Pasikalbėkime. Man
pirmiausia įdomu, ko jūs išmokote iš savo tėvo.
Įdomus klausimas. Daug ko išmokau. Kai
buvau mažas, kartais reikėdavo apie namus ką nors taisyti, atsimenu, buvo
sugedusi skalbimo mašina, kur nors vanduo varva – tokius dalykus aplink namus
reikėdavo kartais taisyti. Tai man buvo įdomu žiūrėti, ką tėvas daro, kaip jis
dirba, šiek tiek išmokau iš to. Bet paskui, kai buvau truputį vyresnis, tėvas tapo
neįdomus. Jis kiekvieną vakarą prie savo stalo sėdėdavo ir smarkiai dirbdavo,
ilgas lygtis rašydavo, daug, daug, daug popieriaus užpildė tomis lygtimis. Aš
negalėdavau suprasti, kodėl jam iš viso tai įdomu, kai gali išeiti lauke
dviračiu pasivažinėti, sportuoti ar ką nors kita daryti. (Juokiasi)
Tai apie mokslą jis manęs nieko
neišmokino. Ne nieko, bet nedaug. Kai man buvo gal trylika metų, mokykloje mokiausi
algebros. Man ir mokytojas patiko, ir pamačiau, kad šiek tiek sekasi, pasidarė
įdomu. Na ir pradėjau rimčiau mokytis. Tai tada buvau ant jo truputį užpykęs,
kad jis man anksčiau daugiau neišaiškino apie matematiką ir fiziką, kodėl man
reikėjo laukti iki trylikos metų, kad pagaliau pradėčiau suprasti, kaip čia yra
įdomu.
Po to jis mane labai daug išmokino.
Kai buvau gimnazistas, toliau mokiausi matematikos, paskui pradėjau
universitetą. Atsimenu, aš metus praleidau, praleidau dvyliktą klasę, nes
nebeliko įdomių pamokų gimnazijoje. Taigi, ėjau tiesiai į universitetą ir
atsiradau Caltech kaip universiteto studentas. Ten rimtas mokslas, labai
spaudžia studentus. Staiga viskas, visi uždaviniai buvo žymiai sudėtingesni,
labiau komplikuoti, tai reikėjo pas tėvą ateiti truputį pasiklausti. Ir aš
stebėjau, kaip jis gražiai, elegantiškai tuos uždavinius išsprendžia. Tada
supratau, kad tėvas nemažai žino. Tai iš jo nemažai išmokau.
O koks, manote, jam pačiam
buvo didžiausias, įdomiausias uždavinys?
Na, nežinau, galima sakyti, jis
užsiėmė pačiais sunkiausiais uždaviniais, kurie yra fizikoje. Jis studijavo
dalelių fiziką, particle physics. Jis irgi Caltech’e baigė
doktorantūrą. Tada dirbo žymūs fizikai: Feynmanas, Gell-Mannas. Disertacijos
uždavinį jam nustatė Murray Gell-Mannas, pasakė: galvok apie šitą problemą. Tai
jis gerų fizikų pažinojo, bet atsidūrė JPL (Jet Propulsion Laboratory – NASA
finansuojamas Caltech padalinys – I.S. past.) ir tenai dirbo visą karjerą.
Iš pradžių dar galėjo dalelių fiziką sekti, bet paskui turėjo šiek tiek
praktiškesnėmis temomis užsiimti, nors niekada nenustojo domėtis dalelių
fizika.
Matydavau vakarais dirbantį prie savo
stalo, toks buvo jo darbas. Jis norėjo suprasti, kaip supaprastinti dalelių
teoriją, kaip padaryti tokią teoriją, kuriai reikėtų tiktai labai labai mažai
prielaidų paimti ir viskas labai gražiai išeitų. Jis turėjo įvairių idėjų ir
labai daug dirbo prie tų uždavinių visą savo gyvenimą, daug tūkstančių puslapių
lygčių prirašė, daug sykių bandė iš naujo. Ir aš galvojau, kad tokiomis sunkiomis
problemomis užsiimtum, reikia arba turėti daug drąsos, arba būti kvailam. Bet
aš manau, kad jam tai buvo būtina. Jis buvo taip susidomėjęs ta problema, kad
negalėjo sustoti apie tai galvoti ir dirbti visą savo gyvenimą. Neišsprendė,
ligi šiol niekas neišsprendė, bet smarkiai dirbo.
O jūs? Kas jums
įdomiausia?
Na, aš galvoju, kad aš turbūt labiau praktiškas
negu tėvas. Aš žymiai lengvesnėmis problemomis užsiėmiau. (Juokiasi)
Daugiau praktiškais dalykais, tokiais, kur galėjau porą sprendimų surasti. Aš
esu eksperimentininkas, ne teoretikas. Domiuosi, kaip aparatus patobulinti, ypač
astronomijoje, kaip galima sukurti naujų technologijų, kurios suteiktų daugiau
galimybių. Daugiausia su superlaidininkiniais detektoriais dirbu. Tai toks mano
darbas. Galiu sakyti, kad pavyko keletą idėjų sugalvoti, kurios iš tikrųjų
dabar yra naudojamos.
Jūsų autentiškos,
originalios idėjos jau yra pritaikytos praktikoje?
Taip, astronomijoje. Na, sakau
„praktiškai“, bet reikia suprasti, kad čia astronomija, o ne prekyba ar kas
nors kita. (Juokiasi)
Gerai, taip, taip, bet
astronomai yra jūsų užsakovai, jeigu jūs jiems patobulinate arba sukuriate kokį
nors prietaisą.
Na, tai vis vien astronomai bando
daugiau suprasti apie Visatą, bando naujų atradimų padaryti, ir tam reikia
turėti visokių įrankių. Be tų įrankių mokslas nevyksta, nebūna pažangos. Taigi,
yra labai svarbu naujų technologijų įvesti į astronomiją. Man atrodo, naujos
technologijos yra labai svarbu, ir mano talentai, jeigu jų turiu, neblogai
tinka tokiam darbui.
Tačiau tam reikia ir
astronomiją išmanyti?
Taip. Aš niekada astronomijos
nestudijavau, tik fiziką. Tai studijuodamas doktorantūroje Berklyje norėjau
rasti kokį nors projektą, kuriame galėčiau šiek tiek išmokti apie
eksperimentinę fiziką. Tuo metu buvo nelengva gauti darbą. Kai Reaganas buvo
prezidentas, ekonomika šiek tiek smuko. Pažinojau vyresnių studentų, kurie
baigę fizikos doktorantūrą nerado darbų. Tai aš galvojau, kad man būtų gerai ką
nors praktiško surasti, išmokti ir praktiškų dalykų, kad baigęs doktorantūrą
galėčiau susirasti darbą. Todėl ieškojau eksperimentinio projekto, kuriame
išmokčiau, pavyzdžiui, apie elektroniką, optiką ar panašių dalykų. Ir atradau
tokį projektą, jis buvo – konstruoti instrumentą astronomijai. Mūsų
instrumentas naudojo lazerį, turėjo sušaldytus detektorius, tai reikėjo...
Dabar man trūks žodžių lietuviškai pasakyti...
Angliškai sakykite.
Apie vacuum systems ir cryogenics
išmokti šiek tiek, ir apie optiką. Ir daug apie elektroniką, ne tiktai paprastą
elektroniką, bet ir apie microwave, mikrobangų elektroniką. Aš
pagalvojau, kad čia labai geras projektas, nes daug visokių praktiškų dalykų
išmoksiu. Taip įkritau į astronomiją ir astrofiziką – norėdamas būti
praktiškas.
Nors ta sritis, kaip
sakote, nėra praktiška.
(Juokiasi) Na, taip, juokinga.
Bet visada finansuojama, nes
vis tiek žmonėms rūpi, kas ten, danguje.
Jeigu pavyksta susirasti darbą toj
srity, tai gerai, astronomija yra maža sritis palyginti. Bet man pavyko
padaryti karjerą.
O pasakykite suprantamai
paprastam žmogui: ką jūs atradote ar patobulinote tuose prietaisuose, kad
astronomams palengvėjo gyvenimas?
Tai maždaug prieš dvidešimt metų, gal
truputį daugiau, maždaug 1999 metais, turėjau tokią idėją, kaip padaryti su
superlaidininkiniais detektoriais... Vėl nežinosiu, kaip lietuviškai pasakyti,
– matrica, imaging array problema mūsų srity. Aš dirbu ne su matoma
šviesa, bet su daug ilgesnėmis bangomis.
Aišku.
Maždaug tūkstantį kartų ilgesnėmis. Jos
trumpesnės negu radijo bangos, bet ilgesnės negu infraraudonosios bangos. Tai
tokia sritis, kurioje technologija buvo gana prasta, ypač detektoriai, buvo
sunku juos konstruoti. Kai aš pradėjau toj srity, kiekvienas detektorius buvo
rankomis konstruojamas. Jis turėjo savo laidus, turėjo savo stiprintuvą. Jeigu
norėjai daugiau negu vieną detektorių turėti, tai reikėjo kiekvieną atskirai
konstruoti, buvo labai daug darbo.
Tai tokia buvo problema. Mes žinojome,
norint, kad tas mokslas labiau pažengtų, kad tų submilimetrinių arba tolimų
infraraudonųjų bangų astronomija būtų labiau išvystyta, reikės išspręsti tą
problemą – reikia geresnių detektorių ir daugiau. Negali jungti atskiru laidu
kiekvieną, kai yra daug detektorių. Reikia surasti būdą, kad visi signalai išeitų,
iš daug detektorių signalų išeitų vienu laidu. Ir reikia surasti būdą, kaip
juos gaminti ne rankomis, bet su mašinomis. Ypač, kaip pačiuose tuose
aparatuose panaudoti mikroelektroniką. Vėl žodžių trūksta...
Angliškai sakykite,
išsiversime.
Tokia iš tikrųjų fotografinė
technologija, maždaug. Tai 1999 metais sugalvojau, kaip tą problemą išspręsti
su superlaidininkiniais detektoriais.
O kam verta gaudyti tas
bangas?
Jeigu nori kamerą padaryti,
pavyzdžiui, tai reikia turėti detektorių matricą. Jeigu nori spektroskopiją
daryti, tai žiūri į vieną, sakysim... kaip jūs vadinat galaxy –
žvaigždyną?..
Galaktika, žvaigždynas,
taip.
...Ir nori išskirti šviesą pagal bangų
ilgį, tai reikia turėti detektorių matricą. Jeigu turi vieną detektorių, tai
gali žiūrėti į vieną tašką danguje ir su viena spalva arba gaudyti vieną bangų
ilgį. Jeigu turi matricą, tai tu gali daug kur žiūrėti ir įvairių bangų ilgių
pagauti. Duomenų rinkimas daug greitesnis būna, jeigu turi daug detektorių.
Gali daug daugiau išmatuoti, daug daugiau matyti, daug jautresnių matavimų
padaryti. Tai mokslas eina žymiai greičiau.
Mhm. Yra toks mokslas
astronomija ir yra kitas mokslas astrofizika. Kaip jos susijusios ir koks čia
skirtumas?
Na, tai astronomija yra labai senas
mokslas. Galima sakyti, kad žmonija studijavo astronomiją daug daug tūkstančių
metų prieš tai, kai atsirado astrofizika. Stebėjo dangų, mokėjo atpažinti
žvaigždynus. Kai truputį atidžiau pažiūrėjo, pamatė, kad ir planetos yra. Planetos
juda ir įdomiai juda. Paskui, kad galėtų tai išaiškinti, reikėjo planetų
judėjimą labai gerai išmatuoti, stebėti, kiekvieną naktį žiūrėti į dangų ir
daryti matavimus. Tai čia viskas yra astronomija, toks stebėjimas ir duomenų
rinkimas.
Bet tai nepaaiškina, kodėl tie dalykai
taip vyksta. Iš tikrųjų jau graikų laikais pradėta bandyti sukurti modelių,
kodėl planetos taip juda ir kaip jos sukasi. Paskui atėjo Kopernikas, Brahe ir
Galilėjus, vėliau Newtonas, jie suprato, kad pagaliau galime viską išaiškinti
naudodamiesi fizikos dėsniais, Newtono dėsniais. Kodėl planetos taip juda,
sukasi aplink Saulę, o ne aplink Žemę, Newtono dėsniai tą viską išaiškina. Čia,
galima sakyti, buvo astrofizikos pradžia, kai dangaus stebėjimas išaiškinamas
naudojant fizikos dėsnius.
Ir dabar astrofizika, ta bendra idėja
turi daug pavyzdžių. Kaip žvaigždės dega? Reikia suprasti, kaip atomų
branduoliai jungiasi ir padaro ką nors kita, pradedant nuo vandenilio, sintezė,
nucleosynthesis. Kaip tas viskas vyksta ir kur ta energija eina, kaip ta
energija pagaliau išeina iš žvaigždės ir padaro šviesą. Tai čia viskas
astrofizika yra.
Dabar astronomija toliau užsiima
paprasti žmonės, o mokslininkai – astrofizika, nes fiziką išmano.
Prieš keletą metų dar pas mus
universitete būdavo dėstoma astronomija, Professor of Astronomy,
astronomijos profesorius būdavo. O dabar visi pasidarė Professor of
Astrophysics. (Juokiasi)
Taigi.
Tai atrodo, kad žodis „astronomija“
jau mažiau naudojamas mūsų srityje. Bet visuomet yra žmonių, kurie daugiau
užsiima stebėjimais ir mažiau užsiima tų stebėjimų išaiškinimais. Ir yra
teoretikai, kurie daugiau bando suprasti tuos matavimus ir pažiūrėti, kaip
fizikos dėsniai juos išaiškina. Tai galima sakyti, kad yra žmonių, kurie šimtu
nuošimčių yra astronomai, kiti šimtu nuošimčių astrofizikai, o beveik visi kiti
– kur nors vidury.
O jūs kiek nuošimčių kuris?
Aš esu šimtu nuošimčių fizikas. (Juokiasi)
Eksperimentinis fizikas, galima sakyti. Šiek tiek užsiimu astrofizika, šiek
tiek užsiimu stebėjimais, bet pagrindas – eksperimentinė fizika.
Aš prieš kurį laiką
susipažinau su Alanu Lightmanu iš MIT. Jis turbūt kadaise buvo šimtu nuošimčių
astrofizikas, paskui tapo gal kokiais 70 nuošimčių rašytojas, sukūręs „Einšteino
sapnus“. O dabar nežinau – gal per pusę. Ir jis neseniai sukūrė serialą
„Searching“, Jungtinėse Valstijose rodė per PBS. Ten pasakoja, kaip plaukdamas
laiveliu į savo vasarnamį Maino saloje atsigulė tame laivelyje, žiūrėjo į dangų
kaip koks astronomas ir suprato, kad yra kažkas daugiau. Gal ir jums yra taip
buvę?
Na, kad būtų toks momentas, aš
sakyčiau – ne vieną sykį, dažnai. Kai žiūri į dangų, reikia mokėti sustoti
galvoti apie kasdieninį gyvenimą, tą viską paleisti, kad nesisuktų galvoj kiti
dalykai, tiktai žiūri ir nebandai galvoti. Paskui kažkaip protas pradeda
suprasti, ką akys mato. Na, tai būna tokių momentų. Aš sakyčiau, pradėjus
užsiimti astronomija, labai dažnai taip būdavo. Reikia padaryti stebėjimus,
reikia dirbti per naktį, tai reikia vakarienę pavalgyti, paskui užvažiuoti ant
kalno. Arba skraidome, yra ta skraidanti NASA observatorija, tai kai ruošiesi
daryti stebėjimus, jau temsta arba būna tamsu, žiūri į dangų ir kažkaip
supranti, kad čia bus tavo darbas – truputėlį daugiau sužinoti apie tai, kas
tenai yra. Arba kai baigi, kai jau esi pavargęs, visą naktį dirbai ir jau
važiuoji žemyn nuo kalno, gali truputį atsileisti, nes rytoj bus kita diena.
Jeigu buvo kokių problemų, tai reikės palaukti, pamiegoti ir sugrįžti į tas
problemas. Tai gali tik truputį atsileisti, žiūrėti į dangų ir pradėti galvoti.
Yra labai gražių vietų, kur atsirandi,
kai užsiimi astronomija. Pavyzdžiui, Havajuose, Mauna Kea, vaizdai nepaprastai
gražūs, ypatingai, kai temsta, kai saulė leidžiasi. Jaučiasi, kad esi tokioje
vietoje, kur nedaug kas ateina. Aplinka sukelia tokias mintis.
O Atacamoje?
Aš esu buvęs, bet neturėjau progos ten
dirbti. Buvau tenai, labai įdomi vieta. Ne tik dėl to, kad ten astronomija
vyksta, bet ir dėl to, kaip ten viskas atrodo ir kad ten žmonės, kuriuos turbūt
galima native americans vadinti, daug tūkstančių metų tenai gyveno ir
dar vis gyvena. Tai labai įdomi vieta.
Aišku. Dar aš prisimenu
tokį pasakymą iš vieno romano, kurio veikėjas, jėzuitų kunigas, sako, kad
žmogui, nemokančiam nei matematikos, nei teologijos, pasaulis atrodo labai
slėpiningas. Na, suprask, tam, kad pasaulis būtų aiškesnis, reikia išmanyti
matematiką ir teologiją. Ar pritartumėte?
Įdomus pasakymas. Aš sakyčiau, galbūt
ne tik matematiką reikia žinoti, bet ir fiziką šiek tiek. Žinoma, negali
fizikos suprasti, jeigu nemoki matematikos, tai būtinai reikia matematikos
mokėti šiek tiek. Bet kai studijuoji matematiką ir fiziką, supranti tuo pačiu
sykiu, kiek matematika ir fizika tau gali pasakyti, tos trumpos lygtys, kiek
ten yra įdėta ir kiek jos daug aprašo, kiek daug gali suprasti iš tų trumpų
lygčių. Tai yra tikrai stebuklinga. Bet taip pat supranti ribą, ką žmonės
supranta ir ko nesupranta. Tada prieini prie teologijos, galvoji: ar mes kada
nors viską žinosime, galėsime viską aprašyti lygtimis ir teologijos nereikės?
Man atrodo, kad mes niekada nesuprasime visko, visuomet bus paslapčių, kurių
mes nesuprantame. Visuomet bus, galima sakyti, tokia riba, kada fizika ir
matematika neaprašo ir pereini tada į kitą sferą.
Metafiziką.
Niekas negali tau pasakyti, ar tu esi
teisus, ar ne. Gali galvoti apie tai, kas tave traukia. Jeigu tau atrodo, kad
šitaip turėtų būti, tai niekas tau negali pasakyti, kad čia netiesa. Bet,
žinoma, kai kalbama apie dalyką, kurį fiziką aprašo ir matematika aprašo, ir
kas nors tau sako ką nors, kur tu žinai, kad tai nėra tiesa, nes mes jau tą
gerai suprantam, išmatuota yra ir taip toliau, tai čia kitas dalykas.
O gal jums teko skaityti
Maxą Tegmarką?
O, jis daug rašo, tai žiūrint ką.
Na, jo žymus veikalas „Our
Mathematical Universe“, kurio pagrindinė idėja, kad viskas yra matematika.
Aš kai kada skaitau, ką Tegmarkas
rašo, kai kada klausau, ką jis kalba. Jis įdomus žmogus. Kartais keistų idėjų
turi. Aš tos „Our Mathematical Universe“ turbūt neskaičiau, bet jeigu jis
teigia, kad mes viską galime suprasti per matematiką, tai gerai. Bet kol kas
mes ne viską suprantame. Jis apie ateitį sako, o nesako, kas dabar yra tiesa.
Na, tai jis gali taip spėti ateitį. Nežinau, ar aš sutikčiau. Gal jis pasakytų,
kada ta ateitis ateis, kada mes viską suprasime per matematiką. Ar jis tą
pranašauja? Aš nežinau, ar jis pranašauja.
Taip, tos idėjos sunkiai
pritaikomos praktiškai. Bet iš praktinių dalykų, pavyzdžiui, man buvo nuostabu
išgirsti, kad iki šiol fizikai negali paaiškinti, kaip veikia klijai.
Klijai? (Juokiasi) Aš nežinau,
ar galėčiau daug apie tai pasakyti.
Tai nebūtinai jūs privalote
paaiškinti, tiesiog yra gana sudėtingų praktiškų problemų, pavyzdžiui, vandens
srovės, sūkuriai upėje arba jūrų bangos. Jas iki šiol labai sunku apskaičiuoti
ir tai daug sudėtingesnė fizika, negu atrodytų iš pirmo žvilgsnio.
Čia turbūt kalbi apie turbulence?
Taip, taip.
Mokslininkai gerai supranta, kad čia
yra labai sunki problema. Šiek tiek galima pasakyti apie tai, bet išaiškinti smulkiai,
kaip oras arba vanduo juda, mes nepajėgiame to padaryti. Šiais laikais su
kompiuteriais skaičiuojama, kaip oras arba vanduo juda. Computational fluid
dynamics vadinasi. Didelius skaičiavimus kompiuteriu atlieka. Tas veikia ir
galima su kompiuteriais apskaičiuoti, bet yra visokių ribų. Kai problema pasidaro
per didelė, tai ir kompiuteris nepajėgia išspręsti.
O ji gana greitai pasidaro
per didelė.
Labai greitai.
Turbūt todėl orų prognozės
nėra tikslios.
Kai darai tokį skaičiavimą, tai niekad
nesprendi tiksliai tos problemos, kuri gamtoje veikia. Visuomet reikia įvesti
aproksimacijų. Ir iš ten ateina visokių problemų, iš visų tų supaprastinimų.
Negalima aprašyti, kaip kiekviena molekulė juda, per daug informacijos.
Kompiuteris negali tos visos informacijos aprėpti. Ir net jeigu galėtum,
reikėtų suprasti, kaip tos molekulės viena kitą stumia. Tas baisiai
komplikuota. Supaprastinus problemą, kurią skaičiuoji, viskas gerai, jeigu ji
gana švelni. Bet jeigu truputį smarkiau tas vėjas pučia ar kas nors kitas
pasikeičia, tai paskui kyla problemų.
Taigi.
Čia geras pavyzdys. Mes labai daug
suprantame, kaip oras arba vanduo juda, bet jeigu norim apskaičiuoti, tai yra
velniškai sunku.
O koks jūsų požiūris į
begalybę?
Na, matematinė begalybė yra labai
naudinga sąvoka. Kai užsiimi matematika, tai labai smagu turėti tokį konceptą,
labai padeda. Bet ar begalybė egzistuoja gamtoj? Nemanau. Nemanau, kad
egzistuoja gamtoj. Visuomet, kai sprendi fizikos uždavinį ir atsiranda begalybė
apskaičiavimuose, tai maždaug supranti, kad kažkas negerai: arba klaidą
padarei, arba tavo lygtys ne viską aprašo. Tavo lygtys neaprašo, ką gamta iš
tikrųjų daro. Pavyzdys yra tai, kas dedasi juodojoje skylėje. Einšteino lygtys
sako, kad turi būti, kaip fizikai sako, singularity kur nors jos viduje.
Vadinasi, Einšteino lygtys visos gamtos neaprašo. Kas nors turi pasikeisti, kas
nors negerai.
Klaida.
Nebūtinai klaida, bet yra
aproksimacija. Ir ta aproksimacija neveikia.
Nepakanka.
Taip, nepakanka. Reikia teorijos, kuri
turėtų mažiau aproksimacijų.
O kaip atsitinka, kad
matematikoje begalybė yra, o fizikoje – ne?
Aš manau, čia ne taip sunku suprasti.
Žmonės daug visokių dalykų įsivaizduoja, kurių gamtoje nėra. Tai čia klausimas,
ar matematika egzistuoja pati savaime, ar matematika yra žmogaus sukurta.
Išgalvota.
Išgalvota. Tai įdomus klausimas. Aš
kažkaip galvoju, kad yra daugiau žmogaus sukūrimas negu toks dalykas, kuris
savaime egzistuoja. Bet yra įdomu apie tai galvoti.
Ir jums tai nekelia
nerimo, kad viskas turi ribas, kad viskas turi pabaigą?
Nežinau, ar turi pabaigą. Čia geras
klausimas, ar Visata turi pabaigą. Mes galvojame, kad Visata turi pradžią, bet,
žinoma, ką tai iš tikrųjų reiškia, nėra aišku. Mes žinome, kad Visata buvo daug
mažesnė, kad buvo daug karštesnė. Galim atsekti Visatos istoriją laike atgal
gana toli, bet jeigu bandai per toli atsekti, kyla neaiškumų, kas tenai iš
tikrųjų buvo. Tai sunku pasakyti, ar tikrai turėjo pradžią. Bet ar kada nors
Visata pasibaigs, čia neaišku. Nežinau, ar pasibaigs.
Tačiau jeigu gamtoje nėra
begalybės, tai reiškia, yra pabaiga. Man atrodo, arba yra begalybė, arba ne.
Arba ne. Čia įdomus klausimas: ar
Visatoje yra begalybė, jeigu Visata niekada nepasibaigs? Dabar Visata turi
amžių, kuris nėra begalinis, kiek mes suprantame. Po milijardo metų nuo dabar
galėtume tą vėl pasakyti. Tai kokiu momentu Visatoje bus begalybė? Tiktai tada,
kai Visata bus be galo sena. Tai per tą visą laikotarpį begalybės joje nebus.
Tai ką reiškia, kad Visatoje yra
begalybė? Man neaišku, ar tai, kad Visata niekada nepasibaigs, reiškia, kad
Visatoje yra begalybė. Kur yra ta begalybė? Galvoje.
Taip, galvoje yra labai
daug ko. Gal net beveik viskas. (Abu
juokiamės) Bet, ko gero, yra daugiau, negu galvoje.
Na tai čia grįžtame prie klausimo, ar
matematika egzistuoja savaime, ar čia žmogaus sukūrimas. Idėja, kad Visatoje
yra begalybė, man nesukelia... Manęs tai nenervina. Idėja, kad mes niekada
visko nesuprasime, manęs irgi nenervina. Aš nematau čia problemos. Man atrodo,
būtų problema, jeigu viską suprastume. Nes ką mes toliau veiktume?
Viskas, būtų absoliutus
šaltis, viskas suprasta. (Juokiuosi)
Nebūtų ko siekti, nebūtų ko
studijuoti.
Nebebūtų, kur judėti.
Man atrodo, būtų liūdna, jeigu viską
suprastume. Nenorėčiau gyventi tokiame pasaulyje, kur jau viskas suprantama.
Taigi labai gražu, labai
malonu girdėti, kad jūs taip mąstote ir kad taip gerai jaučiatės, kad jūsų
nenervina nei begalybė, nei pabaiga, nei jokia kita kategorija. (Abu juokiamės) Labai ačiū, Jonai, už pokalbį.
Linkiu jums sėkmės visuose eksperimentuose.
Labai ačiū.
Kalbėjomės 2023 m.
balandžio 18 d. Vilniuje, senamiesčio viešbučio restorane.
Internete neplatintų pokalbių iš esmės rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą