2019 m. rugpjūčio 22 d., ketvirtadienis

Iškyla už devynių jūrų



(Борис Гребенщиков, Афанасий Никитин Буги Или Хождение За Три Моря 2)

Mes sulėkėm Perlojon palydėti žiemos,
Panelė mano - iš Rietavo, aš pats - iš Varėnos.
Būtume pavasaroję, tada jau - „Kergudu!”
Bet kokainas mieštas talku: dvi dalys iš penkių.
Turėjom mauti kiaurai liuką
Suktinės dūmeliu.
Mieloji tarė: “- Gal - į Meką?” “- Ne, man - nepakeliui...”

Paskui neatmenu, kur traukiau, kas pūtė į nasrus.
Ieškojau Kastanedos kaukės, nusprūdau į laivus.
Visi jūreiviai sijonuoti, jų jungos - be dantų,
Ir štai - sustojom karo uoste prie Ulan-Batoro krantų.
Nukūriau tiesiai į dacaną malonės paprašyt,
Ten man į glėbį - Saint-Laurent‘as,
Ir žiū - o mes jau - Oxford Street.

Greta - mulatas Staska, tas vis vaikos madų:
Nešioja švarką Yamamoto, o kelnes - Pompidou.
Ir čia pripuola romų moteris, tapyta Monet,
Vaitoja: „Turim tris plius vieną! Staigiai lekiam pas mane!”
Tik va - nėr pinigų taksi, tai teko stumt sagtis,
Žinau, Varėnoj tokio vaizdo dar nieks nepamatys.

Smagiai pajodėm slibinus, kol padvelkė Šiaurys,
Tritonų kurkulus laižiau, iš jų išlindo ungurys.
Vonioj, svetainėj ir virtuvėj degė Joninių laužai,
BG dainas verčiau iš urdu į lotynų atidžiai.
Sausai išsiurbęs, ką nutvėriau pas juos tarp langų stiklų,
Išsikviečiau metro į Tverę per Rangūną ir Čengdu.               

Ir štai per dykumas gabena mus translyčių traukinys,
Lopšinę bliuzo garsiai stena mašinistas kankinys.
Aplink - gryniausia krušliava, kiek regi akiniai:
Lyg šilkãverpių kankanas, lyg ristynės su velniais.
Kai man nutrūko šimtas penktas nervų stygų ritinys,
Tuoj kojas įmerkiau Jamaikoj į Etnos kraterio vilnis.

Penkias savaites nesiskutęs, sunką musmirių lakiau,
Dabar už seną partizaną traukiu žvilgsnį ne menkiau.
Šamanai su chirurgais svarsto, kaip čia dar nenugaišau,
O aš mokausi svahilių ir naujus mitus rašau.
Kai sodžiuj nusileis ateiviai, juos užremsiu šuliny.
Mums, baltams, svetimšaliai Palangoj nebūtini.

(Versta iš rusų kalbos)

2019 m. rugpjūčio 7 d., trečiadienis

Juozas Budraitis: „Visiems yra dovanota ta pati krūva to paties mėšlo“



Tai aš, aišku, noriu pasikalbėt apie aktorystę. Daug kas jus kalbino, labai maloniai perskaičiau dvi knygas: „Mano kinas“ ir „Teatrinis likimas“. Ten gausybė įdomybių, būtų ko dar paklausinėti ir praplėsti anuos pasakojimus, bet dabar noriu paklausti apskritai apie jūsų santykius su personažais, su herojais, kuriuos jūs esate vaidinęs ar tebevaidinate. Radau tokį įdomų teiginį, kad „Budraitis kine ne vaidina, o atlieka vaidmenį“. Ir man pasirodė, kad na, gal čia nėra kažko itin skambaus ar reikšmingo, bet vis tiek glūdi įdomi mintis, nes toks skirtumas nėra tuščias. Yra skirtumas – „vaidinti“ ar „atlikti vaidmenį“. Ir čia gal aš stabtelsiu, jūs man paaiškinkite, koks tai skirtumas.

Pirmiausia, iš prigimties nesu artistas ir niekad juo nesvajojau būti. Man į galvą neateidavo tokia mintis net vaikystėj – kad galėčiau kažkaip vaidinti.

Tiesa, žiūrėti buvo įdomu. Klaipėdoj kadaise, mano mama labai mėgo teatrą, tai nusitempdavo mane, berniūkštį. Bet ir dramos teatre mane labiausiai žavėjo ne vaidybos menas, o scenos menas: dekoracijos, šviesos, pastatymo momentas. Tai va, kai uždegdavo ten šviesas... Atsimenu, buvo spektaklis „Andželo...“ Kieno ten jis, tas Andželo, kas jį statė, kas ten toks vaidino, dabar negaliu prisiminti tiksliai, bet man labai patiko spalvos – tiek spalvų ten buvo (anksčiau mėgdavo šviest spalvingai), tai tas sužavėjo labai. Toks pats įspūdis būdavo ir bažnyčioj, kada per mišias laukdavau to forte, kada vargonai paima, tai man pagaugai eina per nugarą, plaukai pasistoja ant pakaušio. Atrodo, to momento lauki, o paskui – toks nusivylimas, vėl nukrenta. Ir net tas šaltis, kuris bažnyčioje visad būdavo, jisai kažkur prapuola, visas drebi, bet ne nuo šalčio, o tiesiog nuo to, koks stebuklingas yra pakilimas į kažkokias viršūnes.

Tai spalvos mane teatre irgi kažkaip savotiškai veikė, ir joms niekada nebuvau abejingas. O grįžtant vėl prie vaidybos, aš jos niekada... Na, tiesiog tokios mintelės net nebuvo. Filmus žiūrėdavau, taip, labai daug filmų žiūrėdavau, ir man patiko, bet prasidėjo visos nesąmonės universitete. Čia kai atvažiavau, jau po kariuomenės, įstojau į Teisės fakultetą, ir ten organizavosi kažkokia agitbrigada. Būdavo tokios agitbrigados. Tai ten triukus darydavom visokius. Mus su Zenonu Namavičium pakvietė į tą agitbrigadą, mes ten išsidirbinėjome. Paskiau prie estradinio orkestro mus prijungė kaip konferansus, toks buvo publikos juokinimas, ten visokie išsidirbinėjimai.

Ir paskiau pakvietė mane į teatrinę studiją, kur statė Mérimée „Klaros Gasul teatras. Švento Antonijaus gundymai“. Aš ten kažką tai dariau, kažką vaidinau, kažką išsidirbinėjau, pats nieko nesuprasdamas, kas ten darosi, bet kaip šiandien atsimenu, kad Nosevičiūtė man sako: „Jums reikėtų būtinai domėtis teatru ir tęsti užsiėmimą teatre – jums labai gerai išėjo.“ Ji tokius žodžius man susakė, bet man tai nepadarė visiškai jokio įspūdžio, aš taip pakvailiojau ir gana.

Po to prasidėjo ta visa istorija su Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“. Kada rinko aktorius, tai mane taip atsitiktinai, galima sakyt... Ten tokia istorija, aš jau pasakojau seniau tą istoriją, kad dar prieš metus, prieš kariuomenę, mane ten netyčia filmavo epizode „Kai susilieja upės“, tai ten praktiškai susipažinau su Regina Vosyliūte ir būtent per ją patekau į „Niekas nenorėjo mirti“. Tai pradžia ten ir buvo, ta užuomazga. O kai jau mane patvirtino ir kažką reikėjo daryt, tai prie manęs režisierius prieina, pasako, kad maždaug: čia va tėvas žuvo, čia va šaudosi... Sako: „Tau baisu nuo tos istorijos, gal tu kaip nors taip atsitolink nuo to viso.“ Aš taip eidamas lanku, lanku, lanku ir nubėgau. Toks tas mūsų nebylus susitarimas su Žalakevičiumi ir įvyko.

Aš ten buvau, bet buvau savimi, nes mano amžius toks buvo tada. Ir aš buvau Žalakevičiaus teksto įgyvendintojas, o tas tekstas buvo toks, kad „Juozi, tėvas žuvo, tėvą nušovė...“ Man daug nereikėjo, aš buvau jautrus, man iškart ašaros pasipylė, aš „Supratau, supratau...“ ir nubėgau, eidamas ratu. Tai faktiškai vaidybos jokios nebuvo, tiesiog suradau save patį tose aplinkybėse ir pritaikiau.

O kada jau pradėjau daugiau suprast, jau sąmoningiau just, kas yra kinas, tai maniau, kad man dirgiklis, vienintelis dirgiklis, yra režisierius ir objektyvas. Bet objektyvas – dar tikresnis, nes jeigu režisierius repetuoja, kol mes dar repetuojam, nu, kažką vaidini, nemokėdamas, kažką darai, bet jau kai objektyvas įsijungia, tai tada jau aš pats pasidarau, aš pats pagal užduotį bandau tiksliai suformuluot savimi tai, ko prašo režisierius, tą mintį. Bet, žinoma, remdamasis savo patirtimi, kiek ten pajunti. O kadangi mano psichika buvo jautri, dirgli, mama man sakydavo, kad aš jautriausias iš visų penkių mūsų vaikų, ir man nesunku būdavo prisitaikyt. 

Ir aš pastebėjau, kad objektyvas yra mano pagrindinis dirgiklis, kuriam aš esu tikras, galbūt sakyčiau – aš jį sudievinu, aš jį paverčiu gyva akimi ir esu tikras jam, nemeluoju, kiek man pavyksta. Na, turiu schemą, kuri yra subraižyta, pagal tą schemą ir einu, bet remdamasis tuo savo vidiniu susidirginimu, susijaudinimu. Tai dėl to man atrodo, kad kine turbūt to ir reikia, nes nu kas tai yra kinas? Kinas yra fakto registracija, laiko registravimas čia pat, dabar, nes kas buvo prieš, kas bus po – niekas nesvarbu. Yra va tiktai dabar, tik dabar, ta sekundėlė. Tai ta sekundėlė būtent yra man aštriausia, svarbiausia. Man nedrąsu ir sakyti, bet jeigu jau būčiau visiškai atviras, prisipažinsiu – aš kartais net ir pasimelsdavau prieš kiekvieną vaidmenį, nes man tai buvo grynas asmeniškumas.

Tai buvo mano asmeniškumas, aš niekaip negalėjau atskirti savęs nuo kažkokio monstro, kuris va mano sukurtas, kaip teatre atseit reikia daryt, kaip profesionalai daro. Dėl to, kai pakvietė mane vaidinti į teatrą, aš iš viso nesupratau, ką ten reikia daryt. Kaip galima atskirt save ir sukurt kažkokį tą monstrą, o paskui galvot apie vakarienę, ir publika jaudinsis dėl to? Po to, po kurio laiko galbūt jau pradėjau suvokti, kas yra tas teatras ir kas yra kinas. Man vis tiktai kinas liko ne tas pats, kas teatras. Tai aš teatre vaidint nemokėjau ir nemoku, ir kine nemokėjau ir nemoku. Man pats artimiausias ir tikriausias iš visų vaidmenų, kuriuos aš dariau teatre, turbūt būtų „Paskutinė Krepo juosta“ Becketto. Tai ten tikrai jokio išsidirbinėjimo nėra, esu nuoširdžiai atsidavęs. Gal net, sakyčiau, tam tikro mazochizmo yra, viešo mazochizmo, žinot. Juk pats sau galėtum irgi taip pat vat pasijaudint, paišsidirbinėt kažką, bet reikia kažko dar...

Sąlygų, aplinkybių.

Taip.

Bet dabar –  jau supratau, kad jūs nevaidinat tradicine prasme, kaip moko vaidinti aktorius mokyklose, ir...

Taip, aš nemoku, aš mokyklos nebaigiau.

Taip, bet dar įdomiau tada. Jūs papasakojot, ir aš atsiminiau tą sceną iš „Niekas nenorėjo mirti“, kaip jūs bėgot išgirdęs, kad tėvą nušovė, bet ten nebuvo teksto, tame bėgime. O kai atsiranda tekstas?

Tai jis nieko nekeičia. Nes vis tiek aš esu toj pačioj košėj, toj pačioj savo maišalynėj, tiktai kad kalbu, šneku žodžius, kuriuos stengiuosi kiek galėdamas labiau pritaikyti sau, jeigu man pavyksta. Jeigu pavyksta tikrai pritaikyti, tai man tada geriau pavyksta tiesą atskleisti. Bet jeigu kažkuo aš nepatikiu, sakysim, arba aš negalėčiau taip kalbėti, tai tada ir išeina kitaip... O režisierius užsispyręs nori, nors aš bandau jį įtikint, kad gal padarykim kitaip, nes man tas nelabai. Ne vat, reikia taip! Na, reikia taip, tai va taip kažkaip ir išeina toks falšas, nes aš nepritaikau sau.

Žinoma, kaip Adomaitis – jūs skaitėt ten – pasakė, kad aš – neprofesionalas ir aš tikrai blogai vaidinu. Blogai vaidinu iš tiesų, aš nesiginu ir nenoriu savęs kažkaip aukštinti ar išskirti, bet esu toks, koks esu, ir aš nesistengiu būt kitoks kine.

Žinoma, jaunystėj aš turėjau to vadinamojo švunko, kaip žemaičiai sako, man norėjosi... Aš turėjau tokių savybių, kad pasimušt, trinktelt kam nors. Nors buvau be galo jautrios struktūros, bet norint apsigint, vat atsirasdavo kažkokios agresijos poreikis. Tai ta agresija irgi buvo panaudota keletą kartų per filmus, kur aš vaidinau tokius bjauresnius tipus.

Ir iš esmės vis tiek aš esu, kaip ir kiekvienas žmogus yra, visokiabriaunis: yra ir tokio dalyko, ir kitokio, ir trečiokio, tik reikia ištraukt va tą, kas šiam sykiui prieinamiausia, labiausiai tinka, tai tą ir naudoji. O yra dalykų, kuriuos bijai prisipažinti, bet tada išlenda mazochizmas, kad vat pasakysiu dabar, ir gal niekas ir nepatikės, nes dažniausiai niekas nepatiki, kad tu toks esi. O iš tikrųjų toks esi.

Nuostabu.

Tai vat, kas iš to išeina? Iš to išeina, kad aš niekada negalėjau suformuluoti tiksliai, sistemingai, ko norėčiau siekt savo gyvenime. Man patikdavo ir vienas dalykas, ir kitas, ir trečias, ir ketvirtas, ir penktas, bet nė vienas giliai, kad siekčiau labai giliai.

Sakysime, va piešdavau, tikrai mokykloje labai gerai piešdavau ir visiems ten sąsiuvinius pripiešdavau, kad gautų penketus, ir tapiau paskui, savamoksliškai, aišku, bet atsiradusią mintį stoti į Telšių taikomosios dailės technikumą aš nušlaviau moment, nes aš supratau, kad esu biezdarius ir manęs ten niekas niekada nepriims. Dėl to, kad nevertinau to visiškai, kad... Gal ir būčiau kažką pasiekęs, piešiau neblogai, būtų ir priėmę turbūt, bet man toks įspūdis buvo, kad tikrai aš neįstosiu, yra gabesnių, yra, matyt, talentingų žmonių, yra tų „šventųjų“, kurie ne visi puodus lipdo. Jeigu jų yra, tai galvojau, kur čia aš dabar iš Švėkšnos atvažiuosiu ir įstosiu į Telšių taikomosios dailės technikumą – neišdrįsau.

Tai taip ir neišėjo gilumon, taip ir nuplaukė kažkur, priešokiais pateplioju, padirbėju, patepu ten kažką, pažaidžiu su spalvom. Man jos labai patinka, ir tapyba... Antanavičius kažkada buvo mane ištempęs į dienos paviršių Pasaulio žemaičių dailės parodoj, ten buvo penki darbai mano pakabinti. Dar mane nustebino, kad atėjau pasižiūrėti, žiūriu – Arvydas Šaltenis atsistojęs prieš kažkokį mano darbą, taip žiūri. Visaip galvoju, ką jis ten žiūri. Sakau: „Arvydai, ką ten matai?“ Sako: „Žinai, čia geras darbas.“ (Juokiasi) Tai mane labai prajuokino, kad profesionalas atėjo ir žiūri į tą biezdarių, į tą nemokšą, kad tas pripeckelino kažko.

Rašymas man irgi buvo kažkaip... Aš rašydavau eilėraščius. Mokytoja Čepulienė buvo mokykloj Švėkšnoj, tokia nuostabi, puiki lietuvių kalbos mokytoja, labai gražiai lietuviškai kalbėdavo, panašiai kaip Daujotytė. Taip pat, tas grynumas lietuvių kalbos nepaprastai gražus, dar plius su tokiu žemaitišku...

Nesuvalkietiškai.

Tai eilėraščius rašiau, rašiau, nunešiau mokytojai Čepulienei, taip nedrąsiai nunešiau, jinai sako: „Rašyk, Juozai, rašyk, reikia tobulėt, rašyk.“ Bet man pasirodė, kad jinai iš manęs šaiposi, nes nepasakė, kad gerai, tai aš, parsinešęs tuos eilėraščius atgal, visus už odinės sofos – atkaltėj toks plyšiukas buvo – ir sugrūdau, kad niekas nerastų, nieks nematytų tų eilėraščių. (Juokiasi)

Bet poeziją be galo mėgstu. Iki šios dienos mirštu iš laimės skaitydamas gerus dalykus. Vakar grįždamas autobusu, kai nuvežiau žmoną į Palangą, netyčia į kišenę buvau įsimetęs Emily Dickinson knygelę. Bet čekiškai, nes kai filmavausi Čekijoj, čia pas mus niekas jos nebuvo girdėjęs, nuogirdom kažkur buvo Emily Dickinson, bet kas tai per dalykas, kad amerikiečių puiki poetė, nieko nežinojom, ir staiga aš knygyne žiūriu – Emily Dickinson mažytė knygelė. Ir nusipirkau. O kadangi dirbdamas su čekais filme „Lanfiero kolonija“ pramokau čekiškai gan neblogai, iki šiol prisimenu, tai man visai normalu. Ir aš tą knygelę įsimetęs kaip tik skaitinėjau važiuodamas autobusu. Tai malonumą patyriau, kad kartais ne visi suprantami žodžiai, bet jie pagimdo dar kitą kokybę...

Taip. Kas tas supratimas...

Ir ta nesuprasta kokybė padirgina dar labiau, ir prasiplečia fantazija, ir kartais toks palaimos momentas atplaukia, ir kelionė neprailgsta... Ir kaip tik pasitaikė dar, buvau įsidėjęs į tą knygelę išplėštų iš žurnalų tokių parašymų apie Dickinson, vieną Zenkinas rašė, toks žinomas prancūzistas rusų, o kitą – kažkas. Ir ten buvo įdėtas vieno eilėraštuko originalas anglų kalba ir paskui vertimo variantai. Tai tą originalą pradėjau taip žodis po žodžio dėliot, lygint, paskui pasižiūriu, ką rašo vertime, kažkaip jau, atrodo, nebeatitinka, kitą pažiūriu – gal tas labiau... Taip visa kelionė man ir praėjo su Emily Dickinson.

Tai taip pamažu literatūra man įlindo į kraują, ir nuo pat vaikystės persekiojo noras su ja bendraut, bet ne iki galo – vėlgi kažkur sustoji ir nepaskiri savęs tam. Ir dar kitokių visokių dalykų...

Kad ir kinui, sakysim... Baigiau aukštuosius kino režisierių kursus, Žalakevičius mane pats pasikvietė, ir dar taip keistai, su tokia preambule: „Ar tu stovi, ar tu sėdi?“ Sakau: „Stoviu“ – „Tai atsisėsk. Noriu tau pasiūlyti savo kursą, man atrodo, kad tu jau peraugai į kitą kokybę. Neskubėk atsakyti, po savaitės atsakysi. Siūlau tau pastudijuoti pas mane.“ Tai pagalvojau, jeigu metras kviečia, tai gal geriau žino už mane patį. Ir įstojau į tuos kursus. Pirma sėkmė – mažą filmuką padariau labai sėkmingai ir labai išliaupsintą kursuose, kaip pavyzdį visur rodė, antrą gi dariau su visiška nesėkme. Ir ta nesėkmė man labiausiai ir padėjo suprasti, kas tai yra kino režisūra, todėl kad analizuodamas jos priežastis aš daug ką supratau, daug ką atradau. Atsukau atgal tą procesą: kaip aš dirbau, kaip aš galvojau, kaip aš jaučiau, kaip aš mąsčiau, ir, pasirodo, klydau, daug kur ten buvo klysta, buvo pirmoji klaida padaryta scenarijuj, po to prasidėjo nebesutarimas su savimi, kadangi klaida scenarijuj...

O scenarijus, atsiprašau, jūsų?

Taip, aš dariau, bet pagal Оlešą dariau. Ir ta klaida mane sudirgino taip, kad aš iš karto jau nebesuvaldžiau visos architektonikos, ir, žinoma, čia yra ne vaidmenį atlikti, o sukonstruoti pasaulį, kuris veiktų žiūrintį žmogų.

Pasiėmiau visiškai neprofesionalius aktorius, nes man profesionalūs, ką pabandžiau, tie visai nepatiko, taigi jaunuoliai buvo neprofesionalūs, bet viskas būtų buvę gal ir gerai, jeigu ne ta ideologija prakeikta, kuri, taip sakant, pakišo koją. Nes man Oleša atrodė toks realistinis dalykas, kur... „Meilė“ vadinosi, „Любовь“, kur du jaunuoliai iš meilės pertekliaus, jausmų, skrenda jau čia, kaip jie skrenda, kaip jie mato pasaulį, maždaug šagališkas toks vaizdas, visa kita, taip ir vystėsi ta kryptim, bet po to kažkoks velnias trenkė man į galvą, kad reikia pritaikyti tą situaciją šiai dienai: ką mes turim, kad mes skristi negalim, mes norim skrist, bet negalim, ir man tuos jaunuolius reikia priverst, kad jie skrist nori, bet dabar aš juos stabdau, kad jie negali skrist, nėra galimybės... Tai aptvėriau teritoriją tokia tvora ir įtaisiau tokį montgolfier, kurio pagalba atseit spalvotai jie pakils ir išlėks į kitą erdvę visiškai. Ir pas Olešą yra kažkoks žmogus, juodas žmogus, kuris mato juodai net ir slyvas, tai jisai sako: „Ne, jūs nieko nieko...“ – visus stabdo. Ir aš tą padariau, Žalakevičius pažiūrėjo, sako: „Tu išprotėjai, Juozai? Tu nori užsidaryt kelią savo rankomis? Baik!“

O jis išmanė padėtį.

Jis išmanė. Ir negana to, aš dar ten kažkaip įkišau „Internacionalą“ atvirkščiai (Juokiasi), tai aš maniau – nesupras, bet kažkaip vis tiek atsiskaito labai, na tai...

Ir pasitaikyk man taip, kad kada man reikėjo atiduoti tą filmą... Ne, pradžioj dar nereikėjo, dar aš tik pagaminau jį, ir pasižiūrėjo redaktorius, iš Maskvos atvažiavęs, sako: „Viską perfilmuok. Aš tau duodu dar 70 tūkstančių – perfilmuok viską.“

Tada aš galvoju, kaip dabar pertvarkyt šitą visą reikalą? Niekaip man nepavyko surast idėjos, minties, į ką visa tai paversti, už ko užsikabinti, tai aš, ai, taip sumaklinau viską, sumaklinau, galvoju, vis tiek, ar taip, ar kitaip, jau iš to nieko gero čia neišeis, bet dar buvo, kažkas ten dar buvo. Bet tuo metu, kai man reikėjo atiduot filmą, mirė Brežnevas. Ir, žinoma, pažiūrėjo redaktūrą Maskvoj, iš karto išpjovė tą, išpjovė kitką, ir tą filmą užskaitė kaip nulį: „всякие модернизации“ ir taip toliau. Tai vat buvo didžiausia pamoka. Ir čia man iš karto atsiminė Tarkovskio per paskaitas tarti žodžiai, jis sakydavo „niekada nedaryk kompromiso“ Ir kiti režisieriai taip daug kalbėjo. Galbūt ne visi tikri buvo, tarkim, Končialovskiu tai mažiausiai galėjau tikėti, bet kiti buvo gan padorūs tokie, normalūs žmonės.

Tai nežinau, aš nuklydau į kažkokias stepes...

Ne, ne, gerai. Čia jūs iš tikro išvardinot keletą užsiėmimų, už kurių visai užsikabinot ir paskui neįsipareigojot, metėt. O tie eilėraščiai, ar išliko jie už tos odinės sofos?

Aš nežinau net, kur ta sofa dingo. (Juokiasi)

O verst poezijos nesate bandęs? Dabar, kai pasakojot, kaip lyginot Dickinson vertimą su originalu ir prasmių skirtumus, pagalvojau, ar nekilo pagunda pačiam išmėgint vertėjavimo...?

Kaip keista, jūs dabar užduodat lygiai lygiai tuos pačius klausimus, kaip Daujotytė. Ji irgi man uždavė, bet nedrįstu. Aš esu bailys, daug ko nedrįstu. Juk buvau pradėjęs net, kada sugriuvo kinas, nauji laikai prasidėjo, galvoju, reikia verstis kažkaip, uždirbt, pragyvent iš kažko reikia, tai buvau net sugalvojęs kooperatyvą steigt – neišdrįsau.

Ką būtų veikęs tas kooperatyvas?

Kažką pirkt-parduot, vežt į Rusiją, ten iš Rusijos kažką. Nes iš kur mintis ta kilo? Man filmuojantis toks Igoris mane vežiodavo. Tas Igoris vieną kartą sako: „Užsukim į parduotuvę, ten mano žmona dirba, aš noriu su ja pasikalbėti, paskui važiuosim toliau“ – mane veš į filmavimą. Atvažiavom, aš ten vaikštau po parduotuvę, laukiu, sako: „Юозас, вот видишь, куча чаю в железных банках? Бери все это, в Литве продашь. Знаю, там чаю нету.“ Iš tikrųjų nebuvo tuomet pas mus arbatos, mes tiktai kipetoką gerdavom traukiniuose, be arbatos. „Всю эту кучу бери.“ Aš pagalvojau, kad galėčiau ir paimt, bet siaubas: kaip čia dabar...? O jis sako: „Я тебе привезу, плати и бери.“ Išsigandau.

Bet daug ko ir neišsigandot. Žiūrėkit, kiek visko nuveikta. Bet grįžkime dar prie personažų, prie vaidmenų – man labai svarbu buvo išgirsti, kad jūs atkapstot savyje iš esmės tą gyvenimišką situaciją, tą likimą, tą veikėją. Ir ką, kiekvieną kartą taip? Jūs tiek vaidinot, ir tai visai ne epizodiniai vaidmenys. Kaip ten būna? Parašo kažkoks rašytojas, scenaristas, sukuria personažą, jūs imatės vaidinti, ir tada kiekvieną kartą, kadangi nemokat vaidinti, turit surasti savyje atitinkamą klodą... Kažkaip adaptuojat save tam kūriniui?

Tai taip. Matot, kaip yra... Kad ir dabar latvių filme mane atseit pasamdė kapitoną vaidint. Kapitonas, nu, laivu negalima vadint, gelda tokia, kuri Dauguvos upe plaukioja ir vežioja iš vieno kranto į kitą arba toliau truputį kur nors nuplaukia, nu, žmones į turgų su avimis, vestuves visokias pirmyn atgal... Ateina rusai į laisvą prieškarinę Latviją – pradeda tuos rusus vežiot, paskiau ateina vokiečiai, rusus išvaro – vokiečius vežioja, paskiau tie latvių su Estija daliniai... Nu, žodžiu, tokia miestelio istorija, vadinasi „Miestas prie upės“. Ir mano egzistencija tokia, kad aš dirbu toj savo „geldoj“ ir nieko nežinau, man visi vienodi. Ką reikia vežt – aš vežu, tą reikia vežt – tą, ir tiktai kada žmogus susiduri su etikos, moralės aukščiausiomis formomis, kada žydus šaudo, tu negali šito jau suprast ir suvokt, būt abejingas, tai aš ir žydus kažkur vežu, kad paslėpčiau, ir taip toliau.

Ir man pirmoji mintis: už ko užsikabinti? Ai, tiesa, prasideda filmas nuo to, kad nauji laikai čia dabar prasidėjo, paseno tas kapitonas, lauk, velniop jį, ir paskiria naują. Naują paskiria, tas naujas kapitonas iš karto – tykšt! – į pirmą stulpą ir įplaukia, reiškia, ir viskas. Ir vėl tas senasis vežioja. Tai man buvo pirmas erzinantis momentas – nuo ko pradėt? Vargšas žmogelis kažkoks, kapitonu vadinamas, turi tokį darbelį, plaukioja, tą jis gerai išmano, jis žino, kur kokie akmenys, kokia vaga plaukt, visa kita, tylus žmogus, be jokių ten ambicijų, be nieko, jis tą savo darbelį ir atlieka.

Tai šitokios dvasios sau net įsileist nereikia, man jinai visiškai suprantama, aš ją pažįstu labai gerai. Aš esu tam tikra prasme tikrai vienas ir vienišas, nes, sakyčiau, prisitaikau tiktai, o šiaip gilumoj tai aš esu visiškai vienišas, kaip ir kiekvienas žmogus yra vienišas, ir niekas ten negali pagelbėt, kai ateina lemtinga valanda. Tai praktiškai yra truputį savęs ir gailintis žmogus, bet tą gailestį jisai perverčia į tam tikrą ironiją, į tam tikrą cinizmą šiokį tokį. Kai su žydu kalbasi, sako: „Sriubą verdam ten katile ir valgysim. Taigi tu kiaulienos nevalgai?“ Maždaug sako: „O aš valgysiu, va, matai“... Ir išeina tokios smulkmenos, jos kartais yra labai svarbios, jos kaip tik užsikabinimą suteikia, nuo ko atsimušt, ieškot savyje tų savybių, kurios būtų iškalbingiausios.

Ir vėl aš ten tyliu visą laiką, tiktai kartais pasakau kažką. (Pakalba latgališkai. Abu juokiasi). Latgališkai. Toks keistas daiktas – perlaužt save, kad svetimoj kalboj vėlgi būtum savim, kad tau nesugadintų jautimosi savim. Nes kai buvo toks Basovo filmas „Щит и меч“, antras filmas mano gyvenime, kur reikėjo rusiškai kalbėt, „Mosfilme“, o aš rusiškai tada dar prastai kalbėjau. Ir man reikėjo rusiškai šnekėt ir kartu duris atidaryt, tai man – arba duris atidaryt ir paskiau šnekėt, arba – pirma šnekėt, paskui duris atidaryt – suderint niekaip negalėjau, nes man psichofizika nesiderina, man svetima kalba – atskiras dalykas, durų atidarymas – irgi atskiras, ir niekaip nesijungia.

Bet šiaip teko gi jums daugybe kalbų: ir čekiškai, ir rusiškai, dabar va latgališkai, kokiom dar kalbom?

Japoniškai (Juokiasi). Bet, tarp kitko, japoniškai man buvo lengviau negu latgališkai. Gal dėl to, kad aš daugiau dėmesio skyriau japonų kalbai, tą tekstą labai jau stengiausi išmokt. Ir aš jį išmokau. Tarp kitko, keista, režisierius man sako Kijeve: „Юозас, придется и по-японски учить, тут текста много по-японски, японский актер приедет из Токио.“ Sakau: „Ну что поделать, Артём, придется.“ Ir aš parvažiavęs, kažką pasikvietęs ten paklausyti, patarti man, kalbėjau, kalbėjau, kalbėjau, kalbėjau – nu ir iškaliau tą visą tekstą. Atvažiavau, pradedam filmuot, ateina tas japonas, režisierius sako: „Ну что, ну давай репетицию сделаем.“ Nu ir darom repeticiją, ir aš japoniškai varau su tuo japonu. Jis sako: „Юозас, ты что, по-японски выучил? Так я же пошутил.“ Žinot, pajuokavo! Iš vienos pusės, norėtųsi į marmūzę rėžti, kiek man uždavė rūpesčio daug, bet iš kitos pusės, pagalvojau, man  į naudą, aš pasinaudojau tuo, pavargau, bet nusipelniau to, kad pramokau japoniškai ir galų gale kažką susigaudžiau. Tuo labiau, kad paklausiau to japonų aktoriaus: „Ar supranti, ką aš kalbu?“ „Hai, hai, – sako, – suprantu viską.“ Tai ne taip jau prastai buvo.

Aišku. O ten rytietiškas, japoniškas scenarijus, pasakojimas? Koks tas vaidmuo?

Ten buvo mokslininkas, kuris dirbo su japonų mokslininkų brigada, tai reikėjo japoniškai kalbėt.

Aaa, tai jūsų nereikėjo nugrimuot kaip japono?

Ne, ne, aš buvau mokslininkas. Negatyvus labai, todėl kad jis atrado būdą, kaip pagamint širdį, kurią galima įsodinti kaip tikrą žmogui, ir jam pačiam to reikėjo, bet jis pagalvojo, kad jo neva tai sūnus turi geresnę širdį, kuri jam labiau tiks, tai jis norėjo pasinaudoti sūnaus širdim, nors tas sūnus nebuvo tikras sūnus, ten tik pagal DNR atitiko.

Susukta, žodžiu, gerai. O tam netikram sūnui mechaninę būtų įdėjęs?

Taip, tai dėl to čia tas neigiamumas. Užtai kai jisai pakilo su tuo visu aparatu jau į malūnsparnį, kurį irgi vairavo japonas, tai tas sūnus išbėgo, atsijungęs nuo visų aparatų, šovė ir pataikė tam malūnsparniui...

Į širdį. (Juokiasi)

Ir baigėsi visa istorija. Bet atsitiko juokinga istorija po to, tęsinys. Aš padariau tokią fotografiją – fotošopo pagalba į stiklainį įkišau savo veidą. O tas režisierius – mano feisbuko draugas, tai aš jam nusiunčiau tą galvą slojike, fotošopu padarytą. Jis sako: „Интересная фотография, я намек понял.“ (Juokiasi) Ta prasme, kad nors ir žuvo, bet jis galėjo padaryt eksperimentą, kad gal jis vis tik išliko gyvas, išaugino, „atsuko“ galvą ir pridėjo prie kito sveiko kūno. Tai režisierius ir sako: „Намек понял.“

Neseniai gi buvo kaip tik žurnale „Rīgas Laiks“ straipsnis, pokalbis su chirurgu, kuris ruošiasi persodint galvą. Nu, arba kūną, kaip pažiūrėsi...

Tai čia kinai?

Kinai, jo, Kinijoj buvo planuojama. Nežinau, kaip ten sekėsi, kokie rezultatai, kažkaip nesigirdi...

Laukia kol kas, atrodo.

Turėjo pernai jau daryt tokią operaciją, taip, matyt, laukia. (Juokiasi) Bet jis šunims atseit jau yra persodinęs. Gerai čia... Bet dabar – tai, Juozai, dar kartą, aš galvoju, nors jūs daug toliau ir giliau esate nuėjęs, bet pajutau panašumą su jumis. (Juokiasi) Jaučiu, kad nieko gyvenime nemoku giliai, bet esu išbandęs visokių vaidmenų, darbų, misijų ir istorijų. Tai gal kiekviename žmoguje galima tokio potencialo atkapstyt?

Taip, kiekviename žmoguje galima atkapstyt, aš esu tuo tikras. Žmogus iš to bailumo, kaip aš pats irgi turiu, jis nesiryžta išbandyt savęs daug kur. Žinoma, vienam kažkaip paprasčiau, nes, matyt, jam gamtos dovanotos chromosomos leidžia lengvu keliu įveikti, ir savaime išlenda ta pati mintis, ta pati idėja. O kitam giliai paslėpta arba gal tiktai užuomina yra, bet jeigu jisai labai stengsis ir labai kryptingai sieks, norės, tai tikrai jis tą atras. Nes negali būt pasaulyje, kad koks nors embrionas sukurtas, žmogus, kuris būtų labai skirtingas nuo kitų. Vis tiek visiems yra dovanota ta pati krūva to paties mėšlo.

Nu va. Tai čia man du dalykai iškart šauna į galvą: vienas, kad teko skaityti tokio Marvino Minskio, prieš keletą metų mirusio proto teoretiko, knygą „The Society of Mind“, parašytą praeito amžiaus kokiam devintame dešimtmety. Ten jis gana įtikinamai įrodinėja, kad kiekvieno žmogaus protą sudaro daugybė skirtingų veikėjų, agentų, angliškai – „agent“, ir jie kaunasi, varžosi dėl valdžios iš esmės tam, kad įsivyrautų, primestų savo požiūrį kokiu nors klausimu. Jie vienas kitą papirkinėja, gąsdina, spaudžia. Galima daug pavyzdžių pateikti, pavyzdžiui: norisi keltis, bet kitas sako: „Dar pagulėk, vėliau kelsies, pailsėsi, būsi stiprus“. Žodžiu, apgaudinėja, papirkinėja, koalicijas formuoja ir galiausiai žmogus tampa toks, koks yra, elgiasi vienaip arba kitaip. Bet jie, tie veikėjai, tai tokie bepročiai visi, nu, kažkokie tokie labai siauri, jie tik vieną tikslą teturi. Kaip mūsų kokie nors politikai, kurie irgi, atrodo, ką nors užsibrėžia ir aklai siekia, jiems priemonės nesvarbu, tikslas svarbu, žodžiu, pateisina tikslas visas priemones.

Tai vat, vienas toks vaizdinys, o kitas – kad gal... Gal čia yra daugiau? Jūs paminėjot, kad kiekvienas žmogus – ta pati krūva mėšlo. Bet gal mūsų visų mėšlas bendras ir susietas, ir gal iš to dar kuriasi kažkas naujo tame prote? Kitaip sakant, yra ne tik duotybės, kurios iš chromosomų kyla, bet dar vyksta kažko naujo radimasis. Kaip jums atrodo?

Aš suprantu, ką jūs sakot, iš tikrųjų – taip. Ir, tarp kitko, aš sutinku su tuo mokslininku, aš dažnai apie tai irgi pagalvodavau, kad ten many viskas kaunasi, priešinasi, kovoja, bet proto galia yra... Tai turbūt ta pati mėšlo krūva, bet kažkaip vienam yra suraityta riebesnio, galbūt, mėšlo. Per kažkokius tų chromosomų susikabinimus: tėvų, motinų, senelių, - riebesnė krūva išeina, ir jisai galbūt turi daug daugiau smalsumo, žingeidumo. Ir būtent tai jam padeda giliai įlįsti į kokį vieną dalyką. Ir ne tik jis lenda giliai, jis dar turi nepaprastą laisvę, kuri panaikina baimės jausmą skverbtis.

Nes paprastai kaip yra – vat, bijai pradėt kažką. Sakysime, žmogus laisvas gali pasijust ką nors neatsakingai padaryt. Sakysim, paimi tuščią drobę, atsisėdi prieš tą drobę, ir kas tau trukdo? Niekas netrukdo, brėžk! Bet negalì pradėt. Negalì pradėt dėl to, kad nei teptuko tikro nepaėmei, nei spalvos, kurią čia dabar dėsi. Minty lyg buvo kažkoks siužetas, kažkas sugalvota, bet tiktai abstrakčiai, tai buvo toks nesugaunamas daiktas, o čia reikia – brūkšt – konkretų daiktą padaryt, konkretų, kad atitiktų tą, ką tu ten sugalvojai. Chaoso suvaldymo kažkokį kamuoliuką norėtum čia ir dabar įdėt. Bet kaip dabar atsipalaiduot, kad galėtum imt ir padaryt? Dėl to kartais kai kurie geria. Aš, pavyzdžiui, galvodavau, kodėl žmogus alkoholiku tampa, kodėl jis geria...?

Taip.

Todėl, kad bijo va to priėjimo prie drobės momento. Bijo, dreba. Taip, kaip aš, jau sakiau, melsdavausi prieš kai kuriuos filmus. Aš bijau, velniškai bijau pradėt pirmą žodį arba pirmą veiksmą daryt. Taip ir drobėj – irgi baimė ima, iš tos baimės drebi, drebi, drebi...

Aš turėjau dirbtuvę Odminių gatvėje, tebėra jinai, bet sūnus Martynas ją užvaldė dabar, tai aš ten jau nebelendu. Ten man niekas netrukdė, aš buvau visiškai vienas, užsidaręs, ir manęs niekas net rast negalėdavo, nežinodavo, kur aš esu. Niekas to adreso nežinojo. Ir būdavo, prasėdi visą dieną prieš tą drobę, ir supykęs, jau nakčiai sutemus, paėmei pendzelį – šmakšt – įdūrei į drobę ir palikai viską, nieko nepadarei, tiktai vieną plėmą.

Tai nutolau nuo temos apie protą...

Bet čia įdomi irgi tema. O kaip įveikdavot baimę, gal galit prisiminti? Tai gali būti svarbu: koks metodas, kas padėdavo įveikti tą baimę?

Labai sunku pasakyti, labai sunku pasakyti, kas. Ir keista, kad kuo toliau, tai tos baimės gal net dar daugiau atsiranda. Atrodytų, kad jau turėtum būti laisvesnis, nes jau nebeturi ko prarast, jau praktiškai reikia iškeliaut greitai, ir galėtum atsipalaiduot. Aš laukiu, gal tas momentas ateis. Jis turėtų ateit, nes vis tiek niekas manęs niekaip nebegali sustabdyt, kad užminčiau tai baimei ant uodegos...

Na va – kokia metafora. Vakar* jubiliejiniame Antano Sutkaus parodos atidaryme su Irena Veisaite pasisveikinau, persimetėme keliais žodžiais. Neseniai ir jos per interviu klausinėjau apie baimę, ir matyt, jai vakar užsinorėjo pratęsti. Ji sako: „Žinokit, labiausiai mes bijom velnio savyje.“ Ir aš pagalvojau, kad iš tikrųjų – ko dar galima bijot? Tiktai to, kas jau yra tavyje. Sunku patikėt, kad iš išorės tau kas nors įpūstų baimę. Na, kaip jau čia be mano žinios man kas nors implantuos kažkokią baimę? Ne, jinai jau yra, tas velnias manyje, ir jūs paminėjot – „uodegą užmint“. Šėtono uodegą. Matyt, toks ir yra metodas, jeigu jį sutramdai, uodegą primini – tu tada mažiau bijai arba visai nebebijai.

Taip. Tai, žinoma, alkoholis, jis irgi tam sykiui tiktai, iš esmės jis paskiau sugadina, dar blogiau padaro, bet tas pirmapradis jausmas, pirmapradis įspūdis, atrodo, kad tu tikrai nugalėjai, užmynei ant uodegos, bet toli gražu taip nėra... Čia kaip gamta, tas skaidrumas kažkoks, kai, sakysim, paukščiai gieda pavasarį, tiek balsų, tiek įvairių įvairiausių balselių, juk jiems niekas nesako, jų niekas nekoreguoja, jų niekas netikrina, bet kai pradeda jie grot – jokios baimės, ta laisvė, tas skaidrumas, šviesa, grožis, nežinau net, kaip apibūdinti. Ir žmogui tą giedojimą girdint irgi atsiranda drąsos, veržlumo...

Ir aš galvoju, kad va neturiu gabumų muzikai, nors man atrodo, kad ten tikrasis dalykas yra. Muzika yra tikrasis dalykas, kuris iš visų menų yra pats tikriausias. Ji tiesiogiai veikia žmogų ir tiesiogiai gyvena jame, susijungia su gamta, su visu tavo protu, su viskuo, ir ji pagimdo... Chaoso garsus sukonstruoja, sureguliuoja ir paleidžia į pasaulį. Tai pats nuostabiausias dalykas, kuris man, deja, nėra pasiekiamas. (Juokiasi)

Kažkodėl manau, kad pasiekiamas.

Aš tai, žinot, kartais blūdiju taip, galvoju, žmogus turi turėt melodiją, kai groja, ar ne? Kažką groja, kažkokią melodiją. Bet o kodėl reikia kažkokią melodiją grot, sakysime? Dėl ko? Ar kad jinai labai graži, ar kad jinai tave veikia? Aš tuoj pasakysiu... (Išeina. Grįžta su lūpine armonikėle.)

Kai man užeina aklina nelaimė, kaip aš vadinu, kai nebegaliu išbristi iš kažkokio streso, tai man net nereikia klausytis kūrinio muzikinio, man nereikia jokios melodijos, man reikia... (Užgroja lūpine armonikėle. Groja apie dvi minutes.)

Ir man užtenka, man nebereikia ieškot, ar čia dabar Haidną užsidėsiu, ar Mocartą užsidėsiu. Mocartą labai gerai moku, aš žinau, kad bus taip, bus taip, bus taip. O čia aš pats nežinau, kaip man bus, man gali pasipilt ašaros, man gali pyktis užeit, man gali kažin kas. Ir atrodo, kad net pačią paskutinę akimirką, kol galėsi, dar jėgos turėsi pūsti tą vieną kokį nors garsiuką, tai atrodo, kad to ir užteks. Taip surėdytas žmogus esi ir nuo to savęs niekaip nepabėgsi, aišku. Gali priskaityt knygų labai daug, gali priklausyt muzikų, filmų prižiūrėti, bet ana patirtis yra ana patirtis, o šita patirtis yra šita patirtis, ir taip jau ir bus, niekur čia nedingsi, niekur nepasidėsi nuo to...

Labai labai ačiū, tai buvo neįtikėtina. Patirtis, kuriai nebėra ko pridurt.

Tai matot, ir kine kartais esi žmogus kažkokiam aukščiausiam pakilimo lygy ir nepataikai, nes scenarijus tau neduoda tos galimybės, o tu jautiesi pilnas to, ką norėtum pasakyt. Tas diskomfortas, nesutapimas erzina, gadina ūpą. Nu kad ir Puipos filme paskutiniam truputį įsivaizdavau kitaip visą vaidmenį, bet jis suko savo kryptim, nieko nepadarysi.

Gerai, aš tai jaučiuosi gavęs daug daugiau negu tikėjausi, gal tik vieną dar dalyką pasakykit patikslinimui, kad man užsipildytų niša. Apie jūsų metodą. Iš esmės jūs nevaidinat taip, kaip Adomaitis; arba kaip norėdavo Tarkovskis: režisierius nurodo, aktorius suvaidina, jei kas nors ne taip - pataiso, pervaidina. Kitą dieną gali vaidint visai ką kita. Toks, lyg ir kanonas... O jūsų metodas visai kitoks.

Samaučka.

Ne, tai gal ne taip svarbu, iš kur jis kilo, svarbiau kad yra toks autentiškas jūsų vaidmenų kūrimo metodas. Ir jūs vis tiek esat aktorius, nors ir nemokantis vaidinti pagal kanoną. Tai gal yra kokia mokykla, kuri galėtų mokyti va tokios aktorystės?

Tai aš nežinau, tikriausiai. Mokyti žmogų būti pačiu savimi.

Būti pačiu savimi kine ar teatre?

Taip, o kodėl Bressonas... Žinot tokį režisierių Bressoną?

Taip, Robert Bresson...

Bressonas tiktai naturščikus imdavo, jis neimdavo aktorių profesionalių, nebent retais atvejais tiktai. Arba tas pats Béla Tarras – taip pat.

Gerai, bet, matot, jeigu jie vieną kartą paima žmogų, kažkokį tipažą iš gatvės, ar iš gyvenimo, nufilmuoja ir paleidžia – tai yra viena, o su jumis gi kitaip nutiko, jūs gi filmavotės ir filmavotės, ir daug filmavotės, ir tebesifilmuojate. Tai, matyt, tobulinot tą savo metodą?

Betgi galėjo būt, kad nufilmavo Žalakevičius „Niekas nenorėjo mirti“ – ir viskas, pasibaigė.

Galėjo, bet kažkodėl nenutiko taip.

Kitas atsirado – vėl taip pat, kitą padariau – ir viskas, galėjo pasibaigt.

Tai aš ir bandau kelt hipotezę, tokią naivią, kad gal čia yra atradimas, gal čia – metodas? Gal nereikia mokyti aktorystės taip, kaip rengia profesionalius aktorius, bet reiktų juos mokyti būti žmonėmis, ieškoti savyje personažo ar pasakojimo veikėjo istorijos, susilieti su aplinka, su tekstu?

Taip, jūs labai teisingai pasakėt viską, aš dabar nebeturiu ką pridurti.

(Abu juokiasi)

Tai reiškia, kad tuo ir baigsim.

*Kalbėjomės 2019 m. birželio 28 d.