2018 m. liepos 5 d., ketvirtadienis

Zigmas Živatkauskas: „Viskas iš smegenų auga“


Esi stebėjęs iš arti daug stipriausių atletų, ne tik Virgilijų Alekną. Kaip žmogui tapti geriausiu pasaulyje sportininku?

Reikia gimt talentu.

Talentas - svarbiausia?

Taip.

O kas tai yra?

Virgis - va, gimė talentu. Brolis jo - ne toks. O jis - du metrai, rankos ilgos, žmogus staigus. Jis diskui buvo gimęs.

Ūgis, rankos...

Ūgis, rankos, staigumas, stiprumas... Tokie dideli žmonės nestaigūs būna, o jis - labai staigus. Atrado save.

Tą, jeigu nori žinot, galiu tiksliai tau pasakyt. Daug ateina žmonių. Ateina koks vaikas, labai stiprus, tik jį reikia teisingai nuvesti, tada jis daug pasieks. Bet daugumą tokių vaikų sulaužo. Tarybų Sąjungoj buvo tokių bėgikų: plaučių apimtis didelė, jaunas, bėga stipriai, po vandeniu išbūna dvi su puse minutės panėręs. Vaikas. Kol mažiukas buvo, viską darė. Pradėjo jam tokias apkrovas duot, kad jis net suaugusiųjų rezultatus rodė. Ir viskas, ir sulūžo.

Kaip sulūžo?

Neatlaikė visas mechanizmas jo.

Trauma?

Sąnariai, viskas. Neatlaikė. O žmogų surast - sėkmės reikalas. Tik sėkmės reikalas. Jeigu man sekasi, aš tą sutinku, tą sutinku. Labai gerai, kai sutinki jį pradžioj, su juo užaugi, žinai geras ir blogas jo savybes.  

Jei dabar pradėtum, kaip ieškotum tokio talento?

Čia atsitiktinumas. Atsitikimas. Aš neieškojau.

Na, tai anuomet neieškojai.

Nei Virgio neieškojau... Jam nugara pradėjo skaudėt. Jam buvo dvidešimt keturi metai. Aš buvau laisvas. Mes susitikom. Dvylika metų prabuvom kartu. Viską sprendėm. Nei pykčių nebuvo, nieko.

Dabar turiu tokį mažą vaiką Robertą Wrzesinskį. Tėvas labai norėjo, kad jis būtų profesionalas.

Kokios srities?

Teniso. Aš tiesiai mačiau, kad jis profesionalas nebus. Jis silpnas buvo, nei tėvas, nei motina neturi stiprių genų. Jis - geras vaikas, ramus. Nugaros neturėjo, nestipri buvo. Mes dešimt metų su juo dirbom, po truputį augom. Labai reikalavau, kad jis gerai mokytųsi. Brolis nesimokė, o tas mokėsi.

Dabar jisai... Tenisą kiek ten žaidė, gavo kelis reitingo taškus. Jo amžiaus žmonės žaidžia Grand Slam finale, o jis mokosi Harvardo universitete. Žaidžia už komandą. Gauna visą išlaikymą. Jis dvigubai daugiau gauna, negu įdėjo į tenisą. Nemokamas gyvenimas, nemokamas maitinimas, gauna per metus keturis tūkstančius dolerius kelionėms, namo parvažiuot. Tik už universitetą žaidžia tenisą. Ir dideli reikalavimai, kad gerai mokytųsi. Blogai mokysiesi - nežaisi teniso.

Jie ten tarp universitetų varžosi.

Tarp universitetų. Jis labai gerai žaidžia, dvejetuose. Su komandos kapitonu. Jau jie draugai yra. Tas kapitonas jau baigia universitetą, juristas bus. Dabar Robertas su juo žais turnyre Maroke, paskui to kapitono tėvai, irgi juristai, turtingi, nupirko jiems savaitę poilsio kažkokioj Ispanijos saloj.   

Mokytis sunku ten. Atidėjo ekonomiką rudeniui, nenorėjo laikyt, kad nebūtų silpnas pažymys. Ten svarbu labai gerai mokytis, kad gautum gerą darbą. Tai aš tėvams ir sakau: „Džiaukitės dėl savo vaiko, kad jis savaip stiprus, jis savo vietoj yra“. Nors pasaulio reitinge jis tik yra tūkstantasis.

Ko jam trūko iki dešimtuko?

Fizinių galimybių. Tu neįdėsi į žmogų to, ko negali įdėt. Viskas iš smegenų auga. Techninė sporto šaka, čia tik smegenys tau įsako.

Ar smegenys - tai fizinės galimybės?

Jos įsako raumeniui. Jos nustato judesį, tikslumą. Jeigu nesi karštas... Per dalį sekundės turi nuspręst, kur kamuoliuką mušt. Ne taip, kaip pakliuvo.

Taip. Ir ne visi geri tenisininkai gi - dvimetriniai.

Taip, jis gal mažiukas... Bet užsieny yra labai gera atranka, geros mokyklos. Lietuvoj mes nieko neturim.

Sportininkas... Šiurkščiai pasakysiu: jei tu matai, kad yra talentas, tu gali dirbti su idiotu.

Būna talentingų idiotų?

Taip, būna. Jeigu jis suaugęs yra, galima dirbt. Tu jau jam nebūni auklė, tu jau reikalauji rezultato.

Tai jis toks - kaip robotas? Tik kūnas, psichologija nebesvarbi.

Tai taip. Pavyzdį duosiu. Buvo toks Kiseliovas, rutulio stūmikas, Maskvos olimpinis čempionas. Nuvažiavom į Splitą, jis laimėjo varžybas ir prisigėrė. Ryte į autobusą jį beveik neša jau. O visi nugalėtojai turėjo važiuot paskui į Japoniją. Ir kažkas jam sako: „Tu žemini tarybinio sportininko vardą, į Japoniją nevažiuosi. Ruoškis namo.“ Tai tas puolė muštis, kibo į krūtinę. Tada treneris Ter Ovanesianas, buvęs šuolininkas į tolį, sako: „Nusiramink, važiuosi. Mes turim dirbt su visais idiotais“. Taip ir pasakė. Bet blogai jis ten startavo, neturėjo kur dingt, išėjo pats paskui iš rinktinės.

Tai posakis „мастерство не пропьёшь“ nėra visai teisingas?

Taip rusai sakydavo. Vienas barjerininkas taip sakė. Jį svarstė: vežt į varžybas, ar nevežt. Klausė: „Ar gailiesi?“ O jis: „Mастерство не пропьёшь“. Nuvažiavo į Vokietiją tarnaut, ten geros sąlygos buvo, pinigų daug. Neatlaikė ir pasikorė. Jaunas būdamas.

Sportininkas turi laikytis režimo. Kuo toliau, tuo labiau įsitikini, kad tas svarbu. Mes su Virgiu kai pradėjom dirbt, atsisakėm visų banketų. Lengva vakarienė, ir einam miegot. Ilgą laiką taip.

Rasdavote, kaip nusiramint.

Niekada mes nesipykom, labai geras jo charakteris. Jis prieštaraudavo, bet tik penkias minutes. Pasakydavau, ką darysim, o jis: „Aaa, nedarysim to“. Praėjo kelios minutės: „Einam - padarysiu“.

Pratimą kokį nors?

Pratimą, ruošiantis varžyboms, po varžybų, per apšilimą, per treniruotę. Aš dešimt kartų galvodavau: ar daryt tą, ar nedaryt. Kad turėčiau stiprius argumentus, kad įrodyčiau. Nes jis vis tiek prieštaraus. O reikia pakeist ką nors, nes matau, kad trūksta to ar kito. Ir viską sutardavom. Nė karto nebuvo, kad nepadarėm.

Kai kalbi apie Virgilijų, girdisi, kad jo talentas - ne tik ūgis, rankos, staigumas, bet ir gerumas, įsiklausymas, ramybė. Ar šitai - ne taip svarbu?

Ramybę turi suteikt aplinka. Kitas treneris jam neteikė ramybės. Jis pykdavo, šaukdavo. Paskui tik Virgis man pasakė, kad nepakęsdavo to.

Aš anksčiau dirbau su Airine Palšyte. Pažinojau ją nuo dvylikos metų. Virgis vis sakydavo: „Eik, nuramink tas merginas“. Žinojau jos charakterį, geras ir blogas savybes: kad ji - žmogus labai geras, bet pritingi, nori pasidemonstruoti truputį, nelabai nori sunkiai dirbti. Bet aš su ja dirbau. Kamuolį mėtydavau. Ji bando prieštarauti, aš sakau: „Davaj, tu blogai padarei - dar dešimt kartų“. Jei prieštarauja, sakau: „Darom ne dešimt, o penkiolika kartų“. Matau, kad ji nesutinka, tai kitąkart ateinu, aptariam treniruotę: ką šiandien darysim. Mes kartu tariamės. Teisingai? 

Turbūt.

Tiek - šuoliukų, tiek - kitų pratimų... Mes sutardavom.

Ir dabar jau antri metai, kai mane atleido. Bus dveji metai, kai nebedirbu. Atleido iš Olimpinio centro. Na, man jau septyniasdešimt šešeri metai, ten daro reformavimą. Niekas nekreipė dėmesio, atleido, nes nebuvo darbo.

Neturėjo ką pasiūlyti.

Nėra ką dirbt. O galėjo duot tris šimtus eurų, priimt stadiono darbuotoju, būčiau atlikęs tuos pačius darbus su Palšyte, su Asadauskaite. Abi dabar žlunga. Kai dirbom, Palšytė peršoko du metrus vieną centimetrą. Labai gražiai atsisveikinom. Dabar per pusantrų metų tik kartą pasikalbėjom. Jau susirinko jinai kitą komandą, kiti dirba. Jau kitiems jinai prieštarauja, su kitais ginčijasi. Jis nepažįsta jos vidinės būsenos, jam sunku priprast. Man buvo labai lengva su ja dirbt, nes aš ją pažinojau. Tas žmogus, kad ir labai geras specialistas, bet jam reikia kokius metus-antrus priprast. Čia negali taip ateit ir imt daryt. Ne.

Ir dabar nežinau, ar Airinė šoks, ar nešoks. Talentinga mergaitė. Girdėjau, kad jai rado problemą su nugara. Neprasilenkia nugara, nėra tokio lankstumo. Bet jeigu žmogus šoka du metrus vieną centimetrą, ir kompiuteris parodė, kad tuo metu būtų peršokęs kartelę dviejų metrų keturių centimetrų aukštyje, tai jis talentingas yra.  Kiekvienas prisitaiko. Jos ilgos kojos, trumpas liemuo, tai liemenį gali pralenkt. Niekada nugara nenumeti tos lazdelės - tik užpakaliu arba kulnais. Jei tu neturi greičio, jo nevystai - vystai atsispyrimą pėda.

Pačiam sportininkui labai sunku tokius dalykus sugalvoti.

Jeigu jis galva galvoja - galima. Yra sportininkų, kurie labai domisi.

Bet jie taip gerai nemato savęs iš šalies.

Sunku matyt. Aš tiek darydavau klaidų, kai bėgiojau. Nežinodamas. Man skauda - aš bėgu. Dabar klubo sąnarį man pakeitė. Dirbtinas. Labai gerai jaučiuosi, geriau negu su savu.

Seniai?

Šešeri metai.

Vieną?

Vieną. Kitas sustiprėjo savaime. Daug dariau pratimų, sustiprinau.

Asadauskaitę aš išmokiau gyvent su skausmu, su jos problema. Dabar ji savo galva gyvena. Sunku.

Aš žinau, kad klydau. Ir su Virgiu dirbdamas dariau klaidų. Žinau dabar. Bet mes negalim neklysti.

Žmogiška.

Klyst žmogiška yra. Iš klaidų reikia mokytis. Kuo greičiau pripažinsi klaidą, tuo geriau bus. Dabar matau, kad dirbčiau žymiai geriau nei prieš penkerius metus. Turiu daugiau informacijos, turiu internetą. Nusipirkau kortelę, lendu į kitus puslapius. Domiuosi viskuo. Tenisu domiuosi. Žinau, kaip kuri akademija dirba. Jau ne užmerktom akim darau.

O kai pats bėgiojai, ar turėjai žmogų, su kuriuo būtum galėjęs pasitart?

Neturėjau. Treneriai... Čia Viktoras Barkalaja gerai treniravo, o nuvažiuoji į Sąjungos rinktinę, ten treneriai - visai ką kita, jie net nežiūri į tavo planą. Sustoję visi varo: kas atlaikė - tas atlaikė, kas neatlaikė - tas neatlaikė.

Aš vėlai pradėjau bėgiot, tik dvidešimt keturių metų. Savo pasiekiau - Sąjungos rinktinėj buvau, maratonas - 2 val.17min. 42 sek. Per trejus metus. Čia buvo aukštas rezultatas.

Dvi septyniolika keturiasdešimt dvi!

Taip, po dvi devyniolika, dvi dvidešimt vieną daug kartų bėgau.

Turbūt buvai per žingsnį nuo Miuncheno, nuo Olimpinių žaidynių?

Ne, aš Miunchene jau dirbau.

Aaaa...

Aš septintą vietą užėmiau atrankoj į Mechiką, kai aukštikalnėse olimpiada vyko. Seniai, aš senas žmogus esu. Miunchene, Monrealy jau dirbau.

Miunchene kiek tau buvo - trisdešimt metų?

Trisdešimt vieneri, aš keturiasdešimt pirmų gimimo esu. Dirbau jau ten. Man pasakė: „Mums nereikia gydytojų - eik dirbt“. Nes aš Maskvoj gyvenau nuo 1966-ų metų iki 1991-ų rugpjūčio 5-os dienos.

Ilgai.

Dirbau Maskvos olimpiniam sporto medicinos tyrimų centre... Sergejus Mironovas buvo dispanserio vyriausias gydytojas, paskui, kai Sąjunga subiro, jis tapo Kremliaus vyriausiuoju gydytoju. Jo motina buvo profesorė. Bendraudavau su juo, nakvodavau jo namuose. Jaunesnis už mane. Kai Jelciną operavo, jis davė interviu.

O posakis “Sveikame kūne - sveika siela” teisingas?

Tas labai svarbu. Žmogus turi žiūrėt. Jei kūnas kažko nesveikas, tu neturi sau ramybės.

Kaip veikia kūno ir sielos dermė? Vieni sportininkai gal daugiau pasiekia kūnišku talentu, kiti - intelektu ar dvasia?

Aš pats - ne psichologas. Į Sąjungos rinktinę susirinkdavo žmonės, jau perėję mėsmalę. Jau jeigu jis yra pasiekęs gerą rezultatą, tai didelių nukrypimų neturi. Su moterimis daugiau būdavo tokių, kad psichavoja...

Aš noriu apie kitką paklaust. Maratone, štai, labai svarbūs įgimti dalykai: deguonies įsisavinimas, plaučių tūris, fermentai. Genetika. Bet juk yra dar ir skirtingas gebėjimas kentėti. Nuo ko jis priklauso?

Taip. Kančią reikia treniruoti. Pavyzdžiui, jeigu tau už dvidešimties dienų maratonas, tai per treniruotę bėgdamas tu jau nekenti, o kenti darydamas pratimus pilvo presui. Pakeli kojas ir laikai. Kankini presą. Arba nutari, kad kojas pasikišęs po radiatoriumi, padarysi tris šimtus atsilenkimų. Tu jau nebegali, bet kenti kaip žvėris. Kenti. Treniruoja savo kančią, nes bėgdamas jau nekenti, o esi pasiilgęs tos kančios.

Arba bėgimo treniruotes kai darydavom dėl kančios: du kartus bėgi šešis šimtus metrų, du kartus - aštuonis šimtus metrų, panašiu greičiu, ir du kartus - pusantro kilometro. Bet tu gali bėgti ir šešis šimtus, kilometrą ir tris kilometrus. Ir taip treniruojiesi kažkokį laiko tarpą. O kai artėja varžybos, jau tu bėgi antraip: tris kilometrus, paskui leidi žemyn. Ir jau nubėgus tris kilometrus, tavo psichologija gera, paskutinę šešių šimtų atkarpą bėgdamas tu jau džiaugiesi. Jau lengva bėgti. Prieš varžybas nereikia jau kentėt.

O per paruošiamąjį laikotarpį darydavom, kad nubėgi krosą, pasiimi akmenį, mėtai jį iš po savęs, į šoną, bėgi virš galvos iškėlęs akmenį. Papildoma treniruotė po bėgimo. Visi bėga šimtą metrų, ir tu bėgi.

Akmenį iškėlęs?

Akmenį iškėlęs. Arba kimštą kamuolį, ar penkiolikos kilogramų blyną nuo štangos. Iškėlęs rankas su akmeniu virš galvos kai pabėgioji, labai lengva po to pasidaro bėgt. Kojos nesivelka, keliasi tek, kiek reikia. Nes nubėgęs maratone dvidešimt ar trisdešimt kilometrų, jau nebepakeli gerai kojų, pradedi vilkt jas.

O kas yra valia?

Valia - kiek tu gali iškentėt.

Tai įgimtas dalykas ar ugdomas?

Ugdomas. Čia tavo nusiteikimas. Bėgdamas kentėt gali, jeigu tau sunku, visiškai sunku. Bet jeigu tau spaudžia kepenis, tai jau šitokia kančia nepatartina yra. Mediciniškai. Ji nieko neduos. Kiti bando iškvėpti, kad atleistų tas kepenis, bėgdami, bet to neperkentėsi, ten kraujas susikaupia, spaudžia.

Taip, apvalkalą tempia.

Taip. Kai tau šiaip sunku, tu gali kentėt, gali nukristi, sąmonės netekti, bet vidiniai organai turi būti sveiki.

Aišku. Ar treniruoji dabar ką nors?

Nee. Sunku jauno imtis. Ilgai dirbt reikia.

Dirbu su šitais...

Mėgėjais.

Jo. Vienam kelį gydau, kitam - petį. Pratimais. Domiuosi sveikatinimo universitetu internete: kaip gyvent su liga. Su podagra, su širdies yda kaip gyvent: ką daryt, ko nedaryt. Tokia visuomeninė veikla, labdaringa. Tokio amžiaus jau niekur negali dirbt. Nuo šešiasdešimt penkerių jau nebegali - pensininkas esi. Nuo septyniasdešimt penkių tu gali tik patarti.

Ką svarbiausio esi išsiaiškinęs šioje srityje?

Negaliu atsakyt, negalvojau apie tai. Kol tu dirbi su sportininkais, atrodo, kad tai - labai svarbus darbas. O paskui, laikas praeina, atrodo, kad ten tik žaidimas buvo. Trumpas laiko tarpas.

Kiek buvo tų pinigų, premijų visokių, tai dabar aš sudedu vienam banke į vieną sąskaitą, kitam banke - į kitą sąskaitą. Jeigu aš paliksiu, kad nebūtų niekam nepatogumų, kad nereiktų ieškot. Negalvoju, bet darau šitaip.

Tai čia buitiniai rūpestingi sutvarkymai. Bet kitas dalykas yra tavo šitokia patirtis - į kokias sąskaitas išmintį sudėsi?

Išminties čia gal ir nebūtų. Jos nebėra. Išmintis keičiasi.

Dirbt dar visai galėčiau. Taip atrodo, kad jei būtų su kuo dirbt, tai galėčiau geriau, negu esu dirbęs.

Štai!

Aš turiu daugiau žinių, daugiau patirties.

Tai jeigu atsirastų sportininkas, kreiptųsi, kad padėtum treniruotis - ar sutiktum?

Aš dabar nebesiimu. Treniruot - labai ilgas procesas.

Ilgas, bet galėtum imtis.

Niekada nebesiimsiu. Man jau septyniasdešimt aštuoni metai.

Olimpinis ciklas - ketveri metai.

Ketveri metai - mažai. Nieko nepakeisi. Reikia įsipareigoti, siekti tikslo. Jeigu neįsipareigosi, nieko nebus.

Dabar jaučiuosi gerai, bet kas bus toliau - aš nežinau.

Nė vienas nežinom.

Mąstysena pasikeitė.

Tikrai?

Nuo šešiasdešimt penkerių pasikeitė. Aš tąsyk nieko negalvojau. Galvojau, kad begalybė man yra. Tas tarpas, kurį pragyvenau, atrodo toks trumpas, trumpas. Sutrumpėjo. Atrodo, nieko nepadariau. Mokiausi, tobulėjau, stengiausi, ir atrodo - labai mažai ką padariau. Atrodo, ką tik baigiau, ką tik mokiausi, lyg vakar su Virgiu pradėjau dirbt. Net bloga darosi, kad taip greitai viskas praėjo. Visai sutrumpėjo.

Keičiasi žmogaus mąstysena, labai keičiasi. Kai atleido iš darbo, labai nemalonu buvo. Labai pergyvenau. Dabar labiau abejingas pasidariau.

Ramesnis.

Aš nebuvau prates nedirbt. Padėt žmogui yra malonu. Kai su Virgiu dirbau, aš nei savo buto žiūrėjau, nieko. Tik su juo. Tris kartus per dieną susitikdavom. Stovyklos, treniruotės, tenisą žaisdavom su juo, krosus bėgiojom, dviračiu važinėjom. Viską atidaviau. Jeigu taip nebūčiau atsidavęs, nieko nebūtų buvę.

Taip, Zigmai, viską mes visi matėm. Tai buvo unikalu. Šitiek džiaugsmo suteikėte. Linkiu tau pasidžiaugt, esi nusipelnęs.

Labai maloniai su tavim pabendravom. Nebuvai prokuroras.

2018 m. birželio 23 d., šeštadienis

Arūnas Matelis: „Tas keistas geras jausmas, kad tu pradedi nebeskaičiuoti“



Kuo jums įdomios dviratininkų lenktynės?

Nuo vaikystės šiek tiek žinau, kas tai yra. Norėjau būti dviratininku. Meilė dviračiui, laisvas lėkimas, šimto žmonių bendras startavimas, komandos suvokimas - visa tai man buvo nuo šešiolikos-septyniolikos metų. Daug šakų jau buvau sportavęs, po dvi-tris vienu metu, mama vis liepdavo: „Jei turi laisvo laiko - eik sportuot!” Bet dviračių sportas man buvo kitoks, galėjau apie jį kalbėt valandų valandas, žiūrėt varžybas…

Aišku, vaikui, na šešiolikmečiui, vis tiek svajonėse norėjosi būti pirmam, greičiausiam, geriausiam. O dviračiuose jau tuomet viskas ėjo kitaip. Tu nori būti geriausias, bet yra komanda: „Šiandien Gintaras važiuoja geriau, jūs turit jį saugot, jam padėti laimėt.“

Ir jūs iškart su tuo susidūrėte?

Taip, jau pirmomis dienomis dviračių sporto. Toks jis yra. Tai remiasi fizika: sėdėt ant rato visada daug lengviau, negu važiuot prieky. Aplinkybės diktuoja, kad vienas žmogus nieko negali. Dar būdamas moksleivis pabandai vienas pabėgt, bet greit suvokimas ateina. Išmoksti tą abėcėlę. Turi padėti išnaudoti progą tam, kuris turi didžiausią šansą laimėt.

Teko pačiam tai patirti?

Teko. Aš sportavau kokius trejus metus, dalyvavau varžybose. Parodysiu vieną įdomų dalyką...

(Išeidamas iš kambario) Algyte, mano dienoraštis čia, turbūt, ar ne?

(Grįždamas) Čia labai keistas dalykas: aš kai dirbau prie šito filmo apie dviračius, norėjau pirmiausia daryt filmą apie Editą Pučinskaitę. Ji papasakojo man savo istoriją ir parodė savo dienoraštį, kuris visiškai nesiskiria nuo... nuo mano. Aš dabar kartais pažiūriu: ten per metus 10 000 kilometrų nuvažiuota...

Oho. Tikras senas sąsiuvinis...

Dviračių pasaulis yra kitoks. Na, maratone, sakykim, bėgime, tas sėdėjimas ant rato dėl nedidelių greičių nelabai jaučiasi. O dviračiuose greičiai - apie 40 km/h, vėjas tampa esminiu veiksniu.

Puikiai suprantu, bet man vis tiek knieti jūsų asmeniški paauglystės prisiminimai. Jūs grupinėse lenktynėse važiuodavote?

Grupinėse, individualiose... Buvau vienas geresnių matematikų Lietuvoj, bet dviračiai viliojo labiau nei bet kas kitas. Aš nebuvau talentingas dviratininkas, gal į šešetuką vienąkart patekau.

Lietuvoje?

Taip. O matematikas buvau vienas geresnių mieste, sustiprintoj matematikos mokykloj, paskui olimpiadose - vienas geresnių Lietuvoj. Tai man dviračiai konkuravo su viskuo. Kol aš nenugriuvau, nesusižeidžiau, nebegalėjau sportuot. Tada atėjo laikas pasirinkt mokslus, ir perėjau taip...

To keisto jausmo niekad nepatyriau jokiam kitam buvime: nei krepšinyje, nei kitam sportavime...

Koks tas jūsų patirtas jausmas?

Tai, kad iš tikrųjų truputį panaikini savo egoizmą. Supranti, kad yra svarbesnių dalykų. Pagelbėti, pasidalinti. Jeigu draugas pradūrė padangą, bet jis geresnis - atiduodi jam savo ratą arba sustoji, palauki, kol technikai pakeis, tada padedi jam pasivyti grupę. Tas keistas geras jausmas, kad tu pradedi nebeskaičiuoti. Ir gyvenime pradedi nebeskaičiuoti: ar tu truputį daugiau padarei, ar - truputį mažiau...

Keistas geras jausmas - būti reikalingam kitam. Būti pirmam - irgi geras jausmas, bet nežinai, ar tau bus suteikta teisė pabėgti nuo grupės.

Koks čia esminis skirtumas nuo krepšinio ar kitų komandinių sporto šakų?

Yra kažkas kito. Čia ne tas pats, kad yra puolėjai, gynėjai, kad gynėjas neįmuš įvarčio. Čia - ne apie įmušimą įvarčio, čia yra apie sėdėjimą ant atsarginių suolelio labiau.

Aš pats galvoju, dar neatseku to ribos.

Pamaniau, gal kurdamas „Nuostabiuosius lūzerius“ atsekėte.

Dviračiuose nėra atsarginių suolelio. Ten irgi kokie penki išeina į areną prieš tūkstančius žiūrovų, o visas atsarginių suolelis, kokie šimtas devyniasdešimt žmonių, niekada į areną neišeis, bet jie labai sunkai dirba visą laiką, ne mažiau sunkiai negu lyderiai. Jie yra ten, šalia, bet jie nematomi. Tokie nematomi žmonės, nepasirodo.

Mano filme vienas herojus sako... Matėt tą filmą, ar ne?

Taip. Taip, pažiūrėjau iškart.

Ten, kur Svein Tuft sėdi vandeny, triskart pasaulio vicečempionas, ir pasakoja, kad draugai vis klausinėja... Jo draugai išmano dviračių sportą, bet stebisi: „Kodėl tu vis gale ir gale?“ Taip ir būna: aukščiausio lygio profesionalas, tačiau lentelėje vis gale ir gale. Tu darai tą patį, vargsti taip pat, bet net neprisilieti prie tos saldžios pergalės, esi visiškam šešėly.   

Krepšiny jei mane išleidžia tik porai minučių, tai aš jaučiu, kad nesu pats stipriausias, geriausias. O dviračiuose visi dirbam tą patį juodą darbą. Taip pat, kaip... Nežinau, nesu bėgęs maratono, bet tie, kas išbėga ir jį nubėga, tai nubėga visą - ne du, ne penkis kilometrus, o keturiasdešimt du su trupučiu.

Dabar pakalbėkim apie „Giro d‘Italia“. Ar jums kurios nors kitos iš trijų didžiųjų daugiadienių artimesnės širdžiai?

„Giro“ vizualiai gražiausios ir sunkiausios.

Ten dalyvauja apie du šimtus dviratininkų. Komandoje - po dešimt?

Devyni.

Gerai, tai dabar palyginkite važiavimą „Giro“ su savo paauglystės patirtimi. Jūs anuomet turbūt turėdavote daugiau laisvės?

Taip, aišku. Taip, taip, taip. Tu galėdavai įrodyti, kad esi vertas pergalės, nebūdavo tokios griežtos schemos.

O čia - kas kita. Žiūrėkit, kiek Lietuvoj dviratininkų sportuoja ir kiek ateina į „Giro“. Vienas-du? Nes ten visi jau nerealiai geri. Patys geriausi. Svajonė yra ne laimėt „Giro“ arba „Tour de France“, o važiuot ten.

Tai kas jums gražu tose profesionalų lenktynėse?

Mane prie „Giro“ patraukė keli dalykai.

Aš niekad nebuvau matęs kalnų, na, važiavęs į kalnus. Kai jau gavom leidimą filmuoti, artėjo visas tas reikalas, aš pasiėmiau dviratį, norėjau pro tas vietas pravažiuot. Į vieną kalną užvažiavau - dešimt kilometrų, šešių procentų įkalnėn, ir galvoju: „Nu dabar, šakės - koks esu kietas. Bandysiu paskui užvažiuot į Zoncolaną.“ Ir italai, kurie ten finansavo, susirinko pažiūrėt, kaip aš dviračiu važiuosiu peržiūrėt lokacijų. Ir po pusantro kilometro sustojau. Dvidešimt keturių procentų ten yra - neįveikiama.

Kitas dalykas - turėjau vaikystės svajonę prisiliesti prie ko nors didelio dviračių sporte. Sąmoningai ar nesąmoningai aš norėjau pajust, ką reiškia tikras plaučių plyšimas, tikras švinas kojose. Norėjosi pajust tas lenktynes, kurių nuotraukas vaikas turėjai prisiklijavęs. Čia lyg koks Edipo kompleksas: svajojai ir atėjai iki to...

O vaikystėje per varžybas to plaučių plyšimo nepatirdavote?

Patirdavau, bet nebuvau matęs, ką reiškia tikras kalnas.

O dabar jau pamatėt gyvai „Giro“, išnarstėte, parodėte visai Lietuvai, visam pasauliui iš įdomaus kampo. Aš pats esu žiūrėjęs ne vienerias „Giro“ per televizorių. Gal prieš dešimtį metų pasijutau išmokęs žiūrėti daugiadienes dviračių lenktynes. Nes užtrunka, kol supranti, ką čia žiūri. Prieš mūsų pokalbį svarsčiau: kas jums ten labiausiai įdomu? Ir atsinešiau hipotezę, kad jus, režisierių, tose lenktynėse gal labiausiai domina vaidyba. Ten juk viskas surežisuota.

Na, ten yra bandoma sustyguoti visą reikalą. Labai stipriai. Bet esant tokioms perkrovoms, tai neįmanoma. Būna netikėtumų, visokių pasikeitimų.

Bet tą komandos darbą, apie kurį ir jūsų filmas yra, juk visiškai surežisuoja, vaidmenis paskirsto: kas yra lyderis, o kas - jo padėjėjai, gregoriai.

Taip, tas be abejo yra.

Ir jeigu lyderis lūžta, tai lyg ir būna jam pamaina, bet iš esmės visos „Giro“ komandai baigiasi.

Na, būna atsarginis, kuris tikrai nelyginamas, arba kartais įvyksta stebuklas: tas susižeidė, o anam užėjo ypatingas... Ir jis, žiūrėk, atsivėrė - geriausios karjeros lenktynės. Galima sakyt, kas antri metai kurioje nors komandoje atsiranda kas nors tokio.

Bet iš principo tai viskas yra aišku, strategija kuriama labai aiškiai: kur tam žmogui tą dieną atsirasti pagal visą dvidešimties dienų planą. Ar lyderiui svarbu ramiai atvažiuot, nešvaistant jėgų - komanda dirba vienaip, ar anam kalne jis turi atakuot, mėgint atsiplėšt - komanda dirba visiškai kitaip. Taip, iš esmės viskas daroma dėl vieno žmogaus.

Tai čia - jeigu komanda turi ambicijų bendroje įskaitoje. Tačiau ne visos tokių turi.

Ne visos. Taip, keturios-penkios komandos kovoja bendrai. Bet kiekvienai kitai komandai laimėt etapą - irgi didelis uždavinys: šitiek žiūrovų, reklamos rėmėjams...

Taip, bet dėl etapų - jau kitokia režisūra. 

Taip, ten jau - kas kita. Nėra, kad etapai visai neįdomu. Iškyla uždavinys: kaip nugalėt ar būt penketuke-šešetuke galutinėj įskaitoj, ir dar medžiot etapus, tik ne didžiosios pergalės sąskaita.

Mūsų Ramūnui Navardauskui taip siūlydavo. Šiaip finiše reikia kokių keturių žmonių, kad laimėtum. Na, du gali likti jau pačioj pabaigoj... O Navardauską paleisdavo vieną. Ir Tomą Vaitkų dažnai paleisdavo vieną. Komanda nedirbdavo jam, nes saugodavo lyderį, bet jam leisdavo bandyti. Ir Navardauskas kaip lapinas, jis - ten užsėda, ten prisėda. Kol atvažiuoja finišuot, jis atidirba kaip kitos komandos keturi žmonės.

Čia įdomu. Man atrodo, kad komandoje šitie dalykai būna tiksliai aptarti, gal net ir teisiškai...

Aš girdėjau, kad žmonės turi kontraktus su punktu, kad jie negali laimėti: kad neturėtų iliuzijos, kad nesistengtų, net negalvotų apie tai.

Tai dauguma dviratininkų ten tiesiog dirba sutartą darbą už sutartą algą. Tik laimėtojai gali tikėtis dar kokių nors premijų.

Tai laimėtojai etapų ar lenktynių pagal nerašytas taisykles premijų nepasiima sau, atiduoda jas visai kariaunai.

O kam to reikia? Juk paprasčiau būtų komandos vadybininkui tvarkyti visų premijas. Gal tokios dalybos taip pat surežisuotos?

Yra rašytos taisyklės, yra nerašytos. Kaip su šlapinimusi: visi kartu turi sustot.  

Šlapinimasis - visų komandų interesas. O premijų dalybos vyksta komandos viduje...

Aišku, tu tam gali nusižengt, tu turbūt gali ją sau pasiimt, aš nežinau. Ne visi turi laikytis šimtu procentų. Tokie tie žmonės, tokia yra tradicija. Tu ateini į dviračių sportą, kuriame jau egzistuoja tokia nerašyta taisyklė.

Bet yra aiškus suvokimas. Tie žmonės lyderiui atiduoda daugiau nei savo darbą. Jie paaukoja svajones. Be jų aš nelaimėčiau. Jie man ištiesė ranką, aš turiu ištiesti jiems.

Visko neaprašysi.

Tie dalykai kuria stiprų pagrindą: man nereikia iš tavęs nieko prašyti, aš neprašysiu, aš nebūtinai tikėsiuos, bet tavo padėka, tavo finansinis atsidėkojimas yra tipinis dalykas.

Tų nerašytų taisyklių laikymasis kuria įvairiausius kodus, kilsteli santykius į kitą lygį.

Yra tokia linksma protokolinė tradicija: paskutiniame etape nekovoti dėl galutinės įskaitos.

Taip.

Bet lyderis paskutiniame etape privažiuoja prie mašinos, paima gertuves ir apvežioja, išdalina visiems savo gregoriams...

Šampaną. 

Šampaną išgeria, bet paskui arba prieš tai apvežioja visus.

Ir šitą dalyką, kad paskutiniame etape nebus kovos, žino visi: ir rėmėjai, ir transliuotojai, ir žiūrovai.

Visi žino. Čia kaip japonų kabuki teatre kokia nors poza reiškia tai. Ir tai tampa žaidimu, visi būna kūrybingi: tie mindami geria šampaną, anie - alų. Arba lyderis parodo, kam labiausiai nori padėkoti. Iš tų kodų kuriasi tam tikri ritualai, linksmi, žaismingi. Bet dėl pinigų tau niekas nepasakys: „Atiduok man.“

Taigi, greta oficialių algalapių egzistuoja kitokios dalybos vokeliuose.

Taip, jos egzistuoja.

O gal pasitaiko ir dalybos tarp skirtingų komandų narių, pavyzdžiui, kai pabėga nuo grupės dviese ir susitaria, kuris laimės etapą, o kuris gaus piniginę kompensaciją?

Taip, gali būti. Bet čia yra du dalykai. Vienas - gera būti garbingu, tu pabėgęs deklaruoji savo interesą, tai yra labai teisinga. Pavyzdžiui, kad aš su tavim nedirbsiu, man neapsimoka, nes tu esi pernelyg arti įskaitoje. Kitas dalykas - mes pabėgom dviese, turim šansą, bet aš bendroje įskaitoje esu dešimtas, galiu pakilt į šeštą vietą. Ir aš sakau: „Gerai - dirbam, aš tave praleisiu finišuot, atiduodu tau pergalę. Nes man pakanka antros vietos etape, man svarbiau pakilt bendroje įskaitoje. Bet dirbam sąžiningai.“

Tie susitarimai yra strateginis dalykas. Ne pats greičiausias ar stipriausias laimės dviračių lenktynes, o tas, kuris geriausiai išnaudoja savo pliusus ir kitų minusus. Daug skaičiavimų įvairiausių: kas pabėgo, su kuo apsimoka dirbt, su kuo - ne. Jie turi racijas, bet kalba labai retai, labai nedaug...

Va! Bet gal klauso?

Klauso.

Tai gal jie klausosi režisieriaus, važiuojančio automobiliu, nurodymų?

Iš esmės gali, bet vis tiek tai yra superprofesionalai. Jie viską nugara jaučia, jiems net žiūrėti nereikia. Girdi kvėpavimą konkurento, mato, kaip jis sėda kitiems ant rato. Taip jie jaučia žymiai geriau visą ansamblį. Ir trenerio pasakymas „Atakuokit“ arba „Neatakuokit“ nelabai veikia. Jiems užtenka išgirsti: „Atsiliekat trisdešimt sekundžių“.

Dėl trenerio - suprantu, profesionalams jo patarimų trasoje nereikia. O kaip - vadybininkas? Gal jis dėl savo šou verslo, iš kurio kitur gaus naudos, gali pristabdyti ataką?

Ne, ne, vadybininkų niekas neima į lenktynes. Kiekvienai komandai leidžiama turėti po du automobilius, dar apie 30-40 teisėjų važiuoja motociklais, šiek tiek teisėjų - mašinomis, ir 5-7 medijų atstovai. Nemanau, kad kas nors vadybininką imtų, nes treneris geriau jaučia kiekvieną žmogų, kai vyksta gladiatorių kova. Ir tai jam sunku sakyti „Atakuok“, nes jis gi nežino, kaip tas jaučiasi tuo momentu.

Gal labiau - „Neatakuok“. Aš čia šiek tiek cinišką hipotezę keliu. Daugiadienės dviračių lenktynės yra didžiulis spektaklis su savo dramaturgija.

Taip.

Jas žiūri milijonai žiūrovų, jose veikia visokie interesai. Nežinau, ar ten daro įtaką lošimų industrija: visokie totalizatoriai, statymai, kuriems naudinga netikėta atomazga.

Ten gi du šimtai žmonių dalyvauja, dvidešimt komandų. Jie greit pajustų ką nors tokio. Tie interesai greitai pradeda jaustis.

Būna tokie dalykai tarp skirtingų komandų. Užpernai nubaudė dviratininką, kuris paėmė ratą iš kitos komandos nario. Nes jie buvo abu draugai, treniruodavosi drauge. Vienas jų buvo penketuke, pretendavo laimėt, bet prasidūrė padangą, ir tada tas iš kitos komandos, jo geriausias draugas, sustojo ir atidavė savo ratą. Ir teisėjai aną nubaudė dviem minutėmis baudos, nes kita komanda neva ėmė dirbti jam. Nors gestas buvo visiškai žmogiškas, nesąmoningas.  

Olimpinės žaidynes ar Pasaulio čempionatai dviratininkams turi mažesnį prestižą už daugiadienes.

Žymiai mažesnį. Na, tos trejos daugiadienės yra pačios sunkiausios. Jos yra didžiausias išbandymas. Pasaulio čempionatas vyksta vieną dieną.

Kitas žanras.

Jos pavienės. Labai svarbios, bet yra ir komercinių vienadienių labai garsių, sunkesnių už Pasaulio čempionatą, nes, pavyzdžiui, Paris - Roubaix tenka važiuoti 30 ar 40 atkarpų akmenuotu grindiniu. Visi atsimena ten vykusias atakas, griūtis. Kiekvienas kelio gabaliukas tapęs legenda. Jos šimtą metų vyksta, tu jau nuo vaikystės žinai, kur kas nors nutiko: kas nors, neduok Dieve, žuvo ar atakavęs padarė stebuklą.

Bet Olimpinėse žaidynėse ar Pasaulio čempionate dar yra šalies, kuriai atstovauja sportininkas, vėliava.

Taip.

Kaip kinta šių vertybių santykis?

Pasaulio čempionatas yra labai svarbu. Jį laimėjęs sportininkas visus metus dėvi aprangą su penkių spalvų juosta arba turi antsiuvą ant rankovės. Pasaulio čempionatas gal net svarbiau už Olimpines. Bet būti „Tour de France“ ar „Giro“ šešetuke yra, aš manau, ne mažiau garbinga, negu laimėt Pasaulio čempionatą.

Taip yra šiandien. O ateityje? Ar toks profesionalus sportas nėra anachronizmas? Gal jis išnyks kaip jūsų minėtos gladiatorių kautynės? Gal svarbesnis taps mėgėjiškas sportavimas, o ne varžymasis?

Vis tiek turės varžytis. Vis tiek turės lipti į aukščiausią kalną. Jeigu ne pats lipi, kas nors kitas turi lipt, su kuo galėtum tapatintis. Tas, kas ištveria tokius dalykus.

Be to, tai jau net daugiau nei tradicija... „Kultūra“ irgi ne visai tas žodis, bet šitie dalykai turi istoriją, šaknis. Pavyzdžiui, galima ilgai diskutuot apie tai, į kurią pusę geresnis Zoncolano etapas. Ten paminklai kas kilometrą stovi.  Kodus atpažįsta daugybė žmonių ne tik Italijoje. Su „Giro“ užaugę ištisos kartos.

Bet mes nebeįsivaizduojame, kad šiuolaikinio pasaulio arenose barbariškai kautųsi gladiatoriai. Tiesa, kol kas kai kur tebevyksta koridos, dar rengiami bėgimai nuo bulių Pamplonoje. Tik kažin, ar ilgam? Gal ir „Giro“ kodai bus dekonstruoti?

Nemanau. Jos negali išnykti, kaip negali išnykti Bethoveno operos. „Giro“ vyko prieš Pirmą pasaulinį karą, po Pirmo pasaulinio, per Antrą pasaulinį, vienokioj Italijoj, kitokioj Italijoj. Dabar kelyje stovi šeši milijonai žmonių. Kaip mes stovėjom Baltijos kely. Ir ko jie ten stovi? Ką jie ten pamato?

Tai mane ir stebina.

Kalnų etapuose stovi tūkstančiai. Zonkolanas yra didžiausias stadionas - trys šimtai tūkstančių žmonių stebi kalne varžybas. Ir ten palikęs mašiną, nes kelias apačioje užtvertas, tu į kalną lipsi realiai dvi su puse valandos. Ir tu pažiūrėsi tris ar keturias minutes. O ką paskui darysi?

Kažkaip neoptimalu. (Juokiasi)

Žiauriai. Kalnų etapuose žiūrovai nakvoja, nes jie atvažiuoja ne dvidešimčiai sekundžių, ne pamatyti, kaip pro šalį pralėks dviratininkai, jie atvažiuoja prisiliesti prie istorijos. Dviračių kultūra yra kitas dalykas nei pedalų mynimas.

Reikia daugiau nei šimto metų, kad Pasaulio čempionatas prilygtų kurioms nors iš didžiųjų daugiadienių.

Aš visada žiūrėsiu, kaip bus šiemet, kokie šiemet „Tour de France“ kalnai. O kaip jis šiemet juos pervažiuos? O atsimeni - pernai? Mano koprodiuseris padarė filmą - visišką nesąmonę: keturi žmonės, laimėję Mont Ventoux kalno etapą, sėdi ir kalbasi, kas kaip važiavo, per kiek kur atvažiavo. Filmas parduotas į dvidešimt pasaulio šalių. Nors tai - ne filmas, tai - laida. Keturi žmonės kalbasi apie tai, per kiek sekundžių kuris kur užvažiavo, lygindami, kokia tais metais buvo strategija, ir panašiai.

Ir kuo jūs paaiškinate tokio filmo sėkmę?

Tuo, kad žiūrovai mato „Giro“ arba „Tour de France“ ne kaip sporto įvykius, o kaip kultūros reiškinius. Taip, kaip nagrinėjama opera: kas kaip atliko aną ariją, aną partiją, kada kas pakeitė smuiką į altą.

Ir pasaulyje pakanka tuo besidominčių žiūrovų, kad vertėtų statyti tokį filmą.

Taip. Man buvo pačiam keista, kad tą jo filmą tiek žiūrėjo. Kaip filmas jis visiškai neįdomus. Kaip bandymas pavartyti savo dienoraštį, prisiliečiant prie vaikystės legendos - gal? Mūsų filmai labai skirtingi... Manasis tuomet turėtų milijonus pasaulyje surinkti, nors kol kas tai visiškai nepanašu.

Gal ir pereikim prie jūsų filmo?

O gal pereikim prie „tu“? „Tu“ sakykim vienas kitam. (Juokiasi)

Gerai, ačiū. Pereikim, Arūnai, prie tavo filmo. Kokia jo sėkmė „Giro“ terminais kalbant?

Man dar sunku pasakyt. Jis dar bando vienas pabėgt nuo grupės. Labai ankstyvas pabėgimas, kuriuo realiai laimėti negalima. Jam dar neatėjo finišas.

Šiandien, kai kalbamės pačioje gegužės pabaigoje.

Jis dar bando parodyt, kad gali vienas pabėgti, likus dviem šimtams penkiasdešimčiai kilometrų, vienas atvažiuoti ir laimėti. Taip, festivaliai - netikėta sėkmė, žiauriai netikėta, visiškai. Tikrai. Mano anas filmas, „Prieš parskrendant į Žemę“, turėjo tokį potencialą, nes niekas iki tol taip nerodė ligoninės, vaikų...  Šiandien tiek yra filmų - tūkstančiai. Ir labai gerų. Mano šito jau laikas baigiasi, bet jis tris mėnesius buvo dėmesio centre, laimėjęs A klasės festivalį.

Dėl distribucijos yra gana keista. Iš vienos pusės - festivalių žmonėms prisilietimas prie ne lyderių, o gregorių istorijų yra gana naujas, o iš kitos pusės - kino teatro žiūrovas klausia: "O su kuo man čia identifikuotis?" Čia kaip krepšinis be Sabonio. Tai tas yra truputį konfūzas platintojams.

Nors dabar Italijoj daro tokį testinį turą, tai Milane buvo parašyta, kad „Lūzeriai“ sumušė „Žvaigždžių karus“. Ir sąlyga kurią iškėlė distributoriai Italijoje: pirmas turas - šimtas parodymų, jeigu bilietai bus išparduoti penkias dienas iki seanso.

Rimta sąlyga.

Ir tai - dokumentiniam filmui! Jeigu prieš savaitę bilietai dar neparduoti - naikinamas seansas. Ir resursų reklamai nėra. Jie net pusės to nesitikėjo.

O Belgijoj - labai sunkiai, nežinau, nors žmonėms patiko. Amerikoj yra visokių niuansų. Ir negaliu įsikišti, negaliu sakyti: „Žiūrėkit, jeigu jūs pasieksit nors pusę, ką mes pasiekėm Lietuvoj pagal gyventojų skaičių, tai aš tapčiau milijonieriumi be jokių problemų“. Mes uždirbtume kokius penkis-septynis milijonus eurų. Bet yra daug dalykų. Mes čia mažoj erdvėj įpratę konkuruot su Holivudu, neturėdami daug salių. Nes kino teatrui reikia iš penkiolikos filmų dešimt atmest, o atmest Holivudą nėr taip paprasta.

Tai šito filmo festivalinis gyvenimas netrukus pasibaigs, nes po metų filmas nebegali dalyvaut. Iš žiūrovų gavom nerealiai daug nuostabių atsiliepimų. Iš tų, kas atėjo. Nes salėj, kai yra garsas, šurmuliai, kai susitapatini su dviratininku tunelyje, tuomet išgyveni tokius dalykus, kurių nesi patyręs. Sako: „Mes verkėm“. Klausiu: „Kurioj vietoj?“ Jie sako: „Neatsimenam, kurioj, bet verkėm“. Tačiau komerciškai - kad kuo daugiau žmonių pamatytų, dar vis tęsiasi bandymai: ar pavyks, ar nepavyks.

Jeigu būtų filmas apie Nibalį ar Contadorą, tuomet - kas kita.

Bet tu gi, Arūnai, nors ir turi prodiuserio gyslelę, šiuo atveju tavo amplua yra...

Režisierius, taip. Lietuvoje tas ir realizavosi. Čia šiek tiek žino mano vardą. Bet žiūrovui nepameluosi - po pirmo savaitgalio gali nebepirkti bilietų. Lietuvoje suveikė, reiškia jis gali ir kitur suveikti. Jis pabėgo, jau pusę distancijos atvažiavo.

(Juokiasi) O kas yra tavo gregoriai?

Aš esu gregoris. Aš gi nesu pabėgęs, tai filmas pabėgo.

Filmas pabėgo, o tu - gregoris. Gražu. (Juokiasi) Filmas bėga per festivalius laikydamasis nerašytų šou verslo taisyklių, o tu dirbi sunkų juodą režisieriaus darbą.

Na, taip. Džiaugiuosi jo pergalėmis, sėkmėmis.

Būtų gerai dar, kad jis savo premija pasidalintų.

Taip, būtų gerai. Mes su Lietuvos distribucija jau atidavėm visas skolas, atsipirkom butą, kurį būtų reikėję parduot. Viskas stojo į vietas. Dar liko pinigų karboniniam dviračiui.

Jau pirkai?

Taip, sakau: „Pirkim tą dviratį, apie kokį svajojau, nes greit vėl nebeliks už ką.“

Kiek sveria?

Aštuonis kilogramus. Norėjau šiandien atvažiuot, parodyt, bet nebespėjau.

Kitą kartą. Ačiū, Arūnai, linkiu sėkmės tavo filmui, o tau kaip gregoriui - kitų greitų pabėgėlių.