2014 m. gruodžio 28 d., sekmadienis

Metų knygos


Nejaugi vėl atėjo metas išrinkti savo Metų knygą? Peržvelgiau pernykščius rezultatus, ten smagiai ir paprastai išrūšiuota: negrožinės – lauk, poezija – į mažą dėžutę, proza – į piramidę. Na jau ne. Šiemet anaip rikiuoti nebekyla pirštas. Prastos taisyklės, neskaidrios.

Ar Metų pačiausiąją turėčiau rinkti vien iš šiemet išleistųjų? Nesąmonė. Tuomet – iš perskaitytųjų? Tarkim. (Perverstosios, paskaitinėtosios, įpusėtosios ir numestosios bei skaitytosios antrąsyk netinka.) Tačiau ar sąžininga suleisti badytis vienoje lankoje lietuviškąsias ir svetimkalbes aveles? Kodėl gi ne. Tik ar padoru lyginti Audronę Urbonaitę su Vladimiru Nabokovu? Hmm. Ar drįsčiau teigti, kad Sauliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsnis“ visa galva lenkia Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum III“? Man taip atrodo. Tebūnie šis vertinimas perdėm arogantiškas, bet nors nuoširdus.

Ar apskritai padoru mėgėjui vertinti rimtus kūrinius? Žinoma, dar ir kaip! Argi tai – ne kritikos ekspertų sritis? Niekai. Juk ekspertas (žinovas) pirmiausia yra mėgėjas. Nemėgdamas negali ko nors išmanyti.

Populiariausiuose žurnaluose ekspertais dažniausia skelbiami būtent mėgėjai: lyderystės ekspertas, saugumo politikos ekspertas, Ukrainos ekspertas, viešųjų ryšių ir finansų rinkų ekspertas, stiliaus ekspertas, šampano ekspertė, sekso ekspertė... Suprask, žmogus domisi ta sritimi, mėgsta ją, todėl šiek tiek išmano, tačiau dar ne tiek, kad iš to duoną valgytų.

Pavyzdžiui, aš pats galiu neraudonuodamas prisistatyti bėgiojimo ristele, vaikščiojimo į Kilimandžaro viršūnę, stovėjimo Šiaurės ašigalyje, vasarojimo Palangoje, viešo plepėjimo, tinklaraščio rašymo ir, be abejo, knygų bei žurnalo „Rigas Laiks“ skaitymo ekspertu.

Kai pomėgis virsta darbu, asmuo ima atsakyti už savo kalbas. Tuomet iškart tampa pristatomas nebe ekspertu, o einančiuoju tam tikras pareigas. Štai Rašytojų Sąjungos leidėjas Valentinas Sventickas ne tik gyvena iš tekstų vertinimo, bet ir Nacionalinę premiją už nuopelnus literatūros kritikai pelnė. Profesionalas. Kaip ir Aidas Puklevičius. Mėginote perskaityti keturis šimtus knygų per metus? Jis perskaito.

Žvelgdamas į kuklų savo 2014-aisiais perskaitytos prozos sąrašėlį, pastebiu, kad jame vyrauja XX a. kūriniai, vis drąsiau priskiriami šimtmečio šimtukams, aukso fondams ar tiesiog klasikai. Ką gi rinksi iš atrinktųjų?

Prieš porą metų ėmiau atidžiau domėtis nobelistais. Nors tą premiją, pikti liežuviai plaka, tarpais nulemdavo politikos ar lovos reikalai, dėl jos laureatų literatūrinio lygio nėra ko ginčytis. Puikūs visi laureatai.

Šiemet neapleidau savo numylėtinių J.M.Coetzee'ės ir H.Pinterio, pasimėgavau Tomo Mano ir Alice Munro apsakymais, S. Bellow‘o romanu „Henderson the Rain King“ ir pjese „The Last Analysis“. Nuostabu, gilu, fundamentalu, nėr ką pridurti.

Maloniai susistūmiau Sinclair Lewis‘o „Gideon Planish“. Prieškariu satyrą rašė ir T.Tilvytis su P.Cvirka, tačiau jų kolega amerikietis, kad ir baigdamas prasigerti, žengė plačiau ir toliau. S.Lewis‘o protagonistas atranda, kad labdara niekuo nesiskiria nuo kitų verslų. Investavęs dolerius į paramos prašymų siuntinėjimą, romano herojus pelno pavydėtiną grąžą. O juk kiekvieno Raudonojo kryžiaus, SOS kaimo ar Maisto banko valdytojams kyla natūralus klausimas: kokią dalį grynojo pinigų srauto skirti veiklos rinkodarai ir plėtrai? Gideonas atsakytų: pirmuosius šimtą metų - kuo didesnę, jei įmanoma – 100 proc. Tik šitaip organizacija subręs, kad pagaliau taptų pajėgi iš esmės griebtis tikslų, kuriems buvo įsteigta.

Visiškai stogą nurovė G.Marquez‘o „La Cronica de la Muerte Anunciada“. Skaičiau, žinoma, angliškai, lietuviškai dar nėr. Filmas yra, vadinasi „Paskelbtosios mirties kronika“. Nemanau, kad žiūrėsiu. Skaitydamas magijos meistro tekstą, jaučiausi įsiurbtas į kompiuterinio žaidimo ekraną, mačiau visą istoriją iš vidaus. Iškrypėliška, užtat nuostabiai paveiku.

Paul Bowles mirė nepešęs Nobelio. Retai pasitaiko, kad sužavėtų tiek knyga, tiek pagal ją pastatytas filmas. Toks geras pavyzdys – „Perskeltas dangus“. B.Bertolucci susuktą šedevrą mačiau jaunystėje, o šiemet vėl peržiūrėjau, perskaitęs Paul Bowles‘o romano „The Sheltering Sky“ originalą. Skirtingi menai, tokia pat palaima.

Ismailas Kadare gyvena be švedų akademijos apdovanojimo. Dum spiro spero (lot. Kol alsuoju, tikiuosi). Šio albanų rašytojo romanas „The Siege“ – mano metų atradimas. Ypatingai papasakotas nuožmaus Osmanų turkų veržimosi į Europą epizodas. Vieną vasarą trukusioje krikščionių tvirtovės apsiaustyje atsispindi bet kurios kitos tautos ar net visos žmonijos istorija.

Apie F.Illies‘o "1913. Šimtmečio vasarą jau esu rašęs. Ją skaityti privalu būtent dabar, kol šimtmečio kontekstas dar gyvas. Taip pat ir Laurent Binnet „HHhH“, kad susimąstytume, kuo šiandieninis Krymas primena R.Heidricho Čekoslovakiją.

Prieš šimtą metų vyrai bėgiodavo kur kas lėčiau, nei dabar. 2008-aisiais sugebėjau pagerinti šimtmečio senumo pasaulio rekordą maratono distancijoje. O kaip anuomet rašydavo? Be Word‘ų“, be kietųjų diskų... Negi bet kuris darbštesnis plunksnos mėgėjas šiandien pajėgtų pranokti R.Roland‘o „Žaną Kristofą“ ar bent H.Senkevičiaus „Quo vadis?“? Juokinga.

H.Murakamiui, kad parašytų tekstą, techniškai primenantį romaną, pakako susikaupimo ir ištvermės. Tikras romanas neapsieina be talento. Galbūt šis Dievo dovanotas dopingas nulemia tik paskutiniuosius du procentus rašytojo sėkmės, bet yra būtinas jos ingredientas. Tuomet tūlas beletristikos mėgėjas nudžiunga atskyręs šedevrą nuo eilinio pramoginio opuso ir tampa knygų apžvalgų ekspertu.

Alessandro Baricco „Misterio Gvyno“ herojus metė rašyti knygas ir griebėsi portretų. Jis, įsivaizduokite, rašė nuogų merginų portretus. Įdomu? Labai. Ir gražu.

Ačiū, kad skaitote. Gražių ir įdomių jums metų!

2014 m. gruodžio 15 d., pirmadienis

Apie lyderystę ir pasitikėjimą


Atvažiavo profesorius Marty Linsky iš Harvardo Kennedy mokyklos ir klausinėja. Kokios norėtum Lietuvos po 20 metų? Ko imsiesi, kad ji tokia taptų?

Imsiesi – reiškia, būsi lyderis. Tuo metu. Pabaigsi – vėl normalus žmogus. Nesvarbu, kokias pareigas eini. Pareigos – ne lyderystė. Lyderystė – pastanga ką nors nuveikti, siekiant tikslo ir balansuojant ant leistinos ribos.

Paaiškino ir išvažiavo. Dar pasakė, kad gana į tą GWB paliktą lentelę ant Vilniaus Rotušės baksnoti. Pasitikėti NATO reikia, bet veikti teks patiems. Jeigu norim Lietuvos po 20 metų.

Vilniuje – lentelė, Taline – B.Obama neseniai drąsino. Rygoje – nieko. Tame niekyje latviai patys sukasi, galvas suka, tvarkosi. Taip jau atsitiko, kad ten kitataučių daugiau, nei čia. Žmonės iš Rusijos traukiasi ir kuriasi. Maskvoje, sako, nebeįmanoma kvėpuoti.

Vilniuje čečėnų nebesigirdi, o Rygoje gyvena. Ne rusai iš tėvynės išginė, de facto okupantai net Grozno nevaldo, juolab kalnų. Savi klanai, karai, vendetos. Beklausydamas pasakojimų iš to krašto, pamokomą legendą išgirdau.

Nelabai seniai, dar Aslano Maschadovo laikais, susikivirčijo viename kaime du jauni vyrai. Baigėsi barnis dūriu į širdį. Palaidoję žuvusįjį, susirinko senoliai žudiko teisti. Taip, sako, motyvas buvo rimtas: ir sesuo, ir motina spėtos paminėti ginčo įkarštyje. Tokio įžeidimo rimtas vyras nedovanos. Tačiau žmogžudystė yra žmogžudystė. Dabar, visų labui, kad kraujo keršto grandinė nutrūktų, teks tau, nelaimėli, tuojau pat dingti, dešimt metelių kalnuose pagyventi. Kaime rodytis ar šiaip su kuo nors susitikti, bendrauti – nevalia. Nuosprendis neskundžiamas.

Pasišaukė vyras savo Kaukazo aviganį ir iškeliavo. Susirado atokioje vietoje piemenų trobelę, apsistojo. Susitarė su šunimi aiškiai: jei koks žmogus artinsis, tas turįs loti. Taip ir gyveno. Kai tik koks prašalaitis netoliese sliūkindavo, šuo lodavo, nuteistasis slėpdavosi. Apsiprato, trečią žiemą taip peržiemojo.

Vieną pavasario rytą jo trobelėn įgriūva du nužudytojo pusbroliai su šautuvais. Mūsų herojus dar bandė savojo ginklo griebtis, bet tas – neužtaisytas... Viskas baigta. Liko pagal protėvių paprotį kartu arbatos išgerti.

Susėdo, geria. Vyresnysis atėjūnas kalba: „Nuo ano laiko mūsų kaime daug kas pasikeitė. Taviškių visai nebeliko. Aš tapau seniūnu. Vakar palaidojom tavo tėvą. Aptarėm ir nusprendėm štai ką: tu – tikras vyras, moki papročius gerbti. Supratom jau tuomet, kai savo motinos laidotuvėse nepasirodei. O kai dabar, tėvui žuvus, nesulaukėme apsilankant, vieningai nutarėm: metas tau grįžti į kaimą. To maža, imk mano dukterį į žmonas. Būsim giminės!

Džiugiai išlydėjęs svečius, atsiskyrėlis skuba kelionėn ruoštis. Tik dingt mintis: o kodėl šuo nelojo? Išdavė! Tokios niekšybės atleisti save gerbiantis vyras nepajėgs. Pasigavo jis buvusį numylėtinį, antkaklį smarkiai užveržė. Vedasi prie bedugnės krašto bausmės įvykdyti. Prieš stumdamas žemyn, stabtelėjo. „Kodėl tiek ištikimai tarnavęs, nusprendei išduoti šeimininką?“ – klausia. „Atlaisvink antkaklį, paaiškinsiu“, - sako šuo. „Budėdamas prie tako, iš toli anuodu vyrus užuodžiau. Pasiklausiau, ką jie kalba, ir supratau, kad gerą žinią tau neša. Nenorėjau jūsų taikai sutrukdyti, todėl ir nelojau.“

Susigraudino karštakošis šeimininkas ir prašo: „Pamiršk mano priekaištus. Keliausim namo, vesiu seniūno dukrą, drauge gyvensim. Tave iki paskutinių dienų skaniausiais valgiais nuo savo stalo šersiu“.  

Pažvelgė šuo jam į akis ir sako: „Žinai, tu – keliauk sveikas, o aš čia pasiliksiu. Vis tiek mudviejų tarpusavio pasitikėjimas išgaravęs.“ 

2014 m. gruodžio 4 d., ketvirtadienis

Sostinės tiltų rūpesčiai


Viduramžiais eilinis protėvis per gyvenimą vidutiniškai sutikdavo 500 žmonių. Taip sako internetas, kuriame 99 nuošimčiai statistikos yra įžūliai išgalvota. Pastarieji du teiginiai – ne išimtis.

Niekad nebuvo taip paprasta bendrauti, kaip dabar. Sėdi darbe sulindęs į feisbuką ir, kai jau visai nebeturi ką veikti, pasigriebęs tapšnoklį patikrini, ar kas naujo nevyksta feisbuke. Juokelis iš feisbuko.

Išbėgęs paupiu pasijunti vienišu vilku. Tiek minčių galvoj dūzgia, o nėr su kuo prasivėdint! Risnodamas fiziškai išsikrauni, į rujojančias vilkes nesidairai, o štai tvarkytis su intelektinėmis perversijomis vienam neišeina.

Gerai, kad velionis Styvas Džobsas nuostabių idėjų pakišo. Rytis Zemkauskas kultivuoja per teliką, bet galima ir gyvai. Pokalbiai ristele vadinasi. Tarp 5000 feisbuko draugų susiieškai pašnekovą, ir drauge spyruokliuojat liežuviais in bėgimo taktą, lyg kokie adidai torsion. Raumenims nauda, smegenims mankšta. Su vykusiu pakeleiviu nebežinai, kas sunkiau: tempą ar pokalbį palaikyt.

Po rinkimų merui derėtų Neries krantinę aptvarkyt. Pinigų nėra, žinau. Taigi neverta prie Trikampio estakadų statyt. Už anuos milijonus (antra tiek Geležinio Vilko spūstyse per statybas smalkėmis išrūko) buvo galima svarbiausiems trikampiniams sraigtasparnius įtaisyt. Vis tiek dabar į Trikampį patogiausia pakliūti sraigtasparniu. 
  
Anava, žiema Žaliąjį tiltą savo skulptūra papuošė. O ką, kultūrai - galima, o natūrai – ne? Šekit. Nei autoriaus klausė, nei vyriausiojo architekto. Visai, kaip tas Sūpuoklių kabintojas, prieš kurį laiką „Krantinės arką“ (vln. Vamzdis) savo išmone pagyvinęs. Neilgai kabėjo, šiukštu arkos autoriaus teises pažeidinėt. Įdomu, ar kas tiltų autorių teisių paisė, kai nusprendė gelžgalių prikabinėt? Dabar joks eks ar vice prezidentas po apačia nebepraskris. Ramu.

Feisbuke draugai siūlo lažintis, ką pirmiau griaus: Vamzdį ar Žaliojo tilto herojus. Pavojinga su rimtais vyrais rankomis kirst – atsivarys buldozerį ir išspręs lažybas be teisėjų. Kaip Lietuvos futbolo „A“ lygoje.

Kad griaus, tai faktas. Ir Vamzdį, ir skulptūras, ir patį tiltą. Skubėkit pažiūrėt, jei tikrai rūpi. Gal spėsit.

Šilo tiltą siūlo A.Brazausko vardu pavadint. Įamžint. Pavadinti galima, įamžinti sunkiau. Nors jeigu amžius – šimtas metų, tada gal.

Ant Valakampių tilto kabo lentelė „Tu rūpi“. Pro šalį švilpia vėjas ir automobiliai. Vieniša jaunavedžių spyna baigia rūdyti. Toks nykus jausmas, kad dvesia paskutinė viltis. Niekam tu nerūpi, nerūpėjai ir nerūpėsi. Rūpinkis pats, ne savim - kitu! Ta lentelė – ne savižudžiams, o gyviesiems! Turėtų būti užrašas „Pasirūpink!” O geriausia prevencija būtų šaligatvį panaikint ant to tilto. Štai ant minėtosios estakados šaligatvių nėr – pasirūpinta.

Sukurt vieno rato maratono trasą – urbanistikos iššūkis. Kas įveikė, tie – kultūros sostinės.

2014 m. lapkričio 15 d., šeštadienis

Metinės


Prabėgo metai. Beveik metai. Tik metai.

„Gerai, dabar Ukraina jums viską užgožia, ar ne?“ „Šaunuolis, sutvarkei tą škandalą Rygoje!“ „Ar dar jaučiat kokį poveikį verslui?“ – kalbina pažįstamieji ir nepažįstamieji.

Taip, šviežias kraujas antraščių skaitytojus kaitina stipriau, nei prieš metus sukrešėjęs. Latvijoje lietuvių nelaiko priešais. Žmonės nebesibaimindami perka „Maxima“ parduotuvėse. Viskas gerai, a ne?

Ne. Viskas niekada nebebus gerai. Tūkstančiai aukų Ukrainoje nesušvelnina Zuolitudės žūčių siaubo. Koks supermenas pajėgtų ištrinti iš atminties ano lapkričio gėlą? Per metus joks verslas nenusipurtytų mirtinos griuvėsių naštos.

„Rašyk knygą, išklok teisybę“, siūlo man. Norėčiau, negaliu. Tebesijaučiu daužtas. Ir mano teisybė tokia pat. Daužta teisybė. Gal kada nors, kai šokas išblės, išsipasakosiu. Kol kas neišblėso.

Pernai, pabaigęs atsiprašymo spaudos konferenciją, staigiu judesiu sviedžiau savo prikeverzotą popiergalį. Iš pykčio. Pykau ant likimo, ant niekšų, ant kolegų. Dabar nebepykstu. Liko tik apmaudas. Mėginu šypsotis veidrodžiui, o ten – liūdnojo vaizdo riteris.

Daugelis netiki. „Maivaisi“, galvoja. „Didelio čia daikto... Krizė, atseit. Nereikėjo būt arogantiškiems!“ Nereikėjo. Jautresni suka šalin: „Ai, nekalbėkim apie tai.“ Taip ramiau.

Audrius Lelkaitis susuko filmą. „Apkabink mane sapne“ vadinasi. TV3 žada rodyti Metinių proga. Žinovai pažiūrėjo, baisiai slogu, sako. O ko tikėjotės? Tokia istorija. Kai kuriuos veikėjus filmavo dar kaip visuomenininkus, o parodys jau kaip Latvijos parlamentarus, ašaromis išplukdytus valdžion nuo įvairių partijų.

Nerijų Numavičių prakalbino. Sensacija. Komunikacijos dievai dvejoja: ar nepasūdys žaizdų, ar nepakenks? Pakenks – nepakenks, vėl tos pačios baimės: patylėkim, nekomentuokim. Ar nuoširdumas kenkia? Juk aiškiai girdėti, kuomet žmogus iš dūšios šneka.

Patarėjų aibės. „Parduokit viską ir bėkit“, siūlė vieni. „Bent pavadinimą pasikeiskit“, protino kiti. Ačiū. Mes dar „NDX energijos“ vardo neatsisakėm. Antraip, nuo praeities slapstantis, apie naujas pavardes derėtų pasvarstyti. Jei bėgt, tai bėgt.

Užėjo mada narstyti krizių vadybą. Buvęs bankininkas, valiūkiškai šypsodamasis, skaito paskaitą „Myliu krizę“. Prisimena, kaip mikliai nutildė nenaudėlių paskleistus gandus apie bankrotą, kaip šantažuotoją sprogdintoją, banko skolininką, priveikė. Bravo. Kitas bendravimo žinovas dėsto, kaip Anglijos prekybos lyderiai „Tesco“ sausi išslydo, tikrintojams jautienos sumuštinyje aptikus arklienos pėdsakų.

Rygoje stogas sutraiškė 54 žmones, 24 vaikučius našlaičiais paliko. Jaučiat skirtumą?

Pravartu pasimokyti iš kitų laimėjimų, naudinga geranoriškų patarimų paklausyti. Dėsniai visur panašūs. Tik sukirba mintis, kaip tie mokytojai kalbėtų, jei tikra bomba būtų ištaškiusi banko būstinę, o vietoje arklienos londoniečiai būtų užkrimtę ko nors stipresnio. Dabar, beje, „Tesco“ valdo kitą, apskaitos klastočių, krizę. Sėkmės.

Konstrukcijos trūkinėjo tyliai, signalizacija kaukė garsiai. Tik gaisro nebuvo. Galvosūkis. Reikėjo negalvot – gelbėt, varyt visus lauk! Reikėjo... Profesionalūs gaisrininkai ir galvojo, ir gelbėjo, o trijų saviškių neapsaugojo...

„Masinė žmogžudystė“, pasakė Prezidentas. Ką nors pasodins ilgam. Tyrėjai tiria, ištirs - perduos teisėjams. Nuteis teisingai, neabejoju. Kas kalės, kas mokės. Pastato projektuotojai -  basi, statybininkai - savi, užsakovai deda į Kanados krūmus. Žiū - prekybininkai pašalpų atseikėjo. Be teismo, be nuosprendžio. Svetimi naivuoliai. 

Artėja kompensacijų metas! Argi įmanoma atlyginti šitokias netektis? Advokatai ramina: viskas įmanoma, ruoškit milijardus.

Stot – teismas eina! Pastovėkim, tegu eina. Ramybės visiems. 

2014 m. lapkričio 5 d., trečiadienis

Algirdas Kugevičius: „Nesuk iš savo takelio dėl vieškelio“



Daugelis Jus pažįsta netiesiogiai, skaitydami vertimus, dažnai iš tibetiečių kalbos. Turbūt tapti vertėju paskatino domėjimasis budizmu?

Su budizmu susipažinau iš Dr. Walter Y. Evans-Wentz‘o knygų. Jos buvo keturios: apie šešias jogas, Milarepos biografija, Padma-Sambhavos biografija ir Tibeto mirusiųjų knyga. Pradėjau jas vertinėti iš anglų į lietuvių. Paskui galvoju: reikia imtis ko nors rimčiau. Man buvo gal dvidešimt penkeri.

Pasižiūrėjau kai kuriuos raštus, kur Sovietų Sąjungoje yra vienuolynai. Radau vieną – Ulan Udės. Ten susipažinau su viena panele, kuri nurodė kito, visai nežinomo dacano adresą Aginsko rajone, Buriatų nacionalinėje apygardoje. Buvo 1979-ieji. Tai štai, Aginske gyvenau, o už penkių kilometrų buvo dacanas. Pradėjau mokytis.

Ten sutikau savo dvasinį mokytoją. Jis man nurodė, kad svarbiausia išmokti ne ritualų, o kalbos. Supažindino su vienu lama, jaunu, gal trisdešimt kelerių metų, kuris buvo baigęs mokslus Mongolijoje. Pas jį vaikščiojau, pradėjau mokytis tibetiečių kalbos.

Ten pat susipažinau su žmonėmis iš Sankt Peterburgo, susidraugavome. Pradėjau versti Lamrimą. Nuo 1986-ųjų. Išėjo penki jo tomai. Ir taip toliau.

Galėjote pasukti studijuoti Vedų ar kitų Senovės Rytų raštų?

Domėjausi įvairiomis jogos srovėmis, Ramakrišnos ir Swami Ghananandos mokymais. Vidinis motoras vis stūmė ko nors ieškot. Bet kai perskaičiau tas Evans-Wentz‘o knygas, jos mane patraukė.

Kuo?

Na, tuštumos filosofijos arba reliatyvumo tada nelabai supratau, kad iškart pereičiau... Nors kai kurias knygas rusiškai tuomet jau skaičiau. Sudomino, sakyčiau, bodhisatvos idealas, toks atjautus pabudimo siekis, inspiracija. Kitose religijose tokio idealo nėra. Ten - arba kur nors į rojų, arba daug dievų... O čia viskas grindžiama savęs ugdymu, savo dvasios tobulėjimu.

Kiek Jums budizme svarbus tikėjimo elementas, o kiek – racionalus noras pažinti visatą ir save?

Tikėjimo elementas man palyginus ne toks didelis, bet yra. Reikia gi pasikliauti kokiais nors padėjėjais, kurie labiau pažengę... Tai tiek, ne kažkokia labai gilia religine prasme. Aš, pavyzdžiui, nelabai daug atlieku ritualų. Na, mantras kai kurias sukalbu.

Labiau gilinuosi į racionalius, pažintinius klausimus: tuštumos ir kitokias teorijas, truputį logikos... Ypač man gešė Tinlėjus davė racionalaus grūdo.

Kaip atrodo pastarasis Jūsų gyvenimo etapas? Ką iš savo ieškojimų jaučiatės supratęs? Kas - toliau?

Oi, toliau ilgas kelias... Na, ką supratęs? Šiek tiek tuštumos teorijos racionaliai supratau. Kažkiek ugdau bodhičitą, stengiuosi. Atsižadėjimas mano ne toks didelis, nuoširdžiai prisipažinsiu. Dalyvauju bohemos gyvenime. Kadangi smegenys įsitempia, kartais ir kokią taurelę išgeriu. Kažkoks grūdas atsižadėjimo yra, bet ne toks didelis gal, kokio reikėtų. Gešė Tinlėjus „Keturiose tauriosiose tiesose“ man ypač akcentavo šitą dalyką, tai dabar žinau, su kuo reikia daugiau dirbt.

Kiek žmogus pajėgus pats kurti savo laimę, o kiek ji priklauso nuo kitų dalykų?

Viską pajėgus, tiktai, aišku, priklausomai nuo kitų. Aplinkos kaltinti nereikia. Be abejo yra karmos veiksniai, kurie ją formuoja. Svarbiausia, kaip ir gešė Tinlėjus moko, yra nuostata, požiūris. Gali tekti kartais kur nors ir mėšle pasimurkdyt, tik svarbu, kad jis prie tavęs nepriliptų. Jei į tą mėšlą žvelgsi švariau, tai ir lotosus jame pamatysi. Taip pitagoriškai trumpai atsakyčiau.

O kas Jums buvo didžiausia gyvenimo atrama?

Kalbam apie žmogų čia gyvenantį, ar jau kokiose kitose sferose?

Čia.

Atrama? Tikriausia – Peterburgo draugai. Jeigu jie nebūtų pastebėję mano gabumų... Sakyčiau, aš labiausia esu dėkingas Andrejui Terentjevui. Jis – mano geriausias draugas šiame gyvenime, be jo man būtų labai sunku. Budizmo būtų neužtekę, nes būtų buvę labai sunku pragyvent. Reikėjo dukrą išlaikyt, žmona irgi nedirbo. O jis man duodavo darbo, tokio labai konkretaus ir man labai patinkančio – versti – iš kurio galėdavau semtis.

Ką dar yra tekę versti?

Daugiausia visokius psichologinius tekstus, vieną net ir grožinę knygą – Karloso Kastanedos „Vidinė ugnis“. Bet daugiausia – psichologijos, pavyzdžiui, A. Janovo „Pirminis klyksmas“. Buvo ir tokių pseudo... Porą ekonomikos veikalų esu išvertęs: R.G.Hagstromo „Warreno Buffeto kelias“ ir dar... tuoj tuoj tuoj prisiminsiu tą pavadinimą – „Įpročiai, verti milijono“.  

Ar budizmo tiesos gali padėti tvarkytis su savo psichologijos sunkumais?

Apskritai padeda. Jeigu aš, nuoširdžiai kalbant, nebūčiau į budizmo kelią atėjęs, tai būčiau ir nusižudęs. Beje, vieną kartą bandžiau. Teko man gulėti durnyne, sukantis nuo tarnybos sovietinėje armijoje, tai ten esu išgėręs buteliuką tisercino. Draugai ėmė ir atpumpavo.

Be abejo padeda. Žiūri tas tiesas, kad iš jų ne tik teorija liktų. Tas budrumas... Išgyvent būtų be budizmo sunku.

Bet jaunimui tai aš nepatarčiau iškart mestis į vieškelį. Norėčiau grįžti dar prie pirmojo klausimo apie kelią...

Žinoma...

O vieškelis yra toks, kad šiais laikais labai daug snobizmo. Kur nors prie draugų prisideda, kažką ten... Ir jau – ooo! Tai norėčiau perfrazuoti patarlę: nesuk iš savo takelio dėl vieškelio.

Gražu. Ačiū už pokalbį. 

2014 m. spalio 30 d., ketvirtadienis

Paskutinė lietuviška knyga


JIS:  Labas. Atnešiau dovanų!
JI:    Oho! Ačiū.
JIS:  Knygą!
JI:    Ai, nereikėjo.
JIS:  Nepatiks - išmesi.
JI:    Nedrįsiu. Knyga – šventa! Kaip duona.
JIS:  Suvalgai visą duoną?
JI:    Neperku duonos. Sustorėčiau.
JIS:  Sudegink aukure.
JI:    Duoną ar knygą? Ai, tiek to.
JIS:  Čia labai protinga knyga...
JI:    Dovanoji man proto?
JIS:  Ir įdomi.
JI:    O aš – ne?!
JIS:  Tu graži.
JI:    Ai, nereikia.
JIS:  Beje, čia – paskutinė lietuviška knyga!
JI:    Rimtai?
JIS:  Taip. Nieko nebepakeisi.
JI:    Kodėl ją man kiši?
JIS:  Viskas prasideda ir baigiasi.
JI:    Šis mūsų pasimatymas – paskutinis, ar ne?
JIS:  Turbūt.
JI:    Niekšas!
JIS:  Sudiev.
JI:    Go, fuck yourself, you - asshole! 

2014 m. spalio 24 d., penktadienis

CERN – istorija apie už godulį stipresnį smalsumą


Pasiūlymai apžiūrėti galingiausią pasaulyje hadronų greitintuvą parke nesimėto. Čiupau nedvejodamas. 

Pralįsti į CERN‘ą (Conseil Européen pour la Recherche Nucléaire) pavyko tik labai gerų žmonių dėka. Beje, polinksnis „dėka“ vartotinas tik kalbant apie tuos, kam dera dėkoti – žmones, angelus ir kitas aukštesniąsias jėgas. Sakyti „savo nuopelnų dėka“ tiek šiuo, tiek visais kitais atvejais būtų ne tik nekuklu, bet ir neteisinga.

Į Ženevą išskridau kupinas didžių lūkesčių. Pakilus virš debesų, angelai ir demonai aistringai puolė kutenti bunkančius fantazijos jutiklius. Vadybinius rūpesčius iš apsnūdusios smegeninės mikliai išstūmė kosmologijos klausimai, vidinis procesorius kibo į standartinį elementariųjų dalelių modelį, juodųjų skylių ir antimaterijos sąvokas, Higgso bozono ir masės prigimties sąsajas, Didžiojo sprogimo teorijos ir Fermi paradokso iššūkius.

Ekskursijos poveikis gerokai pranoko išankstines viltis. Stipriausiai supurtė ne mokyklinio fizikos kurso lygio atradimai. Ir namie būčiau pajėgęs paviršutiniškai užglaistyti bazinio išsilavinimo spragas, kurį nors sekmadienio rytą išklausęs porą atitinkamų paskaitų įrašų ir uoliai juos perkratęs popietinėje ilgojo risnojimo treniruotėje. Esminį įspūdį paliko pats raidėmis CERN užkoduotas reiškinys.  

Pirmiausia, tai – kolūkis. Prieš šešiasdešimt metų dvylika valstybių susitarė susimesti įstaigai rastis būtinų lėšų ir įsipareigojo toliau ją išlaikyti. Vėliau prisijungė naujų šalių, panorusių prisidėti, atskleidžiant Visatos paslaptis. Vien šiemet steigėjai ir rėmėjai paskyrė branduolinių tyrimų branduoliui apie milijardą eurų. Tipiškas kolūkio pirmininkas, viešosios įstaigos direktorius ar fondo valdytojas nepristigtų fantazijos, teisėtai ištaškydamas tokius pinigus galimybių studijoms, infrastruktūros plėtotei, saviugdos konsultacijoms ir viešinimo žygdarbiams, tačiau CERNas pasirodė puikiai valdomas kooperatyvas.

Ko gero, jo sėkmės priežastis glūdi genuose. Aiškaus savininko taip ir neįgijusią organizaciją valdo patys mokslininkai. Neturiu iliuzijų, kad pastaroji kasta yra šventesnė už verslininkus, menininkus ar politikus. Tiesiog CERNas nuo pat pradžių veržėsi į šiuolaikinio mokslo smaigalį. Jame dirbančius žmones dangiškas smalsumas visuomet vežė labiau nei žemiškas godulys.

Magiška trauka garsėjančioje vietoje neaptikau nė lašelio pompastikos. Nepamačiau šlovės muziejaus, suvenyrų parduotuvės ar svečių knygos. Ten apskritai nėra gidų, įpareigotų nupiešti atvykėlių vaizduotėje tam tikrą paveikslą. Lankytojus vedžioja patys tyrėjai, inžinieriai, saugos specialistai. Jų, kaip ir visų sutrukdytų darbo vietose asmenų, veidai švyti šypsenomis, o akys žiba nesumeluota energija. Šie žmonės dirba mėgstamą darbą ir noriai dalinasi savo džiaugsmu.

Gigantiškas tyrimų duomenų apdorojimo centras serverių pajėgumu nusileidžia nebent pasaulinėms interneto kompanijoms ir save gerbiančių valstybių specialiosioms tarnyboms. Begalinės IBM spintų virtinės pribloškia, bet dar labiau šokiruoja kukli jų buveinės apdaila. Pilkas bent dvidešimties metų senumo pastatas visai neprimena slėptuvės nuo branduolinio ginklo. Į šventųjų dalelių portretų saugyklas šeimininkai palydėjo tarsi į bufetą: nei psichiatro pažymos prašė, nei avalynę dezinfekavo, nei baltą chalatą liepė vilktis. Nori – fotografuok, nori – filmuok, nori – tiesiogiai transliuok bet kokiu kanalu.

Pats greitintuvas yra įspūdingas inžinierijos stebuklas. Su šiuolaikine technika paprasta padirbti tarybinį pasą, tačiau nelengva šimto metrų gylyje pakloti šešių centimetrų skersmens vamzdelį dvidešimt septynių kilometrų ilgio žiedu ir užtikrinti, kad juo paleisti du protonų žiupsneliai įsibėgėtų iki 99,99% šviesos greičio ir susidurtų kaktomuša reikiamoje vietoje. Hadronų daužyklos sumanytojams, architektams ir statytojams tai pavyko.

Branduolių skaidymo centro šešiasdešimtmetis – puikus įkūnytos svajonės pavyzdys. Mokame pasišaipyti, vadindami save urano sodrintojų tauta, tačiau nesiryžtame stoti į pirmaujantį atomų branduolių tyrėjų ratą. Lietuva nėra nei tikroji, nei asocijuotoji Europos Branduolinių tyrimų organizacijos narė. Giriamės lietuviško Žemės palydovo pyptelėjimais, bet nedrįstame sekti čekais ar bulgarais ir jungtis prie lyderių spręsti rimtų klausimų. Jei sėstume pabendrauti ne su kosmoso kaubojais, o su barzdotais atomų tyrėjais, gal sparčiau atsikratytume provincialių kompleksų energetikoje? Kol kas tik guodžiamės, kad nesame vieninteliai žlugusių milijardinių ambicijų autoriai. Naujoji Visagino atominės jėgainės vizija –  niekis, lyginant su dulkėmis virtusia Lisabonos strategija ar Galileo projekte palaidotais finansais. Mes pralaimime atomines lenktynes su baltarusiais, o europietiški erdvėlaiviai atsilieka nuo Jungtinių Valstijų GPSų.

Šveicarijoje fizikams pavyko pademonstruoti, kad amerikiečiai pirmauja ne visur. Senojo kontinento dovana branduolių skeveldrų tyrinėtojams veikė taip gerai, kad sukūrė sąlygas atrasti konkrečių fundamentaliojo mokslo naujovių, pavyzdžiui, Higgso bozoną. Šio neregėto sumanymo dalyviai nė negalvoja sustoti: ruošiasi padvigubinti greitintuvo vamzdžio ilgį 2025-aisiais ir įtikinamai žada atskleisti dar svarbesnių Visatos paslapčių. Jie nesitiki pranokti šviesos greičio, tačiau ilgesnis vamzdis reiškia ilgesnį apskritimo spindulį, o tuo pačiu padidėjusią greitintuvu skriejančios dalelės energiją. 

Visų CERNo tyrimų išvados skelbiamos viešai. Per metus su įstaiga bendradarbiaujantys mokslininkai (jų yra apie 10 0000) paskelbia bent 300 doktorato lygio darbų. Linkstu manyti, kad jų kokybės kartelė iškelta kur kas aukščiau nei aukštojo mokslo diplomų ir disertacijų gausa besididžiuojančioje Lietuvoje. Būtent įsidarbinęs ano apskritimo viduje Tim Bernes-Lee 1980 m. pasiūlė HTTP protokolą. Dar anksčiau sumanūs vaikinai ten pat išrado ir liečiamąjį ekraną, todėl branduolinių tyrimų organizacija pagrįstai laikoma interneto ir tapšnoklių technologijų lopšiu. 

O kaip gi fundamentalioji fizika? Ji patikimose rankose. Išgirdau, kad greitintuvo aušinimo sistema yra šalčiausia vieta galaktikoje (vos 1,8 laipsnio virš absoliutaus nulio), kad ten pavyko pasigaminti ir padorų laiką išsaugoti net 10 000 antivandenilio atomų. Priėmiau, kad absoliučiai visą materiją sudaro dviejų rūšių kvarkai ir elektronai, laikomi keturių sąveikų: stipriosios, elektromagnetinės, silpnosios ir gravitacijos. Patikėjau, kad dalelės masė padidėja net nepridėjus jai medžiagos, tik suteikus daugiau energijos. Sužinojau, kad tamsus nakties dangus – geriausias įrodymas, jog Visata kažkur baigiasi.

Esu įspūdžių ištroškęs snobas, o ne tiesos išalkęs fizikas, antraip būčiau ten pasilikęs. 

2014 m. spalio 11 d., šeštadienis

Tapatybės krizė


Sokratas – ne barbaras, ne vergas ir ne moteris. Kristus atpirko, Briuselis nurodė: graikas = barbaras, vyras = moteris. Vaikus ir gyvūnus gina valstybė. Kiekvienam sadistui – po mazochistą!

Vyrai persmeigė Brunoną. Lietuva paminėta. Vienišas vilkas sukaukė. Gediminas parašė laišką. Pirkliai ir amatininkai sukviesti. Vėliava – bokšte, turgus - Akropolyje. Lietuva – ne nuo Mindaugo, o nuo Antano. Lietuvai greit - 100, Vilniui – 695!

Tomas Venclova dėsto Konektikute, vasaroja Juodkalnijoje. Vilniaus Garbės pilietis – ne lituanofilas. Vilnius – mūsų, Krymas – rusų. Donecko respublika – Novorosija, Vilniaus demokratija – Nowa Wilejka? Pirmyn - katalonai, baskai ir žemaičiai!

Tėvynė – ten, kur moki mokestį. Moki merui, ne premjerui. Mažai mokėsi - meras atsistatydins.

Duok šen žalią pasą – griebk bordinį. Mesk ir tą lauk, še - kortelė! Ne lenko korta – vilniečio kortelė! Mink oranžinį dviratį per visą Šengeno zoną. Toliau nelįsk, ten – barbarai su Ebola.

Prezidentą rinkt pabodo, mažas aktyvumas. Išsirinksim miesto guru iš antro turo. Balsuosim ne pagal pasą, pagal adresą. Nesvarbu, ar tu – lietuvis, ar katalikas. Tavo adresas – Gedimino prospektas! Sostinei – sostas plius GPM‘as, vyriausybei – PVM‘as, prezidentūrai – Turniškės.

Šiaurės Jeruzalę sutratino barbarų automatai. Suklestės Šiaurės Atėnai! Nėr vyrui didesnės garbės, kaip žūti ginant savąjį polį.

2014 m. rugsėjo 30 d., antradienis

Sėkmė – suprasti save pačią


Šis pokalbis užsimezgė pašnekovės prodiuserės iniciatyva. Sėkmės trenere Daiva Tina Lauren prisistatančios moters atstovė Vilniuje pakvietė pakloti beveik tris tūkstančius litų už bilietą į dviejų dienų seminarą, neatpažįstamai transformuosiantį mano likusį gyvenimą. Nesusiviliojęs proga iš esmės pasikeisti, sulaukiau pasiūlymo tiesiog susitikti ir aptarti bendradarbiavimo galimybes. Suabejojęs, ar tokių esama, išgirdau pageidavimą įrašyti pašnekesį tinklaraščiui „Maratono laukas“. Tokiam pasiūlymui atsispirti nepajėgiau. Štai – rezultatas.

Prieš pokalbį įlindęs į jūsų tinklapį, perskaičiau prisistatymą bei seminarus reklamuojantį tekstą. Ten ypač svarbūs man pasirodė keli žodžiai. Pirmasis – „tremtinė“. Jūs – tikrai tremtinė? Papasakokite apie tai.

Ačiū už klausimą. Tokiais rimtais dalykais nenorėčiau girtis. Mėgstu juokauti, esu žmogus, gimęs su labai giliu humoro jausmu, kaip ir mano tėvai. Iš visų bėdų, iš visokių KGB štučkų mokėjome pasijuokti, tai mums ir padėjo išgyventi.

Nemėgstu apie tai pasakoti, nes pasimokiau, pirmą sykį atvykusi į Lietuvą. Esu atviros širdies menininkė, nieko neslepiu, visi lietuviai man – broliai ir seserys. Vaikščiojau viską pasakodama ir mačiau, kad į mane žiūri lyg į nuo kokios kedro šakos nukritusią trenktąją. O aš, nors esu atvira,  tiesiog nepaleistuviauju su savimi.

Tai gal sutiktumėte atskleisti bent esminius faktus?

Gimiau 1961-ais metais lapkričio 24-ąją. Man labai greitai bus 53 metai. Taip, jūs galite sakyti, kad atrodau labai fantastiškai, nors viskas natūralu, nenaudoju jokių priemonių. Toks mano gyvenimo būdas.

Mamai dabar 92 metai. Prieš dešimtį metų grįžome į Lietuvą: aš – į Vilnių, ji – į Kauną. Ten atgavome savo nuosavybę, aš dalį pardaviau, nusipirkau Vilniaus Senamiestyje patalpas ir butą.

Gimiau Kaliningrado krašte, nedideliame mieste, kuris vadinasi Černiachovskas. Gal girdėjote?

Taip, esu girdėjęs tokį.

Tai štai. Gimiau Mažojoje Lietuvoje. Mama taip ir sakydavo: „Tu gimei Lietuvoje, ne Rusijoje, čia jie – ateiviai, o mes – savo žemėje“.

Esu labai aukšto rango Lietuvos karininko Antano Bizūno anūkė. Jo nesu mačiusi, nes mama pagimdė mus jau būdama per keturiasdešimties. Ji pasakodavo, kad senelis buvęs šaulys, savanoris, aršus Lietuvos patriotas, A.Smetonos apdovanotas ordinais per visą krūtinę ir dar gavęs kelis šimtus hektarų miško.

Prasidėjus prieškario neramumams, jis pabėgo į Čikagą. Mama liko su močiute Ieva Juškauskaite Bizūniene. Senelis norėjo įsitvirtinti už Atlanto ir parsivežti šeimą ten, bet ryšys nutrūko. Tik daug vėliau, jau man gimus, gal 1976-aisiais, gyvendamos Černiachovske sulaukėme žinios apie jo palikimą – du milijonus dolerių. Mamą išsikvietę kėgėbistai liepė pasirašyti atsisakymo popierius ir iš tos sumos davė mums tik du ar tris tūkstančius.

Mano devyniolikametę mamą vokiečiai išsivežė darbams į Vokietiją. Ji buvo nepaprastai gabi kalboms, mokėjo keturias ar penkias. Išgirsta kokią naują kalbą ir po savaitės jau gali viską suprasti. Aš irgi tokia imli kalboms, niekur specialiai jų nesimokiau. Tai mamą įdarbino ten vertėja. Ją su kitais lietuviais deportavo į Frankfurtą prie Maino. Vokiečiai elgėsi mandagiai, lietuvius vertino, nes jie visi turėjo specialybes. Žydai, rusai vaikščiojo surakinti, o mama gyveno ten viešbutyje, jautėsi laisvai, gaudavo algą, eidavo į teatrą. 

Kai Vokietija žlugo, atėjo amerikonai. Jie irgi priėmė mamą vertėja. Vienas aukštas karininkas net piršosi. Ėmė rodytis rusai, kvietėsi, klausinėjo. Kartą atvažiavo kėgėbistai ir primelavo, kad jos mama, mano močiutė, miršta Kaune, nori atsisveikinti. Žadėjo, kad grįžusi galės baigti studijas universitete. Mama ir patikėjo, nors daug kas atkalbinėjo. Sutiko ir atvažiavo su rusais į Kauną. Močiutė, ją pamačiusi, puolė raudoti, šaukti: „Ką tu padarei? Ko tu čia grįžai?“

Tuoj pat mamą suėmė, ėmė tampyti, tardyti, apkaltino šnipinėjus vokiečiams ir amerikiečiams, grasino sušaudyti. Vežiojo po visą Rusiją. Laikė vienutėje. Kankindavo, tyčiodavosi, vertė prisipažinti. Savaitėmis neduodavo valgyti, o patys prie jos ėda ir vis kiša pasirašyti prisipažinimą. Įmesdavo į šulinį ir laikydavo jame: pila vandenį, kol apsemia galvą - reikėdavo iš paskutiniųjų stiebtis ant pirštų galiukų. 

Kartą net vežė sušaudyti. Išlaipino vidiniame kieme iš furgono ir veda: keturi su automatais vienoje pusėje, keturi – kitoje. Tik iš kažkur atsirado juoda  mašina, iššoko aukštas karininkas ir liepė grįžti. Kas tai buvo? Ir vėl ją tardė, kol nuteisė dvidešimt penkeriems metams lagerio.

Kalėjo ji Šiaurės Urale. Pyko vadinama tremtine. Sakydavo: tremtiniai laisvėje gyvena, o aš – politinė kalinė. Kartu kalėjo žydė gydytoja, ukrainietės moterys. Mamą išgydė, pastatė ant kojų. Dirbo miške. Mama buvo jauna graži panelė, dar storesniais už mano plaukais. Tokia gabi, kad rusai paskyrė ją brigadininke, leido dalinti maisto davinius. Toje vergovėje pastebėjo, kad ji yra sumani, raštinga, tinkama vadovauti.

Greta dirbo recidyvistai, žmogžudžiai. Mama nusižiūrėjo, kuris iš jų – vadeiva, autoritetas ir pasiprašė apsaugos už tai, kad jam atnešdavo trigubą maisto davinį. Įsivaizduojat, banditų vadą paskyrė savo asmens sargybiniu!

Stalinui mirus, mamą paleido, bet liepė pasirašyti, kad yra liaudies priešė ir neturi teisės daugiau kaip parą likti Lietuvoje. Tai ji, norėdama būti kuo arčiau namų, atsikraustė į Kaliningrado sritį. Bandė su savo broliu Algirdu ir iš tremties grįžusia močiute įsidarbinti Klaipėdoje, Šilutėje, gal penkiose vietose. Priimdavo buhaltere, bet kai tik sužinodavo, kas ji tokia, išvydavo, grasindavo vėl pasodinti.

Mama apie savo praeitį mums vaikystėje nepasakodavo, nesakė, kad buvo nuteista pagal 58 straipsnį. Aš rėkdavau: „Ko mes čia sėdime tarp šitų kėgėbistų ir kalinių? Kodėl mane čia Daša vadina? Važiuokim į Lietuvą!“ O ji tik duris užstodavo ir sakydavo: „Ne tavo reikalas!

Mano tėvas – Albinas Jaunikas, vienas paskutiniųjų Lietuvos pokario partizanų, nuo Marijampolės. Penkiolikmetį peršautais plaučiais dėdė pervežė į Kaliningrado pusę ir paslėpė. Niekas nieko mums vaikams nepasakojo, tik retsykiais prisigėręs imdavo armoniką ir dainuodavo partizaniškas dainas. Iš pradžių rusiškai visai nemokėjo. Mama už jį buvo dvylika metų vyresnė. Pagimdė seserį, paskui – dar dvynukus mus su broliu. Tėvai nevaikščiojo į jokias komunistines šventes. Mes buvom tokie Lietuvos patriotai, kad net kėgėbistai pradėjo gerbti. Iš pradžių dar bandė mūsų pavardę perrašyti, vardus perdirbti...

Suprantate, sunku visus savo mamos Aldonos ir savo gyvenimus per valandą išpasakoti. Labai norėčiau pastatyti apie ją filmą.

Ar dažnai pasakojate savo mamos istoriją?

Ne, šiaip visos istorijos gal niekada ir nesu pasakojusi. Tai didelė drama, nenorėjau, kad apie tai kalbėtume. Šiaip nesiskundžiu, nesu auka. Tai jūs paprašėte. Ačiū, kad išklausėte. Dabar suprantate, kad aš turiu šimtaprocentinę teisę daryti tai, kuo užsiimu. 

Žaizdos jau surandėję. Nesu psichikos ligonė. Gal turiu dvylika angelų? Pasidariau labai tikinti, perėjau visas religijas, visas filosofijas. Perskaičiau viską: nuo vedų iki budizmo, bahajų tikėjimą, krikščionybę, visą Aristotelį, Blavatskają, Rerichą – viską. Dieną naktį ieškojau atsakymo. Kaip gi šitaip: ir graži, ir protinga, talentinga, nuostabi – kodėl aš ne anoj Atlanto pusėj? Labai svajojau tapti aktore - didžiojo, ne sovietinio kino aktore. Negalėjau, nes veikė force major, jūs suprantate, kokie buvo laikai.

Niekada negėriau, nerūkiau, nesukau į kairę. Pirmąsyk pasibučiavau dvidešimties. Turiu tris lietuvius vaikus. Ištekėti norėjau tik už lietuvio, kad gimdyčiau lietuviukus. Kaipgi aš, Daiva Jaunikaitė, būčiau ištekėjusi už kokio nors Kucharkino ar Gorškovo? Ten tų rusų gražių stovėjo eilės: dirigentai, artistai, lakūnai... Bet taigi sovietų valdžios lakūnai, naikinę mano šaknis! Kaip galėjau su jais eiti?

Grįžusi į Lietuvą dirbote su profesoriumi Vytautu Landsbergiu. Kokia tai buvo veikla?

Profesorius vertino mano žinias apie Rusijos kultūros padėtį, tenykštę išeiviją. Mano pareigos buvo perteikti tikrąjį vaizdą iš ten ir padėti ten likusiems tremtiniams, jų palikuonims nepamiršti lietuvybės. Būdama režisierė statydavau spektakliukus, dirbau Maskvoje, Sankt Peterburge, Kaliningrade.

Subūriau lietuvių komandą, kūrėme organizaciją, su Veronika Barckute įsteigėme lietuvių kultūros centrą Sankt Peterburge. Žmonės mumis tikėjo. Jei Užsienio reikalų ministerija, kitos institucijos būtų padėję, galėjom nuveikti dar daugiau. Naivios buvom, nesuvokėm, kad visokie kėgėbistai trukdys. Tikiuosi, jūs – ne iš tų gretų?

Jeigu būčiau iš tų – negi prisipažinčiau?

Ai, vis vien daug čia prišnekėjau. Dirbau nuoširdžiai, etiškai, savo mamos braižu. Kai prie manęs lįsdavo, aš juokais nuleisdavau, kaip aktorė. Aš gi penkis raudonus diplomus turiu! Ai, sakydavo, statyk tą savo spektaklį. Na pasitaikydavo ir problemų, darė man maski šou, neva dėl narkotikų... Nieko.

Dabar dirbate Lietuvoje?

Dirbu visame pasaulyje. Matau, kad Lietuvoje trūksta to, ką aš darau, tai noriu pasidalinti.

O kas yra tai, ką jūs darote?

Mano treiningas, mano kouč yra dvasinis mentalinis. Aš nekalbu apie religijas, bet sakau, kad žmogus nėra vien mėsos gabalas. Jis visko pasiekia sąmoningumu. Mano vienintelė intencija – padėti pasauliui. Jeigu man už tai sumokės – gerai. Biblija sako, kad kiekvienas darbas turi būti atlygintas.

Ar galėtumėte trumpai apibūdinti savo metodą?

Dirbu su visu žmogumi, jo visuma. Ugdau keturias žmogaus sferas: asmeninio tobulėjimo, grožio – sveikatos, finansų – karjeros ir šeimos santykių. Pasitaiko milijardierių, kurie yra visiškai nelaimingi ketvirtojoje sferoje – poros santykiuose arba nesutaria su vaikais. Svarbiausia yra pirmoji sfera. Visada reikia pradėti nuo savęs. Tobulėdamas žmogus pats kuria pasaulį. Tai įrodo kvantinė fizika, apie tai kalbėjo budizmas ir vedos. Pasaulis yra iliuzija, jį kuriame mes patys.

Nesate vienintelė, vadinanti save koučere. Kuo jūsų ugdymo stilius skiriasi nuo kitų?

Pirmiausia, esu labai sąžiningas žmogus. Nevaidmainiauju, sulipdžiau savo asmenybę, kuri ištikima sau dvidešimt keturias valandas per parą. Toks individas save myli ir gerbia, bet nėra savanaudis.

Dirbu pagal aštuonias dinamikas: šeima, sociumas, žmonija, ketvirta - visa, kas gyva (su „Greenpeace“), penkta – materialinis pasaulis, šešta – dvasinis pasaulis, septinta – mes, kaip dvasinės būtybės, aštunta – tai, kas asmeniška.

Mes auginame save kiekvienoje iš šių dinaminių sistemų. Esame viename informaciniame lauke ir patys visi esame vienis. Tegu kiekvienas priima, tiek, kiek sugeba priimti. Nebijau būti vadinama pranaše. Esu pilna meilės. Mokau apie keturias mainų rūšis: kriminalinius, nepilnaverčius, lygiaverčius ir mainus su kaupu. Mokau parduoti save, savo produktą ar paslaugą.

Sukūriau autorinę treniruočių sistemą, kurioje žmogus tobulėja žingsnis po žingsnio. Tai – ilgas darbas. Negaliu žadėti, kad kas nors per tris valandas pasieks to, ką pati išmokau per penkiasdešimt metų.

Ar būtų teisinga teigti, kad jūsų autorinis metodas remiasi asmenine patirtimi, kuri per skirtingus gyvenimo etapus subrandino jus tiek, kad jau galite pateikti save kaip siektiną modelį?

Visiškai teisingai. Aš perėjau skirtingus etapus. Kadaise skaičiau grožinę literatūrą, paskui – filosofinę. Dabar labai analizuoju mokslo veikalus: genetiką, kvantinę mechaniką. Galiu moksliškai pagrįsti, kad viskas yra integralu.

Kokia kalba jūs mokote?

Čia dirbu lietuviškai, Rusijoje – rusiškai, o pavyzdžiui, su švedais – angliškai.

Kita itin skambi frazė iš jūsų prisistatymo - „neapsakomai laiminga dabartis“. Taip apibūdinate savo būseną. Koks jos turinys?

Labai geras klausimas. Jūs matote iš tikro laimingą žmogų. Kodėl? Todėl, kad jis suprato esmę – tik darbas su savimi padarys iš tavęs produktą, kuris fantastiškai tiks kitiems. Mano laimę kuria vidinė ramybė. Esu jautri, emocinga, galiu sužvėrėti, tačiau viduje lieku rami. Paviršiuje siaučia audros, o viduje ramu.

Esate „sėkmės trenerė“, mokote sėkmės. Kodėl? Mano akimis, sėkmė – atsitiktinumas, visai nepriklausantis nuo žmogaus valios. Gali pasisekti loterijoje, lošiant kortomis, rulete ir panašiai. Negi to išmokstama?  

Ne, ne! Sėkmė nėra atsitiktinumas. Atsitiktinumų išvis nėra. Savo sistemoje aš kalbu, kad tu nesi vien šitas kūnas, šis mėsos gabalas, koks jis gražus bebūtų. Tu esi dvasinė būtybė. Mano koučinguose dirbdamas tu įgyji sąmoningumo, pradedi teisingai formuluoti, tu pradedi aiškiau mąstyti apie save.

Bet gi tai yra pastangų, o ne sėkmės vaisiai.

Ta prasme sėkmės išvis neegzistuoja. Yra tik karmos vaisiai. Juk mes gyvename ne vieną kartą.

O kas tuomet yra jūsų sėkmė?

Sėkmė – įsisąmoninti, suprasti. Aš esu jums sėkmės pavyzdys ar ne?

Koks yra pats svarbiausias dalykas, kurį supratote gyvenime?

Aš supratau pati save.

Nuostabus atsakymas. Dėkoju už pokalbį ir linkiu visokeriopos sėkmės.