Keliaujate
po pasaulį, skaitydamas paskaitas, vesdamas seminarus. Kaip apibūdintumėte tai,
ką jūs dėstote?
Tyrinėjant Aziją, mane visuomet labiau domino dvasinė
pusė, ne istorija, ekonomika ar pasaulietiškieji menai. Nuo paauglystės pamilau
dvasinę Azijos kultūrą, skaitydavau knygas apie sufizmą, daoizmą, upanišadas
ir panašius dalykus. Mano mama buvo britė, ištekėjo už tėvo, atvykusio į Europą
per Antrąjį pasaulinį karą padėti sąjungininkams. Senelis iš motinos pusės buvo
britų aristokratas ir visada jautė sentimentus Indijos dvasingumui.
Britams patiko indiška visur esančio dieviškumo
koncepcija: visur regėti dievo veidą. Yra net tokia daina – „Tūkstantis dievo
veidų“. Tai labai skyrėsi nuo trijų semitiškųjų religijų: judaizmo, krikščionybės
ir islamo, teigiančių, kad Abraomo palikuonims priklauso išskirtinė teisė į
tiesą. Britus labai žavėjo tokia samprata, kad tiesa yra visur, kad kiekvienas
kelias veda tiesos ir dievo link. Augdamas tokioje aplinkoje, skaitydamas tuos
tekstus, sėmiausi įkvėpimo.
Kanadoje?
Taip, prancūziškoje Kanadoje. Rytinėje pakrantėje,
toje vietoje, kur Kanadoje išsilaipino pirmieji europiečiai – prancūzai, 1534-aisiais. Mano mama, karo nuotaka iš
Londono, patyrė siaubingą sukrėtimą, atitekėjusi į tokią atkampią vietovę. (Juokiasi)
Šiaip ar taip tenai aš susidomėjau Azija, ypač
filosofija ir dvasiniais dalykais. Baigęs universitetą keliavau, ieškodamas
įvairių tradicijų mokytojų. Išgirdau, kad Dalai Lama atidaro mokyklą
vakariečiams, ir nuvykau ten. Jis pats neturėjo laiko, tai paskyrė du mokytojus
dirbti su tokiais kaip aš. Vis dėlto turėjau progos geriau pažinti Dalai Lamą
ir pamilau jį, pajutau nepaprastą trauką jo asmenybei dėl neįtikėtinai aštraus
jo intelekto ir tokios pat galingos dvasios.
Iš pradžių tikėjausi visko išmokti per trejus metus,
bet treji virto šešeriais, šešeri – devyneriais, devyneri – dvylika. Užtruko
laiko išmokti tibetiečių kalbos, bet po kelerių metų jau galėjau gerai ja
rašyti ir iš jos versti. Pradėjau tyrinėti ankstyvųjų Dalai Lamų gyvenimo istorijas,
parašiau dvi knygas apie Pirmąjį, dvi – apie Antrąjį, dvi – apie Trečiąjį,
paskui – apie Septintąjį ir Tryliktąjį. Tuomet parengiau nemažą veikalą apie
visus keturiolika.
Paskui ėmiau tyrinėti ir aprašinėti kertinius
tibetietiško dvasingumo aspektus: jų mirties ir mirimo sampratą, meditacijos
prasmę, ypatingas tantrines praktikas. Labai susidomėjau budizmo tantromis.
Kalačakra, šešios Naropos jogos traukė stipriau už atvirąją visiems prieinamą
išmintį. Vakariečiams tai šiek tiek primena Kundalini jogos sąrangą su čakromis,
energijomis ir chemija. Tuo pat metu domėjausi neurologija, kuri dabar labai
priartėjo prie rytietiškų srovių, radosi pavyzdžiui, neuropsichoimunologija, o
anuomet nebuvo nieko panašaus. Mane domino, kaip įvairios substancijos,
išskirtos iš smegenų ir liaukų: skydliaukės, antinksčių, lytinių liaukų - veikia
tiek audinius, tiek emocinį kūną. Prieš trisdešimtį metų Vakaruose tai buvo
beveik netyrinėta.
Taipogi skaitau meno paskaitas. Domiuosi tradicine
Himalajų, Mongolijos daile. Paskaitų tematika priklauso nuo mane kviečiančių
šeimininkų: universitetams turiu parengęs paskaitų ciklą apie Altajaus –
Himalajų dailės stilistiką, ją įkvėpusias Tibeto mokyklas. Muziejuose skaitau
atskiras paskaitas apie Tibeto menus. Tai lyg vartai į filosofiją.
Gyvename neramiais laikais, kai svarbu ne tik dalintis
siūlant geriausia, ką turime, bet ir skolintis, mokytis iš kitų kultūrų.
Meditacijos centruose mokau tantrinių meditacijų.
Manau, kad tantra puikiai dera su Freudo ir Jungo idėjomis. Galime juos mėgti
arba nemėgti, bet turime pripažinti, kad jiedu paklojo pamatus šiuolaikinių
Vakarų kultūriniam kodui. Nė vienas vakarietis mąstydamas neišvengia froidizmų.
Argi
tai gerai?
(Juokiasi) Gerai
yra tai, kad po Freudo atėjo Jungo įtaka. Krikščioniškos bažnyčios Šiaurės
Amerikoje rengia psichologijos kursus, kurie remiasi jo mokymais. Pats
froidizmas svarbus tuo, kad akcentavo žmogui būdingą seksualinę empatiją. Ji
dažnai ignoruojama vakarietiško dvasingumo tradicijų, nors buvo pripažįstama
Senovės graikų ir romėnų mąstytojų. Beje, tradicinis budizmas taipogi pernelyg
nesidomi psichologiniais ir net praktiniais seksualumo aspektais. Tuo tarpu
tantra giliai nagrinėja visa persmelkiančią lytiškumo ir seksualinės pajautos
jėgą. Jungas aptaria tai savo įvade į „Tibeto mirusiųjų knygą“ arba „Tibeto didžiojo
išsivadavimo knygą“. Ten jis aiškina, kiek psichologijos veiksnių ir procesų
išnagrinėta tose knygose. Jis taip pat rašė apie slaptųjų tantrų jogas.
Nelaimei, tiek Freudas, tiek Jungas pernelyg pasidavė pramoninės revoliucijos į mokslą atneštai srovei šalintis visko, kas neapčiuopiama, neišmatuojama, minkšta. Tuomet tų dalykų tyrinėjimai buvo prilyginami pseudomokslui. Jie abu patyrė prievartą atskirti subjektą nuo objekto. Tas priverstinis sekuliarizmas... Materialusis pasaulis atidalijamas nuo dvasinio, kūnas – nuo proto... (Juokiasi)
Daugelis dėl to kaltina Descartesą, nors iš tikro Descarteso laikais valstybė
tiesiog kariavo su bažnyčia (Juokiasi),
kol galiausia susitarė, kad (Juokiasi)
vyriausybė pasirūpins kūnais, o bažnyčia – sielomis. Taip Vakaruose kūnas ir
protas liko atidalinti į beveik visiškai nesusietas esybes, tarytum tai būtų
nutolę kalnai ar skirtingos salos.
Tik prieš dvidešimt penkerius metus mokslininkai ėmė
linkti labiau susieti kūno funkcijas su proto veikla.
Kaip
jūs pats apibrėžtumėte protą?
(Galvoja) Ką
gi. Pagal tantrinę sampratą jūsų gyvenime esmingai egzistuoja tik vienas asmuo
– jūs pats. Ir jūs teturite du dalykus: pojūtį, kad kažką suvokiate, ir pojūtį,
jog kažkas yra suvokiama. Tas pojūtis, jog ką nors suvokiate, ir yra jūsų
protas.
Kitas pojūtis – kad kažkas yra suvokiama, tai –
pasaulis. Turite žmoną, vaikų – tai jūsų pasaulio dalis.
Taigi
protas yra pojūtis?
Protas yra tai, kas suvokia. Budizmas pateikia tokį
proto apibrėžimą – „švytintis suvokimas“.
Koks
yra šitaip apibrėžto proto santykis su kūnu?
Kūnas šiuo atveju... Tantroje visas fizinis pasaulis
yra jūsų kūno tąsa. Tai, ką regite, veikia jūsų kūniškumą, sukelia
neurologinius, cheminius pokyčius. Kai pamatote liūtą, tai nėra šiaip išorinis
liūtas, einąs pro šalį, tai yra cheminių pokyčių jūsų kūne šaltinis. Jis taip
pat sukelia jūsų proto būsenos pokytį.
O
smegenų vaidmuo tėra...
Tai vienas iš aštuonių sąmonės lygmenų. Budistiniame
pasaulyje smegenys teatlieka procesoriaus funkcijas. Jos, pavyzdžiui, perdirba
regimus vaizdinius. Tačiau esama ir kitų sąmonės lygmenų iki pat savasties,
kuri taip pat yra sąmonės lygmuo. Pavyzdžiui, kartais pamirštate telefono
numerio skaitmenis, todėl jų nesuvokiate, tačiau jei pamenate, kurį pirmąjį
mygtuką reiktų spausti, jūsų pirštai suspaudys likusiuosius. Kartais niekaip negalėtumėte
nusakyti, kaip pareiti namo, tačiau vos pajudėjus, kojos pačios parneš ten, kur
reikia (Juokiasi), nors iš anksto
niekaip nesuvokėte, kur teks sukti dešinėn, o kur – kairėn.
Esama lytinės sąmonės, pagrįstos seksualine trauka,
varžymosi sąmonės, palaikomos adrenaliną išskiriančių liaukų ir taip toliau...
Širdis atsako už jūsų dermės sąmonę, skydliaukė – už energetinę sąmonę.
Smegenys suteikia apibūdinančiąją sąmonę. Įdomu, kad patiriant lytinį orgazmą
smegenys beveik visiškai išsijungia. Lytinė sąmonė, orgazmo momentu yra viena
iš žmogiškosios patirties viršūnių, sakyčiau, stipresnė už ledų skonį ar vaizdą
į kalnus, už puikiausių kvepalų aromatą ar švelniausio šilko lytėjimą...
Ko
gero.
Tai yra aukštesnė, skaidresnė, palaimingesnė, stipriau
švytinti ir darnesnė sąmonės būsena. Taigi, tantriniu požiūriu tuo momentu jūs
visiškai paliekate smegenis nuošalyje. Išjungiate apibūdinimo funkciją. O kas gi
yra apibūdinimas? Apibūdinimas – tai žvilgsnis į šita ar į kita. Jis neaprėpia
viso vaizdo. Jei gyvenimas – dėlionė iš milijono gabalėlių, tai apibūdinančioji
sąmonė pajėgia išsirinkti vieną ar kitą gabalėlį, tačiau neįgali net akimirksniui
sudėlioti visos milijono dalelių dėlionės paveikslo. Tokios yra žmogaus smegenų
galių ribos.
Mhm.
Kas gi galėtų sudėti visą paveikslą? Ogi ta pati apibūdinančioji
sąmonė, tik ypatingai perdirbta, sustiprinta, patobulinta tam tikrais, galima
sakyti, mistiniais pratimais, dvasios lavinimu ar kuo nors panašiu. Apibūdinančioji
sąmonė, pakylėta į tam tikrą lygmenį, koks pasiekiamas akimirką prieš orgazmą,
kai esate visiškai atsidavęs aistros apibūdinimui, suvokiate visą mylimosios
grožį.
Tuo tarpu orgazmo momentu jūs žengiate per mylėjimosi
patirties likučius ir trupinius, atsidurdamas visa aprėpiančioje meilės begalybėje.
Kaip būdavo prieš milijoną metų, taip ir po milijono metų nuo dabarties, patirdamas orgazmą žmogus keletą sekundžių ar milisekundžių prisilies prie
universaliosios būties.
Norėčiau
grįžti prie apibūdinančiosios sąmonės, kurią generuoja smegenys, ir
pasitikslinti, kaip ji susijusi su protu.
Tantros požiūriu fizinis kūnas sukuria septyniasdešimt
du tūkstančius (tai, be abejo, metaforiškas skaičius) vyriškųjų ir
septyniasdešimt du tūkstančius moteriškųjų genetinių pradų. Taigi, kai jūsų
tėvai mylėdamiesi jus pradėjo, gavote septyniasdešimt du tūkstančius genetinių
lašelių iš savo vyriškos giminės protėvių ir tiek pat - iš moteriškos pusės.
Visi šie pradai palaiko šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius sąmonės formų.
Toliau budizmas kalba apie tris kūno ir tris proto
lygmenis. Įprastai mes kalbame apie savo fizinį kūną, mėsingą ir kraujingą, kuriame
esame gimę šiame gyvenime. Kūną valdo penkeriopos juslės ir smegenys,
apdorojančios penkių juslių suteikiamą informaciją, apibūdinančios ir
pritaikančios ją.
Taip atsiranda sąmonė, kurią tibetiečiai vadina eigos sąmone.
Ji priklauso tiek nuo jūsų išsilavinimo, tiek nuo jūsų genetinių pradų,
instinktų. Jūsų sukaupta patirtis yra unikali, todėl ji veikia jūsų emocijas ir
mąstyseną, taip pat ir jūsų genetiniai pradai lemia, kad esate nuožmesnis, o
gal aistringesnis.
Vakarietiškame šventraštyje rašoma: tėvo nuodėmės
krenta ant septintosios vyriškųjų palikuonių kartos. Tuo tarpu budistinė
neuropsichoimunologija teigia: jūsų poelgiai siunčia signalus, įjungiančius arba
išjungiančius genetinius jungiklius. Tie jungikliai, priklausomai nuo įvairių sąlygų,
gali įsijungti arba neįsijungti per pastarąjį jūsų gyvenimą. Įsijungę jie
paleidžia tam tikrus genuose užkoduotus organizmo procesus. Daug kalbama apie
tai, ar tam tikra tantrinė meditacija gali paveikti tokį genų jungiklių
junginėjimą, galbūt apsaugodama nuo nepalankių, kaip budistai sako – iškreiptų,
apraiškų. Manoma, kad tik nedidelė genetinės struktūros dalis būtinai suveikia
iš prigimties. Dauguma genų lieka gana atviri poveikiui, taigi jų pasireiškimą
įmanoma keisti.
Šitaip žmonėms susiformuoja įpročiai. Genų jungikliai,
nuolatos įsijunginėdami, palaiko įpročiais grįstą elgseną. Todėl budistiniame
pasaulyje patariama laikas nuo laiko keisti savo įpročius: miego laiką, dietą,
žmones, su kuriais bendraujate (Juokiasi).
Tai panašu į vakarietiškas atostogas: kuriam laikui pakeitę visą aplinką,
jaučiamės atsigavę, ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Mes jaučiamės lyg šiek
tiek atsinaujinę, lyg truputėlį nauji žmonės. Budistai tai aiškina genetinių
jungiklių perjungimu.
Taigi,
žmogaus sąmonė pajėgia paveikti genus taip, kad jie pasireikštų arba ne?
Būtent.
Ir
šito galima pramokti?
Taip.
Ar
tai kaip nors susiję su nušvitimu? Beje, pastebėjau, kad savo paskaitose jūs
kalbate apie nušvitimą, kaip apie procesą, o ne kaip apie vienintelį momentą.
Kai budizmas išplito į Kiniją, jis susiliejo su
daoizmu ir perėmė iš to pasaulio kai kuriuos požiūrius. Taip išsivystė dvi
skirtingos mokyklos: viena kalba apie nušvitimą palaipsniui, kita –
akimirksniu. Indiškajame budizme šito neaptiktume, tibetietiškajame taip pat,
išskyrus senąsias mokyklas, šilko keliais pasiskolinusias tokią sampratą iš
kinų.
Iš tiesų, manau, teisingi abu požiūriai. Taip, vieną
akimirksnį žmogus dar nėra nušvitęs, o kitą – jau pasiekęs tą lygmenį. Tačiau
nemanau, kad galima nuvertinti tai, kas vyko ligi to paskutinio momento.
Pavyzdžiui, Asanga kalbėjo apie dvidešimt du dvasinio proveržio lygmenis, apreiškimus, Satori, jei vartotume japonišką žodį. Tai lyg mažytės perėjos, vis kylant aukštyn. Kurį laiką žmogus suka ratais, galbūt iš lėto kildamas, kol pasiekia svarbų išsipildymo momentą. Tuomet vėl suka ratu, kad patirtų kitą proveržį. Ir taip – dvidešimt du kartus.
Štai
kodėl kartais teigiama, kad vienas asmuo yra labiau nušvitęs nei kitas.
Taip. Galime kalbėti apie dvidešimt du žingsnius arba
apie dešimtį arijų lygių. Perėjus į kiekvieną naują lygmenį, protas pasikeičia,
tikrovė regima giliau nei iki tol.
Šiek
tiek supaprastinant galima teigti, kad jūs mokote praktinių nušvitimo aspektų.
Ar tai padoru?
Na, aš mokau tik nepavojingų dalykų. Kai kurios
meditacijos technikos praverstų kiekvienam žmogui. Jos lavina dėmesį, nuramina
protą. Tai naudinga sveikatai.
Kai
kas mano, kad vien praktinės naudos ieškojimas, nesigilinant į visą senosios dvasinės
tradicijos išmintį ir nesilaikant jos priesakų, prilygsta vandens arba elektros
vagystei, be savininko žinios prisijungus laidą ar vamzdį prie svetimo
šaltinio. Anksčiau ar vėliau už tokias išdaigas gali tekti sumokėti baudą.
Taip. Juk daugelis įvairiausių dalykų, vartojami be
tinkamo išsilavinimo ir pagarbos, gali padaryti žalos. Tai, su kuo supažindinu
aš, skirta bet kuriam klausytojui, tačiau jeigu žmogus nusprendžia užsiimti
gilesnėmis praktikomis, visuomet sakau, kad tai geriau daryti su mokytoju.
Įprasta, kad tantrų mokymai gaunami iš tradiciją tęsiančių lamų.
O
jūs pats ir esate tradiciją tęsiantis lama?
Taip, esu gavęs keleto tantrinių linijų perdavas.
Įdomu,
kaip tai veikia. Ar egzistuoja koks nors tradicinių linijų registras?
Taip. Esama daugybės linijų, kuriomis tantrų mokymai nenutrūkstamai
perduodami nuo seniausių laikų. Kinijai okupavus Tibetą, Dalai Lama tremtyje ėmė rūpintis, kaip surasti ir
surašyti visus skirtingų tradicijų tęsėjus. Sužinojęs, kad kur nors atokiai gyvena
lama, tęsiantis dvasinio mokymo liniją, kurios jis dar nėra perėmęs, būtinai
susitikdavo su tuo mokytoju ir pats gaudavo atitinkamą įšventinimą.
Jo
Šventenybė?
Taip.
Nuostabu.
Dar norėjau paklausti apie jūsų menotyrą. Vartojate sąvoką „mistinis menas“.
Kas tai? Ar dvasinio, mistinio meno poveikis kuo nors skiriasi nuo paprasto?
Manau, šią sąvoką dažnai vartoju kasdieniškai. Kartais
mistinis Tibeto menas yra nuoroda į tankų (tankos
- šventieji budistiniai paveikslai ant medvilnės ar šilko, dažniausiai vaizduojantys
dievybes, mandalą ar kitokius religinius objektus – I.S. pastaba) dailę. Tie
meno objektai yra sukurti, laikantis ypatingos dvasinės mistinės tradicijos. Jie
atlieka tam tikrą dvasinę ar mistinę paskirtį žmonių gyvenimuose. Toks menas
kuriamas, glaudžiai bendradarbiaujant menininkui, globėjui ir globėjo
mokytojui. Dailininkas ne šiaip sau atsisėda, nutapo paveikslą ir išstato jį
parduoti.
Tokiam menui apibūdinti yra tibetietiškas žodis,
reiškiantis „indą“. Kaip koks nors indas perneša vandenį, taip šitokio meno
kūriniai perteikia ir spinduliuoja energijas.
Ar
įmanoma aptikti panašių principų vakarietiškame mene?
Man atrodo, Vakaruose mes rastume porą rūšių ypač
gilaus meno, kurio kūrėjai buvo ypatingai įkvėpti. Budistiniame pasaulyje
sakoma, kad kam nors pasiekus nušvitimą, toji šviesa nušviečia visą
bendruomenę. Dailininkai, muzikantai ir kiti menininkai yra tokie asmenys. Jie
gali net nežinoti, kad spinduliuoja nušvitusios būtybės emanacijas, jie tiesiog
vaikšto Niujorko, Londono ar Palangos (Juokiasi)
gatvėmis, rašydami dainas, tapydami vaizdinius. O tokie paveikslai ar muzikos
gabalai įkvepia gilesnes sąmonės būsenas kiekviename žmoguje. Juk Mozarto, Beethoveno,
The Beatles ar Rolling Stones muzika visiškai pakeičia, perdirba klausytojo
nuotaiką.
Nikolajus Rerichas, rusų dailininkas gyvenęs Niujorke,
daugelį savo nutapytų paveikslų susapnavo. Jis prabusdavo, šokdavo iš lovos ir
skubiai nupiešdavo keliais štrichais vaizdinius iš sapno, kad nepasimirštų. Tuomet vėl guldavosi
miegoti.
Na,
tokiais pasakojimais menininkų nenustebintume. Man labai neįprastas pasirodė
jūsų nusakytas kūrėjo, jo globėjo ir pastarojo mokytojo santykis. Gal kaip tik toks
bendradarbiavimas yra raktas, kuriant mistinį meną?
(Juokiasi) Tai
visai nebūdinga meno sferoms Vakaruose. Apskritai nuo 1800-ųjų iki 1950-ųjų
menininkai mūsų planetoje buvo dievinami. Žmonės juos laikė vizionieriais,
pranašais, angelais, šlovino Van Goghą, Renoirą ar Picasso. Tie dailininkai
perteikė kažką itin gilaus. Tokiame garbinime galima įžvelgti budistinį
nušvitusiųjų emanacijos poveikį visuomenei.
Kalbėjausi su viena olandų dailininke, labai daug
pasiekusia tibetietiškoje dailėje. Esu girdėjęs, kad Philipas Glassas, žymus
amerikietis kompozitorius ir scenaristas, jau dvidešimtį metų užsisako, kad ji nutapytų
paveikslus, kurių siužetus jis prieš tai aptaria su savo mokytoju. Vieną
paveikslą, pavyzdžiui, jis sumanė padovanoti savo sūnui, linkėdamas jam gerovės,
darnos šeimoje ir panašiai. Tai turėjęs būti ypatingas paveikslas, padėsiantis
sūnui jaustis laimingam.
Ir
tuomet Philipas Glassas nurodo dailininkei...?
Tuomet jis pasitaria su lama. Tuo atveju lama pasiūlė
Taros paveikslą. Tai moteriškoji Budos forma, labai populiari Indijoje ir
Tibete, kaip palaikanti gyvybę, nešanti sveikatą ir sėkmę. Nors gal manyčiau, ne
visai tokia, kaip Šventoji Mergelė Marija katalikų pasaulyje... Ir Philipas
panoro, kad paveikslo apačioje būtų atvaizduoti jis pats su sūnumi, sėdintys
meditacijos pozose ir aukojantys žiedlapius. Tai, beje, labai įprasta
budistiniame pasaulyje – jūs įterpiate save paveikslo kamputyje arba paprašote
dailininko jus ten nupiešti.
Taigi, mistinis menas veikia kaip energijas
pernešantis indas. Meno dirbiniai: tankos, statulėlės - pasitelkiami, kai tenka apsispręsti. Kai Dalai
Lama buvo priverstas trauktis iš Tibeto, jis pasiėmė vieną drobę su Mahakalos
dievybės paveikslėliu. Ir prireikus nuspręsti, kur keliauti: kairėn ar dešinėn,
jis išsivyniodavo tanką ir atidžiai klausydavosi (Juokiasi).
Nejaugi?
Tikrai. Jis ir dabar taip elgiasi. Kai nėra kuo nors
tikras, atsisėda priešais tą drobę, medituoja ir laukia, koks sprendimas
išplauks.
Matyt,
tai veikia.
Žinoma.
O
kas veikia jums? Atrodote laimingas ramus žmogus, keliaujate, mokote. Kokia
jūsų paslaptis?
(Juokiasi) Budistai sako, kad kaip žirgas traukia
vežimą, taip protas veda jūsų gyvenimą. Lavinkite protą ir gyvenimas seks iš
paskos. Padarykite protą laimingesnį, labiau atsipalaidavusį, atvirą ir jūsų
gyvenime rasis daugiau laimės. Šis Budos mokymas pritaikomas visur ir praverčia
kiekvienam.
Jei jūsų protas nusiteikęs teigiamai, pritrauksite
teigiamas energijas, jei neigiamai – nelaimes. Kaip posmelyje, pavogtame ar
pasiskolintame iš Budos, sudėjo The
Beatles: „And in the end the love you
make is equal to the love you take“. (Juokiasi)
3 komentarai:
Stiprus, emociškai sodrus interviu, puiki nuotrauka. Ačiū!
Labai.
Pora sakinių ekspromtu, po interviu, kuris mane supurtė: Labai dažnai, kai sąmoningo gyvenimo lieka gyventi vis mažiau ir mažiau, - nuliūsta, manau, ne vienas. Kad visą gyvenimą daug ko nežinojome. O ir tai ko norėtum, vargu ar per šią trumputę gyvenimo atkarpą ka tai daugiau suspėtum sužinoti.
Tad tenka remtis tik sava patirtimi. Kai gyvenimas spėjo pasikeisti nuo medinio vežimo, mediniais ratais, iki ... iki... Kai gyvenime suspėjai pamatyti, kad fizinis skurdas nėra baisu. O baisu dvasinis skurdas. Kad jo gal daugiau būna prišlieto prie fizinio skurdo (jei tas fizinis skurdas nėra dėl moralinio nuopolio, tingėjimo... bet tik dėl doros, t.y. doro gyvenimo pasekmė).
Kaip toli nukrypo degradacijon Lietuva, po 1990 m. Gal ir dešimtmečius, o gal šimtmečius. Tokio nuopuolio, kokiame šiandien yra Lietuvos naujos kartos, Lietuva būtų gerai, kad pakeltų.
Bet kaip atstumti nuo žmonių tą baisią sistemą, kuri apsėdo Lietuvos, Europos, Amerikos žmones. Pradžia gal galima tik po didelių stichinių Žemę ištikusių nelaimių.
Nežinau ar gali džiaugtis šeimos, kurios susilaukia atžalų. Gal ir nieko tokio, jei gimdytojai jau atitolę nuo dvasinio gyvenimo, tėra tik pinigų kartos. Nepatirs to skausmo, kuris yra neišvengiamas matant luošių gimstančias kartas Lietuvoje...
Rašyti komentarą