Numerologija

Maratonininkui skaičius 42  mielesnis už kitus. Tiesa, esama variacijų: anglosaksai garbina 26, pedantai – 42195. Įdomu, ar Živilė šeštadienį sugrįš su tuo pačiu SAAB‘o valstybiniu numeriu 42195M?

Susiskaičiavau, kad lapkričio 18-ąją sueis 42 metai ir 195 dienos, kai kvėpuoju šioje inkarnacijoje. Artėjant didingam momentui, apsidairiau, kur atsidūriau.

Danskebanko maratone Vilniuje pasismaginau į valias. Aplinkui dažnas jau darbuojasi ne sau, o bankams, tai ir mes su Rimantu padirbėjome 4 valandų tempo vedliais. Smagumėlis! Tai jums ne kankintis priekyje, trypiant atsilikusiuosius ratu. Kaip lėtas žmogus sukiesi spektaklyje, kuriame esi ir žiūrovas, ir artistas.

Kai prieš kokius dvylika metų įsitryniau į bėgikų sluoksnius, maratonas mūsuose iš esmės priklausė keistuolių ir autsaiderių terpei. Politinis, intelektualinis ir glamūrinis elitas visaip šalinosi prakaituotų prietrankų, o žurnalistai kalbindami vis mėgino prisegti „ekstremalo“ etiketę.

Šiandien bėgioti madinga. Vilniaus trasoje sutikau daugybę laimingų ir sėkmingų pažįstamų, atradusių judėjimo malonumus ir pajutusių, kad maratonas – gerbtinas, tačiau įkandamas iššūkis.

Jau kurį laiką gilinuosi į knygų skaitytojų mąstyseną ir atpažįstu tą pačią situaciją. Skaitymas, bent grožinės literatūros, šiandien tapęs visiška atgyvena. Knygų festivalio veikėjai ir lankytojai tampa mirusių tėvų klubo „ai, tokie – prie meno“ nariais. Nuomonių formuotojai skaito žurnalus, savipagalbos knygas ir asmenybių biografijas.

Aptarti maratoną ir papletkinti apie vyrukus iš „Focus“ ar „Run for Change“ šiandien galiu su pora šimtų pažįstamų, apie grafą T. ar Elizabetę Kostelo – tik su pora draugų. Nebeturiu su kuo pasiginčyti, ar ilgas lėtas bėgimas harmonizuoja čakras ir pagerina gyvenimo kokybę, bet gi nerandu kam pasigirti, kiek daug išmokau iš V.Pelevino, M.Haigo ir J.M.Coetzee‘s.

Laimei, veikia internetas.