Pastarąjį mėnesį jaučiuosi lyg pakilęs iš
nemirtinos, bet bjauriai įsisenėjusios ligos patalo. Švilpauju, atgavęs kvapą
ir prisiminęs skonį. Drąsiai lankau draugus ir pažįstamus, nevengiu svečių ir mielai
susitinku pasikalbėti ne apie darbą su rimtais žmonėmis. Tolygiai ir saikingai
lašinamas entuziazmas saugo giedrą nuotaiką, bet neužmeta ant euforijos debesų
ir negąsdina artimųjų artėjančiu manijos priepuoliu. Kol kas dar niekas
nepasiteiravo, ar tik nebūsiu pakeitęs dilerio ir nemėgino pakišti patikimo
psichiatro numerio.
Pagaliau pasirodė knyga, kurią galiu ramiai dovanoti
bet kam.
Kažkada buvau gerokai narsesnis. Persekiodavau
nekaltus žmones su krūvele V.Pelevino raštų, mėgindavau apgaule įbrukti ką nors
iš J.M.Coetzee‘ės, užsimiršęs padovanodavau po dvi G. Greeno „Galybes ir garbes“ ar bent jau tempdavau M.Haigą su M.Haddonu, manydamas, kad šie gėriai
universalesni už Senekos išmintį, budizmo filosofiją, sveikos gyvensenos patarimus ar verslo ryklių sėkmės istorijas.
Išblaivėjau ne staiga, bet užtikrintai. Ėmiau
pastebėti, kad dažna auka muistosi, mykdama: „Oi, ačiū - būtinai perskaitysiu,
kai tik užauginsiu anūkus...“ Vieną kitą kartą sulaukiau pastabos: „Fantastika! Žinai, reiks pasukti galvą, kur tas
knygas susikrauti...“ Vaikai nė nesistengdavo slėpti nusivylimo: „Mama, čia
dėdė ne saldainiukų, knygutę atnešė...“
Grįžęs prie rožių, vyno ir šokolado, nesijaučiau
savimi. Lyg vasaros ryto migla išsisklaidė iliuzija, kad esu perkandęs bent artimiausių
bendraminčių skaitymo įpročius, nes gi jie turėtų būti iš esmės tapatūs
maniškiams. Individualios literatūrinės preferencijos sklando pernelyg intymioje
ir dinamiškoje sferoje, kad numuštum bent vieną iš joje švytuojančių taikinių.
Giliai širdyje kirbėjo viltis, kad dar anksti
galutinai nusivilti žmonija, tereikia rasti visiems tinkamą knygą. Tik kokia ji
turėtų būti?
Lengviau apibūdinti, kokios knygos dovanoms visiškai
netinka. Pirmiausia tos, kurių pavadinimai pernelyg niūrūs: „Mirusių tėvų klubas“, „Mirtininkės dienoraštis“, „Ivano Iljičiaus mirtis“ ar „Paliktos merginos veiksmų planas“. Tik neišsiugdęs saloninių manierų laukinis drįstų
dovanoti klasiką, nes juk visi mintinai išmokome “Puikų naują pasaulį“, „Aną
Kareniną“ ir „Budenbrokus“ dar mokykloje. Poezija, suprantama, įdomi tik
trenktiems subjektams, nemandagu įtarti kitus savo iškrypimais. Su moderniąja
beletristika nė kiek ne lengviau: ištraukęs Gonkūrų premiją už debiutą nuskynusį L. Binnet, rizikuoji pasirodyti per siauras, kokį nors R.Masoną – per lėkštas, o
J.Barnesą, P.Rothą, U.Eco ar M.Houellebecqą - pasikėlęs. Gali pavykti prasmukti
su K.Vonnegutu, G.Marquezu ar net J.Borgesu, bet ir tokia tikimybė minimali.
Šią pamatinę krizę tegalėjo išspręsti vokiečiai. Nors
nei Floriano Illieso (g.1971)
vardas,
nei pavardė germaniškumu netrenkia, vyrukas priderino metodišką požiūrį prie plunksnagraužio
kūrybos ambicijų ir iškepė „1913. Šimtmečio vasarą“.
Ją perskaitęs, susimąsčiau, ar ne tokia knyga yra tobulas
šiuolaikinės literatūros pavyzdys. Šis kūrinys nėra išgalvota istorija, bet ir
ne mokslinis veikalas ar ideologizuota propaganda. Jį realu įveikti vienu
prisėdimu, bet visai normalu skaitinėti po puslapį nuo vidurio arba rankiotis
citatas kiekvienai dienai. Jei paėmusįjį į rankas kietą viršelį labiau traukia dailė,
jis ieškos trumpų žinučių apie „Monos Lizos“ vagystės iš Luvro peripetijas, Duchampo
dvejones ar Picasso jodinėjimą su Matisse‘u. Psichologijos mėgėjai džiaugsis ypatinga
Froido grybavimo technika, mėtant skrybėlę, ir jo dvikova su Jungu psichoanalitikų
draugijos kongrese. Muzikos gerbėjai sužinos pikantiškų smulkmenų apie
Stravinskį, Diagilevą, Mahlerio našlę Almą ir net Louisą Armstrongą, iškeitusį
pistoleto gaiduką į trimito klavišus. Politikos žinovai stebės Vienos ir
Berlyno imperatoriškąsias peripetijas karo išvakarėse, klausys Lenino patarimų
Gorkiui ir išvys, kaip vienintelį kartą istorijoje Stalinas nukelia skrybėlę Hitleriui,
arba atvirkščiai. Tais metais Kafka rašė
„Metamorfozę“, Musilis pradėjo „Žmogų be savybių“, o Tomas Manas – „Užburtą
kalną“.
Žurnalą „Žmonės“ asmenybių spalvingumu pranokstanti galerija
anaiptol nenuslysta tikrosios anų laikų aukštuomenės aistrų paviršiumi. Taikliais
pjūviais autorius išpreparavo 1913-ųjų epizodus ir suklijavo juos taip, kad
išeitų nenuobodus kalendorius. Jį sklaidant atgyja Europa, kurioje išsiuntęs ranka
rašytą laišką iš Prahos į Berlyną, kitą dieną įprastai sulaukdavai paštininko
su atsakymu. Nekyla abejonių, kad K.Sprindžiūnaitės išverstas tekstas yra ne
tiek istorijos, kiek literatūros pergalė.
Knygoje minima Nida, kurioje nuogas žvejų žmonas anuomet
tapė Maxas Pechsteinas ir Karlas Schmidtas-Rottluffas. Tomas Manas, dar neatradęs
Kuršių nerijos, tais metais laukė tikrosios „Mirties Venecijoje“ sėkmės, nenutuokdamas,
kad po šešiasdešimties metų jos vertimas džiugins Lietuvos skaitytojus negirdėtais
žodžiais „vientulis“, „uruliai“, „pasišatrinęs“, „laikšties“ ir „badaras“. Šiaip ar taip, pirmąsyk lietuviška „1913. Šimtmečio
vasara“ viešai pasirodė būtent garbiojo vokiečio namelyje, prezidentui
V.Adamkui pasveikinus šių metų Tomo Mano festivalio dalyvius ir svečius.
Štai tokią knygą smagu dovanoti ir malonu gauti. Nesupainiokit
su A.Solženicyno „1914-ųjų rugpjūčiu“ ir G.Orwello „1984“.
1 komentaras:
Daug dažniau esu priverstas perskaityti knygą ne tuomet, kai man ją dovanoja, o tuomet, kai sugundo apie ją papasakodamas.
Rašyti komentarą