Patys stebimės!

Šis interviu netinka skyreliui „Pokalbis su asmenybe“. Tiksliau būtų „Asmenybės pokalbis su grafomanu“. 

Ignas Staškevičius iš paskutiniųjų kratėsi kalbėtis apie naują savo opusą. Tik išklausęs grasinimo, kad pasinaudosiu prie tinklaraščio ištakų pelnyta surinkėjo laisve reikšti nepriklausomą nuomonę ir paskelbsiu vien klausimus, svetainės tironas palūžo. Nors ne kažin ką laimėjau, nes gi protingi klausimai atskleidžia daugiau nei skysti atsakymai. Spręskite patys.

Ignai, kokios apgailėtinos aplinkybės prispyrė tave, vėl nuklydus šunkeliais, parašyti dar vieną, dar storesnę knygą?

Pernai po Vilniaus maratono Gedimino prospekte žmogus paprašė užrašyti draugui „Maratono lauką“. Beraitant dedikaciją, užklupo pro šalį ėjusi krikštamotė ir nepraleido progos įgelti: „Kaip tau ne gėda jau antrus metus pasirašinėti vis tą pačią knygą?!“ 

Štai, pasitaisiau.

Argi budistai krikštijasi?

Na, pas mus net už katalikus dažniausia nusprendžia tėvai. Man pasisekė, priėmiau sakramentą jau subrendęs. Kartais pasimelsti pravartu, o vienas kitas ritualas taip pat dar niekam nepakenkė.

Kodėl – „Domertas“? Kodėl – grotesko novelių romanas, o ne „Maratono laukas II“, „Bėgiko vadovas“ ar „Verslas risčia“?

Jeigu jūs su kolega netingėtumėte, kaip gerais laikais, dažniau paklebenti klaviatūra ir rašytumėte į šią svetainę ne vien teisybės ieškodami, suprastumėte, kaip įdomu kartais nuklysti į kitas lankas.

Mudu su Aischilu nusprendėme, kad rengiesi galutinai užkimšti šį langelį, pro kurį interneto informacijos sąvartyną kartais pravėdina gaivios mintys. Ar tikrai  padorią „Maratono lauko“ redakciją iškeisi į solo karjerą, išeidamas į tinklaraštį „Domertas. Lietuvos verslo legendos“?

Nurimkite, jokio specialaus naujo tinklaraščio „Domertui“ neplanuoju. Man ir čia patinka.

„Maratono lauke“ man, patyrusiam ekspertui, patiko tik du dalykai: paslėpta literatūrinė mįslė, kurią išgliaudžiau pirmasis, ir kelios netikėtai mūsų tinklaraščio stiliumi prie teksto priderintos nuotraukos. Tai kodėl „Domerte“ leidai pripiešti piešinių? Negi nepajėgei pats nutraukti bent Andriaus Mamontovo?

Dailininkė Milena puikiai susidorojo tiek su Andriumi, tiek su Malkovičiumi. O slibinams fotografuoti reikia specialios blykstės, net nežinau, kur tokias parduoda.

Oskaras Koršunovas užmigo skaitydamas „Kelią į bazę“, aš – „Maratono lauką“. Ką tikiesi užmigdyti „Domertu“?

Pesimistus, konkurentus, visažinius ekspertus ir vieną kitą valdžiažmogį. Miegodamas žmogus pridirba mažiau nesąmonių.

Aha. Žinai, save tame romaniūkštyje jau atpažinau, net saldų keršto planą surezgiau. Nebijai, kad atsiras daugiau įsižeidusiųjų?

„Bijai – nedaryk, darai – nebijok!” Kas taip pasakė?

Panašu į Rolandą Paksą. Bet pasakysiu, dėl ko turėtum sunerimti: vienintelis „Domerto“ veikėjas maratonininkas aiškiai žydras. Ką bandei tuo pranešti?

Jūs – ekspertas, tai ir aiškinkite. Turbūt grupelėmis parkuose bėgiojantys išvaizdūs vyrai aptemptomis šlaunimis dažnai susuka kvailų klausimų tamsiems praeiviams. Jums užkliuvo, kad Romualdas – gal gėjus, Aischilui – kad jis dar ir buvęs kandidatas į Seimo narius. Maratonas tinka visiems.

Kodėl gyvendamas Žvėryne nebėgioja pats Domertas? Nors keliolika kilometrų per savaitę jam labai praverstų sprendžiant būties ir verslo klausimus.

Jis šiek tiek plaukiojo. Paskui užgriuvo krizė. Atsigavęs, žiūrėkit, išbėgs paneriu.

„Maratono lauką“ drįsai parašyti, neįvykdęs nė pirmo atskyrio šioje distancijoje, „Lietuvos verslo legendas“ – neįpirkęs net „Lexus“, nekalbant jau apie nuosavą baseiną. Ar apie bėgimą ir verslą skrebeni neberasdamas dalykų, kuriuose nors ką nutuoki?

Taip, esu mėgėjas. Iš to laimiu dvigubai: pirma, manęs nesaisto profesionalų prietarai; antra, žvelgiu į sudominusią temą šviežiu žvilgsniu iš savo kampo. Taip net įdomiau.

Ir paskutinis klausimas: ar ne gėda antikinės literatūros ir klasikinės filologijos žinovės Dalios Dilytės sūnui į savo rašliavą prismaigstyti rusiškų keiksmų?

Tokie laikai, tokie papročiai. Net mūsų redakcijos ekspertų lūpomis skamba ne vien lotyniškos sentencijos.

Ar ne todėl tavo pavardė ir skiriasi nuo mamos?

Ką tik jau atsakiau į paskutinį klausimą.

Post scriptum priminsiu sovietinį anekdotą. Susikviečia vieno Azijos miesto partijos komiteto sekretorius pavaldinius ir sako: - Pranešiu jums labai nemalonią naujieną. Pas mus atvyksta revizorius iš Maskvos. Tai štai, kai jis paklaus, kodėl mūsų visų pavardės vienodos, turite atšauti: „Nežinom, patys stebimės!“

Ačiū už pokalbį. Linkiu toliau fotografuotis lolitiškų žurnalų viršeliams ir juokinti pasaulį mėgėjiškais pokštais.