2017 m. balandžio 7 d., penktadienis

Andrius Ramonas: „Kodėl tik toks nuotolis? Kas pasakė?“


Ką radai Naujoje Zelandijoje?

Ką radau? Pirmiausia - ko aš ieškojau... Ieškojau truputį - kelionės, nes doktorantūrą, tai ką ten realiai darau, fiziškai, galima surasti ir kažkur kitur. Doktorantūra, akademinis laipsnis...

Tu iškeliavai doktorantūros?

Pati pirmoji mintis buvo tokia - apsisukt ir važiuot.

Į Aucklandą.

Aucklandas - tik todėl, kad universitetas buvo tenai.

Toliau jau sunku sugalvoti.

Tikriausiai. Nors žinai, kai nuskrendi, supranti, kad tai nėra taip jau labai toli. Tas „toli“ yra tik vienos paros skrydis.

Tiesiog toliau nėra...

(Juokiasi) Toliau nėra.

...universiteto.

Jo. Aš pridedu tą kitą, neracionalią dalį. Galima taip sakyt - neracionalią?

Žinoma.

Visada norėjau taip rimtai toli nuvažiuoti. Pajusti, truputį paragauti kito gyvenimo. Nors tas gyvenimas, iš principo, tai toks pat.

Gal bėgai nuo ko nors?

O, tai čia žinai, psichologizuot galima... (Juokiasi)

Ne, sakau, gal realiai pabėgai, pavyzdžiui, nuo antstolių...

 Ne, ne.

...ar nuo nelaimingos meilės.

Ne.

Tik dėl doktorantūros. Ir kaip sekasi?

Esu  procese. Tai ne vien doktorantūra. Tokioje šalyje kaip Zelandija, galima rinktis kartu labai daug ką daryt. Esu praktiškai įsiliejęs į universitetą įvairiais keliais.

Dėstai?

Dėstau, studentų turiu. Dirbu. Mes turim tokią sporto fiziologijos kliniką.

Ką ten gydote?

Tai sporto mokslo klinika. Galima įsivaizduoti ir Lietuvoj kažkokią universiteto bazę, kuri teikia paslaugas bet kam: komandoms, individualiems sportininkams...

Na, gerai, o kokia tavo tyrimų tema?

Nukeliavau į sporto mitybą. Tyrinėju mitybines manipuliacijas, susijusias su ištvermės sportu.

Kas tai yra?

Labai įdomu, kalbėjau Ruoškis bėgti renginyje Vilniuje. Ten pristačiau idėjas, kurios tiesą sakant, Naujojoje Zelandijoje jau yra apkalbamos tarp sportininkų, priimtinos: riebalinės dietos, keto dietos, treniruotės be energijos... Gal esi girdėjęs?

Esu girdėjęs visko, bet pamėginkime iš eilės: kokia tavo doktorantūros tema?

Taip ir vadinasi. Tyrimo sritis yra manipuliacijos mityba, siekiant pagerinti ištvermės sporto rezultatus.

Manipuliacijos? Ten yra toks žodis?

Mes vartojame terminą „manipuliacijos“, kadangi tai nėra normali praktika kol kas. Manipuliacijomis einama eksperimentiniu keliu. Niekas nerekomenduoja riebalinių dietų oficialiai.

O jūs drįstat rekomenduoti?

Mes nerekomenduojam, mes tyrinėjam.

Tai kažkas taiko tokias dietas, o jūs tiriat...

Ne. Mokslininkai pasiima tam tikras idėjas ir taiko jas sportininkams. Laikydamiesi visų saugumo reikalavimų, aišku. Mes į tai pasižiūrime moksliniu būdu ir kalbame mokslo kalba. Nes kiekvienas individualus sportininkas gali pradėt naudoti riebalinę dietą, ir jeigu jam pasiseks, jeigu jis jausis gerai, tai dar nėra įrodymas, kad ta dieta veikia.

Suprantama. Tai jūs dirbate ne su pelytėmis, o su gyvais žmonėmis?

Galima dirbti įvairiai. Mūsų institutas labiau užsiima taikomąja fiziologija. Dirbame su sportininkais ir bandome iš to sukurti realias rekomendacijas. Bet riebalines dietas galima tyrinėti ir su pelytėmis.

Kadangi jau porą sykių užsiminei, papasakok plačiau, kaip veikia riebalinė dieta? Tai - geras ar blogas manipuliacijos mityba pavyzdys?

O, aš manau, kad ji gali turėti vietos sportininko gyvenime. Ją galima naudingai pritaikyt. Pirmiausia reikia atsakyt, ar tai saugus būdas. Ir mokslas sako, kad tai yra saugu. Išmetant didžiąją dalį angliavandenių iš raciono ir padidinant riebalinių bei baltyminių kalorijų kiekį, galima gauti daug naudos.

Kokios?

Per riebalų oksidaciją... Galima pakeisti sportininko fiziologiją. Jis pradeda daugiau naudoti riebalų fizinio krūvio metu. Tai reiškia, kad taupomas glikogenas. Riebalinė energija daug stabilesnė, nešokinėja insulinas, kaip su gliukoze.

Pripratini organizmą labiau naudoti riebalus? 

Tai yra viena iš akivaizdžiausių adaptacijų. Dabar žiūrima, ką dar tai sukelia. Molekuliniu lygiu. Gali keistis kažkokie receptoriai, fermentai. Gali net genetika keistis. Yra teorijų, kad jeigu taikai riebalinę dietą pakankamai ilgai, sakykim, šešis mėnesius, tai ląstelių branduoliuose gali prasidėti tam tikri genetiniai pokyčiai.

Ir nesvarbu: ar tie riebalai gyvuliniai, ar augaliniai?

Kol kas mokslas taip nediferencijuoja. Mes kol kas esame tik paviršiuje, nagrinėjame bendruosius klausimus. Ar pakeitus dietą yra rezultatas? O kokia tos dietos kompozicija, dar nesvarbu. Manau, tikrai bus lendama daug giliau.

Gerai, užduosiu visiems suprantamą bendrąjį klausimą: kiek laiko reikia sėdėti riebalinėje dietoje, kad ištreniruotum organizmą taupyti glikogeną?

Ne taip ir ilgai, tiesą sakant. Kartais užtenka... Pirmiausia, tai yra truputį individualu. Esu testavęs sportininkų, kurie, nesvarbu, kiek laiko toje riebalinėje dietoje sėdi, vis tiek nedegina daug riebalų. O kitiems užtenka savaitės. Savaitė yra toks laikas, kurio užtektų... savaitė-dvi.

Tik savaitė-dvi, ir pasikeičia riebalų-glikogeno apykaita. Ultrininkams tai - atradimas!

Tai yra rimtas dalykas. Pats esu išbandęs kai kuriuos dalykus. Pavyzdžiui, visada kentėdavau su per didelių kiekiu energinių gėrimų ir geliukais, jausdavau, kaip man stoja skrandis. Šiek tiek pažaidžiau su tomis riebalinėmis dietomis ir jaučiu, kad galiu sumažinti angliavandenių vartojimą varžybų metu. Skrandis sveikesnis lieka.

Bet įsikrovimą prieš varžybas vis tiek darai?

Taip, įsikrovimas yra kitas klausimas. Tos riebalinės dietos tinka baziniame etape, kai kūnas mokomas būti lankstesnis metaboliškai, daugiau deginti riebalų. O varžybų metu grįžtama prie standartinių dalykų. Vis tiek glikogeną reikia susigrąžinti į raumenis.

Taigi klasikinis grafikas: ne sezono metu, žiemą, kai sprinteriai vartoja steroidus, tuomet ultrininkai minta riebalais, o sezonui atėjus visi treniruojasi įprastai?

Taip. Aš gal sakyčiau net ne šimtu procentų misti riebalais, nes mes kalbame tik apie vieną aspektą...

Be abejo...

Yra periodizuota mityba, kai sunkios ilgosios treniruotės daromos be energijos, o greitos - su. Arba glikogenas atstatomas. Jeigu esi girdėjęs apie train low, nežinau, kaip lietuviškai išversti...

Treniruotis alkanam.

Be energijos.

Miegok aukštikalnėse, o bėgiok žemai... ir alkanas.

Taip, panašiai ir su energija.

Gerai. Riebalinė dieta yra įdomi hipotezė, kurios tam tikrus aspektus esi pats išbandęs. Kas dar?

Sporto mokslas numato tam tikrus scenarijus, kuriuose riebalinė dieta galėtų padėti. Labai įdomu. Tokias idėjas skleidžia stiprūs asmenys, jie dažnai nebūna lankstūs - užsikabina ir teigia, kad riebalinė dieta turi būti šimtaprocentinė. Visur, visam tavo gyvenime. Mokslas šiek tiek tas idėjas praskiedė, sustatė į vietas. Dabar jau turime pakankamai įrodymų, kad riebaline dieta mes galime pakeisti kūno fiziologiją, o tai galėtų prisidėti prie geresnio sportinio rezultato. Bet mes dar nežinome, kaip tokią dietą įdėti į bendrą treniruočių ciklą, koks būtų optimalus protokolas. Net neturim įrodymų, kad tai tikrai pagerina sportinius rezultatus. Nes jeigu vienam-kitam sportininkui ta dieta tinka, tai nereiškia, kad ji tinka populiacijai. Yra tokių, kuriems ji netinka. Esame pradiniame etape.

Toks būdas galvoti apie tai.

Būtent. Būtent. Nuo to prasideda mokslas.

Tai va, tai yra dalis, ką aš realiai darau Naujojoje Zelandijoje.

Apie ką dar jūs ten galvojate?

Ten didelis sporto mokslo centras. Daug sričių, kurias padengia doktorantai ir mokslininkai. Mūsų sporto fiziologijos, mitybos tyrimų dalis yra mažesnė, ten daugiau tiria sporto biomechaniką. Daug tyrinėjamas bėgimo efektyvumas, traumų prevencija.

Mano kolega daro įdomų tyrimą apie aktyvų grįžtamąjį ryšį: kokias užuominas pateikti bėgikui, kad jis iškart susikoreguotų savo bėgimo formą. Naudoja veidrodžius, ir panašiai. Pavyzdžiui, bėgi bėgimo takeliu, matai save veidrodyje, ir tau kažkas sako: „Dabar padaryk taip ir taip. Ir užsiprogramuok, išlaikyk dėmesį. Koreguok žingsnių dažnį.“ Arba žingsnio ilgį, plotį ar panašiai. Bandoma tokiomis priemonėmis pakeisti bėgimo techniką.

Turbūt, tai nelengva?

Tikriausiai.

Reikia daugybę kartų teisingai pakartoti judesį, kol jis tampa įprastas.

Bet žinai, visur ateina technologijos. Pats dalyvavau tokiame pradiniame tyrime, kai kartu su užuominomis naudojama technologija: ant kojų uždeda truputį vibruojančius jutiklius ir sako: „Paplatink žingsnį.“ O jutiklis praneša, kiek paplatinti, aš jausdavau oda. Vis birzgia, vibruoja, vibruoja, kol aš pasiekiu norimą bėgimo žingsnio formą. Visai įdomu. Įsivaizduok, būtų sukurtas kažkoks egzokostiumas, kuris padėtų nušlifuoti bėgimo techniką.

Įdomu, kaip bėgtųsi nusivilkus tokį kostiumą. Kojų kilnojimo stilius yra suaugęs su bėgiko asmenybe. Ne veltui veido plastines operacijas pasidarę nusikaltėliai atpažįstami iš eisenos. Ją pakeisti sunku, bet turbūt verta.

Žinai, sunku pakeisti, kai pasakoma labai abstrakčiai. Kai sakoma: „Pailgink žingsnį“, - o to pojūčio nėra.

Aha.

Aš kartais treniruoju bėgikus. Išbėgam kartu pabėgioti, ir labai paprastai jiems įrodau, kokiu dažniu jie turi bėgti: jie tiesiog prisiderina prie mano žingsnių dažnio. Sakau: „Tiesiog atkartok mane“. Ir žinok, užtenka vienos-dviejų sesijų. Jie iš principo pakeičia...

Pagauna.

Aišku, aš prašau prisiderinti prie manęs, o tada mes bėgam tai lėčiau, tai greičiau. Tarsi perduodu jų kūnui, kokią programą naudoti. Ir jie supranta: „Aaaa, čia tokiu dažniu reikia dėlioti kojas, kai pagreitėjam, o ne žingsnį ilginti.“

Kiek verta skirti tam dėmesio? Ar biomechanika svarbi stajeriams?

Svarbi, jeigu nori bėgti greičiau. Ilgosios distancijos paremtos efektyvumu, trumposios - jėga. Bėgant sprintą praktiškai neveikia sausgyslių spyruokliavimo mechanizmas. Kai bėgam mes, Achilo sausgyslės sugeria daug energijos ir ją atiduoda kiekviename žingsnyje. Mes galvojam, kaip pasiekti, kad sausgyslės duotų daugiau grąžos, o raumenynas ilsėtųsi. O sprinte žingsnių dažnis toks aukštas, kad neužtenka laiko sausgyslėms nei sugerti, nei atiduoti energiją. Visas atsispyrimas vyksta iš raumens. Todėl jie taip greitai nuvargsta. Tik dėl to, jokia kita fiziologija įtakos neturi, jie nepasiekia deguonies suvartojimo slenksčių, pulsas jiems tik pradeda kilti.

Už ką būtum statęs dviejų pasaulio rekordininkų: Usaino Bolto (100 bei 200 m) ir Davido Rudishos (800 m),- dvikovoje, jiems bėgant 400 metrų? Kadaise šou verslo rykliai svarstė tokią idėją - surengti komercines varžybas abiem neįprastame nuotolyje.

Būtų įdomu. Boltą turbūt pradėtų stabdyti tas anaerobinis elementas, banali fiziologija. Nes Rudisha turi tą anaerobinį pajėgumą. Boltui tai yra tik dalis jo bėgimo sistemos, bet ten daugiausia veikia fosfokreatinas...

Čia gerą mintį užkabinai, mano kolega dabar daro doktorantūrą iš to. Anaerobinis greičio rezervas. Tu gali būti kiek nori pajėgus fiziologiškai, širdies -kraujagyslių sistema, bet jeigu bėgdamas aštuonis šimtus metrų negalėsi uždaryti antro rato per, tarkime. keturiasdešimt aštuonias sekundes, nieko nebus. Esmė banalus didelis greitis. Todėl yra labai didelis skirtumas tarp 800 metrų ir 1500 metrų. Tik patys geriausi atletai, vienetai, gali varžytis abiejose distancijose. Vien dėl anaerobinio greičio rezervo.

Zelandai turėjo bronzą tūkstančio penkių šimtų metrų nuotolyje. Toksai Nick Willis, ne pats jauniausias, bet jis turėjo būtent tą grynąjį greitį, ir jisai žinojo, kad jeigu olimpinėse pirmi ratai bus pakankamai lėti, tai jis turi šansą iššauti. Taip ir nutiko. (Pekino olimpinėse žaidynėse Nick Willis laimėjo bronzą, o vėliau buvo apdovanotas sidabru, išaiškėjus, kad antras finale atbėgęs sportininkas vartojo dopingą. 2016-aisiais būdamas trisdešimt trejų jis laimėjo Rio de Žaneiro bronzą 1500 m nuotolyje, tapdamas vyriausiu olimpiniu visų laikų medalininku šioje rungtyje. - I.S.)

Man kažkaip patinka ta idėja, net kalbant apie maratono bėgikus. Būtų įdomu patikrinti maratonininką, koks jo maksimalus greitis, ar gali išvystyti tik dvidešimt kilometrų per valandą, ar dvidešimt vieną, o gal - dvidešimt du? Jeigu gali bėgti ypatingai greitai, reiškia visos sistemos veikia biomechaniškai teisingai: liemuo, galūnės, žingsnių dažnis. Aštrūs trumpi sprintai sutvarko biomechaniką, o tada galima gerinti fiziologiją. Ultrininkai, kuriuos aš treniruoju, daro 100, 200, 400 metrų sprintus, ir aš pats juos darau. Jeigu sulūžti bėgdamas 400 metrų, tai nėra prasmės eiti į ilgesnius intervalus - ten tikrai sulūši. Ir tai, ką gero padarai bėgdamas 200 metrų, gali perkelti ir į 100 kilometrų nuotolį. Kaip valdai savo kūną? Nes bėgdamas šimtą kilometrų aš vien tai tedarau: kontroliuoju kūną, jo padėtis.

Palikim mokslą ir pakalbėkim apie sportą. Mano atminty tu esi ultratreilininkas (ypač ilgų nuotolių bėgiotojas bekele). Ar tai - teisybė?

Jo, aš nuėjau tuo keliu. Pati natūraliausia forma. Neriboja. Man patinka visi bėgimai, tik varžausi daugiausia ultratrail‘o varžybose.

Ar aktyviai varžaisi?

Kiek kūnas leidžia. Esu išsirinkęs, taikau į konkurencingas, pasaulio turo varžybas. Šiek tiek dalyvauju vietinėse Zelandijos varžybose.

Kokią turi ambiciją artimiausiam laikotarpiui?

Dabar dalyvausiu Australijoje vienose varžybose, kuriose pernai likau penktas. Su komanda vyksime.

Koks ten atstumas?

Šimtas kilometrų. Pasaulio taurės etapas Mėlynuosiuose kalnuose.

Yra komandinė įskaita?

Ne, komandą paminėjau tik todėl, kad aš atstovauju North Faceui. Jie remia mane Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

Tai šiemet turi laimėt. Ar tik dalyvaut ketini?

O, aš visada noriu stipriai dalyvaut. Turiu galvoje nusistatęs, kad jeigu nepretenduoju į dešimtuką ar dvidešimtuką, tai net prasmės nematau... Gal tas pasikeis, bet dabar priėjau tokį etapą, kai varžytis ultratrail bėgimuose man yra svarbu. Kol dar patraukiu šiek tiek.

Esi ką nors svarbaus laimėjęs? Nes aš tiesiog nežinau...

(Juokiasi) Duok pagalvot. Kas čia iš tų svarbių...

Na, kas pirmiausia ateina į galvą? Gaila, kad ultratreile nėra nei olimpinių žaidynių, nei pasaulio rekordų...

Būtent, nėra. Aš vis tiek galvoju, kad esu pusiau vietinio lygio, pusiau bandantis pasirodyti tarptautinėje erdvėje. Zelandai mane pakankamai gerai pažįsta, visai neblogai ten pasirodžiau, nemažai aš jų rekordų pasiėmiau...

Trasų rekordų?

Jo, trasų. Svarbiausios mano varžybos gal ten ir įvyko. O Australijos penkta vieta gal ir yra aukščiausias tarptautinis pasiekimas. Tai buvo labai stiprios, labai konkurencingos varžybos, daug stiprių sportininkų.

Tarawera ultra yra Pasaulio taurės etapas Zelandijoje... Šiemet mes su Gediminu Griniumi ten finišavome, jis - penktas, aš - šeštas. Irgi buvo geras startas, geras rezultatas, stipri kompanija susirinko. Šimtas du kilometrai. Svarbūs tie du kilometrai, žinok. Per 8 valandas 29 minutes. Trailas, beveik trijų tūkstančių metrų pakilimas. Atsimenu, kai pradėjau bėgioti, tai tikriausiai panašiai bėgau šimtinę asfaltu.

Kiek tau trūksta iki pirmos vietos?

O, tikriausiai trūksta gerų dvejų metų treniruočių. Esu labai pragmatiškas: sportinis rezultatas turi savo komponentus.

Kokius?

Na, būti stipriam, būti greitam, išlaikyti bėgimo techniką iki pačios pabaigos. Greitis antroje varžybų pusėje. Mityba ir psichologija yra truputėlį antriniai dalykai, kuriuos galima greitai sutvarkyti, o kūno ištvermei reikia laiko. Pririnkti kilometrų.

Galima, aišku, būti protingesniam. Galvoju, kad tampu šiek tiek protingesnis. Pamatau greitų kelių, kaip pasiekti tam tikrų dalykų savo sportinei formai. Bet realybė vis tiek tokia, kad turi treniruotis, turi surinkti valandas ir kilometrus.

O genetika?

Genetika, aišku, lemia. Kaip jau kalbėjome apie riebalų oksidaciją - kai kurie sportininkai yra tiesiog efektyvesni.

Bet tavęs neslegia mintis, kad antai tas monstras yra nenugalimas, nes jam pasisekė genų loterijoje?

Aš sakau: „Jam pasisekė, jis turi didelių privalumų.“ Bet ultratrailas yra gera erdvė, jis yra visoks: kalnai, džiunglės... Čia kokio nors nusivylimo negali būt. Koks nors greitas amerikietis gali mus patvarkyt vienoje distancijoje, bet niekas nežino, kaip jisai varžysis šimto mylių nuotolyje arba kalnuotoje, techniškai sunkioje trasoje.

Tačiau kitose sporto šakose pasitaiko individų, kurie laimi, ir laimi, ir laimi etapą po etapo, kol galiausia laimi bendrą sezono įskaitą, taurę.

Aš tokiais atvejais galvoju, bandau kognityviai įlįsti į jų kūną ir pasižiūrėti: gerai, kokiu tempu jis bėga? Koks jo vidutinis greitis? Kokios greičiausios atkarpos varžybose? Ir bandau įsivaizduoti, ar aš galėčiau taip bėgti. Ir dažniausia atsakymas būna: taip, aš galiu bėgti taip pat. Jeigu esu pailsėjęs ir fiziškai pasiruošęs.

Super.

Ir man galvoje gimsta strategija, kaip pasiekti tą rezultatą. Ji labai paprasta: turiu sustiprėti tiek, kad galėčiau išlaikyti tokią formą visą distanciją.

Ką tu manai apie bėgimo madas: migraciją iš plento į treilą, iš lygumų į kalnus? Štai perskaičiau, kad vienas bičas nubėgo maratoną, tempdamas automobilį.

Cha.

Šiais laikais žmonėms tiesiog bėgti maratoną atrodo banalybė.

Mhm. Keista. 2004-ais metais, kai aš pradėjau bėgti maratoną, tai nebuvo toks jau banalus dalykas. Gal penkerius metus praleidau važinėdamas po skirtingus maratonus. Į Amsterdamą drauge, atsimenu, važiavom. Ir buvo rimtas iššūkis. Ultra neatrodė patrauklu, neatrodė įveikiama tuo metu. Keičiasi...

Kai pagalvoji, maratonas tampa ribotuvu galvoje. Kodėl tik toks nuotolis? Kas pasakė?

Daugeliui tai vis dar anaiptol ne ribotuvas, o sunkiai pasiekiama riba.

Treniruočių sistema panaši. Jeigu žmogus sumano bėgti ultra nuotolį, vis tiek iš pradžių jis treniruojasi taip pat, kaip ir ruošdamasis maratonui, tik paskui prideda šiek tiek daugiau specifinių ultra elementų. Tereikia žinoti, kad kūnas gali bėgti ultra. Ar maratonas yra mūsų ištvermės riba? Kai atsakai „Ne“, galvoje susideda planas.

Pagalvojau apie dar vieną galimą dvikovą. Mes nežinome, kokia yra žmogaus galimybių riba, tai gal vertėtų dviem elitiniams ultrininkams stoti ir pasivaržyti, kuris toliau nubėgs? Neteko girdėti tokio daikto?

Būtų įdomu, iš tikrųjų. Kuris - toliau?

Kol vienas pasiduotų.

Be miego.

Neprigulant. Neprisėdant. Kol pastovi ant kojų.

Aš galvoju, tai nėra mistiška. Būtent tai yra ištvermė. Ji susideda iš daugelio komponentų. Pajėgiausias bėgikas gali - bac! ...nugriūti dėl hipoglikemijos. Nors širdis ir kraujagyslės - aukščiausio lygio. Tikroji ištvermė ir yra, kai visi komponentai stumiasi stabiliai, atitinka vienas kitą. Gali išjungti bet kuris veiksnys.

Dabar yra kažkaip užfiksuotas neva rekordas, kad vienas amerikietis be miego nubėgo, berods, 560 kilometrų. Tai skamba labai įspūdingai, bet dvikova tarp ultrininkų galėtų atskleisti, ar čia rimta riba.

Nežinau. Man vis įdomu, ar gali atsistatyti atskiros kūno sistemos. Pavyzdžiui, energijos sistema gali laikytis ilgą laiką. Mes turim daug riebalų audinio, galim kažką valgyti. Energinė sistema atlaikys ir tūkstantį kilometrų, ir daugiau. Tada mąstom apie raumenyną. Jis irgi tam tikra prasme... Jeigu mes gražiai bėgam, kraujotaka tvarkoj...

Kaupsis mikropažeidimai.

Jo, kaupsis... Bet žinai, jeigu judam lėtai, gali būti, kad išsivalys. Truputį su skausmu, su pažaida, bet kūnas judės į priekį.

Galbūt centrinė nervų sistema bus tas esminis ribojantis dalykas. Nes be miego praktiškai neįmanoma.

Ko gero. Ir tai susiję su informacijos apdorojimu.

Visiškai. Daug kas galvoja, kad pats judesys nieko nekainuoja. O centrinė nervų sistema dirba kaip išprotėjusi. Treilininkai žino, kad bėgant techniškai sudėtinga trasa nuovargis kaupiasi greičiau.

Nebent išmoktume miegoti bėgdami. Rastume idealiai lygią tiesią trasą, kad tiktų bėgti užrištomis akimis tyloje. Bet vis tiek... Žmogui būtina pamiegoti ne todėl, kad pavargsta raumenys arba kepenys.

Turbūt čia svarbi genetika. Nes kalbame apie banalią smegenų fiziologiją. Kiek smegenys pajėgtų dirbti nesustodamos. Per tai galima būtų stumtelėti aną rekordą.

Ko gero, tai ištreniruojama.

Ko gero, taip. Nepakomentuosiu, nežinau, ar tas labai jau tyrinėta.

Dar yra ką tyrinėti.

O, labai daug. Nors prieš porą metų buvau konferencijoje, kur susirinko labai stiprūs sporto fiziologai. Ir buvo užduotas klausimas: „Jūs padarėte visus fundamentalius sporto fiziologijos tyrimus, tai kas beliko? Kas toliau?“ Jie atsakė, kad reikia lįsti gilyn, į molekulinį lygį, į genetiką. Taip ir vyksta. 

Net kai aš dirbu su riebalinėmis dietomis taikomosios fiziologijos lygiu, norėdamas atsispausdinti straipsnį, sulaukiu raginimų parodyti, kaip jos veikia mechanistiškai. Turiu parodyti, kas pasikeitė. Ar pasikeitė mitochondrijos? Gal pasikeitė genetika, fermentinės sistemos? Asociatyvių įrodymų nebepakanka.

Ačiū, Andriau. Linkiu augti moksliškai, stiprėti fiziškai ir nugalėti. 

5 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Sveiki. maitinuosi tik saldumynais apie 20metu. kartais pabegioju, rezultatai geri. skaitau, kad tai yra puiki dieta, salutiniu veiksniu kol kas nematau, man 40m. koks butu akademinis poziuris i sia, is pirmo zvilgsnio, netinkama mitybos forma? aciu

Anonimiškas rašė...

Perskaičiau ir pagalvojau, - šiandien tai apie ką kalbėjotės, manau, turėtų būti prieinama, suprantama vos ne kiekvienam XXI a. žmogui. Skaičiau ir supratau, - kad va sugrįžta normalus gyvenimas pas žmones, koks, manau, dominamo iki 1990 m. Lietuvoje. Gi pastaruosius 27 metus Lietuvoje kažkoks košmaras, - o jis pavadinamas dar labiau košmariu terminu „post sovietinis laikotarpis", kai su laikotarpiu iki 1990 m. neturi jokių sąsajų, manau.
Kai anuomet laisvo elgesio moteris buvo visuomenėje antrarūše, o dabar...
Kai spekuliantas buvo antrarūšis, o dabar...
Manau, žmonija sugrįš į normalų mąstymo ritmą. Kai tie lengvi daiktai (sausas mėšlas) buvo iškilęs į paviršių ir turėjo galimybę gerokai sunaikinti valstybę.
Savo ramiu, dalykišku pokalbiu man suteikėte daug optimizmo. Ačiū.

Miltiadas rašė...

Ačiū jums. Stengiamės, plušam, tik ne visi ir ne visus pastebi.

Pirmajam anonimui galiu perduoti akademinį eksperto požiūrį: jeigu KAS NORS veikia 20 metų ir atneša puikius rezultatus be jokio pašalinio poveikio, tai labai tikėtina, kad TAI panašiai veiks ir rytoj, poryt, o gal ir dar 20 metų.

Anonimiškas rašė...

Ignai, atsiprašau jog per čia, tačiau neturiu kito būdo pasiekti.
Jau kokį mėnesį sofoklis.lt svetainė fiksuojama kaip užkrėsta virusais, tad nėra kaip jos atsiverti.

Ignas S. rašė...

Ačiū už signalą. Keista. Ką tik nesunkiai prisijungiau ir atsivėriau http://www.sofoklis.lt/ Ir kitiems pavyksta, nes pastarąjį mėnesį ten graibsto naujienas. Patikrinsim po švenčių nuodugniau.