Lifėja. Ar toks jūsų vardas? Kaip taisyklingai jį ištarti?
Taip, tai mano vardas. Lèpea. Taip skamba khmerų kalba.
Lèpea. Tai svarbu. Įsivaizduoju, kad khmerų kalboje, kaip ir daugelyje kitų Azijos kalbų, labai svarbi moduliacija. Atrodo, tas pats garsas, bet, paaiškėja, kad tariamas skirtingai. Aš vardu Ignas, daugiau nei dešimt metų kalbinu įvairiausius žmones ir tuos pokalbius skelbiu savo tinklaraštyje. Norėčiau pradėti nuo klausimo – ar jūs feministė?
Ar aš feministė? Taip, aš feministė.
Ir ką jums tai reiškia?
Man tai asmuo, tikintis lyčių lygybe. Tai nebūtinai reiškia aktyvų dalyvavimą judėjime. Man atrodo, svarbiausia kuo nors prisidėti prie moterų ir lyčių apskritai lygių teisių ir galimybių.
Kaip teisingiausia ir tinkamiausia gerinti moterų teises ir lygias galimybes?
Nemanau, kad lygybė – vienodas vyrų ir moterų skaičius kokioje įstaigoje ar institucijoje. Tarkim, pas mus sveikatos apsaugos sistemoje dirba daugiau moterų nei vyrų, bet tai anaiptol nereiškia, kad ten viešpatauja lyčių lygybė. Arba tikrai nebūtina studijuojančių merginų skaičių sulyginti su vaikinų.
Aš lygybę suprantu kitaip – kaip galimybę priimti vienodo svorio ar lygmens sprendimus, kada moterys pačios gali dėl savęs nuspręsti, o ne vyrai tai padaro už jas. Lygybė atsiranda moteriai suteikus galimybę mąstyti, aktyviai dalyvauti ir pačiai spręsti. O tai įmanoma tik tada, kai moteris turi pakankamai žinių ir, žinoma, jai suteikiama tokia teisė.
Pasikapstykime giliau. Pasakykite iš savo patirties, kaip ne formaliai, o patikimai pagerinti moterų teises visuomenėje.
Nežinau, ar visai teisingai supratau jūsų klausimą, bet pabandysiu atsakyti. Manau, pirmas žingsnis – moterų švietimas, t. y., galimybė įgyti tinkamų žinių, ir tik tada jau galima svarstyti kitus būdus. Stokodamos žinių ir supratimo apie vieną ar kitą dalyką, vargu ar moterys galės visavertiškai įsitraukti į visuomeninį ir politinį gyvenimą. Kad šitai virstų tikrove ir moterys galėtų prisidėti priimant sprendimus, joms reikia tinkamų žinių bagažo.
Tiesa, tai nereiškia pasyviai įsitraukti. Tarkim, susirinkime dalyvauja daugybė moterų ir tik vienas vyras, bet visos moterys nuolankiai tyli, o vyras vienas ir kalba, ir viską sprendžia. Kokia čia gali būti lyčių lygybė? Siekiant lyčių lygybės, moterys privalo įgyti pakankamai žinių, kad dalyvautų diskusijose, gebėtų tinkamai įvertinti temos svarbą ir turėtų galią priimti išmintingus sprendimus.
Taigi, manau pirmiausia – švietimas ir, žinoma, valstybės politika bei valdžios institucijos, kuriose turėtų būti pakankamai moterų. Pastaruoju metu yra pasiūlymų įvesti lyčių kvotas aukščiausiose valdymo struktūrose: Senate ir Tautos Susirinkime, nes mūsų visuomenei atstovauja itin mažai moterų. Joms tiesiog nebuvo suteikta tokia galimybė.
Panašūs klausimai keliami ir Vakarų Europos šalyse. Jums teko stažuotis JAV, todėl galbūt geriau už mane išmanote, kokia ten padėtis. Kaip jums atrodo, kokios svarbiausios lyčių lygybės problemos Vakaruose ir Rytuose, Pietryčių Azijos valstybėse ar net išskirtinai Kambodžoje?
Manau, kad kova dėl lyčių lygybės skirtinga Kambodžoje, Tailande, Europoje ar net JAV, todėl ir lyčių lygybės padėtis skiriasi, nelygu šalis. Tarkim, mūsų šalyje dar visai neseniai toks klausimas apskritai nebuvo keliamas ir tik pastaruosius keletą metų pradėta apie tai kalbėti, todėl, galima sakyti, padėtis pasikeitė į gera. Žinoma, lyginant JAV ir Kambodžą, pirmojoje lygių galimybių padėtis nepalyginamai geresnė, bet ir ten ne viskas sklandu. Tarkim, JAV moterų futbolo komanda, laimėjusi Pasaulio čempionatą ar panašiai, gauna mažesnį atlygį nei vyrų komanda, galinti didžiuotis tais pačiais pasiekimais. Kitaip tariant, nelygybės apraiškų galima aptikti visur ir pačiomis įvairiausiomis formomis.
Kaip manote, kur glūdi lyčių nelygybės šaknys?
Lyčių nelygybės šaknų, tarkim, Kambodžoje reiktų ieškoti patriarchalinėje visuomenės struktūroje, kurioje dominuoja tėvas. Tuo paremta visa mūsų kultūra. Nors moteris Kambodžoje užima svarbią vietą, tarkim, khmerų kalba žodis „moteris“ dar turi reikšmę ir „lyderis“, vis dėlto mūsų šalis tikrai negali pasigirti dideliu moterų, užimančių vadovaujančias pozicijas, skaičiumi. Moteris pas mus saugoma, gerbiama, bet vyrauja globėjiškas požiūris. Tai reiškia, moterį bandoma apsaugoti, tarkim, neskatinama, kad ji siektų mokslų ir paliktų namus. Manoma, kad tai apsaugos, kad jai kas bloga nenutiktų, bet požiūris, kad saugoti – tai neleisti iškelti kojos iš namų, manau, nėra tinkamas.
Ar tereikia laiko, kad ši šalis pasivytų Vakarų pasaulį, kuriame kadaise buvo panaši padėtis?
Taip, galbūt reikia tik laiko, kad padėtis pagerėtų, bet net ir po šimto ar dviejų šimtų metų gali niekas nepasikeisti, jei nebus imtasi veiksmų.
Jei tai tėra laiko klausimas, viskas pasikeis, visuomenė imsis veiksmų ir šie duos rezultatų. Tiesa, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, iki patriarchalinės visuomenės struktūros, kaip tvirtina istorikai, bent jau kai kuriose kultūrose vyravo matriarchatas, kuris dėl ne visai aiškių priežasčių neišliko. Ar kada nors apie tai mąstėte?
Kai bandau galvoti apie moters lyderės modelį mūsų šalyje, prieš akis visada iškyla mūsų pirmoji karalienė vardu Soma. Ji labai rūpinosi mokslo pažanga, bibliotekos statyba, jos dėka prieš du tūkstantmečius mūsų šalis susivienijo. Istorijoje ji labai svarbi figūra. Vėlesnė mūsų šalies istorija pažymėta vien karais: pilietiniais ir kitokiais.
Pastaruoju metu turime Moterų reikalų ministeriją, kuriai vadovauja moteris, bet iš 25 šalies provincijų vos vienai vadovauja moteris. Manau, moteriai lyderei sunku iškilti ir įsitvirtinti, sudėtinga ką nors pakeisti, nes tam priešinasi įsigalėjusios tradicijos ir bendra valdžios politika. Be to, trūksta pačių moterų iniciatyvos. Įsitvirtinusių tradicijų ar visuomenės normų neįmanoma pakeisti per naktį, tam reikia nemažai laiko. Ir pačios moterys turėtų tai įsisąmoninti.
Aš dirbu institucijoje, kurios tikslas – kovoti už moterų teises, man tenka važinėti po atokias provincijas ir kalbėti su vietos gyventojais. Nemažai moterų vis dar yra įsitikinusios, kad privalo paklusti vyrams. Jei laiku nespės išvirti ryžių, gali būti sumuštos vyrų, ir joms tai atrodo normalu.
Taip, šviesti svarbu ne tik moteris, bet ir vyrus. Tarkim, jūsų minėta karalienė, juk ji gyveno laikais, kai nebuvo lyčių lygybės. Tiesiog ta moteris buvo stipri ir išmintinga asmenybė, todėl jai pavyko daug pasiekti. Svarstau, ar žmonijos istorijoje apskritai kada nors būta laikotarpio, kuriame viešpatavo lyčių lygybė.
Manau, tai susiję su demokratija.
Kalbantis su žmonėmis iš Azijos šalių, kartais susidaro įspūdis, kad jie įsitikinę, jog demokratija yra Vakarų pasaulio išradimas, Prancūzijos revoliucijos produktas, kuris nebūtinai gyvuos amžinai. Ji vyrauja vos du šimtus metų, be to, tai toli gražu ne vien teigiamas reiškinys. Galima demokratiją be perstojo kritikuoti, nes ji tikrai nėra panacėja. Kai kuriems Azijos vadovams atrodo, kad demokratija tinka ne visoms tautoms ir ne visais laikotarpiais, todėl verčiau laikytis savo įprastinės šalies valdymo struktūros. Tarkim, kinų imperija gyvavo tūkstančius metų. Kodėl negrįžus prie imperinio valdymo modelio? Ką jūs apie tai manote?
Nemanau, kad demokratiją ar lyčių lygybės idėją derėtų laikyti vakariečių išradimu ar panašiai. Toks yra XX a. ir XXI a. žmogaus vertinimas, įtvirtintas tarptautinės teisės, pagal kurią, visi žmonės, ir vyrai, ir moterys, turi lygias teises. Beje, kalbama ne tik apie vyrus ir moteris, bet ir neįgaliuosius ar LGBT atstovus. Jei mes į visa tai žvelgsime tinkamai, lyčių lygybė neturėtų būti laikoma sunkiai sprendžiama problema, visai kaip demokratija. Galbūt be Prancūzijos revoliucijos ji nebūtų teisiškai įtvirtinta, bet ir Kambodža mūsų laikais pagal Konstituciją yra demokratinė šalis, todėl jos žmonės turi lygias teises. Nematau skirtumo tarp demokratijos ir lyčių lygybės. Jei kas nors sako, kad demokratija nėra tokia ilgaamžė kaip Kinija... Bet juk tai nėra valstybė, į kurią norėtume lygiuotis. Kitaip tariant, žmonės patys sprendžia, kokioje šalyje norėtų gyventi.
Jei žmonės iš tiesų patys sprendžia ir patys renkasi, tai puiku, bet nereiškia, kad dėl daugelio aspektų neturėtume taikyti kritinio mąstymo. Štai vakar atskridęs į Pnompenį, iš oro uosto važiavau taksi į viešbutį, ir priešais pamačiau automobilį, reklamuojantį maisto papildus, padedančius mergaitėms užaugti aukštesnėms. Nuotraukoje prie šokančios gražuolės buvo prierašas, kad ji svajoja ūgtelti. Ant pakelio puikavosi ryškus ženklas, kad papildai pagaminti JAV. Vadinasi, amerikietiškas produktas. Pasitelkęs kritinį mąstymą, supranti, kad ne visos vakarietiškos žinios neša pažangą. Juk siekiant lyčių lygybės ar demokratijos, svarbiausia pasikeisti ne išvaizdą, o mąstyseną. Ar demokratiją priimame vien todėl, kad tai kokybiškas vakarietiškas reiškinys? Yra postringaujančiųjų apie ypatingos rūšies demokratiją, taikytiną Rusijai, Kinijai ar galbūt Kambodžai. Ar esate nusiteikusi su jais padiskutuoti?
Demokratija, mano supratimu, yra viena, nors ir esama įvairių jos pavidalų. Demokratija visų pirma turi būti pasiekiama visiems, privalo būti gerbiamos žmogaus teisės, todėl neturėtų būti nei azijietiškos demokratijos, nei rusiškos demokratijos.
Tokia liberalizmo ideologija net Vakaruose ne visiems prie širdies. Tai matyti iš rinkimų rezultatų. Tampa populiaru atiduoti savo balsą už konservatyvių ar nacionalistinių pažiūrų kandidatą. Įsivaizduokime vertybinių koordinačių sistemą, kurios vertikaliosios y ašies viršūnėje yra kosmopolitizmas, o jos apačioje – nacionalizmas. Kaip įvertintumėte savo pasaulėjautą?
Ką turite galvoje sakydamas „kosmopolitizmas“ ir ką – „nacionalizmas“?
Na, kiek suprantu, kosmopolitai teigia, kad priklausyti vienai ar kitai tautai nėra vertybė. Visi mes žmonės, todėl visai nesvarbu, ar tu kambodžietis, ar lietuvis, mes visi lygūs ir turime vienodas teises. Nacionalizmą jie laiko atgyvena, kurią derėtų pamiršti. Tuo tarpu nacionalistas sakys, kad tauta yra pati svarbiausia. Galbūt neneigs kitų tautų, bet visada pabrėš, kad jis, tarkim, yra lietuvis, jam svarbiausi šios tautos žmonės. Tai kiekvienas suprantam šiek tiek skirtingai. Šiaip ar taip, kur pati atsidurtumėt tokioje pažiūrų skalėje?
Nei pačioje viršūnėje, nei pačioje apačioje, galbūt per vidurį. Visų pirma, manau, kad visi žmonės yra lygūs, todėl savęs ir savo tautos neturėčiau iškelti aukščiau kitų, kaip ir mano tautos interesai negali būti aukščiau kitų tautų interesų. Tarkim, jei Jungtinių Tautų Organizacijoje vienos šalys būtų svarbesnės už kitas, iškiltų pavojus į problemas mažiau įtakingoje valstybėje tiesiog numoti ranka, o taip neturėtų būti. Manau, turime laikytis vidurio: privalome atsižvelgti į tarptautinę teisę ir žmogaus teises, turėtume laikytis nuostatos, kad visi esam lygūs. Kita vertus, būtina rūpintis ir specifiniais savo šalies interesais, nes žmonės balsavo, kad politikai atstovautų jiems. Manau, derėtų išlaikyti pusiausvyrą.
Tokia tikrovė. Gal sunku tapatintis su kuriuo nors kraštutinumu, bet net ir nesąmoningai paprastai labiau krypstame į vieną pusę. O jei esi per vidurį, vadinasi, neturi jokios aiškios krypties. Beje, ar jus tenkina JTO veikla?
Tam tikru mastu. Neabejotinai, ši organizacija išties daug padeda. Labai pagelbėjo ir Kambodžai 1993-ųjų rinkimuose, kuriais buvo užbaigtas pilietinis karas. Dėl to ši organizacija mūsų šalyje yra įgijusi gerą vardą ir turi įtakos. Be to, tikrai neįmanoma paneigti jos indėlio įtvirtinant žmogaus teises ir teikiant humanitarinę pagalbą įvairiose šalyse. Vis dėlto, jos įtaka nutraukti pilietinį karą man kelia šiokių tokių abejonių, bet reikia pripažinti, kad ji dėjo pastangas legaliomis priemonėmis daryti tai, kas įmanoma.
Ar galite plačiau papasakoti, ką nuveikė JTO čia, Kambodžoje?
1993-aisiais į valdžią atėjo UNTAC, JT Laikinoji Kambodžos vyriausybė, remiama JT taikdarių. Taip Kambodžoje užsibaigė pilietinis karas. UNTAC surengė demokratinius rinkimus ir rūpinosi, kad jie įvyktų, taip pat padėjo vykdyti Paryžiaus taikos sutarties įsipareigojimus.
Kaip padėtis klostėsi po to? Kaip vyko vėlesni rinkimai?
Kiti rinkimai vyko 1998-aisiais. JTO parodė pavyzdį, kaip turėtų vykti demokratiški rinkimai, todėl stengėmės laikytis, ko iš jų išmokome. Manau, Kambodžai tai buvo geras pavyzdys.
Ar jūsų draugų ar pažįstamų požiūris į JTO misiją Kambodžoje panašus? Apskritai ar ši organizacija vertinama teigiamai?
Taip, iš esmės teigiamai.
Prieš atvykdamas į Kambodžą, perskaičiau Kim Ešlin romaną „Dingę“. Nežinau, ar esate apie jį girdėjusi? Ji iš Kambodžos kilusi kanadiečių rašytoja. Romano veiksmas plėtojamas pirmųjų rinkimų laikotarpiu. Knygoje jis anaiptol nevaizduojamas kaip lengvas ir sklandus.. Bet jūsų patirtis ne iš knygų, ji autentiška, o tai dar įdomiau. Dabar imkime kitą vertybių skalę. Viename jos gale kapitalizmas, kitame – socializmas, kur joje atsidurtumėte jūs?
Labiau kapitalizmo pusėje, bet, žinoma, reikėtų būti atsargiems su politika ir panašiai.
Ką gi, keliaukime prie kitų temų. Ar tiesa, kad dirbate nevyriausybinėje organizacijoje „Transparency International“?
Tiesa.
Kokios sritys Kambodžoje jums kelia didžiausią susirūpinimą?
Manau, kad vis dar labai gaji korupcija.
Aišku, bet kuriose srityse korupcija didžiausia arba į kurias jūs, kaip organizacija, kovojanti su korupcija, telkiate didžiausią dėmesį?
Nors aš dirbu organizacijoje „Transparency International“, mano padalinys yra atsakingas už moterų ir jaunimo įsitraukimą į lyderystės programas.
Vadinasi, jūsų darbas nėra nukreiptas prieš korupciją?
Tiesiogiai – ne. Mūsų pagrindinis tikslas – skatinti moteris ir jaunimą aktyviai įsitraukti į pilietines veiklas ir šaliai svarbių sprendimų priėmimo procesus, raginame juos dalyvauti įvairiose lyderystės programose. Kita vertus, turime ne vieną skyrių, skirtą kovai su korupcija. Tai ir „National Better Transparency“, ir „Public Service Gallery“. Tai jų tiesioginė užduotis.
Girdėjau, kad pradėjote Moters dienos projektą. Ar galite plačiau apie tai papasakoti?
2013 m. Kambodža prisijungė prie tarptautinės kampanijos „One billion rising“. Ji skirta kovai su seksualine prievarta prieš moteris. Šis judėjimas prasidėjo jau seniai, bet Kambodžoje tokia kampanija buvo pradėta tik mano minėtais metais, ir aš pati prisidėjau prie jos plitimo.
Ar tai buvo vienkartinė akcija?
Tąsyk tai buvo vienkartinė kampanija, kuriai aš pati vadovavau. 2013 m. Kambodžoje ji vyko pirmą kartą, bet kasmet rengiama iš naujo.
Ką tiksliau tuomet nuveikėte?
Dėjome pastangas kelti moterų sąmoningumą apie smurtą. Tarkim, per šokį buvo bandoma pasakyti, kad vyksta smurtas prieš moteris. Buvo rengiami radijo pokalbiai, kuriuose buvo aiškinama, kokios yra smurto apraiškos. Dabar tai vyksta vieną vasario dieną, per kurią daug ir įvairiai stengiamasi apie tai kalbėti.
Ir jūs vis dar įsitraukiate?
Taip, nors organizacijai ir nebepriklausau. Tiesa, dėl mano aktyvios veiklos praeityje, jie visada stengiasi mane pakviesti į renginius.
Ar jūsų šalyje švenčiama Kovo 8-oji?
Kovo 8-oji yra moters diena, bet kampanija „One billion rising“ vyksta vasario 14 d.
Vadinasi, per Šv. Valentino dieną.
Taip.
Ir tai – ne atsitiktinumas?
Ne, tik atsitiktinumas. („V- day“ įkūrėja tyčia taip pavadino šį judėjimą, kaip priešstatą Valentino dienos maskaradui. „V- day“ pradėjo „One billion rising“ kampaniją - vertėjos* pastaba.)
Esat labai jauna, tad paklausiu, kiek jums metų?
Trisdešimt.
O jau šitiek nuveikusi. Ar jaučiatės atradusi tinkamiausią būdą tarnauti savo šaliai?
Manau, dalydamasi savo įgyta patirtimi ir padėdama tiems, kam reikia pagalbos. Tarkim, sugrįžusi į savo gimtąjį miestelį, kuris yra šalia Tailando sienos, skatinu moksleivius siekti aukštojo mokslo, nes daugelis jų net nebaigia mokyklos, išeina dirbti. Skatinu juos siekti mokslų ir prisidėti prie šalies gerovės. Skolą bandau grąžinti ne pinigais, o patirtimi.
Pakalbėkim apie religiją. Kokį vaidmenį ji vaidina jūsų šalyje ir kiek ji jums asmeniškai svarbi?
Man atrodo, religija gali teigiamai veikti žmonių gyvenimą. Gerai, kai yra kuo tikėti ir kur ieškoti nusiraminimo. Kita vertus, religija yra ir kylančių konfliktų tarp tautų priežastis. Dėl jos įsiplieskia gausybė karų. Nenoriu nieko nei gera, nei bloga pasakyti apie jokią religiją. Žinoma, kiekvienas turi teisę pasirinkti tikėjimą. Tik labai norėčiau, kad vienos ar kitos religijos atstovai pagalvotų, ar savo išpažįstama religija ir aktyvia jos praktika jie nesikėsina į kito žmogaus teises ir nedaro neigiamo poveikio jų gyvenimui.
O jūs pati ar esate religinga?
Nemanau. Aš turiu draugų ir tarp krikščionių, ir tarp budistų, ir tarp musulmonų, galiu užsukti į bažnyčią, mečetę ar šventyklą, bet nemanau, kad galėčiau priskirti save kokiai konkrečiai konfesijai.
Žmonės Lietuvoje, kuriems prieš čia atvykdamas užsiminiau, kad skrendu į Pnompenį, atrodė nustebę. Kai kurie sakė, kad Kambodža – skurdi šalis, todėl kelionė gali nuvilti. Daugeliui jūsų kraštas siejasi su žiaurumu ir masinėmis žudynėmis. Kaip jūs, jauna khmerė, norėtumėte apibūdinti pasauliui savo šalį?
Ką galėčiau papasakoti?
Kas jums atrodo svarbiausia? Dabar Kambodža dažnai laikoma neseniai vykusio genocido vieta. Nors „genocidas“ turbūt nėra pati tinkamiausia sąvoka, nes tai nebuvo tikslingas vienos tautos naikinimas. Vis dėlto išžudyta daugybė civilių. Tiesa, gyvenimas tęsiasi. Galbūt jaunoji karta jau baigia visa tai pamiršti. Įdomu būtų išgirsti, ką jums visa tai reiškia?
Man atrodo, jei norim judėti pirmyn, negalime pamiršti savo praeities. Privalom žinoti savo istoriją. Praeityje yra tamsi Kambodžos dėmė, ir to nevalia pamiršti. Tai privalo žinoti ateities kartos, jos turi apie tai pagalvoti. Ir mūsų šalies žmonės, ir pasaulis turi žinoti, kas tie raudonieji khmerai, kas toji S21 koncentracijos stovykla, kurioje vyko masinės žudynės, kur yra Kaukolių skulptūra. Taip, tai tamsus praeities laikotarpis, bet šiandien šalis atsigauna ir juda į priekį, daugelis Kambodžos piliečių trokšta mokytis ir prisidėti prie savo šalies plėtros. Stengiasi siekti žinių, kiek tai įmanoma. Žinoma, pas mus dar nėra galimybių mokytis skristi į Mėnulį, kaip, tarkim, JAV studentams, bet ir Kambodžos žmonės ne mažiau domisi Mėnuliu. Jaunimas siekia žinių visais įmanomais būdais.
Užsiminėte apie Mėnulį. Jūsų šalies Nacionaliniame muziejuje teko matyti nedidelę Mėnulio uolienos atplaišą. Atrodė keistokai, šiaip ar taip, Nacionaliniame muziejuje paprastai tikiesi senesnių eksponatų. O ten tarp gausybės artefaktų iš induizmo ar Ankoro laikotarpių guli Mėnulio uolienos, XX a. atgabentos JAV astronautų, gabaliukas. Iki tol nebuvau girdėjęs, kad prezidentas Niksonas nusprendė tą Mėnulio uolienos skeveldrą susmulkinti į 135 gabaliukus ir po vieną išdalyti pasaulio tautoms. Beje, Lietuva negavo savojo, nes anuomet buvo okupuota Rusijos, vadinasi, mums priklausantis gabaliukas, ko gero, liko Maskvoje.
O jums jo negrąžino?
Nesu tikras, ar konkrečiai jo prašėm. Šiaip ar taip, Maskva daug ko nepanoro grąžinti ar dalytis, tarkim, nesutiko atverti archyvų ar perduoti vertingų muziejinių brangenybių. Tokia jau okupacijos tikrovė. Juk ir buvusios metropolijos daug ko nesutinka grąžinti išsilaisvinusioms kolonijoms Azijoje. Žodžiu, Mėnulis Pnompenio gyventojams šiandien yra lengviau pasiekiamas nei vilniečiams.
Bet grįžkime prie jūsų šalies istorijos: jei Kambodžos netapatintume su Raudonaisiais khmerais, Pol Potu, žudynėmis ir nihilistiniu režimu, su kuo jūsų šalį dar būtų galima sieti? Ne formaliai, bet iš tikrųjų? Štai jūsų vėliavoje vaizduojamas Ankor Vato šventyklos simbolis. Nežinau, ar jaunam piliečiui jis žadina tautinę savimonę?
O, taip. Tikrai žadina.
O svetimšaliui, be Raudonųjų khmerų ir genocido, su kuo dar gali sietis Kambodža? Kas pirmiausia ateitų į galvą?
Žinoma, Ankor Vato šventykla yra svarbi, čia plūsta daug turistų, o tai prisideda prie ekonomikos. Dar galima paminėti, kad čia investuoja nemažai užsieniečių, bet aš išskirčiau jaunimą, kuris siekia žinių ir pasiruošęs pastatyti savo šalį ant kojų.
Čia gyvena draugiški žmonės, kurie daro viską, ką gali. Galime didžiuotis savo atletų pasiekimais. Azijos šalių čempionatuose dvi moterys iškovojo prizines vietas: taekwondo meistrė Sorn Seavmey – net tris aukso medalius; jiu-jitsu meistrė Jesica Khan – vieną aukso medalį.
Puiku. Khmerų kalba, kiek žinau, yra turtinga ir sena?
Tiesa.
Kokia jūsų literatūros tradicija? Nesu girdėjęs senųjų khmerų veikalų, teko prisiliesti tik prie šiuolaikinės Kambodžos prozos. Galbūt esama kokių senovės poemų ar kitų veikalų, ar rankraščių, kuriais ir patys didžiuojatės, ir norėtumėte juos pristatyti pasauliui?
Taip, yra vienas senas rankraštis, kurį galima pamatyti bibliotekoje.
Iš kurio jis amžiaus?
Labai senas. Žinau tik, kad labai senas. (XII a. Khmerų sastra - vertėjos pastaba.)
O kaip karališkoji šeima? Ar ji čia svarbi?
Taip, svarbi. Daugelis myli karalių.
Juk tai Kambodžos ypatumas. Ne kiekviena valstybė yra karalystė. Vadinasi, turėti karalių yra privilegija. Tai labai simboliška figūra. Jei turi karalių, bet jo negerbi, kokia prasmė jį turėti?
Tiesa.
Dar prašyčiau papasakoti apie savo patirtį šiame amerikiečių fondo „Harpswell“bendrabutyje.
Tai neįtikėtina patirtis, kai kaimo mergina iš atokios provincijos atvyksta į Pnompenį, nes trokšta studijuoti.
Ar pamenate, kaip buvote atrinkta?
Aš atvykau ir pasibeldžiau į šio bendrabučio duris.
Ir viskas? Nebuvo jokių stojamųjų? Nereikėjo rašyti esė?
Žinoma, reikėjo. Tik atsakymas nebuvo duotas iš karto. Teko ieškoti, kur atvykus iš atokios kaimo vietovės būtų galima apsistoti. Kai ieškojom ir čia pasibeldėm, valdytoja paaiškino, kad reikės rašyti esė. Tada maždaug dvi savaites laukiau atsakymo.
Ir sužinojote, kad jus priėmė?
Taip, mane priėmė. Buvau labai laiminga. Kai pasakiau tėvams, jie apsipylė ašaromis. Jiems atrodė, kad aš neįstengiu čia pragyventi.
Kiek užtruko kelionė iki Pnompenio?
Dieną. Atvykau čia su penkiomis draugėmis. Visos stojome, dvi buvom atrinktos.
Kuriai šovė mintis čia atvažiuoti?
Man.
Vadinasi, jau turėjote lyderės savybių.
Taip, troškau aukštojo mokslo, bet reikėjo ir palaikymo.
O kaip jautėtės vėliau?
Sakyčiau, pranoko visus lūkesčius. Mano lūkesčiai buvo tik apsigyventi sostinėje ir įgyti aukštąjį išsilavinimą. Čia išmokau anglų kalbą, įgijau kompiuterinių įgūdžių. Mokykloje net nežinojau, kaip elgtis su klaviatūra.
Jus apgyvendino puikiame bendrabutyje, maitino ir rūpinosi sveikata, kol studijavote. Ar pasirašėte kokią nors sutartį, įpareigojančią vėliau už tai atsiskaityti?
Ne.
Paskui metams išvykote į JAV ir sugrįžote? Nekilo mintis ten pasilikti?
Ne, privalėjau grįžti, nes gavau labai daug, todėl jaučiau, kad turiu grąžinti skolą savo šaliai. Čia labiau reikalingi išsilavinę žmonės nei JAV.
Ką labiausiai pabrėžiate, pateikdama save sektinu pavyzdžiu?
Nesvarbu, kad esi kilęs iš atokios kaimo vietovės, nenustok vilties, siek savo tikslų, rask savo būdų to pasiekti.
Kaip manote, kuo galite patraukti merginas? Jos gali sakyti – ji ne milijonierė, negyvena JAV, netgi nėra ištekėjusi. Jų galvose sektinas modelis gali būti visai kitoks.
Manau, galiu būti geras nepriklausomos merginos pavyzdys ir įkvėpti kitas, vertinančias šią savybę. Tikrai ne visos merginos pajėgia atsispirti artimųjų spaudimui, ne visoms suteikiama galimybė pačioms nuspręsti, kaip joms gyventi. Manau, tai galėtų įkvėpti.
Puikus atsakymas. Jūsų pavyzdys išties gali įkvėpti. Ar svarstote kada nors sukti į politiką?
Taip.
Ką gi, dėkoju už pokalbį. Norėčiau susitikti vėl, gal kai tapsite Kambodžos Ministre pirmininke.
Ačiū jums už klausimus, privertusius susimąstyti.
*Pokalbio įrašą transkribavo ir iš anglų kalbos išvertė Kristina Gudelytė-Lasman.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą