Kas mugėje gražiausia?

Po 20-ies metų prisistatyti nebereikia? Nebūčiau tuo tikras. Kai kurios po knygų mugės sales vaikštančios savanorės su anuo šūkiu ant krūtinių dar neatrodo dvidešimtmetės. Jaunatviškas pasitikėjimas savimi - žavi savybė, bet Vilniaus knygų mugė turėtų neužmigti ant laurų, pasvarstydama, ko siekti ir ko saugotis.

Pasiremsiu ugdomojo vadovavimo metodika, mokančia vertinti darbus bei procesus, pastebint du patikusius dalykus ir vieną, kurį norėtųsi pagerinti.

Kas man patinka knygų mugėje?

Pirmiausia - verslumas. Neatrodo, jog šis renginys giliai kištų ranką į viešųjų finansų kišenę. Pajamas suneša tiek bilietus perkantys lankytojai, organizatorių pašaipiai tituluojami dalyviais, tiek tikrieji dalyviai - leidėjai ir kiti linksmintojai, sumokantys nuomą už galimybę pasipuikuoti. Ne veltui valstybinės svarbos renginių centras Litexpo neslepia mugę laikąs pelningiausiu savo projektu. Nevaržomas pernelyg dosnios valstybės globos kasmetinis renginys išliko toks gyvybingas, laisvas, nesustabarėjęs,.

Antras šaunus dalykas - tradicija. Lolita Varanavičienė, viena iš mugės pradininkių, pasidalino šiųmetiniu organizatorių kalambūru: „Gerai, kad po dvidešimties metų mes dar gyvi“. Tikrai gerai. Gal mugės sumanymas veikia lyg jaunystės ir ilgo gyvenimo eliksyras? Štai maloni lankytoja dėkoja kad pernai rekomendavau „Koncertą kairiajai rankai“. Šiemet įsiūliau „Poną Manį“. Tikiuosi, kitais metais vėl pasimatysime.

Kokio vieno dalyko ypač stinga Vilniaus knygų mugei? Ko gero, įrašyto ilgajame jos pavadinime - tarptautiškumo. Nors kasmet vasarį automobiliai su žaliais numeriais į Lazdynus atveža keletą VIP-ų, visa mugė ir po 20-ies metų atrodo perdėm lietuviškai provinciali. Beveik nėra užsienio leidėjų, nesigirdi užsienio kalbų, trūksta pasaulio pojūčio, nesijaučia polėkio sklęsti ir skleisti savo žinią plačiau. Vilniaus maratonas tarptautiškesnis.

Ir vis dėlto ji nuostabi. Keturias dienas pasitrynus šonais knygininkų minioje, prisikaupia įspūdžių, užsimerkus galvoje sukasi vaizdiniai tarsi kokia nuotraukų galerija.

Naujos leidyklos jaunatviškai spjauna seniams į barzdą ir pjauna lašinius hegemonui Almai (o gi buvusiai Alnai) litterai. Gerai, kad naujokai nekopijuoja dinozaurų taip aklai kaip viena leidyklėlė, pasivadinusi Vitae litera. Su viena „t“. Teplionėje ant Šilo tilto chuliganai nuslėpė žioplą riktą, parašydami Vilnüs. Bjauriau, bet menkiau nevėkšliška.

Smagu, kad mugėje renkasi ne tik kūrėjai, brukantys savo rankraščius, bet ir skaitytojai. Išleiskite Hitlerio „Mein Kampf“, siūlo vienas. Latviai su estais jau išsivertę, o mes atsiliekam. Karlo Ove Knausgårdo kovos negana.

Vytautas Bikulčius kasmet reikliai sudaro vertimų dešimtuką, tikėdamasis, kad snobams pravers literatūros gurmano gairės. Kiek skaitytojų, tiek nuomonių. „Viktoras Pelevinas yra geriausias rusų rašytojas, atsiprašau Dostojevskio ir Čechovo...“,- moko sūnų Šarūnas Skyrius. Įdomu, ką mokykloje sako? Ten rusų gal jau išvis nebeskaito.

Gera proga pasišnekučiuoti su vertėjais. Alfonsas Tekorius uoliai verčia Oswaldą Spenglerį, bet skundžiasi nepakviestas į diskusiją apie jo idėjų pėdsakus. Diskusijos gi skirtos pasidžiaugti ir pasirodyti. Akis jose išversti, žinia, gali kiekvienas, knygą - tik vertėjas.

Operos ir baleto teatras rodosi ne muzikos, o literatūros salėje. O ką? Leisti spektaklių programėles, kad žiūrovai už jas negailėtų kelių eurų lyg už kokį romaną - irgi menas.

Robertas Petrauskas pats ėmė ne tik rašyti, bet ir leisti knygas. Profesionalus rašytojas skiriasi nuo mėgėjo tuo, kad išgali iš rašymo sumokėti už elektrą. Kristina Sabaliauskaitė - profesionalė, tik premijų nelaimi, nes ne ten leidžiasi. O feministės dejuoja. Gal Rasa Aškinytė, pagaliau ten išsileidusi, ką nors laimės?

Vytautas Landsbergis rašo ir pasirašinėja. Nieko nebijo. Kada vėl turėsim prezidentą, vertą nacionalinės premijos? Negreit. Tautos tokių nerenka, nebent parlamentai pas kaimynus latvius ar estus.

Tai pasidžiaukim, kad mūsų mugė gražiausia.