Kati Hiekkapelto: „Suomijoje maištauti paprasta“

Pradėkime nuo pradžių. Iš kur taip gerai pažįstate policijos virtuvę?

Iš pačios policijos.

Kaip tai?

Dar nebuvau nieko išleidusi, rašiau pirmąjį romaną...

„Kolibrį“?

Taip. Tada kreipiausi į Oulu miesto policijos poskyrį elektroniniu laišku: rašau knygą, noriu tapti detektyvų kūrėja, man reikia suprasti, kaip gaudote nusikaltėlius. Sulaukiau atsakymo iš komisaro, jis paskyrė pareigūną, šis pavedžiojo po nuovadas, viską ten aprodė ir paaiškino. Iškamantinėjau, kiek tilpo. Susirašinėjome toliau, per jį susipažinau su kitais tyrėjais, išmaniusiais visokių svarbių smulkmenų.

Žodžiu, šitaip. Dar neblogai asmeniškai pažįstu porą Helsinkio policijos darbuotojų: vienas patruliuoja gatvėse, kitas tiria žmogžudystes.

Vertingi ryšiai. Esate kilusi iš Oulu?

Taip. Gyvenau saloje netoli jo.

Paskui, rašydama trečiąją knygą - „Klajūnus“, užsimojau šį tą išsiaiškinti Serbijos policijoje, ir tai jau nebuvo taip paprasta. Teko net triskart ten nuvykti, kol pasiekiau ko norėjau.

Pasirodėte atkakli.

Na, tiesą sakant, keliaudavau ten ne vien dėl romano ir policininkų. Esu gyvenusi Serbijoje, turiu ten aibę draugų, tai suderindavau keletą tikslų. Bet su tenykščiais policininkais turėjau vargo.

Tikiu. Ir tai - visi jūsų ryšiai su teisėsauga? Ką studijavote?

Mokiausi menų mokykloje, universitete studijavau specialiąją pedagogiką. Esu kvalifikuota mokytoja vaikams su ypatingais poreikiais: turintiems negalią ir panašiems.

Dirbote su jais?

Taip, dešimtį metų. Tik paskui tapau rašytoja.

Aišku.

Rašiau nuo vaikystės, tik nemaniau iš to gyventi.

Esate išleidusi tris detektyvus, ir visi jie išversti į lietuvių kalbą. Turbūt netinka klausti, kaip tampama rašytoja. Manau, tai nepaaiškinama. Bet gal galiu paklausti jūsų, kaip tampama kriminalinių romanų kūrėja?

(Juokiasi) Man regis, tai nė kiek ne lengviau paaiškinti. (Juokiasi)

Man svarbiausia rašyti. Kriminaliniai romanai yra antrinis dalykas. Pavyzdžiui, dabar kuriu kai ką visiškai kitokio. Tiesiog anuomet sugalvojau „Kolibrio“ siužetą, parašiau, išleidau. Tada parašiau tęsinį. Paskui - dar vieną knygą. 

Man atrodo, kad skaitydamas jūsų kūrybą pajuntu giluminę autorės paskatą, užčiuopiu jos vertybes. Juk jūs trokštate išgydyti pasaulį, ar ne?

(Ilgai juokiasi) Gal jau esu per sena lakstyti į demonstracijas. Lieka rašyti knygas. (Juokiasi)

O anksčiau eidavote demonstruoti ir piketuoti?

Aha.

Galėjote pakliūti teisėsaugai į nagus ir pasisemti patirties savo romanams.

Aaaa, žinote, Suomijoje maištauti labai paprasta ir saugu.

Teisėta. Tuomet tai netikras maištas.

(Juokiasi) Būtent.

Turbūt toks troškimas kyla iš pankiškos prigimties. Vis noriu ką nors supeikti, paprieštarauti.

Bet tai nepaneigia tvirtų dorovės pagrindų. Pankai būna jautrūs.

Galbūt. Patyriau, kad tamsūs kriminaliniai romanai labai tinka svarstyti politinėms ir visuomeninėms problemoms. Tai būdinga skandinaviškajam noir žanrui. Noriu, kad mano knygos nebūtų vien žmogžudysčių tyrimų aprašymai. Juk policijai tenka dorotis su visuomenės tamsybėmis apskritai.

Žodžiu, tai ne vien pramoga. Nors pramogos literatūroje nelaikau yda.

Pramogos gyvenime būtinos, tačiau jūs esate daug valandų mąsčiusi apie nusikaltėlius, jų motyvus, korupciją, žiaurumą, prievartą, aukas, teisingumą ir panašius dalykus. Žmogus, skyręs kuriai nors temai daug laiko ir pastangų, įsigilina į ją geriau nei kiti. Ką jums pavyko suvokti?

Chm. Sunku atsakyti, nes nesijaučiu tapusi tokių dalykų žinove. Rašydama sutelkiu dėmesį į pasakojimo struktūrą ir kalbą, veikėjų vidinį pasaulį. Man ne taip jau rūpi pats nusikaltimas.

Neprašau pamokyti Lietuvos policininkų, kaip tirti nusikaltimus...

Na, to tikrai nedaryčiau. (Juokiasi)

Nors tikriausiai galėtumėte. Man smalsu, ką atradote sau. Ką nauja suvokėte apie pasaulį iš pankuojančios menininkės tapusi kriminalinių pasakojimų rašytoja?

Nuskambės nuobodžiai, bet ne kažin ką naujo tesuvokiau. Matyt, visuomet į pasaulį žvelgiau panašiu kampu: bjaurėdamasi gausiai jame tarpstančiu mėšlu. Iš tiesų sužinojau daug nauja apie jūsų minėtus dalykus, tačiau niekas esmingai nepasikeitė. Nieko nauja neatradau. Tik sustiprinau įsitikinimą, kad pasaulis yra šūdinas. (Juokiasi)

Pasaulis skendi šūduose?

Visiškai. (Juokiasi) Jis gražus, bet šūdinas. (Juokiasi)

Taip vertinate dabartinę padėtį. O kaip numatote ateitį? Ar pasaulis jau negrįžtamai sukruštas?

Taip, tikrai.

Ir nebeliko vilties?

Manau, jau nebeliko.

Liūdna.

Man taip atrodo. Norėčiau klysti.

Kas jus taip nuteikia? Perskaitęs „Klajūnus“ nepatyriau tokios nevilties. Jūsų trilogija palieka optimizmo.

Ne, toks vertinimas kyla ne iš ten. Galvoju apie klimato kaitą ir manau, kad esame pasmerkti. Nebeskaitau žinių, nebeseku naujienų, nes jos tik labiau varo į neviltį. Esmę ir taip suvokiu. Tokį pasaulį sukūrėme patys, jis nenutiko atsitiktinai.

Kiek mums dar liko?

Nenutuokiu. Mano draugas domisi mokslininkų vertinimu. Pesimistiškiausieji laiko, kad po trejų ar penkerių metų pasaulis atrodys visiškai kitaip. Optimistiškesni žada dar dešimtmetį ar porą. O tada - ate, žmonija!

Aišku, privalome nepasiduoti. Taip kalbėdama nenoriu atsisakyti veikti. Neketinu nusižudyti. Man patinka Martino Liuterio atsakymas į klausimą, ką veiktų pasaulio pabaigos išvakarėse? Jis atsakė: „Pasodinčiau obelį.“ Gražu.

Martinas Liuteris nuoširdžiai tikėjo, kad pasaulio pabaiga jau čia pat.

Nieko nauja. (Juokiasi)

Na, yra šis tas nauja. (Juokiasi) Dabar mes turime mokslinio pagrindo nerimauti. Sakykite, ar tokios nuotaikos jus paskatino kraustytis į Tenerifę ir apsigyventi ant ugnikalnio?

(Juokiasi) Ne. (Juokiasi) Ne. Tik norėjau pagyventi kur nors kitur.

Jaučiatės ten saugi?

Taip. Juk Teidė veržėsi labai seniai. Dabar neatmenu, kada.

(Juokiasi) Svarbiau, kada ji vėl ketina išsiveržti.

Norėčiau tai pamatyti.

Manote, jums patiktų?

Taip. Man bent jau patinka taip manyti. Gal tiesiog nusibodo suomiškos žiemos.

Jūsų „Klajūnuose“ Suomija atrodo lyg europietiškas rojus lyginant su Serbija. Ko gero, tai tiesa. Net klimato kaita Suomijai kol kas išeina į naudą.

Galbūt.

Tai matyt, kitos svarbios priežastys paskatino jus pabėgti.

Aš nepabėgau. Suomijoje tebeturiu namus ant ratų. Vasarą man patinka su jais judėti.

Ar jūsų tautinė tapatybė panaši į pagrindinės romanų veikėjos?

Taip.

Turite vengriškų šaknų Serbijoje?

Ne, ne. Iš ten kilęs mano buvęs vyras. Gyvenome ten kurį laiką prieš penkiolika metų. Dabar nuvykstu aplankyti draugų bent porą sykių per metus. Išmokau vengriškai, panirau į tą kultūrą.

Suomių ir vengrų kalbos giminingos.

Taip. Kalbos labai skiriasi, bet gramatikos logika ta pati.

Žinote, Lietuvą prieš kurį laiką sukrėtė tikra nusikaltimo drama, kurios pagrindinis veikėjas buvo rastas negyvas paupyje. Tą epizodą spauda aprašė labai panašiai kaip „Klajūnuose“. Daugelis nepatikėjo, kad vyras mirė užspringęs.

Tikrai?

Taip. Skaitydamas jūsų knygą toje vietoje net pagalvojau, kad lavono suradimo aprašymą paėmėte iš lietuviškosios istorijos.

Ta istorija nutiko prieš išeinant knygai?

O, taip. Kur kas anksčiau.

Ne. Nesu jos girdėjusi. (Juokiasi) Romane aš viską sukūriau. Esu vaikščiojusi Tisos paupiais daugybę kartų. Landžiojau po tuos krūmus, įsivaizdavau, kad tai tobula vieta žmogžudystei. (Juokiasi) Kurį laiką kūno tikrai niekas nerastų.

Tačiau tikrovėje išsisukti padarius žmogžudystę nebūtų lengva.

Tikrai ne. Suomijoje žmogžudysčių ne taip jau daug, ir beveik visos jos ištiriamos. DNR testai ir kiti šiuolaikiniai metodai labai praverčia. Nusikaltėlis turėtų būti ypač atsargus, kad išsisuktų. Tai, beje, apsunkina ir rašytojo darbą. Nelengva sugalvoti klaidinančių įkalčių ir pagrįsti tyrėjų žioplumą.

Be abejo. Neprasmuktumėte paprastai dėstydama. Borisas Akuninas talentingą rašymą prilygino magijai: kartais žmonės iš gyvenimo atsiduria romane, o kartais romano veikėjus sutinki tikrovėje. Gal jums yra taip nutikę?

Mano trilogijoje tik vienas veikėjas turi realų prototipą: čigonė būrėja. Serbijoje turiu romų tautybės draugę, vietinės bendruomenės aktyvistę. Visi kiti - išgalvoti. Na, gal dar vienas suomių detektyvas panašus į tikrą. Bet jis tiesiog atitinka suomių vyro stereotipą.

Ar didžiuojatės būdama suomė?

Taip. Tačiau mano tapatybę labiausia grindžia kalba, o ne žinojimas, kad kadaise sumušėme rusus. Man svarbiausia kalba. Ir gamta.

Pas mus Suomija pagarsėjo savo ypatinga švietimo sistema.

Deja, prieš keletą metų mūsų moksleivių rezultatai buvo puikūs, o dabar vėl suprastėjo.

Kaip tai paaiškinti?

Pakeitė programą. Dabar daug diskutuojama, kam reikėjo kišti nagus prie geriausios pasaulyje švietimo programos. Deja, taip nutiko. Politikai ir biurokratai negali susilaikyti nebandydami ko nors dar labiau pagerinti. Ir sugadino.

Gal ne taip paprasta greitai sugadinti tokį dalyką? Nors skamba keistai. Gal politikams išties vertėtų laikytis pokyčių moratoriumo?

Taip. Jie per daug skuba. Pokyčiai gali išeiti į naudą, bet gali ir pakreipti reikalus blogyn.

Suomija po karo pasiekė nepaprastai daug, bet mes vis lyginamės su švedais ir kaskart pavydime jiems.

Koks pokytis vyksta jūsų kūryboje? Užsiminėte rašanti kažką visai šviežia.

Rašau penktąją savo knygą. Esu pradėjusi ir gerokai pasistūmėjusi su ketvirtuoju Anos Faketės romanu, bet įklimpau, sustojau ir nusprendžiau prieš tai parašyti kitą knygą. Nenorėjau savęs spausti. Taigi, penktoji mano knyga galbūt išeis prieš ketvirtąją. Ekonomiškai tai buvo labai kvaila. Leidėjai nori tęsinio. Ir vis tiek taip nusprendžiau. Velniop pinigus, nenoriu būti rašymo automatas, kepantis kasmet po naują romaną.

Anai pavardę parinkote dėl sąskambio su anglišku „fuck it“?

(Ilgai juokiasi) Ne, ne. Tai populiari pavardė. „Fekete“ vengriškai - „juodas“. Tiesą sakant, parinkusi veikėjai pavardę net nesusiejau jos su tuo, jog rašau juodojo kriminalinio žanro knygą. Tik vėliau pastebėjau, kad pavardė turi platesnę prasmę.

Kokia bus naujoji jūsų knyga?

Ji nebus kriminalinė. Nenoriu apie ją kalbėti. Tai bus visai kitoks kūrinys.

Gerai. Pasikalbėsime vėl, kai ją užbaigsite.