2016 m. sausio 17 d., sekmadienis

Negrožinis grožis


„Kuri perskaityta knyga jums davė daugiausia naudos?“- dažnokai klausia žmonės. Ypač jaunesni. Nuostabus klausimas. Tiesus, atviras, tiesiog į šimtuką. Išgirsti atsakymą, perskaitai vieną knygą ir sėdi ramus, sukaupęs maksimumą naudos. 

Į kiekvieną klausimą norint galima atsakyti dorai ir be patyčių. Daugiausia naudos man davė perskaityta knyga, kurią pats parašiau. Argi svarbu, kuri? Čia mano reikalai, o jums svarbus tik rašymo ir skaitymo metodas. Parašykite ir perskaitykite savo knygą, iškart įsitikinsite.

Pašnekovo akyse pastebiu abejonę, kai sakau, kad daugiausia esu išmokęs iš grožinės literatūros. Nebūtinai iš tos, kurią vertė skaityti mokykloje.  S.Bellow, J. M.Coetzee, W.Faulkner, S.Lewis, G.Marquez, H.Pinter, O.Pamuk, M. Vargas Llosa pastarąjį dešimtmetį sėkmingai lavino mano mąstymą ir vaizduotę nuotoliniu būdu, daugelis – jau iš anapus. Kiekvienas gali pasirinkti šiuos aukščiausio lygio profesorius, pelniusius Nobelio Literatūros premijas. Romanai ir eilėraščiai brandaus amžiaus studentą ugdo labiau, nei vartotojams skirtos instrukcijos, kurių pavadinimai prasideda žodžiu „Kaip“.

Tai anaiptol nereiškia, kad niekinu negrožines knygas. Ką tik perskaičiau „Draugą Ž“. Ką ten perskaičiau – tiesiog prarijau! Svarbiausia, tai – kokybiškai sukaltas pasakojimas, o kai skaitant neužknisa „kaip“, maloniau mąstyti apie „ką“. Apie Rusijos žvalgą, pradėjusį karjerą sovietmečiu, prie Jurijaus Andropovo, ir tapusį pagrindiniu rezidentu Otavoje, o paskui – ir Niujorke. Knyga angliškai išleista 2007-aisiais, bet naftalinu netrenkia. Išsamiai aprašytos praėjusio amžiaus pabaigos rusų šnipų veiklos peripetijos. Mėgėjai gali jas palyginti su senesniais laikais, apdainuotais V.Suvorovo „Akvariume“. Reportažų iš šiuo metu vykstančių specialiųjų tarnybų dvikovų ir mūšių teks luktelėti. 

Segejus Tretjakovas, išdavęs savo šalį bei tarnybą ir pasisiūlęs amerikiečiams, lietuviškojo savo nuotykių vertimo nesulaukė. Jis mirė, kaip teigia laisvoji enciklopedija, Floridoje, 2010-aisiais. Maskvos siųstų žudikų kerštas? JAV tarnybos tai neigia. Anot Wikipedijos, buvusio dvigubo agento mirtį galėjo lemti net trys priežastys: infarktas, žarnyno auglys ir užspringimas mėsos kąsniu. Pernai pas mus pasirodžiusio „Draugo Ž“ leidėjai galėjo atskleisti šią aplinkybę anotacijoje ar įvade, bet to nepadarė, gal nenorėdami sumauti saldaus happyend'o.

Pulicerio premijos laureatas Pete Earley knygoje mėgina nagrinėti herojaus motyvaciją, tiek pasirenkant KGB užsienio žvalgybos agento kelią, tiek jo atsisakant. Gaila, autorius nepasikalbėjo su Povilu Rakštiku. Legendinis treneris, ko gero, nebūtų linkęs pasakoti apie faktus ir asmenis, bet jo prisiminimai iš GRU laikų ir įžvalgos apie lemtingus moralinius sprendimus pranoktų propagandistų nudailintus „Draugo Ž“ išvedžiojimus.

Ši knyga pravers mūsų diplomatams, politikams ir nevyriausybininkams, kad buvę Draugo Ž. sėbrai nevyniotų jų aplink pirštą bent jau lygiai taip pat, kaip vystė daugelį veikėjų iš įvairiausių valstybių. Autorius demaskuoja Strobe Talbot‘ą (už naivumą), Kofi Annan‘ą (už korupciją), porą Vidurio Azijos ambasadorių (už šnipinėjimą Rusijai) ir išjuokia daugelį kitų pareigūnų, pakliuvusių į Maskvos pinkles.

Rašytojo pajuoką pelnė ir velionis Carl Sagan. Už tai, kad patikėjo sovietų propagandiniu triuku apie Branduolinę žiemą. KGB sugalvotą terminą pasigavo ne tik kovotojai už taiką, protestavę prieš JAV gynybos planus, bet ir mokslininkai, iš kurių bene žymiausias buvo amerikiečių astrofizikas, mano mėgstamo „Demonų apsėsto pasaulio“, „Kontakto“ ir kitų bestselerių autorius. C.Sagan nebuvo kvailys. Mokslinės fantastikos dievas I.Asimov pavadino jį vienu iš dviejų už save patį protingesnių asmenų. Kas antrasis? Marvin Minsky, dirbtinio intelekto teoretikas. Jo knyga „The Society of Mind“ ("Proto visuomenė") – vienas įspūdingiausių asmeninių pastarųjų metų negrožinių atradimų.

Taip nuo vienos knygos keliaudamas prie kitos, aptikau John‘ą Brockman‘ą ir jo „This Idea Must Die“ („Šiai idėjai jau galas“) – teorijų ir stereotipų, įvairių autoritetų nuomone nusipelniusių atsidurti istorijos savartyne, sąrašą. Mokslininkai ir mąstytojai siūlo atsisakyti vis dar populiarių fizikos, medicinos, sociologijos ir kitų sričių dogmų. Keli šimtai įkvepiančių esė!  Daugelyje liaupsinamas tas pats M.Minsky, o vieno skyriaus autorius, švedas Max Tegmark pats parašė kitą originalų veikalą „Our Mathematical Universe“ („Mūsų matematinė visata“). Jį skaitydamas naujai susipažinau su šiuolaikinėmis visatos teorijomis, neišsisukdamas nuo minčių apie laiko tėkmę (ar tai – ne fizikos reiškinys, o tik sąmonės gaminys?), kosmologiją (ar viskas tėra tikimybė?) ir gyvybės esmę (ar ji – tik inžinierijos uždavinys?). Užvertęs tokią knygą, kaskart kiek kitaip pažvelgdavau į savo rytdienos darbotvarkę.

Vėl grįžęs į Žemę, skaičiau C.Hitchens‘ą. Kiekvienam verslininkui, svarstančiam apie nuosavą turto valdymo bendrovę Kipre, vertėtų susipažinti su išsamia tos salos padalijimo istorijos studija „Cyprus. Hostage to History“ („Kipras. Istorijos įkaitė“). Autorius kruopščiai ir emocingai nagrinėja įvykius, kurie XX amžiuje atnešė daug skausmo kipriečiams ir nulėmė dabartinę jų padėtį. C.Hitchens esminę kaltę dėl vieningo Kipro žlugimo verčia Vakarų vyriausybėms, o ypač buvusiam JAV Valstybės sekretoriui, Nobelio Taikos premijos laureatui H.Kissinger‘iui, kuris per savo šalies žvalgybas niekšiškai prekiavo įtaka su Graikijos perversmininkais ir Turkijos vanagais.

H.Kissinger, beje, išvengė rusų kabliuko Niujorke, kaip prisimena Draugas Ž. Ne tiek dėl patirties ar uoslės, kiek dėl kosminių savo konsultacijų įkainių, pribloškusių pas jį į priėmimą užsirašiusį Kremliaus agentą. Net šėtono biudžetas turi ribas. 

Brangios technologijos suteikia pranašumo, bet kadrai specialiosioms tarnyboms dar svarbesni už finansus. Joms galėtų praversti bendradarbiai, turintys „Itin jautraus asmens“ savybių. Pastarojoje knygoje Elaine Aron gražiai pabrėžia, kad mainais už savo ypatingą jautrumą, tokie žmonės pelno su juo susijusį pranašumą prieš emociškai bukesnius kolegas. Organizacijai svarbu jautriuosius laiku pastebėti ir pagloboti. Nepotizmo nualinta Rusijos žvalgyba tuo neužsiima, veikiau pasitelkdama tradicinę diedovščinos metodiką. Vis dėlto ruskių nurašyti negalima, tikina „Draugo Ž“ kūrėjai.

Lietuviškiems negrožiniams veikalams dažniausia pritrūksta kaip tik talentingo pasakojimo grožio. Tačiau ne viskas skendi tamsybėse. Atsiplėšęs nuo kasdienių darbų, naudingai pasklaidau G.Drukteinio „Prekių ženklus: 50 verslo lyderių” arba antrąją dalį - tiek pat “Sėkmės istorijų“. Maloniai nustebino ir abu „Evangelijos pagal A.Užkalnį“ tomai. Šie autoriai gali kiek nori dangstytis įvairiausiomis kaukėmis, trolindami internete ar pliaukšdami niekus eteryje ir svaigindamiesi publikos įtūžiu, tačiau prisėdę prie dalykiško plunksnagraužio amato, jį atlieka meistriškai.

Kai gražu, tai ir įdomu. O kas įdomu, tas ir naudinga.

3 komentarai:

iron wolf rašė...

Yra zmones, kurie neskaito knygu, taip yra zmones, kurie skaito daug knygu, ir yra zmones, kurie knygas raso... raso nebutinai tiesiogine prasme, nes siais laikais knygu rasymas igavo ir siek tiek kitu atspalviu nei anksciau, o butent susimaise su tuscia didybes manija ir grafomanija...

Anonimiškas rašė...

Tikiu, kad pastarieji 27 metai, - daugumai tautiečių nebuvo tie metai, kai į rankas paimdavo grožinės literatūros knygą. Kaip šeštadienio LRT Radijo rytinėje menui skirtoje laidoje guodėsi klaipėdietė, - šiandien 45-50 metų klaipėdiečiui klasikinės muzikos koncertų nereikia. Kai Geniušo jaunesniojo (kuris sulaukia anšlagų pasaulinio garso salėse) paklausė, kaip jus sutinka Lietuvos publika. Atsakė, kad su tuščia sale susitinku (turėdamas omenyje būtent klaipėdiečius, o ne vilniečius, žinoma). Tad maloniai nustebino, kad tiek daug versle pasiekęs žmogus per minėtus pastaruosius metus suspėjo tiek perskaityti, kad tiek knygų nėra perskaitę gal ir visos stambesnės organizacijos žmonės. O tai maloniai stebina, žaviir sukelia nepaparastai didelį pavydą bent man. Taigi... Įkvepia. O geležiniam žmogui pasakyčiau. Tai jau jei neskaito žmogus, tai tegul bent grafamonu įsidarbina. Ir tai jau geriau, manau, nei visai nieko (kai tik taip vadinama žiniasklaida ir mažas ekranėlis su klaviatūra kovoje su rasistais, kurie plaukia pasroviui, papiltose paplavose...☺

Anonimiškas rašė...

Atsiprašau. Turėjau omenyje „rasistus", esančius abejose scenos pusėse. O ypač tų scenų patarnautojus, kad gal susipras kažką kažkada ir daugiau pasiūlyti nei įprasta, už pastangas...