Vienišų vilkų ruja

Gyvename vis ilgiau ir geriau. Prieš porą šimtų metų retas vyras ištempdavo iki šešiasdešimties, o tiek atkentėjęs vargiai drįsdavo kurti kokius nors ateities planus. Panašaus amžiaus močiutės apskritai tupėdavo užpečkiuose be balso teisių. Šiandien anų personažų bendraamžiai, pasikeitę sąnarius, lęšiukus, dantis ir vožtuvus, džiaugiasi antrąja jaunyste, žaisdami tenisą, buriuodami ir kopdami į kalnus.

Galime leisti sau būti vieniši. Skyrybos nebereiškia skurdo ir bado. Nebebūtina apsikrauti vaikais, kad užsiaugintum darbo jėgos, o senatvėje reikalautum išlaikymo. Nebereikia valgyti vakarienės iš vieno puodo, paprasta laikytis unikalios dietos.  

Asmeniniai kompiuteriai, telefonai, paskyros ir sąskaitos tapo savaime suprantama kasdienybe. Panorus pasiklausyti savo muzikos, paskaitytu savo tekstų, pasižiūrėti savo kanalą, nebereikia užsisklęsti palėpėje, gana užsimesti ausines. Visi supras.

Tampame nieko bendra tarpusavyje nebeturinčių žmonių visuma, pastebi Alphonso Lingis. Lindime inkiluose arba aptvaruose, kol prabunda artumo alkis. Tuomet išsprunkame iš asmeninių kiautų pasitrinti intymiomis vietomis su priešingos (vis dažniau ir tos pačios) lyties individu. Kartais, prasimušus bendruomeniškumo rudimentams, su saujele bendraminčių apsirenkame šiukšles, pašūkaujame aikštėje arba pasimeldžiame. Ir vėl atgal.

Nenuostabu, kad dabar šitaip madinga bėgioti. Vienišų vilkų stilius. Vilką kojos peni. Konradas Z. Lorencas rašė, kad uždaryti ankštuose zoologijos sodų narvuose pilkiai kenčia smarkiau už tingius liūtus, nes yra pratę kasdien toli nubėgti. Visa, kas dar vadinasi ultra, iš tikro nebėra joks užribis. Perbėgti Ameriką, perplaukti dešimt ežerų, apibėgti jūrą, kas savaitgalį nurisnoti po maratoną, kas mėnesį finišuoti „Ironmane“ postmoderniam piliečiui darosi įprasta.

Žinoma, svarbiausia apie savo veiklą pranešti. Tikėjimas, kad tavo elgsena (visa ko vartojimo būdas) sudomins aplinkinius, tuo pačiu teigia, kad esi už juos pranašesnis ir laiduoja pasitenkinimą savimi. Parbėgai iš parko, apsipylei vandeniu, nusipirkai dviratį, radai grybą, paglostei kačiuką – tuoj pat pranešk, nebūtinai visiems, svarbiausia – savo socialinio plyšio gyventojams. „Korio visuomenė“, - pavadino Arūnas Sverdiolas.

Tie, kas nepritampa prie srovės – autsaideriai. Šį vaidmenį visada atlieka mažumos, tik dabar gėjus pakeitė rūkaliai. Iš aukšto žvelgti į „kitokius“ nebemandagu, o atvirai demonstruoti panieką nikotino vergams – geras tonas. Prieš penkiasdešimt metų buvo atvirkščiai.

Jungiančių pavienius individus bendrybių vis mažėja. Sava tautybė – joks pranašumas, nes visos tautos lygios visose žemėse. Padorus žmogus šiais laikais tautiškumą pabrėžia nebent juokais, pastebi vienas poetas. Žydiški anekdotai. Tautybė nebetapatinama su pilietybe, todėl darosi išvis nebereikalingu, formaliai niekur neapibrėžtu, o ir šiaip sunkiai apibūdinamu atributu. Net paso spalva tampa vis mažiau svarbi. Didesnę reikšmę turi tai, kur esi deklaravęs savo būtį, nes šitai aktualu mokesčių rinkėjams. Su anais nepajuokausi.

Įvairūs lyderiai bando agituoti, kad pilietiškumas veža. Galvoti toliau savo nosies išties pažangu, bet vos tik pabandęs, rizikuoji tapti savanaudiškų manipuliacijų auka. Įdomiai skamba: „Būk pilietiškas, neik į referendumą!” Dar aiškėja, kad tikras pilietis turi būti panašus į Pašą Morozovą, nes privalo paskųsti policijai artimą savo, jei tas viršijo greitį. Še nemokamą videofiksatorių!

Filmuoti gatvėse pažeidėjus – pilietiška, o klausytis kitų pokalbių – ne? Lenkų žurnalistai, kavinėje slapta įrašę savo ministrus, garbinami,  lietuvių prokurorai, slapta pasiklausę savo žurnalistų, smerkiami. Amerikiečiai įsirašo visus ir nežada keistis. Techninės galimybės leidžia.

Baltijos kelio metinių proga susimąstome, kaip būtų šiandien. Atsakymas akivaizdus: šiandien rankomis susiima vienos partijos nariai, kad išskleistų ilgiausią vėliavą. Dar gali susikabinti vienos krepšinio komandos sirgaliai, vieno klubo atstovai, vienos bendrovės darbuotojai. Virtualiose grandinėse išsirikiuoja „Facebook‘o“ laikintojai („Like“ ten iš tiesų reiškia visai ką kita, nei „Patinka“).  

Gal išeitis – religija? „Būtent krikščioniškoji dalyvavimo ir asmenų bendrystės samprata gali tapti kelrode žvaigžde šiuolaikinei vienišais vilkais virtusių žmonių visuomenei", - viliasi Naglis Kardelis šiaip jau puikiame straipsnyje. Na na ... Budizmas, beje, siūlo doktriną, neapsiribojančią Homo sapiens rūšimi, o teigiančią bendrystę tarp visų gyvųjų būtybių.

Verčiau jau suvokti realybę ir nesibaiminti būti savimi. Rugsėjo 14-ąją apibėkime porą ratų Vilniaus gatvėmis. Pasijuskime vieninga, sveika, gyvybinga vienišų vilkų ruja.