėjomės, kai dar buvai jaunas pradedantysis architektas. Paklausiau, ko sieki architektūroje, ir tu atsakei, kad kada nors projektuosi didelius pastatus. Kas atsitiko?

Mes tų didelių pastatų priprojektavom, bet ne jų dydyje esmė. Aš supratau, kad nebepatempiu sėdėti ant dviejų kėdžių nei fiziškai, nei moraliai, nei psichologiškai. Niekaip. Ir man reikėjo apsispręst, nes tai, ką pradėjau sportuot, reikalavo daugiau laiko, negu nueit kartą per dieną ten truputį kažką... Ne tik fiziniam pasirengimui, bet ir mental daliai. Tie dalykai be galo imlūs laikui. Į salę ateit – viskas aišku, atėjai – valandą bam bam bam, padarei, ką reikia - išėjai. Bet yra labai daug dalykų, kurie taip lengvai nepasiduoda.

Nori pasakyti, kad vienu metu pradėjai nardyti...

Ir dirbau...

Ir dirbai. Ir tai vadini dviem kėdėmis?

Jo, nes iš tikrųjų bandžiau pereiti į tą, sakykim, aukštesnį lygį ir supratau, kad neištempiu. Arba turi kentėti darbas, arba sportas.

Ir tuomet tapai profesionaliu sportininku?

Čia negalima sakyt, kad aš tapau, nes keturiasdešimties metų žmogus negali patapt profesionaliu sportininku, jau amžius nebe tas. Bet iš principo – taip.

Bet jeigu iš to gyveni.

Iš principo, taip.

Iškeitei vieną profesiją į kitą.

Jo. Bet aš nevadinu to, ką dabar darau, profesija, nes tai nėra susiję su jokiais materialiais dalykais. Lietuva maža, sezonas trumpas, ir apie kokius nors finansus, kuriuos uždirbu... Cha, cha, aš nekeliu sau jokių finansinių reikalavimų. Kad yra daug norinčių žmonių, eilė visai vasarai, tai mane džiugina, bet materialinės pusės čia nėra. Pagal tai, ką aš turėjau, čia yra juokai.

Architektūra turbūt irgi nebuvo vien dėl pinigų.

Ne,ne, ne, ne. Aš tik bandau paaiškint, kad čia tai iš viso... Tai, ką aš pasirinkau... Čia išvis apie pinigus nevyksta kalba.

O apie ką vyksta?

Apie tai, kad man patinka iš principo. Aš kažkaip noriu po truputį tai skiepyti Lietuvoj, nes niekas to nedarė. Tie dalykai atsilieka, palyginus su kaimynais, net labai.

Gerai. Metas paaiškinti, kas yra „tai“.

Nardymas be papildomų kvėpavimo aparatų. Sulaikius kvėpavimą. Lietuvoje žmonės žino, tik tai, kad sulaikę kvėpavimą kažkokie žvejai žuvį šaudo. Ar ne?

Nežinau.

Bet žuvų šaudymas yra tik viena povandeninio nardymo dalelytė. Mes skirstome tokį nardymą į tris sritis. Pirma - rekreacinis, tai mes visi puikiai suprantam: Egipte žmogus užsidėjo kaukę su triūbele, išėjo į vandenį, apžiūrinėja koralus savo malonumui. Kaip jam išeina, taip paneria, bet laiką leidžia. Antra – sportinis, kai žmogus siekia kokių nors konkrečių tikslų: metrų, sekundžių. Trečia – tikslinis nardymas, kai Lietuvos žvejai nori žuvį nušaut arba koks kriauklių rinkėjas, arba laivą užminuot.

Na, tokiems tikslams galima prisikabinti kvėpavimo aparatą.

Ne visais atvejais. Specialiąsias pajėgas apmoko nerti sulaikius kvėpavimą, nes nebėgiosi su automatu, pasikabinęs balionus, o gali prireikti ir į upę ar į ežerą įlipti.

Tikras nardymas yra savęs pažinimas. Tai ir užkabina tuos, kurie pabando. Jie supranta, kad pasaulis yra visai kitaip sudarytas.

Pasaulis, sakai. Borisas Grebenščikovas dainuoja: „Vandens švelnumo nepranoktų saugiausias apklotas sapne, / Bet šito kūno architektai man liepė vaikščioti žeme“. Ar tikrai povandeniniame pasaulyje žmogus gali jaustis patogiai?

Gerai. Pradėkim nuo pradžių. Žmogus turi begalę refleksų, susijusių su vandeniu. Juos įgavo per pirmus devynis mėnesius. Kur mes juos praleidom?

Skysčiuose.

Taip, skysčiuose. Bradikardija  - vienas mūsų refleksas, antras – periferinė vazokonstrikcija... Ir metaboliniai procesai, medžiagų apykaitos sulėtėjimas. Jie mums yra atėję iš ten, iš mamos pilvo.

Klausimas: kaip jie pasileidžia? Vienam – lengviau, kitam – sunkiau. Vieni labiau draugaujam su vandeniu, kiti – mažiau, bet realiai tai mes turim visi neišvengiamai. Mes esam taip tobulai sukonstruoti, tik sužinojom visai neseniai...

Kada?

Na, teko matyti filmą Žydroji bedugnė?

Aha.

Tai va. Klasika, setyniasdešimt ketvirtieji. Iki tol mums buvo uždrausta nerti giliau, negu penkiasdešimt metrų. Ten kažkokios federacijos atstovai pabandė primityviai: nuleido kažkokį lavonėlį, sulaužė jam šonkaulius nuo slėgio ir sako: „Štai, matot“.

O kad žmogelis yra taip gerai sukonstruotas, kad jo organizmas greitai pastato buferį, einant į gylį... Kraujotakos, turiu omeny. Vakuumo ten gi nebūna. Einam į gylį – oro viduje mažėja, bet plaučiai užsipildo krauju labai staigiai ir pastato sieną – bam! Ji neleidžia taip lengvai mūsų sulaužyti.

Tai jeigu klausi, ar žmogus yra tam sukonstruotas, tai – puikiai. Jis gali nardyti šimtą ir du šimtus metrų. Ir du šimtus keturiasdešimt yra nunėrusiųjų. Čia yra įspūdingas gylis.

Praktiškai scuba pasaulio ir freediving gyliai yra panašūs, netoli trijų šimtų metrų. Tik su balionu reikia ilgai atsėdėti, technika ten, visa kita, sudėtingi dalykai, po to savaitėlę atsigauti reikia.

O sulaikius kvėpavimą, nereikia dekompresijos?

Nereikia. Yra kita, azotas atsiranda, šiek tiek sugrįžti į gylį reikia, bet ne dėl anų dalykų.

Papildomas kvėpavimo aparatas yra savo sveikatos gadinimas, nes žmogus gi nėra tam sukurtas. Ten gi neri, gaudamas orą. Atsiduri po slėgiu, gaudamas orą. Tai prieštarauja gamtai. Ir prasideda: atstovos, visa kita... Kai neri be baliono, nekyla klausimų, kada galima į lėktuvą: išnėręs gali eit ir skrist.

Kas žmones labiausiai kabina nerti gilyn?

Labai trumpai yra pasakęs Umberto Pelizzari, auksinę frazę: „Scuba diver looks around, freediver looks inside“. (angl. „Nardytojas su balionais dairosi aplink, o sulaikęs kvėpavimą žvelgia vidun.“- I.S.) Tai ir kabina. Viskas ten yra apie vidinį pasaulį, o ne apie tą, kuris už tavo kaukės stiklo. Kai žmonės supranta, kokių ten, viduje, yra perliukų, jie neria vis giliau, giliau, giliau, giliau.

Ten, gilumoje, juk išties nėra į ką žiūrėti pro stiklą? Tamsu, šalta...

Nieko ten neprisižiūri. Dirbi su savim. O šiaip, Galvės ežere nebent syką ar seliavą gali pamatyt.

Syką ar seliavą irgi įdomu...

Na net ten praplaukia būrys žuvų, ir tiek, nebėr jų. Vėl tamsu ir šalta.

Nuo ko tavo mokiniai pradeda?

Žmonės ateina su labai skirtingais lūkesčiais. Apnea academy prieš keletą metų padarė tyrimą visame pasaulyje....

Atsiprašau, kas padarė?

Apnea academy. Aš esu jos instruktorius.

O kas tai per institucija?

Tai - mokykla. Įkūrėjai – italai, bazės yra Italijoje ir Šarm-el-Šeiche. Viena rimtesnių mokyklų. Yra komercinių mokyklų, susijusių su scuba, kurios moko, tuo pačiu prekiauja visokiais lastais, pats žinai... Žodžiu, Apnea academy akcijų rinkoje nenusipirksi.

Mokytis reikia daug. Pirmai žvaigždei gauti kitur užtenka poros dienelių, pas mus – penkios. Reikalavimai skiriasi. Kam reikia žvaigždžių, gali pasirinkti kitą mokyklą.

Puiku, grįžkime prie tavo minėto tyrimo.

Žmonės, atėję į kursus, surašė savo tikslus: ko nori. Prieš kursą. O po to, po kurso, vėl pasiėmė lapus ir surašė, ką gavo. Pirmiausia visi rašė apie paprastus suprantamus dalykus: nunerti tiek metrų, išbūti tiek sekundžių po vandeniu. Bet po kursų dauguma pakeitė tuos dalykus, nustūmė juos lentelėje į apačią, atsirado visai kiti prioritetai. Jiems pasidaro įdomios atsipalaidavimo technikos, kvėpavimo technikos, kurios daro gan didelę įtaką.

Kokią įtaką?

Na, jie supranta, kad kvėpuojant galima paveikti širdies darbą. Sužino, kaip atrodo diafragma, ką duoda atsipalaidavimas.

Kaip vyksta tavo užsiėmimai?

Kursai, kuriuos vedu, nėra treniruotės. Tai - informacija, kad žmonėms ateitų supratimas, ką ir kaip reikia toliau daryti, kad jie galėtų patys tobulėti. Jie turi įvykdyti tam tikras normas: metrų, sekundžių ir panašiai, išlaikyti teorijos egzaminus, bet tai nėra treniravimas.

Aišku, pirmame lygyje jiems išeina treniruotės, nes žmonės visai nebūna to čiupinėję. Toks tas vandens sportas – iš šalies pažiūrėjus atrodo, kad nieko mes ten neveikiam, bet vakare visi išeina vos kojas vilkdami, net sportininkai, atėję iš įvairiausių sporto šakų. Vandenyje energiją suėda ne tik fiziniai dalykai, bet ir terminiai – reikia palaikyti kūno temperatūrą, deginant kalorijas. 

Šiaip pernai mano vienas studentas gerai apibūdino, kas yra pirmo lygio kursas. Sako, čia aš gavau meškerę į rankas, man paaiškino, kaip žvejoti, bet žuvį aš pats turiu pasigaut.

O kas yra žuvis, ar kursuose pasakai?

Žuvis kiekvienam yra skirtingas dalykas. Labai daug niuansų. Yra psichologiškai labai stiprių žmonių, o kiti turi labai gerą ištvermę. Būna, kad pirmame lygyje pasiekia rezultatą neturėdami patirties, bet išnaudodami stipriąsias savo savybes, kurios labai skiriasi.

Koks tas pirmo lygio rezultatas?

Nunerti baseine be lastų dvidešimt penkis metrus. Su lastais – trisdešimt metrų.

Antrame lygyje žmogus jau turi su lastais nunerti penkiasdešimt penkis metrus. Tai toks ribinis atstumas, įveikiamas žmogui, neužsiiminėjančiam plaukimu, bet turinčiam gerą ištvermę. Baseininis nėrimas yra tolį yra visiškas ištvermės sportas, tik raudonas raumuo dirba. Nardymas į gylį yra tik balto raumens darbas, absoliutus sprintas. Visai kitoks pasiruošimas, nors ir tai, ir tai yra nardymas.

O tu mokai ir vieno, ir kito?

Taip.

Metodika liepia mokytis ir sprinto, ir ištvermės nėrimo?

Taip. Yra trys lygiai, kuriuose mokome ir to, ir to. Žinoma, jeigu nori dar toliau tobulėti, pasirinksi kažkurį vieną kelią. Lietuvoje vargiai rinktumeisi gylį, nes čia nėra to gylio, ežerai baigiasi ties penkiasdešimčia metrų. Sportui tai juokingi atstumai. Todėl Šiaurės kraštuose visi treniruojasi baseine, reiškia – į tolį. Esam ištvermės atstovai, sudžiūvę, su šviesiu raumeniu.

Kaip maratonininkai.

Jo. Nerti į tolį yra CO2, anglies dvideginio, klausimas. Nerti į gylį – deguonies.

Paaiškink.

Nerdamas gilyn turi treniruoti deguonies suvartojimą – kvėpavimą ir atsipalaidavimą. Turi būti ramios būsenos, kad pasiektum tą gylį. Kas dešimtį metrų reikia žinoti vis kitokius atitinkamus dalykus. Treniruojam gerą kvėpavimo sulaikymą. Labai svarbu, kiek oro sunaudosi, todėl treniruojam atsipalaidavimą, koncentraciją. Neteisingi judesiai greitai suvalgys deguonį. Penkiolikos litrų plaučių plaukikas nebūtinai giliai nuners, nes viską sudegins pakeliui. O taip pat privalai turėti galingus raumenis, kad padarytum sprintą šimto metrų gylyje. Ten apsisukęs, kai slegia vienuolika atmosferų, turi gerai startuoti, kad bent pajudėtum iš vietos.

Nėrimui į tolį nereikia tokio gero kvėpavimo sulaikymo. Tarkim gali sulaikyti orą tik penkias minutes. Tai galėsi nunerti gana toli su viena sąlyga – kad gerai toleruoji anglies dvideginį, nes jo bus labai daug prigaminta. Žmogus galvoje turi tik vieną jutiklį – anglies dvideginio. Nė vienas nežinome, kada mums trūksta deguonies, tik CO2 mums pasako, kad jau laikas nešdintis lauk. Iš vandens verčia išnerti CO2, o kiek liko deguonies mes nežinome. Netreniruotam žmogui tas jutiklis pradeda greitai trimituoti, tai jis ir išneria greitai. Pasiruošusio ištvermei žmogaus jutiklis ima trimituoti kiek vėliau, todėl jis galės nuvaryti toliau.

Nebūčiau tikras, kad treniruojant ištvermę, tobulėja ir šis jutiklis.

Ne, čia ne ta pati ištvermė, apie kokią kalbama bėgime ar dviračių sporte. Su tuo nereikia lyginti. CO2 treniruotė yra ilgam sulaikyti kvėpavimą be atsistatymo. Būni panėręs, išneri, ir jei pamatuotume deguonies kiekį, jis bus labai aukštas, bet CO2 jutiklis privertė išlįsti. Todėl, kadangi esi saugioje zonoje, vėl turi grįžti po vandeniu, ir ten tave laužysim.

Prasitarei, kad penkios minutės yra labai nedaug.

Tie skaičiai nieko nereiškia. Duosiu pavyzdį, kad suprastum.

Labai įdomu.

Yra toks statiško kvėpavimo sulaikymo pasaulio čempionas, serbas Branko Petrovičius. Jis gali sulaikyti kvėpavimą dvylika minučių. Tai yra daug.

Tu sakai, kad jis sulaiko kvėpavimą dvylika minučių, panėręs baseine, tada išlenda ir gyvena sau?

Jo. Tos dvylika minučių nėra oficialiai įregistruotas rekordas, nes teisėjų kategorija buvo per žema, bet jis tai yra padaręs. Serbija jam moka už rezultatus, todėl jis augina rekordą per varžybas po dešimt - dvidešimt sekundžių.

Tai kaip manai, ar tas žmogus toli gali nunerti?

(Juokiasi) Vis tiek toliau už tą, kuris tegali kvėpavimą sulaikyti pusantros minutės.

Jo. Bet iš principo netoli, nes toliui reikia fizinio pasiruošimo. Prieš keletą metų aš už jį nardžiau gerokai toliau, nors man net nesivaidena, kad galėčiau sulaikyti kvėpavimą dvylikai minučių. Man jau penkios su puse yra daug.

Atvirkštinis pavyzdys yra toks rusas, kuris turėjo kvėpavimo sulaikymą apie penkias su puse minutės, bet vienose varžybose sugebėjo patapt pasaulio čempionu, nerdamas su monolastu, nuvaręs kokius du šimtus šešiasdešimt penkis metrus. Tai jam užtruko gerokai ilgiau nei keturias minutes.  

Paprastam žmogui keturios minutės yra nesuvokiamas laikas.

Statikoje dar galima suvokti, keturias minutes ramybėje įgalūs pasiekti daugelis žmonių, bet dinamikoje tai yra įspūdingas laikas.

Ar tau būnant po vandeniu pirmą ir penktą minutę, sąmonė išlieka tokia pat?

Jei žmogus supranta, ką veikia, aišku – tokia pat. Man visiškai nėra skirtumo. Ar aš pirmą, ar penktą minutę išeisiu, aš tau galiu tą patį pasakyt... Paklausi manęs aritmetinio veiksmo, aš tau lygiai taip pat atsakysiu.

Išnėrus per varžybas, pagal jų taisykles dar tenka spręsti aritmetikos uždavinius?

Pagal taisykles, išnėręs iš vandens, nesvarbu dinamikoje ar statikoje, ką turi padaryt? Prieš tave yra teisėjas, nesvarbu, ar atplaukei, ar tu šiaip buvai sulaikęs kvėpavimą, prieš tave yra teisėjas. Turi nusiimti visas kaukes, akinukus, viską, kad veidas liktų švarus, atsikvėpuoti, žiūrėti į teisėją, parodyti šitokį ženklą (rodo iš nykščio ir smiliaus sudėtą apskritimą – I.S.) ir pasakyti: „Ai em OK“. Tam skirta penkiolika sekundžių. Tai jeigu išlįsi ne visai kokybiškos sąmonės būsenos, to protokolo nepadarysi. Panersi galvą ar į kitą pusę ką nors pušensi – bus raudona kortelė.

Tai čia sporte. Bet dalis žmonių ateina ne dėl sportinių rezultatų, o dėl saugumo.

Žinai, čia man vėl norisi pacituoti BG: „Slibinus gaudyti mokėsi Jonas, / Kilpą įgudo užmest tobulai. / Visą amželį tam paaukojęs, / Nerado nė vieno, tegu juos galai!“ O gal jie tikisi pasiruošti, kad prireikus išsikrapštytų iš nuskendusios ežere erdvėlaivio kapsulės, kaip Sandra Bullock filme Gravitacija?

Tokių nedaug, bet yra. Tai ne tiek treniruotumo, kiek supratimo reikalas. Jei žmogus maunasi lastus ir neria, kad ir žuvies šaudyti, reikia, kad jis suprastų, su kuo tai valgoma. Kartais paprasti dalykai žmonėms atrodo įspūdingi, o tikrai įspūdingi – visai nesuprantami.

Paskutinis klausimas: ko tikiesi pasiekti šioje veikloje? 

Kokių nors konkrečių pasiekimų nesu numatęs. Tai yra bendraminčių gausinimas ir lietuvių supažindinimas su tokiu nardymu. Iki šiol nedaug nuveikta. Buvo labai geras instruktorius Gytis Žilinskas, amžiną atilsį. Pats pirmas Lietuvoje, pas jį aš irgi baigiau kelias bangas. Ir daugiau čia niekas nieko nedarė. Yra lietuvių instruktorių, bet jie Lietuvoje nedirba. Dirba Egipte ir visokiose salose.

Mūsų ežerai specifiniai. Jūroje nardančių moterų būna daugiau negu vyrų, o pas mane jų – vienetai. Tai rodo, kad atšiauresniame krašte ne taip malonu lipti į vandenį, bet mes lipame ten ne dėl malonumų, o tam, kad šio to išmoktume.

2016 m. liepos 8 d., penktadienis

Glenn H. Mullin: "Lavinkite protą, ir gyvenimas seks iš paskos"


Keliaujate po pasaulį, skaitydamas paskaitas, vesdamas seminarus. Kaip apibūdintumėte tai, ką jūs dėstote?

Tyrinėjant Aziją, mane visuomet labiau domino dvasinė pusė, ne istorija, ekonomika ar pasaulietiškieji menai. Nuo paauglystės pamilau dvasinę Azijos kultūrą, skaitydavau knygas apie sufizmą, daoizmą, upanišadas ir panašius dalykus. Mano mama buvo britė, ištekėjo už tėvo, atvykusio į Europą per Antrąjį pasaulinį karą padėti sąjungininkams. Senelis iš motinos pusės buvo britų aristokratas ir visada jautė sentimentus Indijos dvasingumui.

Britams patiko indiška visur esančio dieviškumo koncepcija: visur regėti dievo veidą. Yra net tokia daina – „Tūkstantis dievo veidų“. Tai labai skyrėsi nuo trijų semitiškųjų religijų: judaizmo, krikščionybės ir islamo, teigiančių, kad Abraomo palikuonims priklauso išskirtinė teisė į tiesą. Britus labai žavėjo tokia samprata, kad tiesa yra visur, kad kiekvienas kelias veda tiesos ir dievo link. Augdamas tokioje aplinkoje, skaitydamas tuos tekstus, sėmiausi įkvėpimo.

Kanadoje?

Taip, prancūziškoje Kanadoje. Rytinėje pakrantėje, toje vietoje, kur Kanadoje išsilaipino pirmieji europiečiai – prancūzai, 1534-aisiais. Mano mama, karo nuotaka iš Londono, patyrė siaubingą sukrėtimą, atitekėjusi į tokią atkampią vietovę. (Juokiasi)

Šiaip ar taip tenai aš susidomėjau Azija, ypač filosofija ir dvasiniais dalykais. Baigęs universitetą keliavau, ieškodamas įvairių tradicijų mokytojų. Išgirdau, kad Dalai Lama atidaro mokyklą vakariečiams, ir nuvykau ten. Jis pats neturėjo laiko, tai paskyrė du mokytojus dirbti su tokiais kaip aš. Vis dėlto turėjau progos geriau pažinti Dalai Lamą ir pamilau jį, pajutau nepaprastą trauką jo asmenybei dėl neįtikėtinai aštraus jo intelekto ir tokios pat galingos dvasios.

Iš pradžių tikėjausi visko išmokti per trejus metus, bet treji virto šešeriais, šešeri – devyneriais, devyneri – dvylika. Užtruko laiko išmokti tibetiečių kalbos, bet po kelerių metų jau galėjau gerai ja rašyti ir iš jos versti. Pradėjau tyrinėti ankstyvųjų Dalai Lamų gyvenimo istorijas, parašiau dvi knygas apie Pirmąjį, dvi – apie Antrąjį, dvi – apie Trečiąjį, paskui – apie Septintąjį ir Tryliktąjį. Tuomet parengiau nemažą veikalą apie visus keturiolika. 

Paskui ėmiau tyrinėti ir aprašinėti kertinius tibetietiško dvasingumo aspektus: jų mirties ir mirimo sampratą, meditacijos prasmę, ypatingas tantrines praktikas. Labai susidomėjau budizmo tantromis. Kalačakra, šešios Naropos jogos traukė stipriau už atvirąją visiems prieinamą išmintį. Vakariečiams tai šiek tiek primena Kundalini jogos sąrangą su čakromis, energijomis ir chemija. Tuo pat metu domėjausi neurologija, kuri dabar labai priartėjo prie rytietiškų srovių, radosi pavyzdžiui, neuropsichoimunologija, o anuomet nebuvo nieko panašaus. Mane domino, kaip įvairios substancijos, išskirtos iš smegenų ir liaukų: skydliaukės, antinksčių, lytinių liaukų - veikia tiek audinius, tiek emocinį kūną. Prieš trisdešimtį metų Vakaruose tai buvo beveik netyrinėta.

Taipogi skaitau meno paskaitas. Domiuosi tradicine Himalajų, Mongolijos daile. Paskaitų tematika priklauso nuo mane kviečiančių šeimininkų: universitetams turiu parengęs paskaitų ciklą apie Altajaus – Himalajų dailės stilistiką, ją įkvėpusias Tibeto mokyklas. Muziejuose skaitau atskiras paskaitas apie Tibeto menus. Tai lyg vartai į filosofiją.

Gyvename neramiais laikais, kai svarbu ne tik dalintis siūlant geriausia, ką turime, bet ir skolintis, mokytis iš kitų kultūrų.

Meditacijos centruose mokau tantrinių meditacijų. Manau, kad tantra puikiai dera su Freudo ir Jungo idėjomis. Galime juos mėgti arba nemėgti, bet turime pripažinti, kad jiedu paklojo pamatus šiuolaikinių Vakarų kultūriniam kodui. Nė vienas vakarietis mąstydamas neišvengia froidizmų.

Argi tai gerai?

(Juokiasi) Gerai yra tai, kad po Freudo atėjo Jungo įtaka. Krikščioniškos bažnyčios Šiaurės Amerikoje rengia psichologijos kursus, kurie remiasi jo mokymais. Pats froidizmas svarbus tuo, kad akcentavo žmogui būdingą seksualinę empatiją. Ji dažnai ignoruojama vakarietiško dvasingumo tradicijų, nors buvo pripažįstama Senovės graikų ir romėnų mąstytojų. Beje, tradicinis budizmas taipogi pernelyg nesidomi psichologiniais ir net praktiniais seksualumo aspektais. Tuo tarpu tantra giliai nagrinėja visa persmelkiančią lytiškumo ir seksualinės pajautos jėgą. Jungas aptaria tai savo įvade į „Tibeto mirusiųjų knygą“ arba „Tibeto didžiojo išsivadavimo knygą“. Ten jis aiškina, kiek psichologijos veiksnių ir procesų išnagrinėta tose knygose. Jis taip pat rašė apie slaptųjų tantrų jogas. 

Nelaimei, tiek Freudas, tiek Jungas pernelyg pasidavė pramoninės revoliucijos į mokslą atneštai srovei šalintis visko, kas neapčiuopiama, neišmatuojama, minkšta. Tuomet tų dalykų tyrinėjimai buvo prilyginami pseudomokslui. Jie abu patyrė prievartą atskirti subjektą nuo objekto. Tas priverstinis sekuliarizmas... Materialusis pasaulis atidalijamas nuo dvasinio, kūnas – nuo proto... (Juokiasi

Daugelis dėl to kaltina Descartesą, nors iš tikro Descarteso laikais valstybė tiesiog kariavo su bažnyčia (Juokiasi), kol galiausia susitarė, kad (Juokiasi) vyriausybė pasirūpins kūnais, o bažnyčia – sielomis. Taip Vakaruose kūnas ir protas liko atidalinti į beveik visiškai nesusietas esybes, tarytum tai būtų nutolę kalnai ar skirtingos salos.  

Tik prieš dvidešimt penkerius metus mokslininkai ėmė linkti labiau susieti kūno funkcijas su proto veikla.

Kaip jūs pats apibrėžtumėte protą?

(Galvoja) Ką gi. Pagal tantrinę sampratą jūsų gyvenime esmingai egzistuoja tik vienas asmuo – jūs pats. Ir jūs teturite du dalykus: pojūtį, kad kažką suvokiate, ir pojūtį, jog kažkas yra suvokiama. Tas pojūtis, jog ką nors suvokiate, ir yra jūsų protas.

Kitas pojūtis – kad kažkas yra suvokiama, tai – pasaulis. Turite žmoną, vaikų – tai jūsų pasaulio dalis.

Taigi protas yra pojūtis?

Protas yra tai, kas suvokia. Budizmas pateikia tokį proto apibrėžimą – „švytintis suvokimas“.

Koks yra šitaip apibrėžto proto santykis su kūnu?

Kūnas šiuo atveju... Tantroje visas fizinis pasaulis yra jūsų kūno tąsa. Tai, ką regite, veikia jūsų kūniškumą, sukelia neurologinius, cheminius pokyčius. Kai pamatote liūtą, tai nėra šiaip išorinis liūtas, einąs pro šalį, tai yra cheminių pokyčių jūsų kūne šaltinis. Jis taip pat sukelia jūsų proto būsenos pokytį.

O smegenų vaidmuo tėra...

Tai vienas iš aštuonių sąmonės lygmenų. Budistiniame pasaulyje smegenys teatlieka procesoriaus funkcijas. Jos, pavyzdžiui, perdirba regimus vaizdinius. Tačiau esama ir kitų sąmonės lygmenų iki pat savasties, kuri taip pat yra sąmonės lygmuo. Pavyzdžiui, kartais pamirštate telefono numerio skaitmenis, todėl jų nesuvokiate, tačiau jei pamenate, kurį pirmąjį mygtuką reiktų spausti, jūsų pirštai suspaudys likusiuosius. Kartais niekaip negalėtumėte nusakyti, kaip pareiti namo, tačiau vos pajudėjus, kojos pačios parneš ten, kur reikia (Juokiasi), nors iš anksto niekaip nesuvokėte, kur teks sukti dešinėn, o kur – kairėn.

Esama lytinės sąmonės, pagrįstos seksualine trauka, varžymosi sąmonės, palaikomos adrenaliną išskiriančių liaukų ir taip toliau... Širdis atsako už jūsų dermės sąmonę, skydliaukė – už energetinę sąmonę. Smegenys suteikia apibūdinančiąją sąmonę. Įdomu, kad patiriant lytinį orgazmą smegenys beveik visiškai išsijungia. Lytinė sąmonė, orgazmo momentu yra viena iš žmogiškosios patirties viršūnių, sakyčiau, stipresnė už ledų skonį ar vaizdą į kalnus, už puikiausių kvepalų aromatą ar švelniausio šilko lytėjimą...

Ko gero.

Tai yra aukštesnė, skaidresnė, palaimingesnė, stipriau švytinti ir darnesnė sąmonės būsena. Taigi, tantriniu požiūriu tuo momentu jūs visiškai paliekate smegenis nuošalyje. Išjungiate apibūdinimo funkciją. O kas gi yra apibūdinimas? Apibūdinimas – tai žvilgsnis į šita ar į kita. Jis neaprėpia viso vaizdo. Jei gyvenimas – dėlionė iš milijono gabalėlių, tai apibūdinančioji sąmonė pajėgia išsirinkti vieną ar kitą gabalėlį, tačiau neįgali net akimirksniui sudėlioti visos milijono dalelių dėlionės paveikslo. Tokios yra žmogaus smegenų galių ribos.

Mhm.

Kas gi galėtų sudėti visą paveikslą? Ogi ta pati apibūdinančioji sąmonė, tik ypatingai perdirbta, sustiprinta, patobulinta tam tikrais, galima sakyti, mistiniais pratimais, dvasios lavinimu ar kuo nors panašiu. Apibūdinančioji sąmonė, pakylėta į tam tikrą lygmenį, koks pasiekiamas akimirką prieš orgazmą, kai esate visiškai atsidavęs aistros apibūdinimui, suvokiate visą mylimosios grožį.

Tuo tarpu orgazmo momentu jūs žengiate per mylėjimosi patirties likučius ir trupinius, atsidurdamas visa aprėpiančioje meilės begalybėje. Kaip būdavo prieš milijoną metų, taip ir po milijono metų nuo dabarties, patirdamas orgazmą žmogus keletą sekundžių ar milisekundžių prisilies prie universaliosios būties.

Norėčiau grįžti prie apibūdinančiosios sąmonės, kurią generuoja smegenys, ir pasitikslinti, kaip ji susijusi su protu.

Tantros požiūriu fizinis kūnas sukuria septyniasdešimt du tūkstančius (tai, be abejo, metaforiškas skaičius) vyriškųjų ir septyniasdešimt du tūkstančius moteriškųjų genetinių pradų. Taigi, kai jūsų tėvai mylėdamiesi jus pradėjo, gavote septyniasdešimt du tūkstančius genetinių lašelių iš savo vyriškos giminės protėvių ir tiek pat - iš moteriškos pusės. Visi šie pradai palaiko šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius sąmonės formų.

Toliau budizmas kalba apie tris kūno ir tris proto lygmenis. Įprastai mes kalbame apie savo fizinį kūną, mėsingą ir kraujingą, kuriame esame gimę šiame gyvenime. Kūną valdo penkeriopos juslės ir smegenys, apdorojančios penkių juslių suteikiamą informaciją, apibūdinančios ir pritaikančios ją. 

Taip atsiranda sąmonė, kurią tibetiečiai vadina eigos sąmone. Ji priklauso tiek nuo jūsų išsilavinimo, tiek nuo jūsų genetinių pradų, instinktų. Jūsų sukaupta patirtis yra unikali, todėl ji veikia jūsų emocijas ir mąstyseną, taip pat ir jūsų genetiniai pradai lemia, kad esate nuožmesnis, o gal aistringesnis.

Vakarietiškame šventraštyje rašoma: tėvo nuodėmės krenta ant septintosios vyriškųjų palikuonių kartos. Tuo tarpu budistinė neuropsichoimunologija teigia: jūsų poelgiai siunčia signalus, įjungiančius arba išjungiančius genetinius jungiklius. Tie jungikliai, priklausomai nuo įvairių sąlygų, gali įsijungti arba neįsijungti per pastarąjį jūsų gyvenimą. Įsijungę jie paleidžia tam tikrus genuose užkoduotus organizmo procesus. Daug kalbama apie tai, ar tam tikra tantrinė meditacija gali paveikti tokį genų jungiklių junginėjimą, galbūt apsaugodama nuo nepalankių, kaip budistai sako – iškreiptų, apraiškų. Manoma, kad tik nedidelė genetinės struktūros dalis būtinai suveikia iš prigimties. Dauguma genų lieka gana atviri poveikiui, taigi jų pasireiškimą įmanoma keisti.

Šitaip žmonėms susiformuoja įpročiai. Genų jungikliai, nuolatos įsijunginėdami, palaiko įpročiais grįstą elgseną. Todėl budistiniame pasaulyje patariama laikas nuo laiko keisti savo įpročius: miego laiką, dietą, žmones, su kuriais bendraujate (Juokiasi). Tai panašu į vakarietiškas atostogas: kuriam laikui pakeitę visą aplinką, jaučiamės atsigavę, ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Mes jaučiamės lyg šiek tiek atsinaujinę, lyg truputėlį nauji žmonės. Budistai tai aiškina genetinių jungiklių perjungimu.

Taigi, žmogaus sąmonė pajėgia paveikti genus taip, kad jie pasireikštų arba ne?    

Būtent.

Ir šito galima pramokti?

Taip.

Ar tai kaip nors susiję su nušvitimu? Beje, pastebėjau, kad savo paskaitose jūs kalbate apie nušvitimą, kaip apie procesą, o ne kaip apie vienintelį momentą.

Kai budizmas išplito į Kiniją, jis susiliejo su daoizmu ir perėmė iš to pasaulio kai kuriuos požiūrius. Taip išsivystė dvi skirtingos mokyklos: viena kalba apie nušvitimą palaipsniui, kita – akimirksniu. Indiškajame budizme šito neaptiktume, tibetietiškajame taip pat, išskyrus senąsias mokyklas, šilko keliais pasiskolinusias tokią sampratą iš kinų.

Iš tiesų, manau, teisingi abu požiūriai. Taip, vieną akimirksnį žmogus dar nėra nušvitęs, o kitą – jau pasiekęs tą lygmenį. Tačiau nemanau, kad galima nuvertinti tai, kas vyko ligi to paskutinio momento. 
Pavyzdžiui, Asanga kalbėjo apie dvidešimt du dvasinio proveržio lygmenis, apreiškimus, Satori, jei vartotume japonišką žodį. Tai lyg mažytės perėjos, vis kylant aukštyn. Kurį laiką žmogus suka ratais, galbūt iš lėto kildamas, kol pasiekia svarbų išsipildymo momentą. Tuomet vėl suka ratu, kad patirtų kitą proveržį. Ir taip – dvidešimt du kartus.   

Štai kodėl kartais teigiama, kad vienas asmuo yra labiau nušvitęs nei kitas.

Taip. Galime kalbėti apie dvidešimt du žingsnius arba apie dešimtį arijų lygių. Perėjus į kiekvieną naują lygmenį, protas pasikeičia, tikrovė regima giliau nei iki tol.

Šiek tiek supaprastinant galima teigti, kad jūs mokote praktinių nušvitimo aspektų. Ar tai padoru?

Na, aš mokau tik nepavojingų dalykų. Kai kurios meditacijos technikos praverstų kiekvienam žmogui. Jos lavina dėmesį, nuramina protą. Tai naudinga sveikatai.

Kai kas mano, kad vien praktinės naudos ieškojimas, nesigilinant į visą senosios dvasinės tradicijos išmintį ir nesilaikant jos priesakų, prilygsta vandens arba elektros vagystei, be savininko žinios prisijungus laidą ar vamzdį prie svetimo šaltinio. Anksčiau ar vėliau už tokias išdaigas gali tekti sumokėti baudą.

Taip. Juk daugelis įvairiausių dalykų, vartojami be tinkamo išsilavinimo ir pagarbos, gali padaryti žalos. Tai, su kuo supažindinu aš, skirta bet kuriam klausytojui, tačiau jeigu žmogus nusprendžia užsiimti gilesnėmis praktikomis, visuomet sakau, kad tai geriau daryti su mokytoju. Įprasta, kad tantrų mokymai gaunami iš tradiciją tęsiančių lamų.

O jūs pats ir esate tradiciją tęsiantis lama?

Taip, esu gavęs keleto tantrinių linijų perdavas.

Įdomu, kaip tai veikia. Ar egzistuoja koks nors tradicinių linijų registras?

Taip. Esama daugybės linijų, kuriomis tantrų mokymai nenutrūkstamai perduodami nuo seniausių laikų. Kinijai okupavus Tibetą, Dalai Lama  tremtyje ėmė rūpintis, kaip surasti ir surašyti visus skirtingų tradicijų tęsėjus. Sužinojęs, kad kur nors atokiai gyvena lama, tęsiantis dvasinio mokymo liniją, kurios jis dar nėra perėmęs, būtinai susitikdavo su tuo mokytoju ir pats gaudavo atitinkamą įšventinimą.

Jo Šventenybė?

Taip.

Nuostabu. Dar norėjau paklausti apie jūsų menotyrą. Vartojate sąvoką „mistinis menas“. Kas tai? Ar dvasinio, mistinio meno poveikis kuo nors skiriasi nuo paprasto?

Manau, šią sąvoką dažnai vartoju kasdieniškai. Kartais mistinis Tibeto menas yra nuoroda į tankų (tankos - šventieji budistiniai paveikslai ant medvilnės ar šilko, dažniausiai vaizduojantys dievybes, mandalą ar kitokius religinius objektus – I.S. pastaba) dailę. Tie meno objektai yra sukurti, laikantis ypatingos dvasinės mistinės tradicijos. Jie atlieka tam tikrą dvasinę ar mistinę paskirtį žmonių gyvenimuose. Toks menas kuriamas, glaudžiai bendradarbiaujant menininkui, globėjui ir globėjo mokytojui. Dailininkas ne šiaip sau atsisėda, nutapo paveikslą ir išstato jį parduoti.

Tokiam menui apibūdinti yra tibetietiškas žodis, reiškiantis „indą“. Kaip koks nors indas perneša vandenį, taip šitokio meno kūriniai perteikia ir spinduliuoja energijas.

Ar įmanoma aptikti panašių principų vakarietiškame mene?

Man atrodo, Vakaruose mes rastume porą rūšių ypač gilaus meno, kurio kūrėjai buvo ypatingai įkvėpti. Budistiniame pasaulyje sakoma, kad kam nors pasiekus nušvitimą, toji šviesa nušviečia visą bendruomenę. Dailininkai, muzikantai ir kiti menininkai yra tokie asmenys. Jie gali net nežinoti, kad spinduliuoja nušvitusios būtybės emanacijas, jie tiesiog vaikšto Niujorko, Londono ar Palangos (Juokiasi) gatvėmis, rašydami dainas, tapydami vaizdinius. O tokie paveikslai ar muzikos gabalai įkvepia gilesnes sąmonės būsenas kiekviename žmoguje. Juk Mozarto, Beethoveno, The Beatles ar Rolling Stones muzika visiškai pakeičia, perdirba klausytojo nuotaiką.

Nikolajus Rerichas, rusų dailininkas gyvenęs Niujorke, daugelį savo nutapytų paveikslų susapnavo. Jis prabusdavo, šokdavo iš lovos ir skubiai nupiešdavo keliais štrichais vaizdinius iš sapno, kad nepasimirštų. Tuomet vėl guldavosi miegoti.

Na, tokiais pasakojimais menininkų nenustebintume. Man labai neįprastas pasirodė jūsų nusakytas kūrėjo, jo globėjo ir pastarojo mokytojo santykis. Gal kaip tik toks bendradarbiavimas yra raktas, kuriant mistinį meną?

(Juokiasi) Tai visai nebūdinga meno sferoms Vakaruose. Apskritai nuo 1800-ųjų iki 1950-ųjų menininkai mūsų planetoje buvo dievinami. Žmonės juos laikė vizionieriais, pranašais, angelais, šlovino Van Goghą, Renoirą ar Picasso. Tie dailininkai perteikė kažką itin gilaus. Tokiame garbinime galima įžvelgti budistinį nušvitusiųjų emanacijos poveikį visuomenei.

Kalbėjausi su viena olandų dailininke, labai daug pasiekusia tibetietiškoje dailėje. Esu girdėjęs, kad Philipas Glassas, žymus amerikietis kompozitorius ir scenaristas, jau dvidešimtį metų užsisako, kad ji nutapytų paveikslus, kurių siužetus jis prieš tai aptaria su savo mokytoju. Vieną paveikslą, pavyzdžiui, jis sumanė padovanoti savo sūnui, linkėdamas jam gerovės, darnos šeimoje ir panašiai. Tai turėjęs būti ypatingas paveikslas, padėsiantis sūnui jaustis laimingam.

Ir tuomet Philipas Glassas nurodo dailininkei...?  

Tuomet jis pasitaria su lama. Tuo atveju lama pasiūlė Taros paveikslą. Tai moteriškoji Budos forma, labai populiari Indijoje ir Tibete, kaip palaikanti gyvybę, nešanti sveikatą ir sėkmę. Nors gal manyčiau, ne visai tokia, kaip Šventoji Mergelė Marija katalikų pasaulyje... Ir Philipas panoro, kad paveikslo apačioje būtų atvaizduoti jis pats su sūnumi, sėdintys meditacijos pozose ir aukojantys žiedlapius. Tai, beje, labai įprasta budistiniame pasaulyje – jūs įterpiate save paveikslo kamputyje arba paprašote dailininko jus ten nupiešti.  

Taigi, mistinis menas veikia kaip energijas pernešantis indas. Meno dirbiniai: tankos, statulėlės -  pasitelkiami, kai tenka apsispręsti. Kai Dalai Lama buvo priverstas trauktis iš Tibeto, jis pasiėmė vieną drobę su Mahakalos dievybės paveikslėliu. Ir prireikus nuspręsti, kur keliauti: kairėn ar dešinėn, jis išsivyniodavo tanką ir atidžiai klausydavosi (Juokiasi).

Nejaugi?

Tikrai. Jis ir dabar taip elgiasi. Kai nėra kuo nors tikras, atsisėda priešais tą drobę, medituoja ir laukia, koks sprendimas išplauks.

Matyt, tai veikia.

Žinoma.

O kas veikia jums? Atrodote laimingas ramus žmogus, keliaujate, mokote. Kokia jūsų paslaptis?

(Juokiasi) Budistai sako, kad kaip žirgas traukia vežimą, taip protas veda jūsų gyvenimą. Lavinkite protą ir gyvenimas seks iš paskos. Padarykite protą laimingesnį, labiau atsipalaidavusį, atvirą ir jūsų gyvenime rasis daugiau laimės. Šis Budos mokymas pritaikomas visur ir praverčia kiekvienam.

Jei jūsų protas nusiteikęs teigiamai, pritrauksite teigiamas energijas, jei neigiamai – nelaimes. Kaip posmelyje, pavogtame ar pasiskolintame iš Budos, sudėjo The Beatles: „And in the end the love you make is equal to the love you take“. (Juokiasi