2013 m. sausio 12 d., šeštadienis

Pergalės bėgimas






Nors šiųmetinėje Laisvės gynėjų dienos datoje yra net du velnio tuzino simboliai, pagaliau išgirdau ją vadinant ne tik aukų atminimo, bet ir pergalės diena. Ir ne bet kas, o Jos Ekselencija,  pakvietė taip pasijusti.  Valio!

Reikšmingos pergalės neiškovojamos be kraujo. Žuvusiuosius 1991-aisiais pagerbti būtina. Tačiau tą tragediją įprasminame tik pasidžiaugdami sėkminga beginklės minios kovos prieš kariuomenės dalinius baigtimi, t.y. pergale. Jei ne Sausio 13-ąją, tai kada lietuviai paskutinį kartą sumušė agresorius?

Valdžia visuomet linko reklamuoti Kovo 11-osios svarbą, nes Nepriklausomybės aktas – politikų nuopelnas. Tą dieną skamba fanfaros, o Sausio 13-ąją  – nėr ko švęst! Ar tikrai? Juk Aukščiausiąją Tarybą apsaugojo tik ano sausio ryžtas eiti prieš tankus, prasiveržęs iš šimtų tūkstančių širdžių.

Tradiciniame bėgime prie Antakalnio kapų susirinko daugiau nei 3000 tautiečių. „Susirinko“ gal per stipriai pasakyta, nes bent pusė dalyvių bėgo, vykdydami įsakymus. Gražu, kad kariuomenė atsiunčia pulkus, o mokyklos atveža vaikučius. Dar gražiau būtų, jei mokytojai atliktų pareigą nuo pradžių, parengdami auklėtinius kalvotai devynių kilometrų distancijai. Jau su medaliu ant krūtinės pakiliai risnodamas atgal į Antakalnį, ties Žvėrynu susitikau ieškantį, kur čia sutrumpinus kelią (daugelis drąsiai kirto judrią T.Narbuto gatvę ne pėsčiųjų perėjose), paaugliuką. Dusdamas iš nuovargio ir nevilties jis tarmiškai pasiteiravo „A finišas da toli?“ „Netoli“ – sumelavau ir paaiškinau vaikui, kaip Karoliniškių kiemais greičiau pasiekti bokštą. Bėgimas taigi nevaržybinis.  

Rašau, tebenešamas fantastiško renginio euforijos, ir tikiu, kad kada nors su savo Tomuku (jam rytoj sueina 9 mėnesiai) bėgsime savanoriškai susirinkusioje daugiatūkstantinėje jūroje, švęsdami Laisvės gynėjų Pergalės dieną.

3 komentarai:

Vidmantas Lozys rašė...

Geras Igno klausimas - kada paskutini karta lietuviai sumuse agresorius? Gal istorikai man padetu, bet, rodos, tai buvo 1923m (pries 80 metu) kai su ginklu atsiemem Klaipedos krasta

d2g2 rašė...

Lietuviai santūri ir liūdna tauta. Mūsų linksmiausios šventės tai - ispanų liūdnosios. Šis tautos bruožas formavosi tūkstantmečius, todėl tikrai nepasikeis per daugiau nei dvidešimt metų.
Sausio 13d. tikrai ne vienintelė lietuvių didvyriškumo apraiška. Nereikia pamiršti pokario partizanų nuopelnų, kurių taktinės pergalės prieš sovietų kariuomenę, turėjo operacines / strategines pasekmes.
Kas vieniems šventė, kitiems - netektis, todėl man nei kiek nenuostabu, kad mes pagerbiame žuvusius rimtimi.

Ignas S. rašė...

"Sumušė" palikau kaip "nugalėjo" sinonimą. Manau, galima teigti, kad Sausio 13-ąją agresorius sulaukė tokio pasipriešinimo (ir dar taikaus!), po kurio jau nebeatsigavo.