Žvilgsnis iš kitur į pajūrio 100 km bėgimą

Vakar Nidoje stebėjau 100 km bėgimo varžybas. Pajūrio ultramaratoną „Šviesos kariai“ remia jau penkerius metus, o štai sukti ratus dviračių take pradėta pernai. Visiems patiko, tai šiemet pamėginome vėl. Tiesa šįkart dalyvavau ne trasoje, o greta jos. Patirtis įdomi, kiek skausminga. Žodžiai „žiūrėjau iš šalies“ nelabai tiktų jai nusakyti, nes viskas: bėgimo idėja, trasa, kompanija yra pernelyg artima.

Prieš savaitę įspėjau Evaldą Martinką, kad antrą kartą iš eilės rengiant tokias pat varžybas, gresia daug ką pražiūrėti dėl atsipalaidavimo: viskas jau aišku ir turėtų vykti savaime. Gyvenime būna priešingai. Laimei didelių klaidų darni komanda išvengė, tačiau sakyti, kad renginys per metus patobulėjo, galėtų tik rožinius akinius žole apsirūkę ufonautai.

Tiesa, nuskilo oras. Ko gero, gegužės pabaiga tinkamesnis metas bėgti šimtinei už Jonines. Su „Comrades“ vis tiek dar nekonkuruojame. Septintą ryto vėjas atrodė žvarbus, bet įdienojus jis maloniai gaivino saulėkaitose, o didžiąją dalį trasos saugojo pušys.

Nepaisant lygių galimybių dėlei perskirstyto prizinio fondo, dailiosios lyties atstovių vėl sulaukėme tiek pat – lygiai dvi. Sada Bukšnienė varžėsi su vyrais ir galiausia užėmė tarp jų penktą vietą. Rūta Gaižutytė pademonstravo, kiek pajėgi nuveikti tikslą užsibrėžusi moteris: visai neturinti ultra bėgimų patirties šviesiaplaukė nubėgo šimtakilometrinę distanciją be jokių pasivaikščiojimų.

Baltijos taurė grįžo į Lietuvą. Trečdalį distancijos latvis Andris Dudels, pernai parsivežęs turnyro bronzą, gąsdino varžovus baisiu tempu ir tamsiais akiniais. Bėgdamas kiekvieną kilometrą maždaug 3.42 tempu, braliukų lyderis atitrūko nuo artimiausių persekiotojų penkiomis minutėmis. Nedvejodamas nuraminau lietuvių ultra elito trejukę, kad ginčą dėl pergalės jiems teks aiškintis tarpusavyje. Atspėjau – patyręs Andris dėl vaikiškos taktikos patrūko nepasiekęs pusiaukelės.

Labiausiai atimti čempiono titulą iš Ruslano Seitkalijevo grasinosi Aidas Ardzijauskas. Šiemet ryškiai sublizgėjęs daugiadieniame bėgime aplink Balatono ežerą mūsų ultrininkų vadas atrodė esąs puikios formos. Laboratorijoje klubietį ištyrę Kauno mokslininkai taip pat siūlė statyti už jį. Tačiau tiesioginė akistata su gerai pažįstamais priešininkais Aidui nepasisekė: nubėgus beveik šešias valandas, teko trauktis šalikelėn, paleidžiant priekin Ruslaną su Vidu Totilu.

Neseniai sielovadą į psichologiją iškeitęs geriausias Lietuvos šimtininkas pagerino pernykštį savo laiką, atbėgęs per 7 val. 54 min. 48 sek. Vidas garbingai pasirodė atsilikęs septynias minutes. Trečias dar po ketvirčio valandos finišavo latvis, kriminalinės policijos komisaras, Aigars Salenieks. Lietuvos čempionato bronzą pelnė alytiškis Šarūnas Liegus.

Prizai ir medaliai nėra šio ištvermės išmėginimo esmė. Į tai akivaizdžiai dėmesį atkreipė pats nugalėtojas, tiesiog ignoravęs apdovanojimų ceremoniją. Nidos šimtinė liktų niekam tikusi be mėgėjų indėlių: Juliaus Važgėlos šypsenos, Egidijaus Auškalnio bumbėjimo ant savęs, Ryčio Zajančkausko grakštumo, Povilo Ramoškos galantiškumo, legendinės Piotro Silkino auros, Kęstučio Tursos inteligencijos, Algimanto Kartočiaus jaunatviškumo, Gedimino Kinderio užsispyrimo. Ypatingą nuotaiką sukūrė trijulė šviesą bei džiaugsmą spinduliuojančių karių: Vidmantas Ložys, Darius Jurgaitis ir Rimantas Butkevičius.

Gražių būta varžybų.