2016 m. liepos 8 d., penktadienis

Glenn H. Mullin: "Lavinkite protą, ir gyvenimas seks iš paskos"


Keliaujate po pasaulį, skaitydamas paskaitas, vesdamas seminarus. Kaip apibūdintumėte tai, ką jūs dėstote?

Tyrinėjant Aziją, mane visuomet labiau domino dvasinė pusė, ne istorija, ekonomika ar pasaulietiškieji menai. Nuo paauglystės pamilau dvasinę Azijos kultūrą, skaitydavau knygas apie sufizmą, daoizmą, upanišadas ir panašius dalykus. Mano mama buvo britė, ištekėjo už tėvo, atvykusio į Europą per Antrąjį pasaulinį karą padėti sąjungininkams. Senelis iš motinos pusės buvo britų aristokratas ir visada jautė sentimentus Indijos dvasingumui.

Britams patiko indiška visur esančio dieviškumo koncepcija: visur regėti dievo veidą. Yra net tokia daina – „Tūkstantis dievo veidų“. Tai labai skyrėsi nuo trijų semitiškųjų religijų: judaizmo, krikščionybės ir islamo, teigiančių, kad Abraomo palikuonims priklauso išskirtinė teisė į tiesą. Britus labai žavėjo tokia samprata, kad tiesa yra visur, kad kiekvienas kelias veda tiesos ir dievo link. Augdamas tokioje aplinkoje, skaitydamas tuos tekstus, sėmiausi įkvėpimo.

Kanadoje?

Taip, prancūziškoje Kanadoje. Rytinėje pakrantėje, toje vietoje, kur Kanadoje išsilaipino pirmieji europiečiai – prancūzai, 1534-aisiais. Mano mama, karo nuotaka iš Londono, patyrė siaubingą sukrėtimą, atitekėjusi į tokią atkampią vietovę. (Juokiasi)

Šiaip ar taip tenai aš susidomėjau Azija, ypač filosofija ir dvasiniais dalykais. Baigęs universitetą keliavau, ieškodamas įvairių tradicijų mokytojų. Išgirdau, kad Dalai Lama atidaro mokyklą vakariečiams, ir nuvykau ten. Jis pats neturėjo laiko, tai paskyrė du mokytojus dirbti su tokiais kaip aš. Vis dėlto turėjau progos geriau pažinti Dalai Lamą ir pamilau jį, pajutau nepaprastą trauką jo asmenybei dėl neįtikėtinai aštraus jo intelekto ir tokios pat galingos dvasios.

Iš pradžių tikėjausi visko išmokti per trejus metus, bet treji virto šešeriais, šešeri – devyneriais, devyneri – dvylika. Užtruko laiko išmokti tibetiečių kalbos, bet po kelerių metų jau galėjau gerai ja rašyti ir iš jos versti. Pradėjau tyrinėti ankstyvųjų Dalai Lamų gyvenimo istorijas, parašiau dvi knygas apie Pirmąjį, dvi – apie Antrąjį, dvi – apie Trečiąjį, paskui – apie Septintąjį ir Tryliktąjį. Tuomet parengiau nemažą veikalą apie visus keturiolika. 

Paskui ėmiau tyrinėti ir aprašinėti kertinius tibetietiško dvasingumo aspektus: jų mirties ir mirimo sampratą, meditacijos prasmę, ypatingas tantrines praktikas. Labai susidomėjau budizmo tantromis. Kalačakra, šešios Naropos jogos traukė stipriau už atvirąją visiems prieinamą išmintį. Vakariečiams tai šiek tiek primena Kundalini jogos sąrangą su čakromis, energijomis ir chemija. Tuo pat metu domėjausi neurologija, kuri dabar labai priartėjo prie rytietiškų srovių, radosi pavyzdžiui, neuropsichoimunologija, o anuomet nebuvo nieko panašaus. Mane domino, kaip įvairios substancijos, išskirtos iš smegenų ir liaukų: skydliaukės, antinksčių, lytinių liaukų - veikia tiek audinius, tiek emocinį kūną. Prieš trisdešimtį metų Vakaruose tai buvo beveik netyrinėta.

Taipogi skaitau meno paskaitas. Domiuosi tradicine Himalajų, Mongolijos daile. Paskaitų tematika priklauso nuo mane kviečiančių šeimininkų: universitetams turiu parengęs paskaitų ciklą apie Altajaus – Himalajų dailės stilistiką, ją įkvėpusias Tibeto mokyklas. Muziejuose skaitau atskiras paskaitas apie Tibeto menus. Tai lyg vartai į filosofiją.

Gyvename neramiais laikais, kai svarbu ne tik dalintis siūlant geriausia, ką turime, bet ir skolintis, mokytis iš kitų kultūrų.

Meditacijos centruose mokau tantrinių meditacijų. Manau, kad tantra puikiai dera su Freudo ir Jungo idėjomis. Galime juos mėgti arba nemėgti, bet turime pripažinti, kad jiedu paklojo pamatus šiuolaikinių Vakarų kultūriniam kodui. Nė vienas vakarietis mąstydamas neišvengia froidizmų.

Argi tai gerai?

(Juokiasi) Gerai yra tai, kad po Freudo atėjo Jungo įtaka. Krikščioniškos bažnyčios Šiaurės Amerikoje rengia psichologijos kursus, kurie remiasi jo mokymais. Pats froidizmas svarbus tuo, kad akcentavo žmogui būdingą seksualinę empatiją. Ji dažnai ignoruojama vakarietiško dvasingumo tradicijų, nors buvo pripažįstama Senovės graikų ir romėnų mąstytojų. Beje, tradicinis budizmas taipogi pernelyg nesidomi psichologiniais ir net praktiniais seksualumo aspektais. Tuo tarpu tantra giliai nagrinėja visa persmelkiančią lytiškumo ir seksualinės pajautos jėgą. Jungas aptaria tai savo įvade į „Tibeto mirusiųjų knygą“ arba „Tibeto didžiojo išsivadavimo knygą“. Ten jis aiškina, kiek psichologijos veiksnių ir procesų išnagrinėta tose knygose. Jis taip pat rašė apie slaptųjų tantrų jogas. 

Nelaimei, tiek Freudas, tiek Jungas pernelyg pasidavė pramoninės revoliucijos į mokslą atneštai srovei šalintis visko, kas neapčiuopiama, neišmatuojama, minkšta. Tuomet tų dalykų tyrinėjimai buvo prilyginami pseudomokslui. Jie abu patyrė prievartą atskirti subjektą nuo objekto. Tas priverstinis sekuliarizmas... Materialusis pasaulis atidalijamas nuo dvasinio, kūnas – nuo proto... (Juokiasi

Daugelis dėl to kaltina Descartesą, nors iš tikro Descarteso laikais valstybė tiesiog kariavo su bažnyčia (Juokiasi), kol galiausia susitarė, kad (Juokiasi) vyriausybė pasirūpins kūnais, o bažnyčia – sielomis. Taip Vakaruose kūnas ir protas liko atidalinti į beveik visiškai nesusietas esybes, tarytum tai būtų nutolę kalnai ar skirtingos salos.  

Tik prieš dvidešimt penkerius metus mokslininkai ėmė linkti labiau susieti kūno funkcijas su proto veikla.

Kaip jūs pats apibrėžtumėte protą?

(Galvoja) Ką gi. Pagal tantrinę sampratą jūsų gyvenime esmingai egzistuoja tik vienas asmuo – jūs pats. Ir jūs teturite du dalykus: pojūtį, kad kažką suvokiate, ir pojūtį, jog kažkas yra suvokiama. Tas pojūtis, jog ką nors suvokiate, ir yra jūsų protas.

Kitas pojūtis – kad kažkas yra suvokiama, tai – pasaulis. Turite žmoną, vaikų – tai jūsų pasaulio dalis.

Taigi protas yra pojūtis?

Protas yra tai, kas suvokia. Budizmas pateikia tokį proto apibrėžimą – „švytintis suvokimas“.

Koks yra šitaip apibrėžto proto santykis su kūnu?

Kūnas šiuo atveju... Tantroje visas fizinis pasaulis yra jūsų kūno tąsa. Tai, ką regite, veikia jūsų kūniškumą, sukelia neurologinius, cheminius pokyčius. Kai pamatote liūtą, tai nėra šiaip išorinis liūtas, einąs pro šalį, tai yra cheminių pokyčių jūsų kūne šaltinis. Jis taip pat sukelia jūsų proto būsenos pokytį.

O smegenų vaidmuo tėra...

Tai vienas iš aštuonių sąmonės lygmenų. Budistiniame pasaulyje smegenys teatlieka procesoriaus funkcijas. Jos, pavyzdžiui, perdirba regimus vaizdinius. Tačiau esama ir kitų sąmonės lygmenų iki pat savasties, kuri taip pat yra sąmonės lygmuo. Pavyzdžiui, kartais pamirštate telefono numerio skaitmenis, todėl jų nesuvokiate, tačiau jei pamenate, kurį pirmąjį mygtuką reiktų spausti, jūsų pirštai suspaudys likusiuosius. Kartais niekaip negalėtumėte nusakyti, kaip pareiti namo, tačiau vos pajudėjus, kojos pačios parneš ten, kur reikia (Juokiasi), nors iš anksto niekaip nesuvokėte, kur teks sukti dešinėn, o kur – kairėn.

Esama lytinės sąmonės, pagrįstos seksualine trauka, varžymosi sąmonės, palaikomos adrenaliną išskiriančių liaukų ir taip toliau... Širdis atsako už jūsų dermės sąmonę, skydliaukė – už energetinę sąmonę. Smegenys suteikia apibūdinančiąją sąmonę. Įdomu, kad patiriant lytinį orgazmą smegenys beveik visiškai išsijungia. Lytinė sąmonė, orgazmo momentu yra viena iš žmogiškosios patirties viršūnių, sakyčiau, stipresnė už ledų skonį ar vaizdą į kalnus, už puikiausių kvepalų aromatą ar švelniausio šilko lytėjimą...

Ko gero.

Tai yra aukštesnė, skaidresnė, palaimingesnė, stipriau švytinti ir darnesnė sąmonės būsena. Taigi, tantriniu požiūriu tuo momentu jūs visiškai paliekate smegenis nuošalyje. Išjungiate apibūdinimo funkciją. O kas gi yra apibūdinimas? Apibūdinimas – tai žvilgsnis į šita ar į kita. Jis neaprėpia viso vaizdo. Jei gyvenimas – dėlionė iš milijono gabalėlių, tai apibūdinančioji sąmonė pajėgia išsirinkti vieną ar kitą gabalėlį, tačiau neįgali net akimirksniui sudėlioti visos milijono dalelių dėlionės paveikslo. Tokios yra žmogaus smegenų galių ribos.

Mhm.

Kas gi galėtų sudėti visą paveikslą? Ogi ta pati apibūdinančioji sąmonė, tik ypatingai perdirbta, sustiprinta, patobulinta tam tikrais, galima sakyti, mistiniais pratimais, dvasios lavinimu ar kuo nors panašiu. Apibūdinančioji sąmonė, pakylėta į tam tikrą lygmenį, koks pasiekiamas akimirką prieš orgazmą, kai esate visiškai atsidavęs aistros apibūdinimui, suvokiate visą mylimosios grožį.

Tuo tarpu orgazmo momentu jūs žengiate per mylėjimosi patirties likučius ir trupinius, atsidurdamas visa aprėpiančioje meilės begalybėje. Kaip būdavo prieš milijoną metų, taip ir po milijono metų nuo dabarties, patirdamas orgazmą žmogus keletą sekundžių ar milisekundžių prisilies prie universaliosios būties.

Norėčiau grįžti prie apibūdinančiosios sąmonės, kurią generuoja smegenys, ir pasitikslinti, kaip ji susijusi su protu.

Tantros požiūriu fizinis kūnas sukuria septyniasdešimt du tūkstančius (tai, be abejo, metaforiškas skaičius) vyriškųjų ir septyniasdešimt du tūkstančius moteriškųjų genetinių pradų. Taigi, kai jūsų tėvai mylėdamiesi jus pradėjo, gavote septyniasdešimt du tūkstančius genetinių lašelių iš savo vyriškos giminės protėvių ir tiek pat - iš moteriškos pusės. Visi šie pradai palaiko šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius sąmonės formų.

Toliau budizmas kalba apie tris kūno ir tris proto lygmenis. Įprastai mes kalbame apie savo fizinį kūną, mėsingą ir kraujingą, kuriame esame gimę šiame gyvenime. Kūną valdo penkeriopos juslės ir smegenys, apdorojančios penkių juslių suteikiamą informaciją, apibūdinančios ir pritaikančios ją. 

Taip atsiranda sąmonė, kurią tibetiečiai vadina eigos sąmone. Ji priklauso tiek nuo jūsų išsilavinimo, tiek nuo jūsų genetinių pradų, instinktų. Jūsų sukaupta patirtis yra unikali, todėl ji veikia jūsų emocijas ir mąstyseną, taip pat ir jūsų genetiniai pradai lemia, kad esate nuožmesnis, o gal aistringesnis.

Vakarietiškame šventraštyje rašoma: tėvo nuodėmės krenta ant septintosios vyriškųjų palikuonių kartos. Tuo tarpu budistinė neuropsichoimunologija teigia: jūsų poelgiai siunčia signalus, įjungiančius arba išjungiančius genetinius jungiklius. Tie jungikliai, priklausomai nuo įvairių sąlygų, gali įsijungti arba neįsijungti per pastarąjį jūsų gyvenimą. Įsijungę jie paleidžia tam tikrus genuose užkoduotus organizmo procesus. Daug kalbama apie tai, ar tam tikra tantrinė meditacija gali paveikti tokį genų jungiklių junginėjimą, galbūt apsaugodama nuo nepalankių, kaip budistai sako – iškreiptų, apraiškų. Manoma, kad tik nedidelė genetinės struktūros dalis būtinai suveikia iš prigimties. Dauguma genų lieka gana atviri poveikiui, taigi jų pasireiškimą įmanoma keisti.

Šitaip žmonėms susiformuoja įpročiai. Genų jungikliai, nuolatos įsijunginėdami, palaiko įpročiais grįstą elgseną. Todėl budistiniame pasaulyje patariama laikas nuo laiko keisti savo įpročius: miego laiką, dietą, žmones, su kuriais bendraujate (Juokiasi). Tai panašu į vakarietiškas atostogas: kuriam laikui pakeitę visą aplinką, jaučiamės atsigavę, ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Mes jaučiamės lyg šiek tiek atsinaujinę, lyg truputėlį nauji žmonės. Budistai tai aiškina genetinių jungiklių perjungimu.

Taigi, žmogaus sąmonė pajėgia paveikti genus taip, kad jie pasireikštų arba ne?    

Būtent.

Ir šito galima pramokti?

Taip.

Ar tai kaip nors susiję su nušvitimu? Beje, pastebėjau, kad savo paskaitose jūs kalbate apie nušvitimą, kaip apie procesą, o ne kaip apie vienintelį momentą.

Kai budizmas išplito į Kiniją, jis susiliejo su daoizmu ir perėmė iš to pasaulio kai kuriuos požiūrius. Taip išsivystė dvi skirtingos mokyklos: viena kalba apie nušvitimą palaipsniui, kita – akimirksniu. Indiškajame budizme šito neaptiktume, tibetietiškajame taip pat, išskyrus senąsias mokyklas, šilko keliais pasiskolinusias tokią sampratą iš kinų.

Iš tiesų, manau, teisingi abu požiūriai. Taip, vieną akimirksnį žmogus dar nėra nušvitęs, o kitą – jau pasiekęs tą lygmenį. Tačiau nemanau, kad galima nuvertinti tai, kas vyko ligi to paskutinio momento. 
Pavyzdžiui, Asanga kalbėjo apie dvidešimt du dvasinio proveržio lygmenis, apreiškimus, Satori, jei vartotume japonišką žodį. Tai lyg mažytės perėjos, vis kylant aukštyn. Kurį laiką žmogus suka ratais, galbūt iš lėto kildamas, kol pasiekia svarbų išsipildymo momentą. Tuomet vėl suka ratu, kad patirtų kitą proveržį. Ir taip – dvidešimt du kartus.   

Štai kodėl kartais teigiama, kad vienas asmuo yra labiau nušvitęs nei kitas.

Taip. Galime kalbėti apie dvidešimt du žingsnius arba apie dešimtį arijų lygių. Perėjus į kiekvieną naują lygmenį, protas pasikeičia, tikrovė regima giliau nei iki tol.

Šiek tiek supaprastinant galima teigti, kad jūs mokote praktinių nušvitimo aspektų. Ar tai padoru?

Na, aš mokau tik nepavojingų dalykų. Kai kurios meditacijos technikos praverstų kiekvienam žmogui. Jos lavina dėmesį, nuramina protą. Tai naudinga sveikatai.

Kai kas mano, kad vien praktinės naudos ieškojimas, nesigilinant į visą senosios dvasinės tradicijos išmintį ir nesilaikant jos priesakų, prilygsta vandens arba elektros vagystei, be savininko žinios prisijungus laidą ar vamzdį prie svetimo šaltinio. Anksčiau ar vėliau už tokias išdaigas gali tekti sumokėti baudą.

Taip. Juk daugelis įvairiausių dalykų, vartojami be tinkamo išsilavinimo ir pagarbos, gali padaryti žalos. Tai, su kuo supažindinu aš, skirta bet kuriam klausytojui, tačiau jeigu žmogus nusprendžia užsiimti gilesnėmis praktikomis, visuomet sakau, kad tai geriau daryti su mokytoju. Įprasta, kad tantrų mokymai gaunami iš tradiciją tęsiančių lamų.

O jūs pats ir esate tradiciją tęsiantis lama?

Taip, esu gavęs keleto tantrinių linijų perdavas.

Įdomu, kaip tai veikia. Ar egzistuoja koks nors tradicinių linijų registras?

Taip. Esama daugybės linijų, kuriomis tantrų mokymai nenutrūkstamai perduodami nuo seniausių laikų. Kinijai okupavus Tibetą, Dalai Lama  tremtyje ėmė rūpintis, kaip surasti ir surašyti visus skirtingų tradicijų tęsėjus. Sužinojęs, kad kur nors atokiai gyvena lama, tęsiantis dvasinio mokymo liniją, kurios jis dar nėra perėmęs, būtinai susitikdavo su tuo mokytoju ir pats gaudavo atitinkamą įšventinimą.

Jo Šventenybė?

Taip.

Nuostabu. Dar norėjau paklausti apie jūsų menotyrą. Vartojate sąvoką „mistinis menas“. Kas tai? Ar dvasinio, mistinio meno poveikis kuo nors skiriasi nuo paprasto?

Manau, šią sąvoką dažnai vartoju kasdieniškai. Kartais mistinis Tibeto menas yra nuoroda į tankų (tankos - šventieji budistiniai paveikslai ant medvilnės ar šilko, dažniausiai vaizduojantys dievybes, mandalą ar kitokius religinius objektus – I.S. pastaba) dailę. Tie meno objektai yra sukurti, laikantis ypatingos dvasinės mistinės tradicijos. Jie atlieka tam tikrą dvasinę ar mistinę paskirtį žmonių gyvenimuose. Toks menas kuriamas, glaudžiai bendradarbiaujant menininkui, globėjui ir globėjo mokytojui. Dailininkas ne šiaip sau atsisėda, nutapo paveikslą ir išstato jį parduoti.

Tokiam menui apibūdinti yra tibetietiškas žodis, reiškiantis „indą“. Kaip koks nors indas perneša vandenį, taip šitokio meno kūriniai perteikia ir spinduliuoja energijas.

Ar įmanoma aptikti panašių principų vakarietiškame mene?

Man atrodo, Vakaruose mes rastume porą rūšių ypač gilaus meno, kurio kūrėjai buvo ypatingai įkvėpti. Budistiniame pasaulyje sakoma, kad kam nors pasiekus nušvitimą, toji šviesa nušviečia visą bendruomenę. Dailininkai, muzikantai ir kiti menininkai yra tokie asmenys. Jie gali net nežinoti, kad spinduliuoja nušvitusios būtybės emanacijas, jie tiesiog vaikšto Niujorko, Londono ar Palangos (Juokiasi) gatvėmis, rašydami dainas, tapydami vaizdinius. O tokie paveikslai ar muzikos gabalai įkvepia gilesnes sąmonės būsenas kiekviename žmoguje. Juk Mozarto, Beethoveno, The Beatles ar Rolling Stones muzika visiškai pakeičia, perdirba klausytojo nuotaiką.

Nikolajus Rerichas, rusų dailininkas gyvenęs Niujorke, daugelį savo nutapytų paveikslų susapnavo. Jis prabusdavo, šokdavo iš lovos ir skubiai nupiešdavo keliais štrichais vaizdinius iš sapno, kad nepasimirštų. Tuomet vėl guldavosi miegoti.

Na, tokiais pasakojimais menininkų nenustebintume. Man labai neįprastas pasirodė jūsų nusakytas kūrėjo, jo globėjo ir pastarojo mokytojo santykis. Gal kaip tik toks bendradarbiavimas yra raktas, kuriant mistinį meną?

(Juokiasi) Tai visai nebūdinga meno sferoms Vakaruose. Apskritai nuo 1800-ųjų iki 1950-ųjų menininkai mūsų planetoje buvo dievinami. Žmonės juos laikė vizionieriais, pranašais, angelais, šlovino Van Goghą, Renoirą ar Picasso. Tie dailininkai perteikė kažką itin gilaus. Tokiame garbinime galima įžvelgti budistinį nušvitusiųjų emanacijos poveikį visuomenei.

Kalbėjausi su viena olandų dailininke, labai daug pasiekusia tibetietiškoje dailėje. Esu girdėjęs, kad Philipas Glassas, žymus amerikietis kompozitorius ir scenaristas, jau dvidešimtį metų užsisako, kad ji nutapytų paveikslus, kurių siužetus jis prieš tai aptaria su savo mokytoju. Vieną paveikslą, pavyzdžiui, jis sumanė padovanoti savo sūnui, linkėdamas jam gerovės, darnos šeimoje ir panašiai. Tai turėjęs būti ypatingas paveikslas, padėsiantis sūnui jaustis laimingam.

Ir tuomet Philipas Glassas nurodo dailininkei...?  

Tuomet jis pasitaria su lama. Tuo atveju lama pasiūlė Taros paveikslą. Tai moteriškoji Budos forma, labai populiari Indijoje ir Tibete, kaip palaikanti gyvybę, nešanti sveikatą ir sėkmę. Nors gal manyčiau, ne visai tokia, kaip Šventoji Mergelė Marija katalikų pasaulyje... Ir Philipas panoro, kad paveikslo apačioje būtų atvaizduoti jis pats su sūnumi, sėdintys meditacijos pozose ir aukojantys žiedlapius. Tai, beje, labai įprasta budistiniame pasaulyje – jūs įterpiate save paveikslo kamputyje arba paprašote dailininko jus ten nupiešti.  

Taigi, mistinis menas veikia kaip energijas pernešantis indas. Meno dirbiniai: tankos, statulėlės -  pasitelkiami, kai tenka apsispręsti. Kai Dalai Lama buvo priverstas trauktis iš Tibeto, jis pasiėmė vieną drobę su Mahakalos dievybės paveikslėliu. Ir prireikus nuspręsti, kur keliauti: kairėn ar dešinėn, jis išsivyniodavo tanką ir atidžiai klausydavosi (Juokiasi).

Nejaugi?

Tikrai. Jis ir dabar taip elgiasi. Kai nėra kuo nors tikras, atsisėda priešais tą drobę, medituoja ir laukia, koks sprendimas išplauks.

Matyt, tai veikia.

Žinoma.

O kas veikia jums? Atrodote laimingas ramus žmogus, keliaujate, mokote. Kokia jūsų paslaptis?

(Juokiasi) Budistai sako, kad kaip žirgas traukia vežimą, taip protas veda jūsų gyvenimą. Lavinkite protą ir gyvenimas seks iš paskos. Padarykite protą laimingesnį, labiau atsipalaidavusį, atvirą ir jūsų gyvenime rasis daugiau laimės. Šis Budos mokymas pritaikomas visur ir praverčia kiekvienam.

Jei jūsų protas nusiteikęs teigiamai, pritrauksite teigiamas energijas, jei neigiamai – nelaimes. Kaip posmelyje, pavogtame ar pasiskolintame iš Budos, sudėjo The Beatles: „And in the end the love you make is equal to the love you take“. (Juokiasi

3 komentarai:

Liucija rašė...

Stiprus, emociškai sodrus interviu, puiki nuotrauka. Ačiū!

Anonimiškas rašė...

Labai.

Anonimiškas rašė...

Pora sakinių ekspromtu, po interviu, kuris mane supurtė: Labai dažnai, kai sąmoningo gyvenimo lieka gyventi vis mažiau ir mažiau, - nuliūsta, manau, ne vienas. Kad visą gyvenimą daug ko nežinojome. O ir tai ko norėtum, vargu ar per šią trumputę gyvenimo atkarpą ka tai daugiau suspėtum sužinoti.
Tad tenka remtis tik sava patirtimi. Kai gyvenimas spėjo pasikeisti nuo medinio vežimo, mediniais ratais, iki ... iki... Kai gyvenime suspėjai pamatyti, kad fizinis skurdas nėra baisu. O baisu dvasinis skurdas. Kad jo gal daugiau būna prišlieto prie fizinio skurdo (jei tas fizinis skurdas nėra dėl moralinio nuopolio, tingėjimo... bet tik dėl doros, t.y. doro gyvenimo pasekmė).
Kaip toli nukrypo degradacijon Lietuva, po 1990 m. Gal ir dešimtmečius, o gal šimtmečius. Tokio nuopuolio, kokiame šiandien yra Lietuvos naujos kartos, Lietuva būtų gerai, kad pakeltų.
Bet kaip atstumti nuo žmonių tą baisią sistemą, kuri apsėdo Lietuvos, Europos, Amerikos žmones. Pradžia gal galima tik po didelių stichinių Žemę ištikusių nelaimių.
Nežinau ar gali džiaugtis šeimos, kurios susilaukia atžalų. Gal ir nieko tokio, jei gimdytojai jau atitolę nuo dvasinio gyvenimo, tėra tik pinigų kartos. Nepatirs to skausmo, kuris yra neišvengiamas matant luošių gimstančias kartas Lietuvoje...