2017 m. birželio 23 d., penktadienis

Protingiausias pasaulio žmogus

(Stephanie Arenai)

Protingiausias pasaulio žmogus
susapnavo geltoną jautį.
Bulius baubė iškėlęs ragus:
"Molis moka protą apgauti!"

Saulė nušvietė dangų staiga,
vėjas atvertė seną pasą.
Paslaptinga Kailašo jėga
švelniai kvietė lėkti į Lasą.
  
Protingiausias pasaulio žmogus
drąsiai kopė šlaitu uolėtu.
Žvitrios mintys pleveno ratu,
tarsi mūzos Maskvos baleto.

Jis išgliaudė painiausias lygtis,
matė žemėj užkastus lobius.
Sužinojęs, ką slepia mirtis,
aiškiai skyrė gėrį nuo blogio.

Nesudrėkę visi jo draugai
išbrido iš krizės finansų,
kol pagarbiai drebėjo vadai
galingiausio Šiaurės aljanso.

Užsikoręs viršum debesų
jis ant jako kailio prisėdo.
Atsiduso: „Kaip būtų baisu,
jeigu šitaip nebūtų gėda."

Nuostabusis jo protas bemat
pabaigti pasaulį galėjo,
tik pristigo suvokti: kas - tas,
kuris viską ramiai stebėjo?

2017 m. birželio 15 d., ketvirtadienis

Arūnas Germanavičius: „Lytis nėra aiškus požymis“


Ką gydo psichiatras?

Psichiatras gydo psichikos sutrikimus, kurie kiekvienam žmogui pasireiškia individualiai. Priklauso nuo sutrikimo kilmės. Jeigu psichiatras arba kitų specialybių gydytojai, ištyrusieji žmogų, nežino priežasties konkrečiai, kodėl jam atsirado psichikos sutrikimas, tai tuomet gydo pagal simptomus. Pagal tam tikrus tipiškus simptomus yra skiriamas atitinkamas gydymas tiems simptomams gydyti. Tokia kryptis Vakarų psichiatrijoje egzistuoja jau keletą šimtų metų.

Yra kita kryptis, kuri sako, kad psichiatrai privalo, kaip ir kiti gydytojai, žinoti konkrečias priežastis, tą etiopatogenezinę grandinę visą žinoti. Žinoti, kas yra ligos sukėlėjas, kaip liga konkrečiai organizme pasireiškia ir kokios yra tolimesnės jos pasekmės. Tuomet mes taikome etiologinį gydymą. Tai galima pasakyti tiktai apie keletą sutrikimų. Pavyzdžiui, kai yra tiesiogiai pažeidžiamos galvos smegenys. Tiesiogiai.

Kietu buku daiktu.

Taip, mes matome: trauma. Nors gali būti ir epilepsija, gali būti galvos smegenų infekcija, gali būti toksiniai veiksniai, pažeidžiantys smegenis.

Bet gali būti ir genetinės priežastys. Pavyzdžiui, dėl streso - jau yra nustatytas akivaizdus ryšys - aktyvuojasi tam tikri lokusai genome, kurie tada pradeda nenormalią baltymų sintezę, arba receptoriai nyksta tam tikrose vietose, ir dėl to keičiasi labai stipriai smegenų funkcijos, ir tą mes jau galime...

Na, psichiatrijos lygis šiuo metu yra tikrai pasikeitęs per pastaruosius 50 metų. Čia aišku yra tam tikra utopija gal, kad psichiatrija taps neurologija ar kažkuria prasme neurologijos mokslo dalimi, nes juda labai stipriai neuropsichiatrija ir tie vaizduojamieji tyrimai, įvairūs funkciniai testai. Ištyrimo galimybės tikrai labai plačios dabar yra, bet kadangi jos yra brangios, tai kasdieniam vartojimui jos, deja, dar yra neprieinamos. Bet, na yra toks mitas.

Bet mes nežinome, dėl ko atsiranda kiti sutrikimai. Tarkim, mes net nežinome dėl ko depresija atsiranda, iš tikrųjų. Tai vienas dažniausių psichikos sutrikimų, bet mes nežinome tiksliai depresijos priežasčių. Visos tos hipotezės apie monoaminus arba ten, tarkim, neuromediatorius: serotoniną, acetylcholiną, noradrenaliną, – tai yra tiktai hipotezės. Jos yra įrodytos beždžionių lygmenyje, jos yra įrodytos gyvūnų modeliuose, bet iš principo tai nėra universalus modelis, kuris tinka kiekvienam žmogui. Dėl to kalbama apie biopsichosocialinį modelį psichiatrijoje. Net nežinodami priežastinių veiksnių, bet taikydami šį modelį, mes galime padėti daugeliui žmonių.

Prie gydymo gal dar prieisime, o dabar -  apie diagnostiką. Jūs paminėjote žodį „sutrikimas“.

Taip.

Kas kadaise buvo sutrikimas, dabar - norma, arba atvirkščiai. Kaip jūs atskiriate, kur yra sutrikimas, o kur dar norma?

Tai tų mano minėtų simptomų rinkiniai sudaro sindromus. O sindromai yra daugelio sutrikimų apibūdinimai, kurie turi tam tikrus konkrečius kriterijus. Ir tie kriterijai buvo sukurti remiantis ilgalaikiais longitudiniais tyrimais, kurių metu buvo vertinama tiek žmogaus psichikos būklė, tiek jo veikla, tiek jo socialinė adaptacija. Ir buvo matoma, ar tas numanomas sutrikimas prognostiškai yra geros eigos ar jis yra blogesnės eigos. Tai buvo dar iki farmakologijos eros, dėl to mes galime pasakyti, kad neturėjo poveikio specifiškesnis kažkoks gydymas. Ir dėl to statistiškai, tiesiog faktorinės analizės būdu, buvo išskirti tie pagrindiniai simptomai.

Pavyzdžiui, vokiečių klasikinė psichiatrija labai daug prisidėjo prie to, kad identifikuotų tuos vadinamus šerdinius schizofrenijos simptomus, ir jie vėliau buvo labai tiksliai identifikuoti Šnaiderio, pavyzdžiui. Šnaideris dirbo ir Vokietijoje, ir po to Jungtinėse Valstijose, tai jo kriterijai vadinami pirmo rango simptomais, antro rango simptomais. Pirmo rango simptomai, esant schizofrenijai, yra labiau specifiškesni. Jeigu mes turime bent vieną iš tų simptomų, mes galime labiau sakyti, kad mes įtariam stipriau, kad čia gali būti schizofrenija. Antro rango simptomai jau turi mažesnį statistinio reikšmingumo ryšį su simptomais, nes jie gali būti ir kitų sutrikimų atvejais, ir net smegenų pažeidimo atvejais, kartais depresijos net atvejais.

Su depresija irgi panašus procesas vyko. Buvo irgi įvairių bandymų apibūdinti, kas tai yra. Dabar jau, maždaug nuo 1990 metų, tiek Jungtinėse Valstijose, remiantis DSM klasifikacija, tiek ir TLK klasifikacija Pasaulio sveikatos organizacijos, jos praktiškai dabar identiškos, depresiją apibūdina labai vienodais terminais. Tai yra, tų simptomų rinkiniai labai panašūs, jų skaičius yra panašus, jų apibūdinimai yra panašūs, ir dėl to, pavyzdžiui, mokantis psichiatrijoje diagnozuoti, o diagnozuoti turi visi gydytojai, nebūtinai psichiatrai, tai tiesiog gydytojai mokomi yra, kiek tų simptomų susideda, į kokius rinkinius. Ir tada sakoma, kokio simptomų skaičiaus užtenka, pavyzdžiui, lengvajai depresijai diagnozuoti, o kiek reikia simptomų vidutinio sunkumo depresijai diagnozuoti, kiek reikia simptomų sunkiai depresijai diagnozuoti. Pagal laipsnius net išskiriama yra.

Gerai, bet jeigu kalbame apie depresiją, tai turbūt toks pacientas pats blogai jaučiasi ir kaip nors patenka pas psichiatrus, ieškodamas pagalbos. O jeigu kalbame apie schizofreniją, tai gali būti, kad žmogus jaučiasi puikiai. Ar taip atsitinka?

Subjektyvus savo būklės vertinimas arba, kitaip tariant, įžvalgos galimybės, yra labai įvairios. Priklauso ir nuo žmogaus asmenybės, bet priklauso ir nuo sutrikimo, kaip sutrikimas pažeidžia tą įžvalgos galimybę. Pavyzdžiui, esant schizofrenijai arba psichozinio sutrikimo atvejui, kuomet žmogaus psichiką užvaldo kliedesiai arba haliucinacijos, įžvalgos tikimybė yra žymiai mažesnė. Tuo tarpu esant kitiems, vadinamiems neuroziniems sutrikimams: nerimo būklėms, nemigos būklėms arba esant lengvos depresijos požymiams, – ta įžvalga yra išlikusi, žmonės patys stebi sveikatos pokytį ir kreipiasi.

Aišku, būna tokių atvejų, bet jų nėra labai daug, kai žmonės neturi įžvalgos ir nepripažįsta, kad jiems yra reikalinga pagalba. Tai pirmiausia yra sunkūs psichoziniai sutrikimai, kurių nebūna daug populiacijoje. Schizofrenija yra iki 1 procento populiacijos, visi kiti sunkūs psichoziniai sutrikimai sudaro dar apie maždaug 2 procentus populiacijos – tai iš viso, sakykim, kad yra apie 2, na 3, galbūt iki 4 procentų populiacijos, ne daugiau. Toliau yra kita grupė, vadinami nuotaikos sutrikimai, kai žmogus šiaip nebūna sutrikęs, daugiausia būna visiškai adekvatus, gali būti net ir normalios nuotaikos, bet nuotaika svyruoja fazėmis. Tai čia vadinamas bipolinis sutrikimas, kurio metu pasireiškia tam tikri faziniai svyravimai, tai tada tų fazinių svyravimų pikuose, kada būna arba labai jau didelis pakilumas arba jau labai sunki depresija, įžvalgos taip pat nebūna, ir gali būti net psichozės simptomai.

Tai ar aš teisingai išgirdau, kad trys ar keturi iš šimto piliečių turėtų gauti psichiatrinę pagalbą, nors patys to nesuvokia.

Taip. Realiai, na tai yra mechanizmas, kuris užtikrina tą pagalbą, tai yra priverstinis gydymas, nors žmogus ir nepadarė jokio nusikaltimo, jokios nusikalstamos veikos. Priverstinį gydymą pačioje pradžioje skiria psichiatras, įvertinęs žmogaus būklę, bet tai trunka ne ilgiau, kaip 48 valandas, nes po to, po dviejų parų, turi teisėjas priimti šitą sprendimą. Ir tada jau teisėjas tvirtina psichiatro teikimą, na arba netvirtina, bet Lietuvoje yra problema, kad teisėjai, aš nepabijosiu šito žodžio, yra arogantiški ir jie nenori matyti psichikos ligonio, jie nenori su žmogumi kalbėtis. Dėl to jie nekviečia psichikos ligonio į posėdį.

Nusprendžia už akių.

Jie už akių priima sprendimą, ir tai yra labai grubus žmogaus teisių pažeidimas. Tai iki šiol Lietuvoje vyksta. Yra tokių atvejų, kai teisėjai jau bando organizuoti išvažiuojamuosius posėdžius, pavyzdžiui, į ligoninę, bet jų yra dabar vienetai. O mes turime situaciją, kuri iš principo jau 27 metus nesikeičia, nuo sovietinių laikų.

Tai tas priverstinis gydymas yra labiau perteklinis ar nepakankamas?

Čia aš manau labai svarbu ne tai, kad jis perteklinis ar ne, bet labai svarbu, kad žmogui tada yra labai gilus nuoskaudos jausmas. Jeigu jis gydymosi metu atgauna įžvalgą, jis pasveiksta, bet jisai žino, kad su juo buvo taip pasielgta, kad jam už akių priimtas yra sprendimas. Ir tada jam lieka labai didelis nuoskaudos jausmas. Jis nusivilia visa ta pagalbos grandine. Tai taip neturėtų būti. Mes turėtume kurti žmogišką psichiatrijos pagalbą, bendradarbiaudami su teisininkais, su socialiniais darbuotojais.

Ir tą priverstinį gydymą, pavyzdžiui, mes tikrai... Yra teisinė bazė visiškai teisinga dabar, normali teisinė europinė bazė, kuri leidžia, tokiais atvejais, kaip na čia tragedijos, kur buvo, ten vaikus nuskandino šulinyje... Šitais visais atvejais ji leidžia priimti sprendimą ir gydyti tokius žmones, tiktai nieks nesiima to pradinio veiksmo, nieks nenori prievarta imti žmogaus, kuris gyvena šeimoje, nors jis muša galbūt savo vaikus, ten neadekvačiai elgiasi arba girtauja, arba leidžia šeimos turtą vėjais.

Suomijoje, pavyzdžiui, psichiatrai apskritai stengiasi nesikišti į juridinius santykius. Jie, jeigu mato, kad yra indikacijos tokiam priverstiniam gydymui, jie iš karto, be jokių diskusijų, informuoja teisėją, ir teisėjas tada arba atvažiuoja, arba daro skype‘u, pavyzdžiui, posėdį, nes dabar teisinė bazė šitai irgi leidžia, beje, Lietuvoje. Tai tikrai tą būtų galima labai nesunkiai išspręsti.

Dalyvaujant ir pačiam pacientui.

Taip, pačiam pacientui, nes jis turi žinoti savo ribas. Vat, klausiat manęs apie tai, kaip pasikeitė diagnostikos ribos. Tai diagnostikos ribos iš principo keitėsi su technologiniu progresu, su žmonių išsilavinimu, su jų psichologinėmis žiniomis. Pavyzdžiui, froidizmas prieš daugiau kaip šimtą metų Vakarų Europoje, JAV labai daug ką pakeitė. Lietuvoje to neįvyko, ir psichologinių žinių lygis labai, labai yra prastas Lietuvoje. Ir iš dalies tai irgi lemia tai, kad, pavyzdžiui, lietuviai labai retai sunkių sutrikimų atvejais patys kreipiasi. Reiškia, patys žmonės iki pat paskutinio momento niekur nesikreipia. Ir tik kai įvyksta kažkokia tragedija, tada kiti pamato. Teoriškai pas mus turėtų būti žymiai daugiau to priverstinio gydymo, bet dabar mes statistikoje neturime to smarkaus padidėjimo.

O jūs mokate atpažinti simuliantus?

Taip, tai psichiatrijoje yra vienas iš pagrindinių tikslų. Pačioje klinikinėje psichiatrijoje tai nėra jokia problema. Ta prasme, kad pas mus labai retai pasitaiko žmonės, kurie nori dirbtinai sukelti, pavyzdžiui, savo ligą arba išsigalvoja. Tas vadinamas Miunchauzeno sindromas. Dažniau būna, kai artimieji nori jais pasinaudoti, pavyzdžiui, vaikais protiškai neįgaliais, arba sutuoktinis nori pasinaudoti savo partneriu ar partnere ir įrodinėja, kad tas serga. Tai čia vadinamas Miunchauzeno sindromas esant kitam asmeniui.

Na, miunchauzenai - tai jau egzotika...

O teismo psichiatrijoje, kada yra nusikaltimas padaromas, tai čia jau teismo psichiatrai sprendžia. Ir jau tokios situacijos yra žymiai dažnesnės.

Nes man yra tekę susidurti ir civilinėje teisėje, kad žmogus mėgina ginčyti sandorius, sako: „Aš buvau neadekvatus“.

Taip, žinoma. Bet tada ne klinicistai priima sprendimą, o teismo ekspertai.

Tačiau tie ekspertai remiasi turbūt klinicistų išvadomis, jeigu žmogus gydėsi arba turėjo kokią istoriją?

Tas turi reikšmės, bet tai nėra lemiamas joks argumentas, nes ekspertai gali visiškai nepriklausomai vertinti tą situaciją.

O ar vertinami objektyvūs duomenys? Ar esama apskritai kokių nors objektyvių rodiklių: encefalogramų, kraujo sudėties pokyčių, - kurie galėtų liudyti psichikos ligą?

Čia iš tikrųjų yra toksai, na, labai sudėtingas klausimas. Jis yra į ateitį nukreiptas klausimas, kiek technologinis progresas leis vis daugiau nustatyti biomarkerių arba kažkokių objektyvesnių ištyrimo duomenų. Tai dabar mes turime visus tradiciškai medicinoje naudojamus biologinius tyrimo metodus. Tai yra smegenų vaizduojamieji metodai, tai yra organizmo būklę įvertinantys metodai, nes organizmo būklė irgi turi labai didelę įtaką žmogaus smegenų veiklai ir psichikai. Mes turime, na, kartais tam tikrus testus, kurie jau kombinuoja vaizduojamuosius smegenų tyrimus su psichologiniais įvertinimais. Bet šitokie tyrimai Lietuvoje praktiškai neatliekami, jie atliekami užsienio klinikose, tarkim, prieš neurochirurginę operaciją vertinant, kiek žmogus neteks funkcijų. Tarkim, yra galvos smegenų auglys, jį reikia išpjauti, ir chirurgas nežino tiksliai ribų, yra milimetrų paklaida, ir gali būti, kad pažeis sveikus audinius. Tuomet psichologo uždavinys yra testuoti, atliekant tam tikras medicinines manipuliacijas, atskiras smegenų sritis arba, pavyzdžiui, vieną smegenų pusrutulį. Tokios manipuliacijos yra įmanomos dabar. Tai naudojama epilepsijos diagnostikai, nes neurologai su psichiatrais čia labai bendradarbiauja.

Tačiau tokių specifinių testų, kad schizofreniją ar depresiją diagnozuotume, kad mes turėtume  vadinamuosius biomarkerius... Tai yra ateities sritis. Šiuo metu mes jų praktiškai nenaudojame. Naudojame tik tam, kad atmestume kitas ligas, kurios gali sukelti tokius pat simptomus. Pavyzdžiui, skydliaukės patologija arba vitamino trūkumas gali visiškai imituoti demenciją.

Tuomet silpnaprotystė yra simptomas?

Taip, demencija yra kaip sindromas, bet šiaip prieš rašant tokią diagnozę vis tiek turi būti atlikti tie tyrimai, ir mes vadintume tada pseudodemencijos sindromu.

Taigi, psichiką gali sutrikdyti visiškai apčiuopiami dalykai, pavyzdžiui, kraujagyslė užsikišo...

Taip, konkretu.

Tada yra aišku, bet dažnai priežastys būna subtilesnės. Girdime: sutriko hormonų ar neuromediatorių pusiausvyra. Arba tiesiog - siela sunegalavo. Bet jūs vis tiek tikite, kad anksčiau ar vėliau galėsite diagnozę pamatyti monitoriuje arba iš mėgintuvėlio ištraukti?

Aš manau, kad dabartinė klasifikacija, nors jinai, kaip minėjau, buvo 100 metų kuriama ir tobulinama, nėra tobula. Gali būti, kad į diagnostinę kategoriją, kurią mes dabar vadiname depresija, sueina keletas skirtingų susirgimų. Gali būti lygiai ta pati situacija ir su schizofrenija. Nes labai daug yra schizofrenijos tokių skirtingų tipų. Pavyzdžiui, katatoninė ir paranojinė schizofrenijos labai skiriasi. Skiriasi savo eiga, skiriasi simptomais, skiriasi prognoze. Yra tie jungiantys simptomai, kurie laikomi diagnostikos pagrindu, bet kiti simptomai labai skiriasi, ir gydymas skiriasi. Tai dėl to yra toks šansas, kad ateityje galbūt paaiškės, kad viena iš schizofrenijos formų yra iš tikrųjų ne schizofrenija, o tam tikro tipo genetinis pažeidimas, kuris sąlygoja, pavyzdžiui, tam tikrą dopamino sintezės arba išskyrimo sutrikimą.

O tai jau sąlygoja mąstymo sutrikimą.

Taip, taip. Tai sąlygoja ir mąstymo, ir valios, ir emocijų patologiją.

Bet tuomet reiškia, kad atsiras vaistukų, kurių išgėrus pagerės mąstymas?

Taip.

Gal net ir normalus mąstymas pasistiprins.

Taip, taip, taip. Čia būtent ir yra ta ateities tyrinėjimo sritis. Įvairios manipuliacijos arba magnetinės bangos dabar labai tyrinėjamos ne tik dėl gydymo, bet ir dėl to, kad gal galima pagerinti tas pažintines funkcijas, mąstymą, dėmesį, atmintį, ir tada žmogus tikrai geriau funkcionuotų.

O kiek šiandien sėdint čia, klinikoje, yra pagrindo tikėti, kad taip bus? Ar jau gaudome lūžio momentą? Nes yra žmonių, manančių, kad taip niekada neįvyks, kad tai yra tiesiog sielos dalykai, kurie nieko bendro su materija neturi, ir ten veikia kitokie dėsniai.

Na, tarkim, kiek man yra tekę lankytis tokiuose užsienio centruose, kur tikrai neuropsichiatrija yra labai pažengusi, tai ten to tikėjimo yra, ir netgi kalbama, kad sielos lokalizaciją galima nustatyti tyrinėjant sukeltinius potencialus, EEG, funkcinį magnetinį rezonansą, pozitronų emisijos tomografiją... Na, prieš 40 metų buvo įrodyta, kad sąmonę galima matyti tiriant elektroencefalogramą, ir iš tikrųjų taip yra. Ar žmogus sąmoningas, ar ne, mes nustatome pagal bangas, kurias nupiešia mums.

Matyt svarbu, kokią prasmę suteikiame žodžiui „sąmonė“.

Taip.

Bet siela... Nors sąmonę pamatyti irgi būtų įdomu. Kas šiuo atveju yra sąmonė?

Sąmonė tai yra žmogaus gebėjimas būti budriam, nes sąmonė yra psichiatrijoje siejama su budrumu. Tačiau budrumo lygiai gali būti labai skirtingi. Pavyzdžiui, vos tiktai atsibundame iš miego. Na, ir miegant mūsų sąmonė yra, bet jinai yra pakitusi, ten yra miego tokia būklė. Kai mes atmerkiame akis, atsibundame, tai jau prasideda kitas... Tada įsijungia sensorinės informacijos perdirbimo centrai, kurie iš karto turi sąsajas su frontaline žieve, su temporaliniais centrais, ir ta būklė jau gali būti vadinama sąmoningumo pačia pradžia. Ir po to, po kelių minučių, dar įsijungia papildomai keletas centrų, tą mes galime irgi tirdami matyti.

O žmogaus funkcionavimui tai pasireiškia tuo, kad žmogus sąmoningoje būsenoje žino, kas jis yra.

Štai.

Žino, kur jis yra. Jis orientuojasi savyje, laike, vietoje, erdvėje ir situacijoje. Čia yra pagrindiniai sąmonės apibrėžimo kriterijai. Ir toliau dar diskutuojama, ar prie sąmonės galima priskirti planavimo funkcijas arba vykdomąsias funkcijas.

Taip, bet man vien tas pirmas kriterijus: kad žmogus žino, kas jis yra... Tai jau žiauriai daug.

Taip. Nes čia tada reiškia, kad visas atsiveria atminties klodas, ryšys su įvairiomis atminties struktūromis. Yra ir kitas dalykas. Tarkim, yra žmonių, turinčių identiškumo sutrikimus. Gali būti daugybinis asmenybės sutrikimas, na tokia reta patologija, bet kartais gali būti. Žmogus atsibunda, vieną dieną - viena asmenybė, o pasikeičia kažkas, ir jis tampa kita asmenybe. Bet vis tiek vienu metu jis yra viena asmenybė, jis žino, kad vat jis yra toks. O pasikeitus tai būklei, jis pasikeičia ir tampa kitoks

Tai kas tuomet yra tas, kuris žino? Čia kažkoks neišvengiamas susidvejinimas arba skilimas, kai vienas jis žino, kas yra kitas jis. Savistaba?

Taip.

Kaip jūs tai šituose sąmonės tyrimuose apgalvojate ar aprašote?

Na, psichiatrai tiria labiau pakitusias sąmonės būkles. Ten kur yra žmonių sąmonės tyrinėjimo objektai, tai psichiatrai retai kada yra kviečiami. Tai yra labiau vis tiek fenomenologiniai tyrinėjimai psichologijoje arba neuromoksle.

Bet kadangi pats paminėjote, man įdomu iš karto užsikabinti, nes šiaip buitinėje kalboje sąmonė dažnai painiojama arba tapatinama su psichika. Neva sąmonė - tai tiesiog sveika psichika.

Taip.

Na, žmogus yra sveikos psichikos, jis yra sąmoningas. Ko daugiau reikia?

Taip.

Tačiau jeigu kalbama apie sąmonę, apie tai, kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno, tai juk ir svarbu, kad jis sugeba save stebėti, vertinti, suvokti save kažkaip?

Bet gyvūnai irgi tą sugeba.

Turbūt. Vieni - daugiau, kiti - mažiau. Gamtoje turbūt yra kontinuumas. Bet kalbėdami apie savęs suvokimą, mes prieiname prie tikrosios savasties problemos. Čia išlenda kažkoks skilimas ar dualumas.

Taip, dualumas - jisai yra.

Vat būtent sąmonės tyrinėjimo srityje jau yra labai daug didelės pažangos. Pavyzdžiui, kai kalbama apie tam tikrus neuronų tinklus. Tarkim, formatio reticularis, tinklinis darinys, sąveikauja su frontaline žieve ir tam tikrais centrais, kurie apdoroja sensorinę informaciją. Jau galima identifikuoti tam tikras būkles, kurios gali būti laikomos sąmonės pakitimo būklėmis. Reiškia, mes jau subtiliau netgi nustatome, kad tai nėra vien sąmonė. Mes dabar ne tik matome iš tų rodiklių, kad vat žmogus yra sąmoningas arba ne, bet mes galime pasakyti, ką žmogus galvoja.

Na, čia jau išvis skamba kaip fantastika. O jūs dar ankstėliau paminėjote sielos lokalizaciją. Kas tai yra, kur ta vieta, ką jie ten randa?

Mano nuomone, tai yra tam tikros šiek tiek pseudomokslinės spekuliacijos. Pavyzdžiui, yra toksai Michael Trimble, kuris yra labai garsus epilepsijos tyrinėjimo specialistas, buvęs neurologas, bet persikvalifikavo į psichiatriją. Jis labai domisi religiniais pojūčiais epilepsijoje. Jis mano, kad dalis epilepsija sergančių žmonių patiria haliucinacijas su religinio turinio vaizdiniais arba kažkokias dvasines būsenas su labai, labai giliais išgyvenimais. Ne tik patologija, bet ir sielos fenomenai. Tai jau metafizika, tarsi...

Aaa, tai sielos ieškoma per religinį patyrimą. Kur dievo pojūtis, ten ir siela. Arba greta kažkur. Tiek to. Dabar pakalbėkime apie kitą madingą dalyką – transseksualumą. Kai žmogus pasijunta esąs kitos lyties ir nori pasikeisti pasą, be psichiatro neapsieinama?

Taip.

Tai lytis yra aiškus požymis. Bet juk gal būna ir mažiau aiškių požymių? Tarkim, žmogus pasijunta esąs tos pačios lyties, bet kitas...

Aš pirmiausia norėjau pataisyti. Lytis nėra aiškus požymis.

Kaip gi?

Čia mes prieš  daug metų buvome mokomi, kad lytis yra aiškus požymis. Lytis nėra aiškus požymis.

Aha!

Lytis yra tiktai susijusi su fiziniu kūnu, tai čia galbūt yra kažkiek aiškiau. Bet lytis yra dalis tapatumo. Ir, kitas labai svarbus dalykas yra, kaip žmogus jaučiasi elgdamasis toje lytyje, tos lyties vaidmenis atlikdamas. Ar jisai jaučiasi tapatus tuo metu, atlikdamas tos lyties vaidmenis, ar ne.

Tai Lietuvoje, visų pirma, labai daug yra painiavos čia, daugybė nesąmonių. Yra kalbama apie gėjus, apie transvestitus. Jie persirenginėja kitos lyties rūbais, bet tai neturi nieko bendro su lyties tapatumo sutrikimu.

Taip, tai kiti dalykai.

Lyties tapatumo sutrikimas turi būti pirmiausia diagnozuojamas labai labai atidžiai tiriant pacientą. Pavyzdžiui, Ispanijoje, kur tikrai yra, galima sakyti, na, išvystytas pagalbos tinklas. Yra bene aštuoni regioniniai centrai visoje Ispanijoje, kurie tuo užsiima ir kurie pacientus stebi. Jie stebi ne mažiau kaip dvejus metus, nuolatos su jais bendrauja, atlieka įvairius tyrimus, renka informaciją, bendrauja su jų artimaisiais. Su pacientu socialinis darbuotojas dalyvauja naktiniame gyvenime kartu ir aptarinėja tai, kaip jis ar ji jaučiasi... Ir tada konsiliumo būdu daromos išvados. Į konsiliumą įeina ne tik psichiatrai, ten įeina endokrinologai, įeina taip pat chirurgijos specialistai, kurie, jeigu reikia, gali koreguoti išorinę lytį, taip pat psichoterapeutai, nes po to reikės planuoti to paciento reabilitaciją jau kitoje lytyje, kur jis gali susidurti su labai daug sunkumų.

Taip.

Ir labai įdomu, kad po operacijos tas gydymas tęsiamas yra, jisai užtrunka dar bene kokius porą-trejetą metų. Ir tik tokiu atveju, kai užtikrinama yra kokybiška pagalba, Ispanijoje, tarkim, atkryčių procentas, kad tie žmonės vėl pasijunta blogai, ir jiems reikia vėl daryti atgalinę operaciją, yra labai mažas.

O tie centrai, kurie tiesiog mechaniškai žiūri į žmogų, kad čia mes dabar... Na, Lietuvoje aš dabar iš kolegų girdžiu truputį, kad „Ai, atėjo žmogus, sako: Aš noriu pasikeisti lytį. Nu aš jam padariau psichologinį tyrimą, nusiunčiau pas psichologą. Gavau psichologinį tyrimą, kuriame ten matosi kažkokie požymiai, reiškia, kad jis nėra savimi lyg tai, ir norėtų kitokio gyvenimo. Nu, tai parašiau pažymą, kad jis turi, reiškia, lyties tapatumo sutrikimą. Su ja jis galės važiuoti į Londoną ar į Vokietiją ir išsioperuoti.“ Palaukite, mes tada diskredituojame visą apskritai mediciną. Mes tada, na, galime bet kam išduoti bet kokias pažymas. Ką žmonės norės, tą ir darys, bet čia kyla kokybės klausimai tada...

Taip, labai sudėtinga, bet ir labai įdomu. Tai yra sritis, kurioje susiduria sąmonė su materija.

Taip.

Fizinis kūnas yra vienoks, tapatumo suvokimas - kitoks.

Taip.

Ir reiškia, kad valstybė, visuomenė labiau vertina sąmonę, nes svarbiau yra, kaip žmogus save suvokia, o ne tai, kokį jis kūną turi?

Taip. Taip.

Ir niekas nebando jo perauklėti: „Ko čia prisigalvoji? Nusirenk ir apžiūrėk save veidrodyje.“

Na, Lietuvoje bando.

Bando?

Na taip.

Mhm.

Lietuviui sako: „Na, jeigu tu esi gimęs berniuku, tai ir turi būti berniukas.“ Na, bet tas berniukas nebūtinai yra berniukas. Ir čia gali būti įvairių dalykų, čia gali būti kartais tikrai endokrininiai sutrikimai, kurie sąlygoja tokias mintis, ir tada endokrinologas, nustatęs tuos endokrininius sutrikimus, išgydęs juos, jisai pagydo tą žmogų. Ir tai nėra lyties tapatumo sutrikimas tada. Gali būti įvairių išorinių lytinių požymių sutrikimų, tai irgi žmogui aišku kelia klausimų, kas jis toks... Ir gali būti būtent lyties tapatumo sutrikimų.

Bet gali būti ir kitokių tapatumo suvokimo sutrikimų. 

Taip.

Na, jeigu žmogus pasijunta esąs ne kitos lyties, bet pavyzdžiui, kitos rūšies žinduolis. Ar toli tada galima eiti, realizuojant sąmonės poreikius?

Na, aš nesu sutikęs tokio žmogaus, kuris pasijustų esąs kažkokios kitokios rūšies. Bet daug teko susitikti žmonių, kurie jaučiasi kitokie, kurie jaučiasi turintys, tarkim, kažkokių ypatingų gebėjimų, ypatingų galių. Tai, ta prasme, čia iš tiesų toks sudėtingas klausimas, kaip atlikti teisingą jų įvertinimą ir pamatyti, ar iš tikrųjų jų tos galios, jų tie gebėjimai kyla iš kažkokių pakitusių sąmonės būklių, kurias dar galima laikyti normaliomis, ar jie išplaukia iš psichikos sutrikimų. Tai iš tikrųjų būna tokių labai sudėtingų atvejų.

Bet kita vertus yra daug labai atvejų, kai žmonės jaučiasi tiesiog ne savimi arba kitokie, nes jie patiria labai daug stigmatizacijos ir diskriminacijos, kai kiti žmonės sužino, kad jiems yra diagnozuotas psichikos ar elgesio sutrikimas. Ir čia yra labai įdomi socialinės psichiatrijos tyrinėjimo sritis. Mes bendradarbiaujame su Londono psichiatrijos institutu, kuris vadovavo tokiam globaliam stigmos tyrimui. Skirtingų sutrikimų atveju yra skirtinga stigma. Depresijos atveju ji būna vienokia, schizofrenijos atveju – šiek tiek kitokia.

Lietuvoje pati didžiausia stigmatizacija ir diskriminacija schizofrenija sergančių žmonių buvo iš jų artimųjų. Čia yra tam tikras paradoksas. Atrodo, artimieji turėtų labiausiai žinoti ir teisingai žinoti apie tai. Aš manau taip yra dar ir dėl to, kad Lietuvoje psichiatrija ilgus metus buvo uždara sritis ir apskritai iki šiol su artimaisiais teisiškai mes net neturime teisės dirbti, teikti jiems informaciją, įtraukti artimuosius į psichoedukaciją. To nėra, nes tiktai dėl geranoriškumo, jeigu psichiatras mato, kad tuos artimuosius reikia šviesti, jis jiems suteikia žinių savo laiko sąskaita. Tiesiog įtraukia tuos artimuosius ir bando keisti paciento socialinę aplinką. Visais kitais atvejais tai nėra numatyta, ir tada...

Ir tada jie iš bendro supratimo...

Taip, ir jie neturi nieko tada, jokių žinių. Jie įsivaizduoja kažką, jiems yra iš tikrųjų labai baisu, nes pasaulis užsidaro aplink juos, aplinkinių žmonių kontaktai nutrūksta, dažnai jie patys praranda darbą, nes turi prižiūrėti tą pacientą. Vis tiek vienaip ar kitaip stengiasi kontroliuoti, dėl to atsitinka toks fenomenas, tokios išreikštos emocijos, nes jie tada perdėtai kontroliuoja, kyla nepasitikėjimas, tuo pačiu - ir priešiškumas. Ir tada tas priešiškumas sukelia paciento priešiškumą jiems. Na, ir tada ten pasidaro iš tikrųjų labai sunku apskritai gyventi visai šeimai ir visiems žmonėms. Jie tada kažkuria prasme suserga visi.

Ką jūs manote apie klišes populiarioje kultūroje, kai psichikos ligoniai, žmonės turintys sutrikimų, parodomi tokie originalūs, įdomūs, meniški?

Manyčiau, kad keletą galima išskirti krypčių. Viena kryptis yra, kur stengiamasi realistiškai pavaizduoti psichikos sutrikimo simptomus, žmogaus patirtis dėl psichikos sutrikimų, stigmos, kitų žmonių nusisukimo arba atvirkščiai kartais - pagalbą, kaip yra įmanoma padėti. Ir šita pirma kryptis tai iš tikrųjų man labai yra įdomi. Pavyzdžiui, neseniai viena Lietuvos neįgaliųjų organizacija paklausė, kodėl lietuviškuose serialuose nėra neįgaliųjų. Tai čia jau prieš 20 metų buvo padarytas eksperimentas Australijoje, kai į pasaulinio garsumo serialą „Home and Away“ buvo specialiai įterptas siužetas su psichikos sutrikimą turinčiu žmogumi.

Australijos rinkai?

Taip. Jie nenorėjo, prodiuseris sakė: „Nereikia, čia - nesąmonė. Čia - kam?“ Bet jie pabandė tą eksperimentą, ir tas eksperimentas labai pasiteisino, tai vėliau to serialo populiarumą kaip tik labai padidino. Vėliau jau į daugelį serialų buvo pradėta bandyti specialiai tą siužetą įterpti, nes tai... Tai nėra retas dalykas, vienas iš keturių žmonių per gyvenimą turi psichikos ir elgesio sutrikimų. Kitas dalykas, kad tai yra, na, labai įdomu. Parodyti visą dinamiką, dramatizmą tokį, ir galbūt pozityvų pamatyti rezultatą, kai tas žmogus gauna pagalbą. Nes tikrai teikiant pagalbą yra įmanomi pasveikimai ir būklės pagerėjimai.

Yra kitas žanras, kuomet menininkai galbūt labiau bando taip tirti žmonių nuomones arba keisti žmonių nuostatas į psichikos sutrikimus. Arba į psichiatriją. Arba, galbūt, kritiškai vertinti tai, kas vyksta psichiatrijoje.

O kiek jūsų akimis yra pagrįsta sąsaja tarp psichikos sutrikimų ir ypatingo kūrybingumo?

Tai jau prieš keletą šimtų metų pastebėta, kad žmonės turintys, pavyzdžiui, bipolinius nuotaikos svyravimus, pakilumo metu būna be galo kūrybingi. Aišku, jų būklė būna liguista, jie turi perdėtos energijos, nemiega, jiems užtenka kelių valandų per naktį pamiegoti. Jie labai energingi, jie labai produktyvūs, jiems ateina į galvą labai įvairių tokių naujoviškų minčių, reformatorystės minčių ir tikrai kūrybingų idėjų. 

Žinome ir rašytojus, ir poetus, ir dailininkus, ir muzikus, ir akademinius darbuotojus. Parašė, pavyzdžiui, knygą ten per tris savaites. Arba sukūrė kažkokį savo gyvenimo kūrinį. O po to ilgą laiką būna labai sunkioje depresijoje. Tai čia vat vienas iš tokių pavyzdžių. 

O kitų kūrybingumo sąsajų su psichiatrija dabar ieško neuromokslai. Aktyvinant tam tikras smegenų sritis tikimasi, kad pavyks labiau meniškas kažkoks kūrinys. Na, daromi yra eksperimentai, kurie irgi yra meno dalis. Tampa menu. Reiškia, čia toks įdomus fenomenas, kai menas kelia klausimus apie psichiką ir kūrybingumą, bet po to tai tampa irgi tam tikru performansu.

Ko galėtų normalūs, nuobodūs žmonės pasimokyti iš turinčiųjų psichikos sutrikimus?

(Ilgai tyli.) Daugelis mano sutiktų žmonių su psichikos sutrikimais yra turėję labai daug karčių patirčių. Ankstyvoje vaikystėje ar vėliau, paauglystėje, iš tėvų, iš jų artimų žmonių, mokykloje yra patyrę patyčias. Yra akivaizdus ryšys tarp patyčių ir psichikos sutrikimų vėliau suaugusiame amžiuje. Jie daug praradimų yra turėję, lyginant su kitais žmonėmis. Tie praradimai irgi atsiliepė jiems. Draugų praradimas, darbo praradimas, pajamų praradimas, būsto praradimas – daugelis dalykų. Tai manau, kad sveiki žmonės gali pasimokyti vis tiek neprarasti vilties.

Net pačiuose sunkiausiuose momentuose dalis sutrikusios psichikos žmonių išlieka savimi, jie išlieka žmonėmis ir dalinasi su kitais žmonėmis. Jie stengiasi būti geri, nepaisant to, kad, pavyzdžiui, kai kurie girdi velnio balsą, ir tas velnio balsas sako jiems kažką labai labai negatyvaus. Bet jie vis tiek nenuleidžia rankų, jie kovoja, jie meldžiasi. Jie bando tuos patyrimus integruoti arba bent jau nedaryti to, ką jiems labai blogo sako. Ir tai jiems pavyksta. Aišku, jiems reikalinga pagalba, bet jie tą pasiekia. Tai aš manau, kad žmonės, kurie neturėjo psichikos sutrikimų, aš, aišku, linkiu jiems niekada tokių dalykų nepatirti, bet žmogiška prasme tai tikrai jie gali daug ko pasimokyti.

Jie gali būti pavyzdys, kaip pasipriešinti tamsai.

Taip.

Ir iš jų galima semtis įkvėpimo gyventi.

Taip. Nes mes, dėstydami visuomenės psichikos sveikatos dalyką, antro kurso medicinos studentams, kalbam ne tiek apie tai, kaip gydyti psichikos sutrikimus, nes gal tai ir svarbu...

O, stirna atėjo... (Juokiasi) Va ten, tarp medžių... Visai didelė...

Matot, kaip veikia naujas požiūrio kampas. Užėmiau jūsų įprastą kėdę, tai iš paciento pozicijos pamatėte žvėrį vidury miesto, Vasaros gatvėje.

(Juokiasi) Tikrai, iki šiol nebuvau čia matęs...

Žodžiu, studentams svarbu ne tai, kaip gydyti tuos psichikos sutrikimus, bet būtent ugdyti savo atsparumą. Atsparumą tiek socialine prasme, nes galima kuriant tam tikrus palaikymo tinklus, grupes, tą atsparumą didinti, tiek ir fiziškai. Fizinis aktyvumas yra vienas iš svarbiausių atsparumo veiksnių. Judėjimas apsaugo ne tik nuo daugelio širdies ir kraujagyslių sutrikimų, bet ir nuo psichikos sutrikimų. Yra įrodyta. Su demencija yra ryšys, su depresija yra ryšys, su streso sukeltais sutrikimais yra ryšys - judėjimas yra vienas iš pagrindinių apsauginių veiksnių.

Liuks. Metas pajudėti. Ačiū. 

2017 m. birželio 1 d., ketvirtadienis

Gebėjimas


(One Art, by Elizabeth Bishop)

Giliai įkvėpk gebėjimą prarasti;
visi daiktai pritvinkę pražūties,
lengvai paleisti juos turi įprasti.

Kasdien pamesk ką nors ir neatraski:
raktus nuo durų, minutes vilties.
Vis puoselėk gebėjimą prarasti.

Tik nesustok! Į nebūtį užkaski
vardus ir veidus, tuos kur troškai liest
rytais. Nebematai - ir nesunku įprasti.

Nebėr jau tėvo laikrodžio. Atpraski
nuo mielo seno namo prie pilies.
Uoliau ugdyk gebėjimą prarasti.

Apleidau du miestùaš. Prasibastęs
likau be jūros, uosto, be šalies.
Ilgiuosi jų, bet pradedu priprasti.

-Ir net tave (tai tik juokai - supraski,
nors nemeluosiu) - ir tave palies
manasis tobulas gebėjimas prarasti.
O jau atrodė, nepavyks priprasti.

(Versta iš anglų kalbos. Iliustracijoje yra Rimaldo Vikšraičio fotografijos fragmentas.)

2017 m. gegužės 26 d., penktadienis

Osvaldas Rukšėnas: „Duok Dieve, sumodeliuokit jūs vieną neuroną“


Pakalbėkime apie neuromokslo sąsajas su kitomis sritimis. Radau sąvoką neuroekonomika. Tai gal galėtų būti ir neuroverslas?

Yra jau. Mes esam netgi paruošę bakalaurinę programą.

Būtent neuroverslo?

Taip.

Pasakokite, koks tai verslas?

Na gerai, galim nuo galo pradėti, nuo neuroverslo. Ar geriau pirma - apie sąsajas?

Kaip jums patogiau.

Gal chronologiškai važiuokim - apie sąsajas. Iš tikrųjų, šiais laikais Kinų sienų tarp mokslų nėra. Įvardint, kur jau baigiasi neuromokslas ir prasideda kažkas kitas, yra ganėtinai sudėtinga.

Klasikinis pavyzdys - astronomija. Atrodytų, kad kosmosas toli, bet visi mes toj pačioj visatoj gyvenam ir... Čia toks truputį gal para jau dalykas, bet tarkim psichiatrai jį puikiai žino: pagal mėnulio fazes jie gali prognozuoti, kada koks bus pacientų užplūdimas. Vieša paslaptis. Kaip tai veikia, po šiai dienai nežinom, bet nereiškia, kad tai neveikia. Empirika rodo, kad taip yra. Tai čia toks ekstremalus pavyzdys.

Imkim realius mokslus. Anatomija, fiziologija - absoliutūs neuromokslo dvyniai, neatsiejami. Biochemija, molekulinė biologija šiais laikais mums yra tai, kas vadinasi must. Anksčiau neuronas buvo kažkas tokio, dabar jau žmonės sulindo į jo vidų, nagrinėja atskiras molekules. Ten atskiri pasauliai atsiveria. Matematika. Šiais laikais be jos - niekur. Modeliavimas. Imam klasikinę elektrofiziologiją, kai bedam elektrodą į smegenis ir registruojam atskiros ląstelės atsaką. Nebe iš akies, kaip anksčiau, mano darbo pačioj pradžioj dar, kai ant juostelių rašydavom ir su liniuote skaičiuodavom, to nebėra. Dabar jau eina sudėtingi signalai, jiems analizuoti reikia matematinių priemonių. Tai čia pagrindai.

Kai kalbam apie sudėtingesnius dalykus, tarkim, kas dabar yra labai madinga, registruoti kuo didesnio neuronų skaičiaus atsaką, tai labai patrauklu, bet liūdniau kai visą iš kelių šimtų neuronų gaunamą informaciją reikia išnagrinėti. Klasikinė matrica - du šimtai elektrodų, analizuojami du šimtai neuronų. Kiekvienas - kaip žmogus - kalba savaip. Tai reikia išnagrinėti kiekvieno atsaką, o įdomioji dalis - įžiūrėti priklausomybes tarp gretimų neuronų atsakų. Tam jau ir superkompiuteriai pajungiami, nes gaunami supermasyvai. Tai reikia matematikos.

Suprantu, čia matematika pateikia instrumentą ar metodą. Tokia sąsaja yra aiški. Bet kai neuromokslas, pats būdamas toks sudėtingas, suplakamas su ekonomika ar verslu, man regis, kyla pavojus nebesuprasti, apie ką kalbama. 

Pavojaus yra. Bet pradėkim nuo definicijų.

Labai gerai.

Bandysiu išskleist jūsų pavyzdį - neuroekonomiką. Ji dažnai minima, tai - viena iš šviežių mokslo sričių, keliolika metų teskaičiuojanti. Viena vertus, iš tiesų - neurokonomika - kas tas yra? Bet jeigu pažiūrėsime į esmę, tai mistikos visiškai nelieka. Nes kas yra neuroekonomika?

Kas?

Tai yra žmogaus sprendimų priėmimo mechanizmų supratimo taikymas ekonominių procesų aiškinimui.

O argi yra žinoma, kaip žmonės priima sprendimus?

Ne.

Tai va! (Juokiasi) Toks ir neuroverslas. Jeigu verslininkas žinotų, kaip neurobiologiškai žmogus apsisprendžia ką nors veikti, kas lemia ar keičia jo sprendimo mechanizmą, tai priderintų savo verslą gal ir be didelės mokslininkų pagalbos. Bet niekas gi to nežino.

Tam mokslininkai ir yra.

Tai jeigu mes neturim supratimo, kaip tie žmogiški sprendimai yra priimami, kaipgi galim kalbėti apie tokio supratimo taikymą aiškinant ekonominius procesus? Gal vertėtų kiekvienam mokslui spręsti savo problemas atskirai?

Taip. Yra ir toks variantas. Aš visada sakau, kad esu prieš dogmatizmą moksle.

Matote, mano trumpas atsakymas „ne“, kad nežino, jis buvo toks labai kategoriškas. Iš tikrųjų nėra ten taip jau beviltiška. Visiškai išsamaus modelio, leidžiančio sumodeliuoti atsakymą, koks bus sprendimas, mes neturim, bet esame pakeliui link to.

Tikrai?

Tikrai. Todėl, kad dabartiniai smegenovaizdos (angliškai - brain imaging) neinvaziniai metodai: funkcinis magnetorezonansas, FNIRS, EEG, MEG, - leidžia žmogaus smegenų aktyvumą registruoti jam esant budriam. Nereikia migdyti, nieko, žmogus guli, su juo galima bendraut, jis gali pasakoti savo potyrius, arba jam galima užduotis duot, ir registruoti, kas vyksta smegenyse.

Ir jau yra schemos, parodančios, kokios sritys, kokia seka aktyvuojasi, priimant sprendimą. Tai jau nėra beviltiška situacija. Jau žinom, kad čia vyksta sprendimo priėmimas, jau pasjansas tam tikras yra.

Man tai toli gražu nėra aišku, ar čia tikrai pakeliui. Jūs kalbate apie paveikslėlius.

Tie paveikslėliai atspindi procesą.

Žinoma, žinoma, atspindi. Aktyvuojasi viena sritis, kita... Dar vienas straipsnis apie tai, gal monografija. O kaip toli yra atsakymas į paprastą klausimą: kas vyksta žmogaus smegenyse, kai tas žmogus dėl ko nors apsisprendžia?

Atsakymas į šitą klausimą tikrai nebus paprastas. Mano galva, čia jau pereinama į filosofinį lygmenį, pažinos filosofiją. 

Pažinos?

Taip. Priklauso, koks kelias pasirinktas: ar agnostiko, ar begalinio pažinimo, ar absoliutaus materializmo kelias. Čia kaip pasakoje: kurį kelią pasirinkai, kuriuo variantu tiki, tą tikybą ir priimi.

Tai aš link ko vedu - kad pažinimas, mūsų ligšiolinė patirtis leidžia tikėti, yra gal ne visiškai begalinis, bet labai jau platus. Bent jau smegenų pažinimui tas tikrai taikytina.

Dabar - apie laiką. Žmogus visada žinojo, kad turi galvą. Bet XVII amžiuje, visiškai neseniai, buvo laikoma, kad galvos smegenys yra šaldytuvas. Jokio ten proto nebuvo, tai buvo tik darinys kraujui šaldyti.

Taip, teko apie tai girdėti.

Sukam laiką tolyn. Iki XIX amžiaus visiškos pabaigos nežinojom, kad yra neuronai. Kad smegenys sudarytos iš neuronų. Dabar ir darželinukai tai žino, o iki to laiko nežinojom. Žmonės sėkmingai gyveno, kūrė superkūrinius, darė verslus, nežinodami apie nervų ląsteles. Sherringtonas XIX amžiaus pabaigoje postulavo, kad neuronai turi tarpusavio ryšius - sinapses. Fiziškai jos pademonstruotos Antrojo pasaulinio karo metu, panaudojus elektroninį mikroskopą.

Tai va, ką aš noriu iliustruoti. Tokiais kvantais einam. Dabartinė smegenovaizda leidžia tirti žmogų. Ligi šiol remtasi gyvūnų smegenų tyrimais, ir tai buvo amžinai kritikuojama: kas iš to, kad tu žiurkę ištyrei, aš tai - žmogus! Nėr ką pasakyt. Tai dabar jau žmogų tiriam.

Visa dabartinė tyrimo ideologija remiasi tuo, kad protas, ego, visa kognityvika realizuojama per čia, per šitą dėžutę. O gal nebūtinai?

Yra nuoširdžiai manančiųjų, kad nebūtinai.

Taip, imkim visą Rytų pasaulį, jie visiškai kitaip traktuoja ir sėkmingai gyvena, lygiai kaip ir mes. Užtat aš ir akcentuoju, kad čia filosofija prasideda. Bet mes - šitoj pusėj. Mes tą priimam, mes tuo tikim. Mes tą tiriam esamomis galimybėmis. Dabartiniame pažinimo lygyje žinome tai, ką žinome. Laikui bėgant, žinosime, tikėtina, daugiau. Žinios gilės. Aš tiktai tiek galiu pasakyt.

Taip, kelią reikia pasirinkti. Šis Gyvybės mokslų centras liudija, koks kelias pasirinktas, kur einama. Paminėjote, kad esate pakeliui į sužinojimą, kaip žmogus apsisprendžia, pasirinkdamas vieną ar kitą dalyką.

Taip, jau einama iki detalių. Kad labai svarbi yra atmintis, asociatyvinis mąstymas, emocijos. Tiriama, kiek svarbus yra koks nors vaizdinys, informacijos vienetas. Nagrinėjami svėrimo mechanizmai, pasitenkinimo grandinės, pripratimo grandinės. Turiu omeny, kad tas žinojimas atrodo pakankamai optimistiškai, lyginant su tuo, kas buvo prieš penkiasdešimt metų. Bet iš kokio šimto metų perspektyvos mūsų žinių lygis atrodys juokingai, esu tuo tikras.

Galbūt, bet jeigu jau dabar randasi neuroverslo studijų programa...

Ji dar tik popieriuje yra, kad būtų aišku.

Tegu tik popieriuje, vis tiek toks žingsnis byloja apie tam tikrą neuromokslo pasitikėjimą savo jėgomis. Dar paaiškinkite, kiek tame žinojime yra psichologijos, o kiek - biologijos.

Tie du srautai: psicho ir bio, - eina lygiagrečiai ir gana glaudžiai abiem rankom susikibę. Kadangi nesu psichologas, gal geriau ir nelįsiu į psicho, ten - ne mano kiemas. Jie turi savo teorijas ir savo aiškinimus. Gi iš tos bio pusės galėčiau tik pakartot, kas nelabai turbūt reikalinga, kad einama iki sąveikų tarp atskirų sričių, jų aktyvumų, tiriami skirtumai tarp pusrutulių, individualūs skirtumai.

Va, tiesa - kalbant apie naujienas - lytiniai skirtumai. Prieš trisdešimt metų aprašant tiriamuosius moksliniam straipsniui buvo minima jų amžius, išsilavinimas, kitos charakteristikos. Lytis atsirasdavo nebent atsitiktinai, buvo uniseksas, kaip vadinu. Niekas nekreipė dėmesio į lytį kaip svarbų faktorių. Anatomiškai - taip, bet per mąstytuvą - visi vienodi. Dabar jau - viskas, jau žinom, kad mes - nevienodi.

Moterys ir vyrai apsisprendžia skirtingai? 

Taip, sprendimus priima šiek tiek skirtingai. Vėl gi diskusija šiuo klausimu vyksta labai plati. Vienas kraštutinumas teigia, kad moterys ir vyrai niekuo nesiskiria, kitas - kad tai yra atskiros rūšys. Tai čia moksle toks nuomonių spektras.

Tai jeigu vis dar vyksta tokio pločio diskusija, kur čia atradimas?

Atradimas, kad apie tai jau kalbame ir turime krūvą faktinės medžiagos, kad skirtumų yra. Anatominiai, morfologiniai smegenų skirtumai yra, tai ligšiolinės žinios leidžia mąstyt, kad jie pagrindžia empiriškai nustatytus funkcinius skirtumus.

Anatominiai lyčių skirtumai, dovanokite, plika akimi matomi, o morfologiniai...

Aš kalbu ne apie genitalijas, aš apie smegenų morfologiją kalbu.

Na, masė, pavyzdžiui. Seniai žinoma, kad moterų smegenys mažesnės.

Tas nieko nereiškia.

Nejaugi?

Taip, tas nieko nereiškia. Labai ilgą laiką buvo tikima, kad kuo didesnė galva, daugiau smegenų, tuo ji protingesnė. Visiškai nebūtinai. Jau žinome, kad smegenų dydis, tuo pačiu ir masė, nėra tiesiškai susiję su neuronų skaičiumi. Kuo didesnės smegenys, tuo didesni neuronai, ir jų yra santykinai mažiau.

Ar galėtumėte pateikti kokio nors atradimo, atskleidžiančio skirtingą lyčių mąstymo biologiją, pavyzdį?

Vienas iš variantų - orientavimasis erdvėje. Žinome daug anekdotų apie pasiklydimus, bet dabar tai jau yra dokumentuota.

Išsiaiškinta, kodėl moterys prasčiau orientuojasi erdvėje?

Taip.

Kodėl?

Dar sunku labai detaliai atsakyt, bet pradžia padaryta. Nuo regos prasideda. Akyje yra tinklainė, toks sluoksniukas, kuris vyrų ir moterų skiriasi. Skiriasi ląstelių sudėtimi. Populiariai pasakysiu, kad ten yra šeši sluoksniai ląstelių, tinklainėje, ir vienas sluoksnis - ganglinės ląstelės, iš kurių formuojasi regos nervas. Tos ganglinės ląstelės yra įvairių kategorijų, ir jeigu labai trumpai, tai moterims dominuoja p - mažosios (parvae, lotyniškai).

Ką tai reiškia? Mažosios ląstelės... Bandau populiariai sugalvot... Mažosios ląstelės pasižymi gera skiriamąja erdvine geba. Moterys geriau pastebi detales, skiria mažus objektus. Be to, mažosios ląstelės yra atsakingos už spalvinį regėjimą. Moterų spalvinis regėjimas geresnis, nekalbant jau apie daltonizmo paplitimą vyrų populiacijoje, moterys geriau skiria tonus, pustonius, atspalvius.

Vyrams tarp ganglinių ląstelių dominuoja m - magnae, didžiosios ląstelės. Jos turi didelius recepcinius laukus, kurie leidžia analizuoti dideles erdves, didelius objektus, santykius tarp tų objektų ir judesius.

Labai įdomu. Manote, kad tokie skirtumai evoliuciškai išsivystė kaip lytims būdingi pranašumai?

Tikėtina, kad taip. Jeigu priimam evoliucijos teoriją, tai vyras buvo tas, kuris turėjo eit mamuto nudobt. Mamutas nebūtinai laukdavo už slenksčio, jį reikėdavo susirasti. Susiradus dar paskui jį bėgiot reikėjo, o nudobus grįžt atgal. Tam reikėjo erdvinės orientacijos.

Vyrai - medžiotojai, moterys - rinkėjos. Tokie socialiniai ar lytiniai vaidmenys yra žinomi iš elgsenos tyrimų. Man įdomu klausytis, kokiais ląstelių lygio skirtumais jie pavirto. Turbūt tam prireikė tūkstančių metų?

Daugelio tūkstančių. Taip konstatuojame tai, ką turime. Kaip tai atsirado - atskiras klausimas.

Šie skirtumai galėtų būti įdomūs, kalbant apie lyčių lygybę, bet palikime tai. Taigi, iki tinklainės jūs jau prisikasėte. O dar giliau?

Tai čia tada klausimas: giliau ar aukščiau?

(Abu juokiasi)

Procesine prasme tinklainė yra pradžia. Po to jau viskas eina traktais iki žievės. Žievių, teisingiau. Tai tenai vėl yra niuansų. Skiriasi atskirų sričių apimtys, neuronų skaičiai, subrendimas... Skirtumų atrandama vis daugiau ir daugiau.

Vienas iš esminių - čia neseniai vienoje konferencijoje skaičiau pranešimą - du pusrutuliai (Atskiras klausimas, kam jie abu reikalingi, čia atskira istorija, nes turime pavyzdžių, kai ir su vienu sėkmingai kognityvine prasme gyvenama. Bet tai palikim dabar, dauguma mūsų turim po du pusrutulius.) turi tarpusavio jungtis, bendrauja. Ir vienas iš tokių rimtų lyčių skirtumų, kad moterims abu pusrutuliai - kaip užtrauktuku susegti. Tokia iliustracija, kad jie labai aktyviai tarpusavyje bendrauja. Vyrams - daugiau lygiagrečiai, jų procesai sukasi atskiruose pusrutuliuose. Nereikia absoliutizuoti - abiejų lyčių smegenyse yra ryšių ir tokių, ir tokių, bet dominantės yra tokios.

Ką tai mums duoda? Iš to išeina elgseninis skirtumas, tas vadinamas moterų multitaskingas, žargonu kalbant. Daugiafunkciškumas. Moteris gali atlikti daug veiksmų vienu metu. Todėl, kad ji pajungia abu pusrutulius, pusrutuliai turi specializaciją atlikti tam tikras funkcijas, ir jeigu jie abu bendrauja, tai daugiau tų funkcijų gali ir atlikti. Vyrams, kai yra užduotis, tai aš užsidarau ir tą užduotį sprendžiu. Išsprendžiau, einu prie kitos. Čia taip labai jau pirštų galais išgryninant.

Gerai, tai jau yra apčiuopiami neurobiologijos atradimai.

Padaryti smegenovaizdos naujausiais metodais.

Būtent šie metodai padėjo?

Kitaip tų dalykų nepamatysi.

Gerai, tai jau - šis tas. Tokius atradimus išties galima taikyti kur nors rinkodaroje, kuriant paslaugas vyrams ir moterims. Nors jūs pats minėjote, kad ir empiriškai daug ką galima nutuokti, anekdotai apie tai jau seniai sklando.  

Taip, bet dabar žinom jau mechanizmų lygmeniu.

O gal neuromokslas jau yra konkrečiai prisidėjęs kur nors uždirbant ar sutaupant? Gal kuris nors atradimas padėjo optimizuoti, na, pavyzdžiui, kokią nors infrastruktūrą?

Dėl infrastruktūros gal negalėčiau komentuoti, bet jeigu imtume neuromarketingą, kuris yra neuroekonomikos dalis...

Taip, imkime.

Ši sritis labai skirtingai vertinama - nuo normalaus vertinimo iki labai neigiamo.

Neigiamai vertinti, atmesti - paprasčiausia.

Ne, neigiamai vertinama psichologine prasme - kad tai yra manipuliavimas žmonėmis.

Nejaugi?

Taip, tai yra gaju. Ir šiame name yra taip mąstančių, nes aš vis kartas nuo karto apie tai pakalbu, esam ir bandymų padarę. Mes techniškai viską turime tiems tyrimams daryti. Bet kiekvienas turi savo nuomonę.

Klasikinis tyrimas buvo Coca-Colos. Ji gali sau leist su savo finansais. Ten buvo italų ir kinų bendras tyrimas. Lygino Coca-Colos ir Pepsi reklamas. Kadangi ten kažkurie, jau nebeatsimenu tos istorijos, ėjo į Kiniją. Ir išaiškėjo, kad visiškai skirtingi procesai nulemia pasirinkimus. Italams ir kinams aktualūs visiškai kiti dalykai. Kinai - tokie kolektyviniai žmonės, dėl religijos, dėl visko, ir jiems reikia kitokių akcijų ir reklaminės medžiagos, lyginant su italais.

O kur čia neuromokslas?

Neuromokslas tai nustatė.

Čia kažkokia socialinė psichologija, o ne neurobiologija.

Tuomet jau prasideda tų Kinų sienų statymas. Čia - tas, čia - ne tas.

Man atrodo, jeigu jūs atrastumėte, kad skiriasi kinų ir italų ląstelės, arba ryšiai tarp pusrutulių, kaip pasakojote apie vyrus ir moteris, tuomet tai būtų biologiška. O dabar - tiesiog elgsenos tyrimai.

Elgsenos, bet viskas vyksta šioje dėžutėje, ar psichologiniai procesai, ar kas. Psicho yra tik terminas, bet procesus ir mechanizmus nulemia smegenys. Čia vyksta procesai, tik vienas  į juos pažiūri iš vienos pusės, ir tai yra psichologija, kitas - iš kitos pusės, ir tai jau yra neurobiologija. Bet šaknis yra ta pati.

O likęs kūnas - ne smegenys - kaip nors tuose procesuose dalyvauja?

Kuriuose?

Apsisprendžiant: gerti Coca-Colą ar Pepsi.

Ooo, manau, kad taip. Jeigu žiūrim į organizmą kaip į visumą, tai tą sistemą sudaro daug posistemių. Jos tarpusavyje labai glaudžiai funkcionuoja. Imkim kvėpavimą. Jo sutrikimas sąlygos aprūpinimo deguonimi problemas. Smegenys yra kritiškai priklausomos nuo deguonies. Esant chroniškai hipoksijai smegenų veikla persitvarkys. Toliau vystau istoriją - kad būtų geras aprūpinimas deguonimi, turi būti normali kraujodara ir kraujotaka. Dujų pernašai svarbūs yra eritrocitai.

Hemoglobinas...

Taip, hemoglobinas. Šitam dalykui svarbūs inkstai. Juose gaminamas eritropoetinas, kuris sąlygoja, aktyvuoja eritrocitų gamybą. Jeigu inkstuose yra kokia nors problema, gali strigti eritrocitų gamyba. Dėl to pasekmės bus ir smegenims, ir širdžiai. Dar inkstuose veikia tokia griozdiška hormonų sistema, kuri labai preciziškai reguliuoja vandens kiekį organizme. Mes gi vandeniniai esam, apie 60 procentų mūsų svorio yra vanduo. Bet tas vanduo preciziškai paskirstytas: dalis - ląstelėse, ir dar svarbu - kuriose, dalis - už ląstelių. Funkciškai tai yra be galo svarbu. Viena paprasčiausių pasekmių - vanduo apsprendžia kraujospūdį. Nuo kraujospūdžio priklauso, kaip vyks medžiagų apykaita kapiliaruose. Jeigu sutrinka inkstai arba mityba, tarkim, su natriu kas nors yra, tuomet keisis vandens kiekis, jo daugės arba mažės, keisis kraujospūdis - keisis medžiagų apykaita. Ir visa tai vyks galvoje. Virškinimo sistema taip pat savaime svarbi, nes gliukozė smegenims yra kritiška.

Gal mėnesio senumo naujiena - surado, kad kaulų ląstelės sekretuoja baltymą, kuris yra labai svarbus mitybiniam elgesiui. Daugtaškis. Kaulas tradiciškai laikytas kalcio saugykla.

Inertiškas.

Inertiškas, niekam neįdomus dalykas, kol nesulūžo. Pasirodo, jis gamina tokias medžiagas, kurios keliauja į mąstytuvą ir sprendžia mitybinį elgesį. Man tai graži pažinimo reliatyvumo ir nebaigtinumo iliustracija.

Kitas dalykas, iš pastarųjų dešimtmečių naujienų - tai mūsų garsieji įnamiai, vadinami bendru terminu mikrobiota. Tai yra bakterijos. Mes jų turim visur: kūno paviršiuje, nuo akių pradedant... Bet storojoje žarnoje jų yra kilogramas - pusantro, toks vertinimas. Iki šiol laikytasi supratimo, kad tai yra virškinimo sritis, virškina - ir ramu. Dabar žinom, kad tai yra tik visos veiklos dalis. Eksperimentai parodė, kad tų mikroorganizmų produktai keliauja su krauju į smegenis ir veikia smegenų aktyvumą.

Tai reiškia, kad autonomiškos mikrobūtybės veikia Homo sapiens mąstymą?

Taip. Ekstremalus šios teorijos vystymas prieina išvadą, kad tikrasis šeimininkas sėdi ten, o žmogus yra tik robotas, kuris realizuoja to šeimininko įnorius. 

Bet rimtai kalbant, kiek tai pagrįsta?

Sunku pasakyt, čia vėl pereinam į filosofijos lygmenį. Tol, kol priimam, kad kognityvika yra apspręsta smegenų, tol tai yra sąveikos su mikrobais, simbiozės klausimas. Bet hipotezių spektras labai platus. Veikia uždaros kilpos: kada valgyt, ką valgyt - nusprendžia smegenys, suvalgytas maistas labai veikia žarnyno mikroorganizmų rūšinę sudėtį, o pasikeitę mikroorganizmai vėl veikia mąstytuvą. Grandinės sukasi labai kompleksiškai. Tai nauji dalykai. Žinom, tiriam, bet esam dar kelio pradžioje.

Dar išplaukė iš atminties pavyzdys apie tai, ką atrandame. Prieš maždaug dvidešimt metų atrado visiškai naują ląstelių populiaciją akies tinklainėje. Šviesai jautrios ląstelės. Sunku rast geresnį neuroobjektą negu tinklainė. Patogu prieiti, aktualu technikai, aktualu pažinimui. Tyrėjų daugybė, atrodytų, ten iki molekulės viskas ištirta. O čia - ups, surado atskirą sistemą. Tos ląstelės labai specifinės, jos signalą integruoja per valandas. Primenu: šiaip ląstelė dirba milisekundės režimu. O čia turim valandas. Taip atsirado trūkstama grandis bioritmams. Kad bioritmai veikia, visi sutinka. O kas tas reguliuojantis veiksnys? Dabar suradom - šitos ląstelės ir reguliuoja.

Labai įdomu. Histologija juk jau senas mokslas. Kaip anksčiau pražiūrėti tokie dalykai, ištisos ląstelių rūšys?

Vienas dalykas, aš manau, yra psichologinė inercija. Klasikinė tinklainės sandara - šeši sluoksniai. Visi žino, kad fotono sąveika su jautriąja ląstele vyksta fotoreceptoriuose, ir niekam nešovė į galvą patyrinėti tą sąveiką ankstesniuose lygiuose. Tokio netradicinio mąstymo elementas moksle yra be galo svarbus. Užtat tie vadinami kreizai padaro labai įdomių darbų, nes jie mato netradiciškai. 

Visiška naujiena pernai prasisuko tokiu revoliuciniu lygmeniu - kad galvos smegenyse taip pat yra limfinė sistema. O vadovėlinė klasika - kad limfinė sistema, limfa egzistuoja visame organizme, tik ne centrinėje nervų sistemoje. Ir penkioliktais metais parodė, kad ji ir ten yra. Ne ląstelė - visa sistema. Pilni žurnalai diskusijų: vyrai, kaip čia yra? Dirbom, dirbom, ir tokio dalyko nematėm. Mūsų laikais tokie dalykai vyksta. 

Nuostabu. Dar paklausiu apie mikro lygį. Norint tirti smegenų veiklą, man regis, svarbu suprasti vieno neurono procesus. Kaip ta ląstelė veikia, kada generuoja kokius impulsus, nuo ko tai priklauso. To nežinant sunkiau suprasti tinklus ir jų atsakus. Ar mokslui dar yra ko knistis neurono viduje?

Sočiai. Jeigu trumpai - sočiai. Todėl, kad jau esam neurono lygmenyje, ir biochemijos, molekulinės biologijos metodai leidžia daryti tyrimus jo viduje. Tos biocheminės signalų grandinės yra be galo sudėtingos. Kalbant apie atskirų ląstelių lygį, darbo dar ilgam užteks.

Galiu iliustruoti keliais pavyzdžiais. Jau vadovėlinė neurofiziologijos klasika yra, kad nervinė ląstelė, neuronas, sudaryta iš trijų dalių: kūno, ševeliūros - dendritų atšakų ir aksono. Klasika teigia, kad neuronai sąveikauja per sinapses - jungtis, ir signalas keliauja iš dendritų į kūną ir per aksoną - į kitą neuroną. Tai dabar jau žinom, kad klasika pakeista.

Oho.

Eksperimentiškai jau prieš trisdešimt metų buvo parodyta, kad potencialai iš kūno grįžta atgal į dendritus, tai yra - į priėmėjus. Ir tai viską labai keičia, nes kūnas, į kurį sueina integruotas atsakas, turi duoti žinią, kaip turi vykti procesai pradžioje. Modeliuotojams tai yra galvos skausmas ir iššūkis. O prieš penkiolika ar dvidešimt metų parodyta, kad ir iš aksono galo retrogradiškai grįžta potencialas. Tai dabar turim, kad jis juda ir pirmyn, ir atgal.

Chaosas kažkoks. Mūsų taip nemokė.

Tai ir aš ne paskaitoj esu, čia iš straipsnių kalbu.

Taip, labai įdomu.

O įsivaizduokit, kaip modeliuotojams - griūva... Bet iš pozityvo pusės žiūrint - iššūkis. Tai - nauja, reikia situaciją suvaldyti.

Dar vienas dalykas iš naujienų - kalbant apie centrinę nervų sistemą yra dvi ląstelių kategorijos: neuronai, apie kuriuos visi žino ir kalba, ir glija, apie kurią kalbama žymiai mažiau. Kad tokia glija yra, žinom nuo seniausių laikų, bet istoriškai jai buvo priskiriama tokia priežiūros funkcija: pamaitint neuronus, apvalyt aplink. Tokia namų šeimininkė. Ką iš jos sužinosi? Nieko įdomaus. Jų ir netyrė. Neuronai sprendžia, visas dėmesys buvo jiems. Dabartinės technologijos leidžia normaliai patyrinėt ir tas glijos ląsteles, ten jų yra skirtingos kategorijos, na, bet čia vienu terminu vadinkim. Ir kai pradėjo tirt, pamatė, kad tos namų šeimininkės, duok Dieve, ką daro.

Kaip gyvenime.

Realiai tai tokia šeimos metafora: vyras - galva, moteris - kaklas. Taip neįžeidžiant. Tai va, panašu, kad čia - tas kaklas. Glija. Tai, ką dabar žinom, aš manau, tik pradžia mūsų kelio. Sinapses, tas jungtis tarp neuronų, glijos ląstelės reguliuoja.

Man dabar aiškiau, kiek žmonija tėra pažengusi, kurdama dirbtines smegenis.

Čia aš blogas pašnekovas, nes esu labai kritiškas šiuo klausimu. Dėl lūkesčių. Dabar tas Human Brain Project yra, milijardas eurų paskirta. Prestižiškiausias visų laikų projektas. Jo tikslas - sumodeliuoti smegenų veiklą per dešimt metų. Kritika yra didžiulė, ir man labai džiugu, kad ne aš vienas toks skeptiškas. Duok Dieve, sumodeliuokit jūs vieną normaliai neuroną su visom sinapsėm.

Apie neuronus kalbant dar, skaičių kalba - niekas nežino, kiek neuronų mes turim. Kadangi man tai įdomus klausimas, specialiai seku literatūrą. Iliustruoju spektrą: apatinė vadovėlinė riba - dešimt devintuoju laipsniu, o viršutinė, iš straipsnių - dešimt devynioliktuoju. Dešimt eilių. Ne kartų, o dešimčia eilių vertinimas skiriasi.

Taip, taip, taip... Labai iliustratyvu.

Toliau vystau šitą skaičių kalbą. Sinapses, jungtis tarp neuronų, sunku suskaičiuot, bet čia realesnis dalykas. Vadovėlinė visų priimta klasika yra, kad vienas neuronas gali turėt dešimt tūkstančių tų jungčių. Tai dabar pasitelkim kombinatoriką iš aritmetikos. Imkim apatinę neuronų skaičiaus ribą - dešimt devintuoju laipsniu ir sinapsių - dešimt ketvirtuoju. Aš net nesiimu įvardint skaičiaus, kiek gausim kombinacijų. Tegu tik pusė tų sinapsių yra aktyvios, bet jos dirba milisekundės režimu. Per milisekundę keičiasi būsena.

Tai įsivaizduokit apimtis procesų, vykstančių smegenyse.

Dar sukam varžtą giliau - reikia prisiminti ką tik minėtas glijos ląsteles. Kadangi nežinom neuronų skaičiaus, nežinom ir kiek yra glijos ląstelių. Nuomonių spektras panašus: nuo to, kad neuronai sudaro 90 procentų smegenų iki to, kad jie sudaro tik 10 procentų. Imkim 50/50 patogumo dėlei. Gausim kažkur dešimt-ioliktuoju vienų ir dešimt-ioliktuoju - kitų. Ir kai dabar žinom, kad glijos ląstelės ne tik reguliuoja neuronų veiklą, bet jos ir tarpusavyje bendrauja, tai va kokį turim sudėtingumo lygmenį.

Bedarbystė neuromokslininkams negresia.

(Juokiasi) Džiugu. Ačiū jums.